Ponia Valentina pasimatymą paskyrė ne sostinės centre esančioje kavinėje ar ant suoliuko parke. Ji primygtinai kvietė saulėtą dieną susiplanuoti taip, kad kuo ilgiau galėtume pasisvečiuoti jos valdose – sodyboje Vilniaus pakraštyje.
Šiltuoju metų laiku ponia Valentina gyvena sodyboje – sukasi, lekia, pjauna žolę, prižiūri gėles, tvarkosi viduje, šeria gyvūnus ir mėgaujasi kiekvienu saulės spinduliu.
„Dabar mano gyvenimas yra toks, kad pati sau pavydžiu, – man malonu, gera, net esant blogiems orams randu ką veikti. Svarbiausia man – turėti veiklos, nesėdėti sudėjus rankų.
Štai dabar į seną rankinę pasodinau bulvę – niekas tokios neturi! Nežinau, kas čia išeis, bet prie tvoros atrodo labai gražiai!“ – šypsojosi ji, įdomiai pasodintų bulvių aptikusi interneto platybėse.
Žiemą buvusi balerina nešąla sodyboje. Malkos jai, pensininkei, atsieina nemenkai, tad kelia sparnus į Izraelį, kur laiką leidžia pas draugus. Keliauti mėgstančiai Valentinai Izraelis patinka pirmiausia dėl to, kad žmonės ten jai atrodo kur kas šiltesni, labiau besišypsantys, be galo svetingi.
„Giminių ten neturiu, nors daug kas mane dėl kumpos nosies laiko vietine, – kvatojosi V.Balyko. – Jie visada su šypsena, ten daug rusų, visi nori bendrauti šia kalba, domisi, kaip mes gyvename Lietuvoje. Miegoti ten galima lauke!“
Valentina vis sulaukia klausimų, ar niekada nesikreipė į plastikos specialistus, mat ne vienam ji atrodo bent keliolika metų jaunesnė, nei yra iš tiesų. Tokiems moteris prisipažįsta – jos veidui ar kūnui nieko nebuvo atlikta.
„Jei turėčiau galimybę, tikrai išsioperuočiau kumpą nosį, tad kol ji tokia, kokia yra, – akivaizdu, kad nedariau nieko! Ar šiandien, sulaukusi tokio pasiūlymo, sutikčiau? Tikrai taip! Labai noriu pakeisti savo nosį, man ji nepatinka!
Nežinau, ar esu graži, bet žinau, kad tikrai esu gera. Mano šūkis: yra gera daryti gera. Vis kartoju sau: „Valentina, kiek tau liko? Skubėk daryti gera!“ Kai reikia, ir patarimų duodu, ir masažą galiu padaryti – filmavimuose tai ir darau, kai matau, kad žmogui nugarą skauda.
Kompanijose visada esu laukiama – ir pyragų atnešu, ir keptų bulvių. Kai padarau ką nors gera, man labai malonu“, – pasakojo 73 metų moteris.
Po fotosesijos pievose ir visai čia pat esančiame raganų, kaip apie save juokauja Valentina, miške moteris pakviečia į saulės atokaitą balkone. Čia jau laukia jos paruoštas desertas – džiūvėsių ir įvairiausių šviežių vaisių pyragas, kuriam šeimininkė nenaudojo nei papildomų miltų, nei cukraus.
Kieme nuo šeimininkės nė per žingsnį nesitraukia dvi katės – Kisi ir jos sūnus meilusis Cukrus. Tačiau pakviestos kartu nusifotografuoti, augintinės neria į krūmus – tegul graži būna Valentina, o ne jos.
Valentinos namo priestate karaliauja triušiai – juos moteris pradėjo auginti ketindama padovanoti sergančiai draugei, kuriai gydytojai rekomendavo valgyti triušieną. Tačiau šiai netikėtai iškeliavus Anapus švelniakailius dabar laiko dėl grožio. Pati Valentina mėsos nevalgo jau apie 10 metų.
Už savo energiją Valentina dėkoja baletui, kurį šoko visą gyvenimą. Net tuomet, kai turėjo, kaip pati šypsosi, rimtą darbą, jos širdis buvo ant parketo.
Kone didžiausias galvos skausmas šiai moteriai šiandien – jaunimas. Jai be galo gaila, kad jaunuoliai nuolat sėdi prie interneto ir visai nejuda.
