Pasikalbėti su Aiste susitikome prieš pat baigiamuosius egzaminus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Viso interviu žunralui „Stilius“ metu nuo jos veido nedingo plati šypsena – aktorė džiaugėsi pagaliau grįžusi prie vaidmenų kūrimo ir repeticijų.
„Per kino festivalių karuselę taip išsiilgau darbo. Juk būtent dėl jo aš tapau aktore – man patinka vaidinti, o ne šypsotis fotografams. Proga repetuoti – tai lyg vandens stiklinė ištroškusiam“, – patikino Aistė.
Merginos gyvenimą iš pagrindų pakeitė vaidmuo režisierės Alantės Kavaitės juostoje „Sangailės vasara“. Tai – Aistės debiutas didžiajame ekrane.
Nepaisant to, šis filmas pelnė A.Diržiūtei staigų pripažinimą – vieno lietuviško kino festivalio žiūrovai ją paskelbė geriausia Metų aktore, o šią žiemą Aistė buvo apdovanota kylančioms Europos kino žvaigždėms skirtoje tarptautinėje programoje „European Shooting Stars“. Ji tapo pirmąja aktore iš Lietuvos, dalyvavusia šioje programoje, ir vienintele Rytų Europos regiono atstove 2015-aisiais.
– Šlovė ir visuomenės dėmesys jus užklupo staiga. Tai galėjo jaunam žmogui susukti galvą.
– Aš pati negaliu atsakyti, ar man prasidėjo žvaigždžių liga. (Juokiasi.) Kita vertus, būtų visiškai kvaila ir neatsakinga patikėti iliuzija, kad taip bus amžinai. Reikia suvokti, kad gyvenimas turi tarpsnius: dabar yra banga, kuri kol kas kyla, bet vėliau ji atslūgs. Dera džiaugtis sėkme, bet kartu vertėtų žiūrėti į perspektyvą, ruoštis tam metui, kai bus atoslūgis ir man reikės iš naujo kovoti dėl savo vietos.
Kalbant apie žvaigždes, man patinka teorija, kuri aiškina, kad Didžiojo sprogimo metu žvaigždžių dulkės pasiskirstė po visatą ir jų yra kiekviename iš mūsų. Taigi mes visi esame žvaigždės.
– Ne tik jums teko susigyventi su užklupusiu visuomenės dėmesiu, bet ir jūsų artimiesiems. Kaip jie visa tai priėmė?
– Ganėtinai ramiai, nes aš ir iki tol daug dirbau. Dėmesio stoka jie nesiskundžia, nors jo kaip ir anksčiau, taip ir dabar, deja, skiriu ne tiek daug, kiek norėčiau. Mano gyvenime nebuvo tokių momentų, kad sakyčiau, jog neturiu ką veikti. Jeigu nėra repeticijos, yra spektaklių, į kuriuos ateinu pasimokyti, skaitau knygas, vaikštau į parodas.
Artimieji džiaugiasi mano laimėjimais, bet kartu jie yra tie, kurie niekada neleis man sužvaigždėti. Jie žiūri į mane kitaip nei aplinkiniai – juk aš esu jų vaikas ir visada juo būsiu. Jiems svarbiausia, kad būčiau sveika, galėčiau save išlaikyti, realizuoti, kurti.
Artimų draugų turiu nedaug. Jie, aišku, pajuokauja, kad esu žvaigždė, bet mūsų pokalbiai būna visai kitokiomis temomis.
Apskritai man nepatinka, kai žmonės akcentuoja mano laimėjimus. Yra buvę, kad mieste prieina koks nors žmogus ir sako, kokia aš puiki aktorė. Nežinau, kaip reaguoti tokioje situacijoje. Vis svarstau, kur čia pasislėpus. (Juokiasi.)
– Jau tas lietuviškas kuklumas!
– Gal jis ir nėra labai geras bruožas. (Šypsosi.) Sutinku, kad reikia mokėti save pateikti, savimi pasidžiaugti ir kartais pasididžiuoti. Tik taip pats įvertini savo darbą.
Aš dar tik mokausi priimti komplimentus. Man nėra gėda, kai mane giria, bet nežinau, kaip į tai reaguoti. Juolab kad visą gyvenimą vadovaujuosi mamos mokymu – nereikia klausyti pagyrų, nes nežinai, kokia intencija jos sakomos. Žinoma, gerą žodį reikia priimti, tačiau teisėjas sau esi tu pats. Toks požiūris padeda apsisaugoti nuo susireikšminimo.
– Kaip nusprendėte tapti aktore?
– Labai daug turėjau išmėginti, kad atrasčiau vaidybą.
Turiu energijos, kurią pačiai sunku suvaldyti. Jeigu jau ką nors mėginu, turiu tai padaryti iki galo. Jei man netinka, numetu ir einu toliau. Išbandžiau daug ką, kol atradau profesiją, kurioje yra viskas: nuo racionalumo iki emocionalumo. Aktorystė apima istoriją, politiką, literatūrą, muziką... Pagaliau žinau, kur galiu perkelti visą turimą energiją. Po repeticijų ar vaidmens rengimo jau galiu pasakyti, kad jaučiuosi pavargusi.
