Tituluota moteris vis sulaukdavo dėmesio – gyvenimas Šveicarijoje, Ispanijoje, kelionės privačiu lėktuvu atimdavo amą. Ne visuomet tas dėmesys buvo malonus, ypač tuomet, kai maždaug prieš penkerius metus Reda išsiskyrė su žinomu verslininku Sauliumi Karosu. Ir, regis, neteko galimybės gyventi prabangiai.
Bet kas supaisys moters širdį, ypač kai ji užrakinta devyniais užraktais. Be to, Reda visuomet pabrėždavo, kad ne išoriniai dalykai jai svarbiausia, o vidinė laimės, laisvės būsena, kai gali kvėpuoti visais plaučiais, kai veide be priežasties žydi šypsena.
Šiuo metu su šeima ji gyvena Kanuose, sukasi kasdienybėje, tiesa, žydroje, o ne pilkoje. Kai nori pabūti viena, pati išvairuoja į jūros platybes jachtą ir nuolankiai, bet su džiaugsmu atsiduoda jūros įgeidžiams. Ir, dievaži, su Reda norėtų pasikalbėti ar išsiverkti ant peties ne viena moteris, nes ji ne svarsto apie gyvenimo prasmę, o veikia.
– Gyventi Kanuose daugeliui atrodytų nerealu. Akys, širdis jau įprato prie tenykštės aplinkos ar vis dėlto dar kas nors nepaliauja džiuginti?
– Gyvenimas Kanuose išties turi ypatingą atspalvį. Šis miestas sutraukia turtingiausius pasaulio žmones – vieni čia apsigyvena, kiti turi tik vasaros rezidencijas, prabangias jachtas. Kanuose apsilankančiųjų patirtis įvairi – vieni ieško blizgių dalykų, kiti buriasi į menininkų draugijas ir rengia įsimintinus kultūros festivalius, koncertus.
Man labiau patinka, kai Kanai nuščiūva po triukšmingos vasaros. Bet visuomet akį džiugina Viduržemio jūros pakrantės linkiai, turkio mėlynumo vanduo, jaukios kavinukės, parduotuvės, kepyklėlės, kur visi vieni kitus pažįsta. Į šias vietas turistai paprastai neužklysta. Visus metus mėgaujuosi nuostabia kurortine atmosfera ir saule. Net kasdienė pilka rutina čia įgavusi kitokį – žydrą atspalvį, – su šypsena pasakoja Reda. – Mes gyvename ant kalvos, kasryt vežu vaikus į mokyklą, įkurtą parke ant jūros kranto.
Mums važiuojant rytinė saulė dažo keliuko posūkius nuostabiais atspalviais, pasigrožime jūros pakrante – tai puikus energijos ir geros nuotaikos užtaisas visai dienai. Visada taip ir norisi giliai įkvėpti į save tą tobulą grožį, akimirkos gerumą.
– Ar ankstyvoje jaunystėje įsivaizdavote savo būsimą gyvenimą, svajojote, kokio norėtumėte?
– Kiek save prisimenu, visada gyvenau šviesų, kupiną svajonių gyvenimą. Būdama 14–15 metų daugybę kartų skaičiau Francoise Sagan apysaką „Sveikas, liūdesy“. Tai romantinė dviejų žmonių istorija Prancūzijos Žydrajame Krante, Lesterelio kalnuose, – ten ir apgyvendinau savo svajonę.
Sovietmečiu net nebuvo minties kada nors tai pamatyti – net Lenkija buvo tolimas, uždraustas užsienis. Ir štai! Šiandien gyvenu išsvajotoje vaikystės vietoje, apvažiavau visas vizijose matytas vietas, regis, niekur kitur negyvenau, tik čia.
Visokių akimirkų būta, bet nuo mažumės tie rausvi akiniai mane įkvepia. Visada norėjosi siekti ko nors išskirtinio, gražaus, prasmingo, tobulo. Labai anksti supratau, kad bandydamas įgyvendinti troškimą turi apsispręsti, ko nori. Anksti susidėliojau gyvenimo gaires, kryptį, gal todėl ir einu savuoju keliu ramiai, kryptingai, su metais vis labiau jausdama vidinę ramybę ir palaimą.