„Mes vaikystėje neturėjome nei interneto, nei kompiuterių, net televizoriaus nebuvo. Buvo tik radijas. Vaikai labai draugaudavome – juk visi laiką leisdavome kieme. Žaisdavome įvairiausius žaidimus, daug judėdavome – bėgiodavome, žaisdavome kamuoliu, šokinėdavome šokdynėmis.
Nereikėjo eiti į kokį būrelį, kad rastume veiklos. Dabar, moterys, matau eina į sporto klubus, patalpose su treneriu atlieka įvairiausius pratimus. Juk ten ir oras ne toks grynas kaip gamtoje!
O aš judu nuo vienos gėlytės prie kitos kieme, ant žolės, bėgioju miške, į miestą važiuoju dviračiu. Judėjimas žmogui duoda daug energijos“, – apie savo žvalumą pasakojo Valentina.
Ji prisipažino, kad daug kas jos klausia, kaip ji lepina savo odą, kokias kaukes naudoja. „Jokių“, – juokėsi moteris ir net kiek susigėdo, kai pagyriau jos skaisčią odą.
„Mano kaukės – grynas miško oras, minkštas ežero vanduo. Kartą per savaitę einu į pirtį – ten masažuojuosi vantomis.
Ir mano mama, kuri buvo medikė, visada sakydavo – jei nori turėti švarią sielą, pirmiausia rūpinkis savo kūno švara. Mamytė rūpinosi mano kūnu, o močiutė – siela.
Senolė man daug ko neleisdavo, saugodavo nuo nuodėmių. Aš augau visiškai kitaip nei dabartinės mergaitės“, – pasakojo ji.
Valentinai šiandien baisu žiūrėti į merginas, kurios gatvėmis vaikštinėja apnuoginusios pilvus, nugaras. Tokia mada jai atrodo kenksminga ne tik geram merginos vardui, bet ir būsimos motinos sveikatai.
„Man labai nepatinka, kaip dabar rengiasi jaunimas. Tačiau, kita vertus, jauni žmonės – atgaiva mano sielai, man malonu žiūrėti, kokie jie veiklūs, aktyvūs, kur kas tobulesni už mus. Dabartinis jaunimas jau gali daug keliauti, pamatyti kitokio pasaulio, pažinti kitokias kultūras – semtis žinių. O mes daugiau skaitėme“, – samprotavo V.Balyko.
Internete ji neužsibūna, mat gaila laiko – greitai susiranda tai, kas ją domina, paskaito ir išjungia. Kiek ilgėliau pasėdi prie kompiuterio, kai internetu kalbasi su draugais iš užsienio, – kol išpasakoja visas naujienas, dažnai praeina ir ne viena valanda.
Šiuo metu Valentinos kasdienybė – su ypatingais prieskoniais. Mat moteris yra pakviesta filmuotis mūsų šalyje BBC ir amerikiečių kuriamame šešių serijų televizijos filme pagal Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“. Čia V.Balyko – aristokratiška grafienė Jelena Bezuchova.
„Kaip reagavau išgirdusi pasiūlymą vaidinti šiame filme? Valio! Greitai bėgu ruoštis!“ – šypsojosi V.Balyko.
Atvirauti apie naują filmą ir filmuojamas scenas Valentina negali. Tačiau ji mielai pasakojo, kaip neseniai buvo pasimatuoti suknelės, kaip numynusi dviračiu į studiją gavo daugybę dėmesio, o visi jos klausinėjo, kaip sekasi.
– Esate guvi, judri. Kaip jums pavyksta būti tokiai energingai?
– Esu stiprios sveikatos. Nuolat judu, sportuoju. Žiemą norėčiau lankyti baseiną, tačiau mano odai netinka chloruotas vanduo. Tačiau vasarą kone kasdien rytą bėgu iki ežero išsimaudyti.
Sveriu kiek daugiau nei 50 kilogramų, tačiau neatsisakau nieko, valgau viską, ko tik užsigeidžia širdis, išskyrus mėsą. Mano svoris toks buvo visada, dietų nesilaikiau, todėl ir dabar man labai gaila išmesti jaunystėje dėvėtų suknelių – juk į jas laisvai įtelpu ir šiandien.
– Kokia didžiausia jūsų svajonė jau tapusi realybe?
– Labai džiaugiuosi, kad kadaise laimėjau didelį konkursą ir tapau balerina. Mano gyvenimas buvo visapusiškas ir labai įdomus – šokau, buvau solistė.
