Jurgita džiaugiasi šiandien gyvenanti labai gerai, o svarbiausia – visiškoje ramybėje. Pasinėrusi į kasdienybę ji net šypsodamasi save vadina nuobodžia. Moteris išmoko į daug dalykų reaguoti ramiau, nekreipti dėmesio į smulkmenas, neįsileisti streso.
„Nejaučiu įtakos iš šalies – Ugnius buvo labai kovingas, vos pabudęs rytą užsukdavo audringą veiksmą. Dabar ramiai atsikeliu, susidėlioju dienos darbus – jų labai daug, ne visada spėju, bet man gera viską daryti ramiai, be streso“, – „Stiliui“ pasakojo Jurgita.
Kone didžiausias J.Kiguolės tikslas šiuo metu – rasti sau ir sūnui tinkamus namus Kaune. Kol kas jie gyvena nuomojamame bute. Jurgita patikina, kad jiems reikėtų labai nedaug – po kambarį sūnui ir jai, svetainės. Tad trijų kambarių butas būtų kaip tik.
„Iki laimės mums nereikia nieko ypatinga – užteks savo kampo“, – šypsojosi moteris.
Kraustytis į Vilnių, nes sostinėje turi butą, moteris neskubėjo – sūnui ir taip tenka priimti pokyčius šeimoje, o dar užkrauti rūpesčių dėl kitos mokyklos, naujų draugų vaikui ji nenorėjo.
Be to, didelio šurmulio nenori ir pati Jurgita, o sostinę ji sieja su didžiuliu gyvenimo tempu, triukšmu ir lėkimu. Vis dėlto tikimybės, kad kada nors gyvens sostinėje, ji neatmeta. Galbūt tuomet, kai sūnus baigs pradinę mokyklą?
„Gyvename kaip studentai! Man namai yra be galo svarbu, abu su Matu jų labai trokštame, norime kuo greičiau įsikelti į savus. Gyvename svajonėse, sūnus dega mintimi įsirengti savo kambarį taip, kaip nori jis pats, o ne kaip atrodo geriau tėčiui“, – kalbėjo J.Kiguolė.
– Matui Pijui netrukus sueis devyneri. Kaip jam padėjote atlaikyti didelį stresą – tėvų skyrybas?
– Matas – subrendęs ne pagal metus. Jis viską priėmė, mano akimis, labai ramiai. Sūnus noriai bendrauja su tėvu, leidžia laiką kartu su juo. Labai tuo džiaugiuosi, skatinu.
Sūnui svarbus tėvas, jį myli. Praėjusią vasarą kartu ėjome į terapijos seansus, išgirdome psichologės komentarą, kad vaikas su šia situacija tvarkosi gana gerai.
Žinoma, mūsų skyrybos vaikui – sunkus išbandymas. Tai neigiamai atsiliepia mokslams, šiemet jam sekasi jau sunkiau. Žiemą sūnus daug sirgo, buvo susilpnėjęs jo imunitetas. Tai rodo, kad Matas išgyvena, bet mes kalbamės, analizuojame padėtį, kartu priimame sprendimus.
– Tikrai atsiras tokių, kurie jus – skyrybų iniciatorę – pavadins egoiste ir rėš, kad daugybė moterų aukojasi ir su nemylimais vyrais gyvena dėl vaikų. Ir neva nieko čia tokio, anokia čia auka, kad tik vaikams būtų ramu.
– Ne, net nesvarsčiau tokios galimybės. Matau, kaip Matas perima mano nuotaikas, emocijas, nieko nuo jo nepaslėpsiu. Jei esu liūdna, iškart klausia, kodėl.
Gyventi susituokusi vien dėl sūnaus nematau jokios prasmės. Vaikas turi matyti gražius tėvų santykius, o jei tokių nėra, vadinasi, skyrybos nėra taip ir blogai. Juolab kad vaikai užauga ir išeina kurti savo gyvenimo. Todėl normalu, kad galvojau apie savo gyvenimą, savo norus.
– Prieš dvejus su puse metų, duodama interviu „Stiliaus“ žurnalui, užsiminėte, kad nesate laiminga moteris, kad nejaučiate pasitikėjimo vyru, kiekvienas tarsi gyvenate savo gyvenimą. Skyryboms nesubręstama per dieną, tad jau tuomet jūsų santykiai, matyt, nebuvo rožėmis kloti. Kas perpildė kantrybės taurę, kad nusprendėte padėti tašką?
– Taip, esu rami, jautri ir kantri, nekėliau skandalų, šeimoje nesisvaidžiau žaibais. Taip, jau tuomet turėjome problemų, tačiau vis tikėjausi, kad jas pavyks išspręsti. Kelerius metus bandžiau kalbėtis, aiškintis, vaikščiojau į terapijos seansus, dirbau su savimi – visomis išgalėmis stengiausi išsaugoti šeimą.
Bandžiau Ugniui sakyti, kad taip gyventi nebegalima, kviečiau kalbėtis, ieškoti sprendimų. Gerai nebuvo jau kurį laiką, tačiau tikėjausi, kad bendromis jėgomis galime išsaugoti santuoką.
Tik noro tai daryti taip pat reikėjo abiejų, o ne mano vienos. Kai nebežinai, ką dar galėtum padaryti, nusvyra rankos. Kai praradau tikėjimą, tada labai greitai ir išsiskyrėme.
Dabar galite drąsiai manęs paklausti, ar esu laiminga. (Juokiasi.) Taip, dabar esu laiminga, gyvenu gerai, niekuo nesiskundžiu. Jokių dramų!
– Tačiau kalbėdamas apie skyrybas, apie jus Ugnius visada gailisi, kad nusprendėte skirtis, pabrėžia, kad tai – ne jo, o jūsų sprendimas. Jis vis dar tikisi, kad būsite kartu, kad jūs ateisite į protą.
– Ugnius iš tikrųjų taip mano. Mano, kad mes vis dar susitaikysime. Dabar staiga jis suvokė, kaip stipriai mane myli. Nutarė, kad dabar, po visko, jis gali pasikeisti... Tačiau tai nutiko tik mums išsiskyrus.
– Šypsotės... Netikite, kad jis nuoširdžiai galėtų pasikeisti? Galbūt vyrams kartais reikia sukrėtimo, kad suprastų, ką prarado?
– Nežinau. Būna, kad po tokių sukrėtimų žmonės supranta, keičiasi... Ar atmetu galimybę susitaikyti? Pasakysiu tik tiek: Dievo keliai nežinomi.
Negalėčiau ko nors tvirtinti, bijau sakyti vienaip ar kitaip. Mes išsiskyrėme – tai faktas. Aš gyvenu gerai, mane viskas šiame etape tenkina. Negedžiu.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
