„Nusivylimo yra, nes važiavau į Vilnių su idėja vėl iškovoti taurę. Liūdniau pralaimėti namuose, juk žmonės ateina pažiūrėti, palaikyti manęs.
Norisi gerai pasirodyti, padaryti šventę žiūrovams. Bet taip jau yra sporte, kad kartais gauni traumą ir nesi šimtu procentų pasirengęs“ , – atsiduso 25-erių L.Grigelis.
Keturgalvio raumens traumą patyręs tenisininkas prarado galimybę ne tik pasipildyti ATP taškų sąskaitą, bet ir į savo kišenę įsidėti dviejų tūkstančių eurų prizą.
Tiesa, profesionalų teniso mastais ši suma itin maža ir jos, kaip įprastai būna „Futures“ serijos turnyruose, neužtektų net padengti kelionės išlaidoms.
„Jei į „Futures“ turnyrą vyksti su treneriu, net laimėjęs jį, tikrai nueisi „į minusą“. Kelionės, viešbučiai, maistas, masažai, stygų tempimas ir visi kiti dalykai kainuoja labai daug.
Lietuvoje apskritai nelengva rengti tokius turnyrus kaip Prezidento taurę, ypač kai nėra didelės pagalbos iš valstybės. Sunku rasti privačių rėmėjų. Jei būtų kitaip, gal turėtume daugiau turnyrų. Bet reikia džiaugtis tuo, ką turime“, – svarstė L.Grigelis.
Lengvas gyvenimas – tik pirmajame šimtuke
249-oji pasaulio raketė L.Grigelis neslėpė, jog savo išlaidas prižiūri gana atidžiai – kiekvieno sezono metu privalu tinkamai susidėlioti turnyrus, keliones bei treniruočių procesą.
Geresnes sąlygas tenisininkams garantuoja tik aukščiausio lygio turnyrai, kuriuose organizatoriai pasirūpina ir sportininkų pragyvenimu.
„Kuo aukštesnis lygis, tuo lengviau įmanoma užsidirbti ir mažiau išleisti. Jei važiuoji į ATP turnyrus, tave išlaiko organizatoriai ir nereikia mokėti už viešbutį, kartais ir už maistą.
„Challenger“ serijoje dažniausiai taip pat apmoka viešbutį, todėl automatiškai sutaupai apie 100 eurų per dieną. Tai visai neblogai“, – pasakojo L.Grigelis.
Tenisininkas pabrėžė, jog dažniausiai visus turnyruose laimėtus pinigus vėl skiria tenisui, o asmeniniams norams lieka nedaug.
„Kiekvienas tenisininkas investuoja į save ir tikisi, kad tai pasiteisins. Po sezono žiūri į tai, kiek išlaidų reikės atsistatymui ar pasiruošimui, o tik vėliau, jei kažkas lieka, gali galvoti ir apie kitus dalykus. Iki „Ferrari“ man dar labai toli (juokiasi).
Žinoma, visi žaidėjai svajoja kada nors patekti į pirmąjį šimtuką taip iš tiesų užsidirbti“, – sakė L.Grigelis.
Pavyzdžiui, net pirmame Vimbldono etape iškritę sportininkai uždiba 40 tūkst eurų – tai pustrečio karto didesnė suma, nei bendras Lietuvoje organizuojamos Prezidento taurės prizinis fondas.
Nors iki teniso viršūnės L.Grigeliui tolokai, tačiau link jos einantis tenisininkas šį sezoną sieks užbaigti sėkmingiau, nei pradėjo ir reitinge palypėti šiek tiek aukščiau.
„Savo tikslų nepasiekiau, nes norėjau žaisti „Grand Slam“ turnyruose, tačiau nepavyko ten patekti. Metų pradžioje žaidžiau per daug „Futures“ serijos turnyrų, tai buvo šiokia tokia klaida, nes reikėjo daugiau praktikos su aukštesnio lygio varžovais.
Dabar mėginsiu patekti į „Australian Open“ kvalifikaciją, tik tam reikia dar daug taškų. Svarbiausia kuo greičiau atsigauti“, – tikino jis.