Tik vėliau nutariau, kad noriu rimtos, žemiškos specialybės. Kad galėčiau gerai išauginti sūnų, turėjau ne tik šokti ir gastroliuoti, bet ir rimtai dirbti. Įstojau į mechanikos specialybę institute – nenorėjau būti tik naivi šviesiaplaukė mergaitė. Grupėje buvau vienintelė moteris!
Labai džiaugiausi savo specialybe, dirbau tikrai labai įdomų konstruktoriaus darbą, tikrinau dokumentus, kad mūsų gaminiai būtų geresni nors kokiu vienu rodikliu, nei padarė užsieniečiai.
Labai norėjau išmokti griežti smuiku. Vaikystėje juo grieždavo kaimynas, o aš šokdavau ir svajodavau išmokti groti. Mama nuvedė mane į muzikos mokyklą, mokytoja pagyrė, kad turiu gerą klausą. Po savaitės ta pati mokytoja mamai pasakė, kad vestų mane į baletą, – smuiku griežti man nelemta.
„Jos užpakalis pilnas adatų“, – mokytoja pasakė mamai, turėdama mintyje, kad nenusėdžiu vienoje vietoje.
– O kaip jūsų gyvenime atsirado vaidyba? Kaip tapote aktore?
– Netyčia! Ir modeliu tapau netyčia! Būdama 55 metų pirmą kartą demonstravau kailinius viešėdama Egipte, atėjo daug žmonių į mane pažiūrėti.
– Sakoma, kad svajonių nebeturintis žmogus nebegyvena. Apie ką svajojate šiandien?
– Gyvenu ir džiaugiuosi kiekviena diena! Viena mano svajonių – kad būtų įteisinta eutanazija. Juk esu vieniša! Kas mane prižiūrės, jei susirgsiu? Nėra kam. Nenoriu būti našta sūnui, juk jis – užsiėmęs žmogus, čia beveik negyvena.
Su dideliu malonumu keliausiu Anapus, kai blogai jausiuosi. Vykdžiau viską, ką davė gyvenimas, visos mano svajonės jau išsipildė, tad tikrai neturiu kuo skųstis.
Labai noriu išauginti geresnę, gražesnę jaunimo kartą. Noriu, kad mūsų vaikai augtų geroje aplinkoje, kad jaunos mamytės saugotų save, nesinuogintų – negalima! Besilaukianti moteris turi labai saugoti savo vaikelį nuo blogos akies, nuo nužiūrėjimo.
Kai gimsta vaikutis, reikia būti kantresnei, nebūti piktai ir savo pykčio nerodyti vaikui. Juk jie viską kartoja, elgiasi kaip beždžionėlės!
Labai noriu, kad žmonės būtų geresni, jei tokie bus vaikai – ir visa žmonija bus geresnė, karų nebus.
Noriu, kad žmonės gyventų be pavydo – juk jis labai kankina!
Sau nebenoriu nieko, turiu viską, ko reikia. Žinoma, reikia vienur padažyti, kitur paremontuoti, tačiau man užtenka, kaip nors nugyvensiu savo dienas ir taip.
– Nejaugi svajonėse nėra artimo žmogaus?
– Ne, jau per vėlu. Humoras – mano vyras, šis žodis – vyriškos giminės. (Juokiasi.) Kad ir kur einu, randu jį.
– Su vyru išsiskyrėte būdama 60 metų. Atrodytų, visi sunkumai, krizės jau praeityje, sūnus užaugintas, lieka tik mėgautis gyvenimu kartu...
– Kartu pragyvenome beveik 40 metų. Vis dėlto visada buvome labai skirtingi žmonės. Aš kentėjau dėl sūnaus. Norėjau, kad jis augtų pilnoje šeimoje, turėtų tėvą.
Kai vyras išėjo pas kitą – 30 metų jaunesnę mūsų draugų dukterį, kuri viena augino 3 vaikus, man buvo beprotiškai skaudu. Mes ją, dar mažytę, nešiojome ant rankų...
Manau, kad dėl to kaltas ne vien jis. Labai norėjome turėti daugiau vaikų, bet jau nebegalėjome... Tuomet laukėme anūkų, tačiau santykiai su sūnaus šeima nesiklostė. Kai vyras išvyko gyventi į Minską, aš išvykau su juo, maniau, mums dar pavyks. Į Vilnių grįždavau tik savaitgaliais.