Man gyventi – vadinasi, veikti, bandyti, ieškoti, o ne mąstyti apie gyvenimo prasmę. Mano laisvė – tai pačios teisė ir galia nuspręsti, kokią įtaką man gali daryti aplinkiniai, tad viduje jaučiuosi stipri ir saugi.
– Kartą pralinksmino vienos moters, kuriai puikiai žinomos prabangiausios pasaulio vietos, frazė, kad Kanuose grafai voliojasi ant kiekvieno kampo. Minties potekstė tokia, kad kilmingą vyrą Žydrajame Krante susirasti nesunku. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?
– Žydrasis Krantas iš tiesų pritraukia daugybę garsių, turtingų žmonių, bet dažniausiai tie grafai nesivolioja gatvėse – jie turi savo grafienes, savo gyvenimą, ir gana uždarą. Kaip ir visi mirtingieji, jie mėgsta pasilinksminti, galbūt net gražių moterų draugijoje, bet čia, kaip niekur kitur, reikėtų atskirti grūdus nuo pelų.
Prabangiame kurorte užgimę romantiški jausmai, dažniausiai iš moterų pusės, labai retai baigiasi grafienės nušalinimu nuo sosto ir išsvajota santuoka.
– Kaip atrodo jūsų diena? Ką veikiate, kokių turite pareigų, rūpesčių?
– Paprastai diena prasideda 7 valandos ritualu – žadinu vaikus į mokyklą. Man labai svarbu, kad jie pabustų neskubėdami, su teigiamomis emocijomis. Todėl tam skiriu laiko ir pasitelkiu visą savo išmonę. Pusryčiaujame dažniausiai terasoje gėrėdamiesi saulėtekiu jūroje, aptardami dienos planus.
Vos nuvežu vaikus į mokyklą, diena įgauna pagreitį: buities darbai, sporto klubas, renginių organizavimas, prodiuserinė veikla, Monake kuriamos vaikų estetinio lavinimo mokyklėlės reikalai, susitikimai, derinimai, veikla, susijusi su modelių agentūromis, reklamos fotosesijomis.
Visa tai turiu spėti iki 16 val. 30 min., tada pasiimu vaikus iš mokyklos, toliau – būreliai ir popamokinė jų veikla iki pat vakaro. Įsigudrinau automobilyje vežiotis maudymosi kostiumėlį ir pakeliui murktelėti į jūrą.
Vakarienė – svarbiausias mūsų laikas, kai susirenkame visa šeima prie stalo, dalinamės dienos naujienomis, įspūdžiais, džiaugiamės laimėjimais, padrąsiname vienas kitą nesėkmės atveju. Vaikams stengiuosi įdiegti, kad šeima – tvirtovė. Čia gali būti savimi, čia mes lepiname, palaikome vienas kitą, sprendžiame visus klausimus drauge.
– Papasakokite apie savo vaikus – kokie jie, kas džiugina, o kas galbūt kelia nerimą? Kiek esu mačiusi judu su sūnumi Konstantinu, santykiai nepanašūs į įprastus lietuviškus, juk pas mus berniukai dažniausiai nė už ką nepabučiuotų mamos atsisveikindami prie mokyklos.
– Vaikai – patys geriausi mano draugai ir mokytojai. Gyvenimas man įteikė unikalią dovaną džiaugtis motinyste įvairiais gyvenimo etapais. Būti mama – svarbiausia mano gyvenimo misija.
Mano pirmagimei Miglei – 30 metų, ji – gydytoja rezidentė. Kartu išgyvenome jos ilgus studijų metus, galybę egzaminų ir streso. Dabar jau galima džiaugtis rezultatu – neabejoju, kad ji bus puiki gydytoja, atsakinga, jautri, mylinti žmones. Džiugu, kad dukra tęsia tradicijas, – mano abu tėveliai gydytojai. Su dukra mudvi sieja stiprus ryšys, Miglė – mano sielos sesė, gyvenimo bendražygė, geriausia draugė ir patarėja. Ji jau ištekėjusi, kuria savo šeimos laimę, mudvi dalijamės paslaptimis, išgyvenimais, labai viena kitą saugome.
