Ji sekmadienį į savo tenisininkės biografiją įsirašė ir dar vieną pergalę: po atkaklios kovos finale 6:7 (5:7), 6:1, 6:4 nugalėjo brazilę Beatrizą Haddad Maia ir tapo Seule vykusio „Korea Open“ turnyro čempione.
280 reitingo taškų ir 48 tūkst. dolerių susižėrusi jaunoji Latvijos žvaigždė pergalės siekė 2 valandas ir 15 minučių
20-metė Latvijos tenisininkė šį sezoną pirmą savo karjeros čempionės titulą sensacingai iškovojo „Didžiojo kirčio“ turnyre Prancūzijoje, o šiuo metu moterų reitinge užima 10-ąją vietą.
Teniso specialistai, J.Ostapenko stebintys jau ne pirmus metus, sutartinai teigia, jog agresyviu žaidimo stiliumi pasižyminti sportininkė turi visas galimybes ateityje tapti pirmąją pasaulio rakete.
Mergina, tėvynėje vadinama tiesiog Aliona, jau užkariavo šios šalies gerbėjų širdis ir nors jos tėvai ilgą laiką gyveno Ukrainoje bei su tenisininke iki šiol bendrauja rusiškai, tačiau pati J.Ostapenko neslepia – jos namai Latvijoje.
– Gerai kalbate latviškai. Kaip išmokote šią kalbą?, – paklausta J.Ostapenko.
– Kai pradėjau žaisti tenisą, dažniausiai treniravausi su vyresnėmis mergaitėmis, kurios visos buvo latvės. Tiesiog bendravau su jomis, o tuo pačiu metu kalbos mokiausi ir mokykloje.
Nors ėjau į rusišką mokyklą, tačiau latvių kalba joje buvo dėstoma pakankamai griežtai. Kai esu Latvijoje, daugiausiai ir šneku šia kalba, bet praleidus ilgesnį laiką užsienyje, ji šiek tiek užsimiršta.
– Taip, tėvai bandė viską tvarkyti patys, o mama mane pati treniravo ilgą laiką. Labai džiaugiuosi dėl to, nes ji žmogus, kuris geriausiai mane pažįsta.
Į jaunimo turnyrus ankščiau kartu vykdavo ir tėtis, kol jam galiausiai atsibodo savaitgaliais būti bet kur, tik ne Rygoje (juokiasi). Nors jis beveik nematomas viešumoje ir visur rašoma apie mamą, tačiau tėtis man taip pat daug padeda.
– Kiek jums buvo metų, kai į rankas pirmą kartą paėmėte raketę?
– Maždaug penkeri. Galbūt raketę buvau laikiusi ir anksčiau, tačiau tada tikrai negalvojau, kad su ja reikia atmušinėti kamuoliuką. Mama pasakojo, jog buvo nustebusi, kai pirmą kartą pamatė mane mušinėjančią į sieną.
Jai jau tada pasidarė aišku, kad greičiausiai turiu tam talentą, nors ir buvau gana maža. Nepaisant to, kad mama ir dirbo trenere, tačiau tapti tenisininke buvo mano pačios sprendimas, nejaučiau jokio spaudimo. Vienu metu buvau pradėjusi lankyti ir šokius, bet galų gale pasukau į tenisą. Būtent čia mačiau savo ateitį.
– Kuriuo momentu supratote, kad galite tapti pasaulinio lygio tenisininke?
– Manau, tokios konkrečios minties niekada ir nebuvo, aš tiesiog dariau tai, kas man patinka. Nuo pat pradžių viskas ėjosi lengvai, nes net kai vaikystėje beveik nesitreniravau, galėdavau lengvai laimėti turnyrus. Vėliau pradėjau dirbti rimčiau ir supratau, kad tenisas yra mano meilė ir čia man gali pasisekti.
– Kokie buvo jūsų pirmieji tikslai?
– Norėjau kada nors dalyvauti „Grand Slam“ turnyruose. Nuolat stebėjau ryškiausias žvaigždes – Mariją Šarapovą, Serena Williams... Svajojau žaisti tokiame lygyje, tokioje atmosferoje.
– Jūsų mama nuveikė įspūdingą darbą ir atvedė jus tarp pasaulio geriausiųjų. Dabar visas jos gyvenimas sukasi apie jus?
– Na, didžioji dalis. Kartais ji dar spėja treniruoti ir vaikų grupes teniso akademijoje, bet mano treniruotės, varžybos ir jų planavimas išties atima labai daug laiko.
– Kas rūpinasi kelionėmis, išlaidų priežiūra, administraciniais darbais?
– Tiesa pasakius, net nežinau, kam iš šeimos atitenka daugiausiai tokių rūpesčių (juokiasi). Bet abu tėvai prižiūri piniginius reikalus ir leidžia man koncentruotis vien tik į žaidimą.
Tai, kad šeimos nariai prisideda prie teniso žaidėjų karjeros, tikrai nėra retas ar išskirtinis reiškinys, tačiau jo efektas ne visada būna geras. Tarkime, Rafaelio Nadalio ar Alexandro Zverevo atveju tevai suteikė labai daug pagalbos ir darbuojasi iki šiol, bet yra ir kitų, ne tokių sėkmingų istorijų.
– Kokio dydžio atlyginimą mokate mamai?
– Tegul tai lieka tarp mūsų. Verslo paslaptis (juokiasi). Bet galiu pasakyti, kad aukščiausio lygio tenisininkų treneriai uždirba tikrai nemažai. Pavyzdžiui, kai kurie gauna po dešimt ar net daugiau tūkstančių dolerių per savaitę.
