Skaudžios skyrybos – jau praeityje. Dabar Raimondos veidas švyti laime. Džiaugsmo jai suteikia ne tik Vimalio meilė, bet ir pedagoginis darbas. Dubline įsikūrusi R.Masiulytė-Ramchurn dirba su vaikais – moko juos muzikos teorijos ir vokalo subtilybių, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Šiuo metu dienomis studijuoju, kad galėčiau tapti profesionalia mokytoja. Dar domiuosi vaikų psichologija, nes noriu padėti tiems, kuriems sudėtinga išreikšti savo emocijas. Mane domina muzikos terapija, kuri padeda įvairaus amžiaus žmonėms spręsti emocines ir fizines problemas“, – pasakojo Raimonda.
Tačiau tai toli gražu ne paskutinis punktas jos gyvenimo pokyčių sąraše. Ilgesnį laiką R.Masiulytės-Ramchurn nematę bičiuliai gatvėje jos nepažintų. Per ganėtinai trumpą laiką dainininkė atsikratė daugiau nei 30 kilogramų svorio.
– Kodėl nusprendėte atsikratyti papildomų kilogramų? Regis, visada mylėjote save tokią, kokia esate.
– Nuo 2013-ųjų pradžios ėmiausi savęs mylėjimo meno. Anksčiau maniau, kad mylėti save reiškia leisti sau viską, ko nori. Supratus, kad yra atvirkščiai, gyvenimas pasikeitė. Ėmiau atidžiai klausytis savo organizmo, stebėti, kaip jaučiuosi suvalgius vieną ar kitą produktą.
Taip pamažu atsisakiau beveik visų gyvulinių produktų. Dabar valgau labai daug šviežių vaisių ir daržovių, skanauju įvairias salotas ir sriubas. Kai nutraukiau artimus ryšius su tokiu maistu kaip gazuoti vaisvandeniai, kremai, pyragaičiai, bulvių traškučiai ar balta duona, labai greitai pajutau skirtumą. Aš įgavau energijos, geriau miegu naktimis. Žinoma, kartu nukrito ir nemažai svorio. Kadangi sveika gyvensena jau tapo mano rutina, galbūt dar keli kilogramai nukris natūraliai. Svarbiausia leisti organizmui pasirinkti, ką valgyti, ir valgyti tik tuomet, kai esi tikrai alkanas. Be to, būtina vartoti daug skysčių ir bent minimaliai užsiimti fizine veikla.
– Ko, pakeitus gyvenseną, visada rastume jūsų šaldytuve?
– Ledukų ir citrinų. Na, gerai, yra ir kokosinių ledų. Atskleidžiau savo didžiausią paslaptį. (Juokiasi.)
– Dauguma iki šiol atsimena 2008 metų „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos vakarą, kai vienas komisijos narių jus užsipuolė dėl išvaizdos. Galima tik numanyti, kaip dažnai nestandartinių kūno formų atlikėjas pramogų pasaulyje susiduria su priešiškumu. Niekuomet nesinorėjo keisti profesijos?
– Pramogų pasaulis jaunam menininkui gali būti negailestingas. Manau, kad tuo konkrečiu atveju tai buvo labai nevyriškas komisijos nario poelgis. Džiaugiuosi, kad tai jau praeityje. Mane dainininkės profesija pasirinko pati, aš jos visai nesirinkau! Nuo pat mažumės žinojau, kad dainuosiu. Mama vis dar juokiasi prisiminusi, o aš raudonuoju prie pietų stalo – kai manęs dar visai mažytės paklausdavo, kuo būsiu užaugusi, aš drąsiai išrėždavau: „Žvaigžde!“ Net nežinau, iš kur buvo toks mano nusiteikimas. (Juokiasi.)
– Gyvendama Lietuvoje nuolat šmėžuodavote viešumoje. Kaip dabar klostosi jūsų muzikinė karjera?