Konstantinui – penkiolika. Tai mano draugas, gynėjas, užtarėjas, džentelmenas, mano meilė ir širdis... Sakote, mūsų santykiai nelietuviški? Gal tam įtakos turėjo aplinka – iš Lietuvos išvykome, kai Konstantinui buvo 10 mėnesių.
Tvirtų santykių su vaikais paslaptis – tolerancija, supratimas, noras gilintis į jų pasaulį ir gebėjimas skirti laiko. Auginant vaiką nebūna: „Palauk, baigsiu darbus, projektus, tada daugiau pabendrausim, pabūsim drauge.“ Nebus jau taip, laiko neatsuksi, viskas negrįžtamai keičiasi, o nuoskauda vaikui gali likti visam gyvenimui. Mamai svarbi kiekviena augančio vaiko gyvenimo akimirka. Bet dalyvauti – nereiškia vadovauti. Būti draugu, visuomet palaikyti, galbūt pabarti, bet niekuomet neteisti!
Smagu stebėti, kaip mano berniukas tampa vyru, draugų akivaizdoje nesidrovinčiu apkabinti, pabučiuoti mamą, parodyti, kokia ji jam svarbi, vadinti švelniai „mamyte“. Mūsų santykiai – tai ir indėlis į jo būsimos šeimos gerovę, taip ugdomas vyro gebėjimas savo moteriai suteikti laimės. Konstantinas auga tikru Lietuvos patriotu, jam labai svarbu, kas vyksta gimtinėje, galbūt viską šiek tiek idealizuoja. Ateityje jis norėtų baigti rimtus mokslus užsienyje ir save realizuoti kuriant Lietuvos gerovę. Man gražu...
Mažosios Maelys – mūsų namų princesės – susilaukiau brandaus amžiaus, būdama 45 metų. Noras turėti dar vieną vaiką buvo toks didelis! Stipresnis už bet kokius prietarus ir nuogąstavimus dėl amžiaus. Mažylė – dangaus siųsta dovana, pats lengviausias nėštumas ir gimdymas į pasaulį atėjo sveika, graži, talentinga mergytė. Dukrytės susilaukiau Nicos Lenvalio ligoninėje, kurios akušerijos klinika garsėja kaip viena geriausių Europoje.
Savaitę praleidome išskirtinėje palatoje, kur prieš pusmetį savo dvynių buvo susilaukusi aktorė Angelina Jolie. Ta palata – nežinau, ar trijų kambarių apartamentus taip dera vadinti – taip ir liko pavadinta jos vardu.
Maelys dabar penkeri, ji judri, artistiška, muzikali mergaitė. Jau dabar turi daug veiklos, stengiuosi, kad ji išbandytų save įvairiose srityse.
Šis vaikas – mano dvasios ramybė. Mažoji išmokė mane gyventi čia ir dabar, nebelekiant į priekį. Motinystė būnant mano amžiaus – tai absoliuti palaima. Jauti, kad tavo kokybiškas, prasmingas, įdomus gyvenimas prasitęsia dar daugeliui metų, privalai būti jauna mama, – su šypsena apie vaikus pasakoja moteris.
– Buvote ištekėjusi už verslininko S.Karoso – bent jau iš tolo jųdviejų gyvenimas atrodė nuostabus. Kas nutiko jūsų santuokai, kad ji iširo?
– Mūsų gyvenimas ne tik iš tolo – visapusiškai buvo nuostabus. Gražiausius ir brangiausius dalykus pasilieku sau, atleiskite... Mudu niekada nebuvome standartinio mąstymo žmonės, tad ir standartinis atsakymas čia netiks.
– Su žmonėmis, buvusiais jūsų gyvenime, išlaikote draugišką ryšį. Ar jūs tokios nuostatos iniciatorė?