Vėliau be vyro išvažiavau į Jungtines Amerikos Valstijas. O jis meilę rado jaunos merginos glėbyje. Vyrai jau tokie. Jis žinojo, kad jam neatleisiu. Jokiais būdais nesvarsčiau galimybės atleisti! Paleidau, nesigailiu. Visai su juo nebendraujame.
Aš pati augau be tėvo. Buvo karas. Tėvas buvo švedas, jo nemačiau. Bet jo ir nenorėjau! Po karo grįžę mano draugių tėvai buvo jau karo sugadinti žmonės – mušdavo ir vaikus, ir žmonas. Draugės negalėjo gyventi taip laisvai kaip aš – ir mamytė, ir močiutė stengėsi tik dėl manęs, buvau jų lepūnėlė.
Po karo nebuvo kuo rengtis, o aš vaikščiojau kaip princesė – mamytė megzdavo man gražiausius drabužius.
– Jei šiandien galėtumėte laiką atsukti atgal, galbūt vien dėl sūnaus negyventumėte tiek metų su nemylimu vyru? Gal ką nors pakeistumėte, būtumėte egoistiškesnė?
– Pamenu, kai su ansambliu važinėdavome po gastroles, pilnas autobusas būdavo jaunimo. Visi man sakydavo, kad esu labai laiminga, kad puikiai gyvenu. Ir dabar pasižiūriu, ką jie turi, – aš gyvenu kur kas geriau!
Gražus mano namas, nors ir senas. Aš sveika, laiminga. Pirkau šią sodybą norėdama gyventi šalia anūkų, bet dabar su jais nebendraujame... Taip susiklostė... Su sūnumi sutariame puikiai. Mano didžiausias pagalbininkas – kaimynės vaikas Simantas!
Vis kartoju sau, kad reikia su viskuo gyvenime susitaikyti, gražiai ir ramiai gyventi. Ir artimiesiems to linkiu iš visos širdies.
Šiandien žinau, kad su vyru moteris neturėtų gyventi taip, kaip gyvenau aš – aš su juo žaidžiau. Visiems linkiu daryti gera žmonėms, apie save galvoti mažiau. Visada buvau tvarkinga, kaip ir mano mama, kuri be šukuosenos neišeidavo į lauką!
Niekada nepalikdavau neplautų indų. Mano namai turėjo būti patys gražiausi, žmonės čia ateidavo kaip į muziejų. Pati dirbau ir statybos darbus, ir lubas išpiešiau. Juk mokiausi ir Sankt Peterburge, ten muziejuose mačiau, kaip nuostabiai išpieštos grafų namų lubos, – ir aš taip norėjau!
Vyras skųsdavosi, kad negali užeiti į namus, kad aš nuolat užsiėmusi. Visada būdavau pavargusi – siūdavau, megzdavau, prižiūrėdavau sūnų, mokydavausi... O sutuoktiniui laiko neturėjau. Vyrus juk reikia prižiūrėti!
Jis atsisėda valgyti, aš nusisukusi jau ruošiu kitą patiekalą. Vyras matydavo vien mano nugarą.
Mergaitės, leiskite daugiau laiko su savo vyrais! Būtinai, kai namie esate abu, valgykite kartu susėdę prie stalo, kalbėkitės. Jau geriau tegul namie dulkės būna nevalytos, negu vyras užmirštas.
– Nedaug gyvenime tikros meilės patyrėte...
– Skaičiau labai daug knygų apie meilę. Galų gale supratau, kad tų meninių romanų skaityti nereikia, juk viskas juose yra ne realu, o sugalvota dėl pinigų!
Meilės nėra! (Juokiasi.) Pažiūrėkite, kiek gražiausių romanų prirašė George Sand! O kodėl ji rašydavo? Kad turėtų pinigų meilužiui išlaikyti. Jei meilė ir yra, ji duota ne visiems. Juk negali Dievas visų apdovanoti vienodai.
Vienam reikia grožio, antram – proto, trečiam – meilės. Aš laiminga, nes gyvenu. Mano vyras – pirmas vyras mano gyvenime. Iki vestuvių močiutė neleido su berniukais net bučiuotis, liestis. Labai ja tikėjau ir klausiau. O paskui jau buvo gėda skirtis.
Mūsų giminėje skyrybų nebuvo! O ką pasakys kaimynai? Todėl aš su savo energija atsidaviau technikai, mašinų gamybai, kad išreikščiau save. Norėjau žinoti, patirti viską!
Aš jau seniai padariau išvadą, kad moterys yra protingesnės už vyrus, jos – gyvenimo mechanizmai.