– Šiuo metu dirbu su keliais skirtingais muzikiniais projektais, pavyzdžiui, su žinomu gospelo choru „Dublin Gospel Choir“. Su juo įrašinėjame jubiliejinį albumą ir ruošiamės vasaros festivaliui „Electric Picnic“. Čia su tokiais atlikėjais kaip Roisin Murphy, Samas Smithas ar „Florence and the Machine“ dalinsimės pagrindine festivalio scena.
Dar dirbu su džiazo projektu „Raimonda Jazz Quartet“, dažnai tenka dirbti ir pasirodyti su puikiai žinomais ir gerbiamais Airijos džiazo scenos atlikėjais, tokiais kaip Myles Drennan, Dave'as Flemmingas ar Eamonas Moranas. Veiklos netrūksta, atsiranda vis naujų hobių ir kūrybinių idėjų.
Man jau teko lipti ant scenos kartu su „Outcast“, atidaryti islandų žvaigždės Aisgier koncertą. Man pavyko trumpai pasišnekučiuoti ir su kultine atlikėja Sinead O'Connor, ir su Airijos žvaigžde Imelda May, ir su pagrindiniu „The Script“ vokalistu Danny O'Donoghue.
– Išgarsėti gimtinėje visada lengviau nei užsienyje. Ar nebuvo momentų, kai troškote susikrauti lagaminus?
– Priešingai nei daugelis kitų, esu meilės emigrantė. Dėl darbo neemigravau, nes manau, kad puikiai galima gyventi ir Lietuvoje. Svarbiausia yra dirbti mėgstamą darbą, būti apsuptam gerų draugų ir šeimos.
Aš – pasaulio vaikas. Šiuo metu mano namai yra ten, kur ir mano širdis. Esu tikra: sunkiai ir sistemingai dirbantis menininkas bus pastebėtas ir įvertintas visur.
– Ar palaikote ryšius su lietuvių muzikantais?
– Aš šių ryšių niekada ir nenutraukiau. Turiu šiokių tokių kūrybinių minčių, susijusių ir su Lietuva, – planuoju su „Raimonda Jazz Quartet“ atvykti į gimtinę ir surengti keletą koncertų didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
– Galbūt grįšite gyventi į gimtinę?
– Lietuva – labai graži šalis, pilna paslaptingų tradicijų ir papročių. Jeigu gyvenimas atves atgal į Lietuvą, tam tikrai nesipriešinsiu, bet šiuo metu gerai jaučiuosi ir esu neblogai prisijaukinusi Airijos sostinę.
Gimtinėje stengiuosi apsilankyti kuo dažniau, nenoriu nuo jos nutolti. Man įdomu stebėti, kaip Lietuva auga ir keičiasi, kaip skleidžiasi nauji talentai ir miestai tampa vis labiau multikultūriniai.
– Visai neseniai tapote krikšto mama. Dabar ir pati esate laimingai ištekėjusi. Ar pagalvojate kada nors apie vaikus, kiek jų norėtumėte turėti?
– Žinoma! Vaikai – mūsų gyvenimo gėlės. Matau, kad mano vyras bus puikus ir mylintis tėtis. Tad kai būsime pasiruošę, iškart kibsime į darbą. (Juokiasi.)
Susilaukus vaikų norėsis daugiau laiko praleisti su atžalomis, reikės daug ką pakeisti. Mes norime tam būti tiek emociškai, tiek finansiškai subrendę. Mes su Vimaliu pasisakome už atsakingą tėvystę ir motinystę.
Mano mama viena užaugino keturias šaunias dukras. Tai prilygsta žygdarbiui. Iš mamos išmokau nebijoti sunkumų ir atsakomybės, todėl didelė šeima manęs nebaugintų. Tačiau viskas priklausys nuo aplinkybių. Juk žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
– Kokia jūsų meilės istorija?
– Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, prasidėjusi prieš penkerius metus viename sename verslo fakultete Dubline. Dar dabar prisimenu viską taip, lyg tai būtų buvę vakar. (Šypsosi.)
