Tačiau tokiu gyvenimu, kokį turi dabar, Donalda džiaugiasi. Koncertai, renginiai, įvairūs filmavimai – jos gyvenimo variklis. Dainininkė tvirtai įsitikinusi, kad joks vyras jos gyvenimo nepadarytų geresnio, juolab kad laisvą laiką ir asmeninę erdvę ji visą gyvenimą itin brangino.
D.Meiželytė nenorėtų grįžti ir į tuos laikus, kai buvo Seimo narė. Griežtas darbo grafikas – ne jai. Nors pasisukus kalbai apie politiką ji tarsi dar labiau atgyja. Ir neslepia, kad mielai į politiką įsitrauktų kur kas aktyviau.
– Užsiminėte, kad pastaruoju metu prastai miegate. Kas nors kelia nerimą?
– Mano katė Žiurkė labai sena, turi problemų dėl kojos sąnario, tad labai išsiilgusi meilumo ir faktiškai miega man ant galvos! O aš galiu užmigti tik prie kompiuterio įsijungusi kokį nors serialą. Bet kai kompiuteris įjungtas ir man miegant katė aplink bėgioja...
Kartais būna sunku užmigti, kai kitądien laukia koks nors atsakingas darbas ir reikia keltis 7 valandą, tada šukuotis, tvarkytis ir jau 9 valandą ryto būti filmavimo vietoje.
– Retai turite rytų, kai galite ramiai pasivartyti lovoje?
– Nelaikykite manęs varguole. Tegu pavydi pavyduoliai, bet tokių rytų turiu nemažai. Ir, kad ir kaip būtų keista, darbo dienomis turėdama nemažai tokių rytų, kai galiu miegoti kiek noriu, vis tiek pabundu septintą ar aštuntą. Kitas reikalas, kai turiu renginių savaitgaliais. Dažnai jie baigiasi po vidurnakčio, o kol nusivalau makiažą, žiūrėk, jau ir antra nakties.
Nenorėčiau dirbti nuo 8 val. ryto iki 17 val. Negaliu savęs įsprausti į rėmus. Tai buvo didžiausia problema dirbant Seime, kai anksti ryte jau reikėdavo būti komisijos ar komiteto posėdyje.
– Tačiau vis pasvajojate grįžti į politiką?
– Jau ir anksčiau sakiau: žinoma, norėčiau. Bet norėčiau įsitraukti į Lazdynų, kuriuose gyvenu, bendruomenės veiklą. Tarkime, kas nors nupiešė grafitį, aš nuėjau ir nuvaliau. Visi dalyvauja švarumo akcijoje „Darom“ – pozuoja, afišuojasi... Aš nueinu į automobilių stovėjimo aikštelę ir ją su-tvarkau, pašluoju. To aš ir noriu – gyventi savo bendruomenės gyvenimą. Prisidėsiu prie kokių Liberalų sąjūdžio akcijų arba kaip savanorė. Laiko darbo dienomis juk turiu.
Pasibaigus kadencijai Seime jaučiau stresą, nebuvo aišku, kaip bus su darbais, ar žmonės priims mane atgal ant scenos. Dabar mano gyvenime viskas subalansuota.
– Prasitarėte, kad mėgstate fantazuoti. Apie ką svajojate pastaruoju metu?
– Fantazuoju, kad turiu tris dainas, jos mano galvoje sėdi jau dvejus metus, kaip nuvažiuosiu į įrašų studiją ir jas įrašysiu. Vis to nepadarau. Fantazuoju, kad turiu laisvą savaitę, įsijungiu internetą, surenku žodžius „paskutinė minutė“ ir man išmeta tobulą atostogų pasiūlymą, labai gerą kelionę už mažai pinigų. Fantazuoju, bet gyvenimas eina sava vaga.
– Pasiilgote atostogų?
– Per pastarąsias atostogas labai pavargau. Labai nemėgstu atostogų. Mano gyvenimas – atostogos. Juk pasakyta, kad jeigu dirbi mėgstamą darbą, atostogauji.
– Tad tikrai gyvenime nieko nenorėtumėte keisti?
– Tikrai nieko nenorėčiau keisti! Nei namų, nei veiklos, nei ramaus gyvenimo.
– Džiaugiatės pasikeitusiu santykių statusu? Galbūt atsirado daugiau laiko sau?
– Visą gyvenimą gyvenau tik sau. Dėl to ir vyro neturiu, nes, matyt, esu egoistė. Jausmuose labai greitai perdegu, man svarbiausia – mano darbai. Jei rūpiniesi savimi, myli save, esi laimingas, aplink tave irgi visi bus laimingi. Lengvas egoizmas – labai puiku.
Suprantu, kad didžiulė laimė gyventi šeimoje, auginti vaikučius, vakarais kartu ruošti vakarienę, žiūrėti filmus – pasaka, nuostabu. Tai – idilė.