Tačiau jei treneris geras ir tai matosi tavo rezultatuose, apie pinigus nėra jokių minčių. Tada jie tiesiog grįžta per turnyruose gautas premijas.
– Prieš ką žaidžiate treniruotėse? Juk Latvijoje nėra jūsų lygio varžovių?
– Šiuo metu man padeda Krisjanis Stabinis (Latvijos tenisininkas, – Red.). Bet prieš didelius turnyrus merginos dažniausiai treniruojasi su kitomis merginomis, nes vežtis savo treniruočių partnerį labai brangu. Juk be jų dar reikia fizinio rengimo trenerių, fizioterapistų.
– Kokie jūsų santykiai su kitomis tenisininkėmis?
– Daugelis mane nuo pat pradžių priėmė šiltai vien todėl, kad joms patiko, kaip žaidžiu. Bet tenise yra visko – kuo žemesnis sportininkų profesionalumas, tuo blogesnis požiūris. Gal tik reitingo lyderės turi galimybę jaustis žvaigždėmis, bet jos dažniausiai kaip tik būna paprastos ir draugiškos.
Asmeniškai, aš stengiuosi palaikyti gerus santykius su kitomis merginomis ir po mačo visada prieinu pasveikinti. Net jei pralaimi, reikia pripažinti, kad priešininkė tiesiog žaidė geriau ir palinkėti sėkmės.
Žinoma, kartais būna, kad varžovės replika ar veiksmai įžeidžia, bet tuomet tik rankoje stipriai sugniaužiu raketę ir nieko nesakau.
– Turnyruose turite gerų draugių?
– Daugiausiai bendrauju su Varvara Lepčenko (ukrainiečių kilmės JAV tenisininkė) – ji nuolat atvyksta manęs aplankyti į Rygą. Taip pat puikiai sutariu su šveicare Timeu Bašinski, kuri yra mano partnerė dvejetų varžybose. Gimėme tą pačią dieną, galbūt todėl lengvai radome bendrą kalbą.
Tačiau apskritai, merginų tenise neturiu labai daug draugių. Vienaip ar kitaip esame varžovės. Be to, dauguma yra vyresnės už mane, 25–28 metų amžiaus. Po kelerių metų galbūt ir aš užmegsiu daugiau pažinčių.
– O kokia situacija už kortų ribų? Turite, kam prireikus paskambinti trečią valandą nakties?
– Taip, nes daugelis mano draugių yra iš mokyklos laikų arba buvusios tenisininkės. Kartais susitinku ir su merginomis iš šokių, kuriuos lankiau. Kai būnu Latvijoje, tikrai nesėdžiu užsidariusi namie – susitinkame išgerti arbatos ir tiesiog pasikalbėti.
Turiu ir geriausią draugę, kuriai drąsiai skambinu bet kuriuo paros metu (šypsosi). Man labai padeda ir tai, jog šalia nuolat būna mama. Su ja atvirai kalbamės apie viską.
– Šalia jūsų yra vaikinas, ar jiems nelieka laiko?
– Viskas tvarkoje (šypsosi). Žinoma, profesionaliame sporte mažai laiko būni namie, daug keliauji. Tačiau aš niekur neskubu ir kol kas dėlioti prioritetų man dar nereikia.
– Galvojate apie tai, kas laukia baigus profesionalės karjerą?
– Niekada pernelyg nemąsčiau apie tai, kas bus po penkerių ar dešimties metų – juk reikia gyventi šiandiena. Yra tokių svarstymų, kad gal reikėtų pradėti studijas, bet kita vertus – norisi ir koncentruotis į tenisą. Mokytis niekada nebus per vėlu, o laiko abiems dalykams niekaip neužtektų.
– Gal kada nors norėtume tapti trenere ar užsiimti sporto vadyba?
– Jei atvirai, nieku gyvu nenorėčiau būti trenere (juokiasi). Sporto vadyba, jei ją baigi Latvijos universitete, darbo greičiausiai negarantuos. Tam, kad rastum savo vietą, reikia turėti daug ryšių visame pasaulyje.
– Kaip užpildote laisvą laiką?
– Kartais einu pasižvalgyti po miestą, o kartais tiesiog būnu prilipusi prie telefono (juokiasi). Bet moku sau pasakyti, kada reikia nustoti tinginiauti. Tada skaitau knygas – šiuo metu man labai patinka „Šerlokas Holmsas“. Mėgstu detektyvus.
– Neseniai tapote pirmąją šalies rakete ir aplenkėte Anastasiją Sevastovą (WTA – 18). Ką jums tai reiškia?
– Man tokie dalykai nerūpi. Tiesiog noriu žaisti ir demonstruoti gerus rezultatus. Ar Latvijoje būsiu pirmoji raketė, ar ne, visiškai nesvarbu.
– Jūsų šiame sezone laukia dar daug svarbių kovų. Kaip joms nusiteikiate?
– Tenise labai svarbi psichologija. Stengiuosi su tuo susitvarkyti pati, esu gana stipri. Nors, žinoma, kiekvieno sezono metu būna ir sunkių momentų. Kai kuriems prireikia sporto psichologų pagalbos, bet aš išsiverčiu ir be to.
Jelena Ostapenko (WTA – 10)
Gimė 1997 m. birželio 8 d. Rygoje
Ūgis – 177 cm
Trenerė – ispanė Anabel Medina Garrigues
Profesionalų turnyruose dalyvauja nuo 2012– ųjų
2014-aisiais laimėjo jaunimo Vimbldono turnyrą
2017-aisiais tapo „French Open“ čempione