Mes abu turėjome priimti daug labai svarbių sprendimų, kad galėtume būti kartu. Abu nėrėme į jausmų sūkurį, rizikavome, bet emocijos buvo stiprios ir tikros. Pačią pirmą susitikimo akimirką supratau, kad tai JIS.
– Kuo jis jus pakerėjo?
– Vimalis skleidžia pozityvumą, vidinę ramybę, yra taktiškas ir jautrus kitų žmonių bėdoms. Būdamas labai kantrus ir pareigingas jis pelno aplinkinių meilę ir pagarbą. Tai mane žavi.
Man labai svarbu lojalumas, o iš jo to galiu tikėtis visada. Vimalis mane visada pralinksmina, jis tapo mano geriausiu draugu ir didžiausiu gerbėju. Šeima jam yra viskas ir jis padarys bet ką, kad matytų mane besišypsančią. Tai itin reta savybė šiais laikais. Mane žavi tokie vyrai, kurie su savo moterimi elgiasi taip, kad ji galėtų skleistis kaip gėlė ir puoštų jo gyvenimą savo plačia šypsena.
– Ką jums reiškia santuoka?
– Santuoka man yra svarbi, ji simbolizuoja visišką atsidavimą. Tai aukščiausias jausmų išraiškos būdas. Žinoma, dabar daug kas piktnaudžiauja santuoka, bet vedybinis gyvenimas yra ir sunkus darbas. Juk dvi skirtingos asmenybės sujungia savo gyvenimus ir tai ne visada yra lengva. Daug kas tų sunkumų išsigąsta.
– Jums su Vimaliu tenka ne tik charakterius gludinti, bet ir derintis vienam prie kito turint skirtingą „bagažą“ – kultūrą, religiją. Kaip jums tai pavyksta? Kokia kalba skamba jūsų namuose?
– Namuose kalbamės daugiausia angliškai, kartais skamba Mauricijaus kreolų, prancūzų ir lietuvių kalbos. Mano vyras kalba septyniomis pasaulio kalbomis (prancūzų, anglų, urdu, Mauricijaus kreolų, hindi, arabų ir mokosi lietuvių), o aš stengiuosi jį nors kiek pasivyti, tad šiuo metu mokausi airių ir prancūzų.
Labai sveika prieš vestuves suvokti, kad geriausia neturėti jokių lūkesčių, išankstinių nuostatų ir vilčių, jog po vestuvių viskas bus kaip pasakoje. Labai svarbu išlaikyti pagarbą ir būti tolerantiškiems.
Man ir Vimaliui viskas įdomu, abu domimės vienas kito kultūra ir tai niekada nesukėlė jokio konflikto. Be to, mes švenčiame tiek Kalėdas, tiek Dyvalį (tai viena pagrindinių tradicinių hinduistų švenčių, žinoma kaip žibintų pynė. Ji skirta pasidžiaugti gėrio pergale prieš blogį. – Red.).
Vimalis yra kilęs iš Mauricijaus salos, kurioje gyventojai tolerantiški vienas kitam, todėl mūsų mąstymas panašus. Abu stengiamės vienas kitą palaikyti ir suprasti, kad esame iš skirtingų pasaulio kampelių, bet mus sujungė meilė. Man labai patinka Mauricijaus virtuvė, o Vimalis yra dažnas svečias lietuviškuose restoranuose. Dėl religijos abu stengiamės vienas kitam suteikti naujų žinių, abu manome, kad Dievas yra vienas, tik būdai jį garbinti bei šlovinti skirtingi.
Vis dėlto mūsų vestuvės vyko didingoje katalikų bažnyčioje Dubline. Aš gimiau griežtoje katalikiškoje šeimoje, todėl man tai buvo natūralus pasirinkimas. Mums abiem tokia ceremonija buvo nemenkas iššūkis, nes aš esu katalikė, o Vimalis – hinduistas. Leidimą tuoktis bažnyčioje suteikė pats Airijos katalikų vyskupas.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“