Žinau įvairiausių istorijų, skyrybų po keliolikos kartu praleistų metų. Bėgant laikui sutuoktiniai tampa labiau „kambariokais“ ir partneriais nei įsimylėjėlių pora. Visos chemijos praeina, ir žmonės net gyvena atskiruose kambariuose.
Kiekvienam reikia privataus kampo, o aš tą savo privatumą turiu ir labai džiaugiuosi.
Niekada gyvenime nesu niekur keliavusi su jokiu vyru. Nė vienas mano kavalierius nebūtų galėjęs sau leisti tokių kelionių. O kokia pasaka, kai esi vienas ir gali veikti ką nori.
Aišku, galima sakyti, kad tai nesąmonė, nes santykiuose, šeimoje reikia taikytis, atsižvelgti į kito norus. O aš nenoriu taikytis. Kiek man liko gyventi? Rugpjūtį man jau bus 40.
Įprasta, kad moteris turi aukotis šeimai. Matyt, tai įkalė Bažnyčia. Ar mes sukurti aukotis visą gyvenimą, kentėti, neturėti savo asmeninės laisvės? Nesąmonė.
– Tačiau jūs esate labai stipri moteris...
– Aš labai silpna. Neapsigaukite. Labai dažnai jautrūs ir silpni žmonės užsideda apgaulingus šarvus. Lyg specialiai save traumuodami, kaip kokie mazochistai, eina ir daro tai, kas prieštarauja jų įsitikinimams, nuolat su savimi kovoja. Bet vėliau tai tampa jų gyvenimo norma.
– Ne kartą sakėte, kad vyrai jums viską užkraudavo. Kodėl leidotės?
– Yra toks modelis: motinos ir sūnaus, kai vyras ieško motiniškos šilumos, prie-globsčio, paguodos. Aš esu motinėlė, nuoširdus, geras žmogus. Mes visi, kai esame su kuo nors kartu, vieni kitiems duodame daug. Man nusibodo, nebenoriu nieko duoti, noriu tik atimti. (Juokiasi.)
– Galbūt vis dėlto įmanoma rasti kompromisą, susitarti?
– O kam man tartis su laisvu žmogumi, kuris turi savo gyvenimą, buitį? Su juo galima tiesiog draugauti, bendrauti, susitikti, pasipasakoti. Ir viskas. Tokie yra normalūs brandūs santykiai.
Šeima kuriama jaunystėje. Reikia labai gerai apgalvoti, įjungti protą, ne tik širdį. Pasižiūrėti, iš kokios socialinės aplinkos yra žmogus, kokie tėvai, kokie santykiai šeimoje, kiek ten pagarbos vienas kitam, ir pasirinkti tą variantą, kuris priimtinas. O man jau per vėlu.
– Nebijote likti viena? Dukrai jau aštuoniolika, kada nors ji paliks namus.
– Taip, o ką aš su šiuo butu darysiu? Jos kambaryje biblioteką kaip kokia senutė įsirengsiu? Nežinau. Tik žinote, kas man bjauriausia? Kad niekada negausiu našlės pensijos. Visą gyvenimą viena auginau dukrą, išlaikiau namų ūkį. Nors niekas pas mus nemirė, niekas ir nepadėjo.
– Per ketverius darbo Seime metus labiau pažinote žmones?
– Aš juos ir taip pažinojau. Būdavo, per renginius su vienu kitu iki šešių ryto diskutuodavome. Pamačiau, kaip kartais išlenda išverstakailiai. Tačiau tokių yra kiekvienoje srityje, ne tik politikoje.
– Gyvenime su tokiais žmonėmis nesismulkinate?
– Kartais „Facebook“ pakomentuoju ką nors. Bet tada mane iškart pradeda baisiai pulti. Pavyzdžiui, pasisakiau dėl kariuomenės šauktinių: ar ne per greitai buvo priimtas įstatymas? Politikoje nemažai žmonių, kurie turi savo nuomonę. Tokių, kuriems kaip arkliams ant akių uždėti ribotuvai, daugiau nieko nesugeba pamatyti. Jie ir eina viena vaga, turi tik savo nuomonę ir kitų variantų jiems nėra. Tokie politikai blogiausi.
– Nesulaukiate iš politikų neapykantos už aštrią kritiką?
– Nieko aš aštriai nekritikuoju. Kai vyko savivaldybių rinkimai, pagyriau ir vienus, ir kitus. Reikia džiaugtis, kad žmonės aktyvūs, dalyvauja, netingi. Nėra viskas tik juoda ir balta, gėrio pradą reikia įžvelgti kiekviename žmoguje.
– Kas jus džiugina?
– Džiaugiuosi galimybe rytais skaityti knygas. Jeigu galėčiau, tik tai ir daryčiau. Džiaugiuosi, kad esu rami dėl savo dukros. Juk visą laiką, kai augini vaiką, esi už jį atsakingas. Yra paauglystė, būna įvairios hormonų audros, bet aš su Juta susikalbu, ji yra geras, doras ir patikimas žmogus. Kaip nesidžiaugsi?