– Mano gyvenimas gražus ir nenuobodus pirmiausia sutiktų žmonių dėka. Ar gali kitaip susiklosčiusios aplinkybės ištrinti iš atminties buvusius gražius santykius, patirtą meilę, buvimo drauge gerumą, praėjusių akimirkų laimę? Tai turtas, tai akimirkos, kurios formavo mane, buvo mano kasdienybės dalis. Esu nepaprastai dėkinga likimui už tai ir gebėjimą visa tai įvertinti. Visi praeityje mylėti žmonės saulėtai gyvena mano širdyje, mintyse kalbuosi su jais, palinkiu sveikatos, gerumo, laimės. Tai mano nuostata, nes su metais supratau, kad svarbiausia yra tai, ką mes mylime.
– Ar galėtumėte bent šiek tiek atskleisti, kas dabartinis jūsų vyras, kuo jis patraukė jūsų dėmesį, širdį?
– Įgijus brandžios patirties mano asmeninis pasaulėlis devyniais užraktais užrakintas nuo aplinkos vėjų ir skersvėjų, – nuo konkretaus atsakymo su šypsena išsisuka R.Karosienė.
– Ką pasakytumėte žmonėms, piktai vertinantiems kitų žmonių santykius?
– Keista, kad mums taip lengva teisti, bet taip sunku, kai mus teisia kiti. Viena svarbiausių laimės ir harmonijos sąlygų – visiškas poreikio kam nors ką nors įrodinėti nebuvimas. Visada atsiras tave suprantančių ir smerkiančių, tad geriau gyventi savo gyvenimą, kuriame būna visko – ir tai nebūtinai susiję su morale. Niekas negali spręsti, kas teisinga, dora, o kas ne. Be to, juk niekas neklumpa gulėdamas lovoje, – mąsliai šypsosi Reda.
– Kaip žinoti, kada pasiryžti nutraukti santykius? Yra tiek delsiančių, neapsisprendžiančių, gyvenančių kartu kančioje.
– Man sunku atsakyti iš nelaimingos, nusivylusios, nuskriaustos, nuo aplinkybių priklausomos moters pozicijos, nes niekada tokia nebuvau. Niekada negyvenau su žmogumi „dėl kažko“, buvau mylima ir mylinti.
Mano manymu, tęsdama gyvenimą su vyru „dėl kažko“ moteris bėga nuo vienatvės ir realybės. Problema ne ta, kad ji vis dar tikisi iš savo partnerio pagerėjimo, lūkesčių išpildymo, bėda ta, jog ji nieko nebesitiki iš savęs. Kentėti kur kas lengviau nei ką nors keisti. Būti laimingam reikia stiprybės ir pastangų. Kitaip bėga dienos, metai, nusinešdami jaunystę, jėgas, šypseną veide, palikdami vien nuoskaudas ir kartėlį.
– Turite dvi dukras. Ką joms norėtumėte pasakyti, o vyresniajai gal jau įskiepijote pagrindines moters gyvenimo taisykles?
– Pirmiausia labai svarbu sutikti, pasirinkti sau tinkamą partnerį su panašiu požiūriu ir vertybėmis, nes santykiai – tai bendras augimas. Arba bendra degradacija. Jei vienas eina pirmyn, o kitas stovi vietoje, anksčiau ar vėliau žmonės išsiskiria.
Daugelio dabartinių merginų svajonė – susirasti gerą, turtingą vyrą, o tada – pasaka su laiminga pabaiga. Bet ne visai, nes vyrai ateina į mūsų gyvenimą, kad dalyvautų jame, o ne pakeistų jį savimi. Moteris privalo būti įdomi – pirmiausia pati sau, turėti savo veiklos, tikslų. Visavertį gyvenimą gyvenanti moteris pritraukia jai tinkantį vyrą, jie tampa partneriai, kartu auga, kuria laimę.
Kai susiklosto konfliktinė situacija, geriausia iš karto vienas kitam užduoti klausimą: „Nori būti teisus ar laimingas?“ Tai veikia!
Daugiau skaitykite šio antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“!