Privataus finansavimo trūksta
Visgi turnyruose laimėti pinigai nėra vienintelė L.Grigelio sezono biudžeto susdedamoji dalis – tenisininkas atstovauja ir Italijos bei Vokietijos klubams, kurie leidžia prisidurti dar šiek tiek lėšų.
„Savaitgaliais Italijoje žaidžiu už savo klubą, sezonas prasideda spalio mėnesį. Susitari, kiek sekmadienių nori žaisti ir tau už tai moka. Tokiu būdu atstovauji klubams, o gautus pinigus gali investuoti į karjerą“, – pasakojo sportininkas.
Per Lietuvos teniso federaciją (LTF) jis sulaukia ir nedidelės verslo paramos – tiek jam, tiek Ričardui Berankiui jau daugelį metų finansiškai padeda ir verslininkas Darius Mockus bei jo valdoma „MG Baltic“ kompanija.
„Darius prisideda prie teniso, bet visi susitarimai eina per federaciją, o šiaip iš privataus verslo kitokios paramos nėra. Anksčiau, prieš krizę, ją rasti buvo lengviau.
Man padeda ir užsienio kompanijos – turiu sutartį su „Wilson“, jie duoda raketes, stygas, kuprines. Tai leidžia sutaupyti, nes vien teniso raketė kainuoja apie 200 eurų.
O LTF kiek gali, tiek padeda, bet tai nėra labai didelė parama. Jei jie turėtų daugiau pinigų, manau, tikrai padėtų“, – kalbėjo L.Grigelis.
Paklaustas, ar valstybinis finansavimas nors kiek padidėjo tuomet, kai R.Berankis pateko į pirmąjį reitingo penkiasdešimtuką ir Lietuva išgyveno teniso pakilimą, L.Grigelis papurtė galvą.
„Iš valstybės pusės nieko nebuvo ir tada, nežinau, kodėl taip yra. Kiek žinau, irkluotojai ir kitų sporto šakų atstovai finansavimą gauną pagal rodomus rezultatus. Tenise kažkodėl taip nėra, nes net kai gerai žaidžiame, biudžetas neauga“, – apgailestavo tenisininkas.
Federacija gali padėti tik simboliškai
LTF prezidentas Ramūnas Grušas patvirtino, jog federacijos ištekliai pakankamai riboti, tačiau bendra finansinė Lietuvos tenisininkų padėtis tikrai nėra bloga.
„Jeigu pažvelgtume į kalendorių ir tai, kokiuose turnyruose dalyvauja, jų finansai pakankamai stabilūs. Žaidėjai jau kurį laiką išlaiko tą patį turnyrų kiekį per metus, o tai yra gerai.
Aišku, nėra paprasta išlaikyti sportininką. Tenka stengtis ir patiems sportininkams, ir rėmėjams, ir vadybininkams. Tačiau tendencija nėra prasta“, – kalbėjo jis.
Federacija šalies sportininkams daugiausiai padeda randant rėmėjus bei palaikant su jais ryšius, o tolesniu bendradarbiavimu jie rūpinasi individualiai.
„Kalbant apie realesnę paramą, su tokiu valstybės finansavimu ir požiūriu į tenisą neesame pajėgūs ženkliai prisidėti prie sportininkų.
Tenisas daugeliu atveju laikosi ant privačių rėmėjų pečių, bet lyginant Estiją ir Lietuvą, valstybinio teniso finansavimo prasme gerokai atsiliekame.
Estijoje valstybė skiria 250 tūkst. eurų, o Lietuvoje viso labo 37 tūkst, nors vargu, ar jų pasiekimai yra labai didesni. Kai kuriose vietose juos net lenkiame“– teigė R.Grušas.
Anot federacijos prezidento, Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) požiūris į tenisą vis dar išlieka skeptiškas.
„Mums nelabai pavyksta įtikinti KKSD, jog tenisas ta sporto šaka, į kurią valstybei verta investuoti. Verslas investuoja gal ir pakankamai, o dėl valstybės neišsipildžiusių vilčių būna kiekvienais metais.
Deja, sporto finansavimo sistema, švelniai tariant, yra nesusipratimas. Visi tikimės, kad ji keisis, nes kai federacija savo veiklai kiekvienais metais turi rašyti projektus ir teikti fondui dėl finansavimo, tai atrodo labai keistai“, – stebėjosi LTF vadovas.