– Ar jums dukra padeda buityje?
– Nieko ji man nepadeda. (Juokiasi.) Pasigamina sau valgyti ir išpėdina su draugais į laukus.
– O mamai maisto neparuošia?
– Mes valgome skirtingai. Ji labiau dietinį maistą. Aš štai išviriau tailandietiškos sriubos. Vakar draugas iš ūkininkų parodos atvežė šoninės ir kažkokių įdomių žolių.
– Mėgaujatės maisto ruošimu?
– Visiškai ne. Galiu suvalgyti vištos kulšį, ir man bus gerai. Visiškai to nesureikšminu. Aišku, smagu paruošti ką nors skanaus, bet kam aš tai darysiu? Dukra valgo savaip: verda, kepa įvairius keksiukus, ryte spaudžia sultis.
Aš sportuoju, o ji rytais valgo trintas uogas. Man nė į galvą nešautų nuėjus į parduotuvę pirkti šaldytų uogų. Man reikia, kad namie būtų ūkiškesnio maisto.
– Jūsų namuose dažnai šurmuliuoja svečiai?
– Mano namuose šurmuliuoja tik žurnalistai. Kartą per dvejus metus į namus pasi-kviečiame šeimą. Mano šeima labai pyksta, kad jų nekviečiu dažniau, bet mano namai nėra dideli ir erdvūs kaip sesers namas su didžiuliu kiemu ir pavėsine. Arba kaip kitos sesers butas su didžiule svetaine, kur galima visiems susėsti prie stalo. Juolab kad visa mano šeima gyvena kitoje miesto pusėje – jiems visiems atvažiuoti sudėtingiau nei man vienai su dukra nuvykti pas juos. Aš esu ta viešnia.
– Juokaujate, kad artėja 40-metis – krizės metai. Kas nors pasikeitė?
– Pasikeitė mano smegenys. (Juokiasi.) Ar tų vingių sumažėjo, ar jie pradėjo nykti? Labai dažnai galvoju apie žmones, išėjusius anapus. Per keletą metų mirė labai daug man brangių, visuomenei žinomų žmonių. Jaučiu slogutį ir gailestį, kad jie dabar nemato to gražaus pavasario, gražaus mūsų gyvenimo. Galvoju, filosofuoju kaip ir kiekvienas mąstantis žmogus.
Ir dar pasakysiu: visiškai sulėtėjo medžiagų apykaita! Kaip pasakyta medikų, taip ir yra. Jie nemelavo. Galiu suvalgyti kruopą, vis tiek priaugsiu kilogramą.
– Nuo šiol teks sportuoti dvigubai daugiau?
– Turiu planą chuliganą kas mėnesį nestresuodama numesti po kilogramą, nes gyvenime ir taip užtenka stresų.
– O kam iš viso mesti tą svorį?
– Tik dėl darbo. Vasarą būna labai karšta, o jei renginys trunka visą dieną, tenka bent keletą kartų persirengti. Prieš tris mėnesius į penktą aukštą lipdavau pūškuodama, o dabar man nusispjauti – viens du, ir jau durys.
Juk nesu ta atlikėja, kuri stovi su aukštakulniais ir puikuojasi savo balsu, nors mano balsas nepaprastai gražus. Ir tie, kurie yra girdėję mane dainuojant gyvai, lieka sužavėti visam gyvenimui. O aš ne tik dainuoju, bet ir vedu renginius. Tuomet turiu nulipti nuo scenos, nubėgti iki žiūrovo, palakstyti.
– Beveik prieš dvejus metus kalbėdama su „Stiliumi“ sakėte, kad jums nerūpi drabužiai – ką turite apsirengti, tas ir gerai. Ir netgi kad neturite jokio skonio. Kaip yra dabar? Gal artėjant 40-mečiui panorote ir labiau puoštis?
– Skonis ir stiliaus pojūtis – išugdomas dalykas, tačiau manęs jis neaplankė ir greitai tikrai neaplankys. Man patinka Agnės Jagelavičiūtės požiūris, kad ne viskas, kas yra brangu ir atitinka naujausias tendencijas, būtinai tau tiks. Tai juk nėra stiliaus pojūčio viršūnė. Kas tas stilius? Kas sugalvojo? Tai verslas. O kiekvieną verslą reikia reklamuoti. Norima žmonėms įteigti, kad šį pavasarį bus madingi langeliai ir gėlės, ir ne kitaip. Tie, kurie nori žaisti šį žaidimą, turi visą erdvę žaisti, rengtis, persirenginėti, džiaugtis.
Smagu apsivilkti naują švarų drabužį, kai kas nors pasako komplimentą, kad gražūs tavo aukštakulniai ar skrybėlė, – nuostabu. Man nereikia, kad mane girtų, juolab mano skudurus. Turiu savo vidinį pasaulį, kuris yra mano tvirtovė, didysis gėris. Turiu ten ir velnių, ir angelų – visko. Bet aš esu tokia, kokia esu.