Aktore nusprendžiau tapti mokydamasi vyresnėse klasėse. Tačiau tuomet išgirdau, kad man nepavyks. Tas pirmas ryškus atstūmimas privertė ieškoti būdų pasiekti savo tikslą. Antrąjį „ne“ išgirdau, kai bandžiau įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (į akademiją Aistė įstojo tik iš antro karto, prieš tai metus studijavusi Vilniaus kolegijoje. – Red.) Tokie dalykai grūdina ir patikrina, ar labai nori. Juk aktorystė – ne profesija, o gyvenimas. Tai išbandymas visiems aplinkiniams žmonėms: draugams, artimiesiems, antrajai pusei.
– Sidabrinei gervei už geriausią aktorės vaidmenį esate nominuota ir jūs, ir jūsų kolegė iš „Sangailės vasaros“ Julija Steponaitytė. Ar jaučiate konkurenciją?
– Jos tarp mūsų apskritai nėra – su Julija esame pernelyg skirtingos. Niekas nežino, kam atiteks statulėlė, bet labai džiaugčiausi, jei laimėtų Julija. Net neabejoju, kad Julija lygiai taip pat džiaugtųsi dėl manęs. Svarbiau, kas yra virš mūsų dviejų, – tai filmas. Tad Sidabrinė gervė būtų filmo apdovanojimas.
Kai sužinojome, kad abi kandidatuojame į statulėlę, pasveikinome viena kitą ir toliau tęsiame darbus. Su Julija buvome pažįstamos dar iki filmo. Dabar tas ryšys atsinaujino. Ji – mano draugė ir man rūpi, kaip ji gyvena, o jai rūpi, kaip aš gyvenu. Mes neleidžiame laiko tuštiems pokalbiams, kalbamės tik apie tai, kas iš tiesų svarbu. Tik nesupraskite neteisingai – nominacijos ir apdovanojimai svarbūs. Jie įrodo, kad eini teisingu keliu. Aktoriaus profesija be savęs kvestionavimo, naikinimo ir auginimo yra neįmanoma.
– Gyvenime jūs su Julija – draugės, kino ekrane – viena kitą įsimylėjusios. Ar bičiuliavimasis realybėje nepakišo kojos filmavimo aikštelėje?
– Tai kaip tik palengvino darbą. Buvo paprasčiau užmegzti ryšį, išgryninti jį, pasitikėti vienai kita. Neįsivaizduoju, kaip būtų buvę su nepažįstama mergina.
Be to, noriu pabrėžti, kad ekrane nėra nei Aistės, nei Julijos. Ten – Austė ir Sangailė.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai, kai pamatėte „Sangailės vasarą“?
– Mačiau daug savo klaidų. Pats filmas man patiko tiek dėl estetikos, tiek dėl kalbos priemonių.
– O kaip reagavo jūsų šeima?
– Gerai... Tikrai gerai. (Juokiasi.)
Tėtis ir mama buvo be galo laimingi, labai manimi didžiavosi, mama džiaugėsi, kad užaugau demokratiškas vertybes propaguojančioje šeimoje. Buvo tam tikrų kritikos momentų, bet kritika buvo pamokanti, o ne naikinanti. Iš esmės požiūris teigiamas, bet dar nedaug žmonių matė filmą.
Manau, gana kvaila būtų klausti, kaip jaučiausi vaidindama homoseksualią merginą. O kaip aš jaučiuosi vaidindama heteroseksualią merginą? Tai tas pat.
– Šiemet dienos šviesą išvydo ir kitas filmas, kuriame vaidinate. Tačiau britų režisieriaus Roberto Mullano juostą „Mes dainuosim“ kritikai sumalė į miltus – filmas buvo pavadintas skaudžių istorinių įvykių parodija.
– Nemanau, kad tai buvo parodija. Tai – monumentas 1991 metų sausio įvykiams. Jeigu vertiname filmą monumentalumo požiūriu, tada viskas gerai. Tikiu, kad režisierius paprasčiausiai nesudėjo tam tikrų akcentų.
Iki šiol niekas nedrįso sukurti filmo apie šiuos skaudžius įvykius, tad vien iniciatyva yra sveikintina. Reikia nepamiršti ir to, kad filme – žmogaus iš šalies požiūris, kuris iki šiol mums buvo nepažįstamas.
– Esate jau laisvos Lietuvos vaikas. Kaip jautėtės nusikėlusi į tuos laikus, kai šalis dar buvo Sovietų Sąjungos gniaužtuose?
– Prie Televizijos bokšto buvo sukurta anų dienų atmosfera. Eidama į filmavimo aikštelę žinojau, kad po viso šito grįšiu į šiltus namus. O tie žmonės, kurie gynė Lietuvos laisvę, nežinojo. Jie nežinojo ir to, kad visa tai ves į šviesesnę ateitį. Jie galėjo tik tikėtis.
Visada buvau dėkinga laisvės gynėjams, bet dabar visa savo esybe dėkoju, kad jie buvo, kovojo. Filmavimasis juostoje „Mes dainuosim“ padidino pagarbą visiems, kurie kovojo už Lietuvą. Atrodo, kad maža savo esybės dalimi ir aš buvau tų įvykių sūkuryje. Dabar daug geriau įsivaizduoju, kaip jie jautėsi, ką tai reiškė ir koks tai svarbus įvykis mūsų šalies istorijoje.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
