Metų naštos nejaučiantys į devintąją dešimtį įkopę veiklūs kauniečiai daugeliui kelia baltą pavydą.
Skirtingai nei daugybė jų bendraamžių ir net gerokai jaunesnių žmonių, legendiniai šokių treneriai nedejuoja, kaip Lietuvoje sunku gyventi, neužsidaro tarp keturių sienų ir nesiskundžia, kad stinga veiklos.
Visuomet judrūs, pasipuošę, pasitempę ir su šypsena veide J. ir Č. Norvaišos sukasi darbuose ir visuomeninėje veikloje.
Kauniečiai randa laiko maudynėms, sportui, kelionėms, puoselėja erdvius namus, patys prižiūri oranžeriją ir sodą, rūpinasi beglobiais gyvūnais.
Kur slypi poros guvumo ir jaunatviškumo paslaptis? Ar visus nuopelnus galima priskirti genams?
„Geri genai – dovana. Tačiau gyventi su draugu, juo pasitikėti, į jį atsiremti – štai kur yra didžiausia žmogaus laimė“, – kalbėjo Č.Norvaiša.
Nuo pažinties praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams, o nuo vestuvių dienos – 56 metams, pora visur pasirodo kartu, dažnai lyg jauni įsimylėjėliai laikydamiesi už rankų.
Vienas kitą Jūratė ir Česlovas vadina ne tik atrama. Jie – bendrakeleiviai, bendraminčiai ir sielos draugai, pasiryžę kartu eiti iki pabaigos.
„Kai pora turi bendrų interesų, pomėgių, tikslų, jaučia vienas kitą ir daug laiko leidžia kartu, nėra kada senti ir dūsauti žiūrint serialus“, – vyrui antrino J.Norvaišienė.
Prieš kelias dienas pirmojo provaikaičio sulaukę veiklūs kauniečiai ir toliau nesiruošia eiti į pensiją – dar nenudirbti visi darbai. Be to, jų galvose kirba daugybė minčių ir planų.
– Brandžią porą nuolat matyti įvairiuose renginiuose, ypač Lietuvoje, – reta išimtis. Jūs dažną vakarą lankotės parodose, koncertuose, labdaros renginiuose, net mados pristatymuose ir vakarėliuose. Iš kur turite tiek energijos?
Jūratė: Tai kad mums visada viskas įdomu. Degame smalsumu pamatyti, sužinoti. Mes visur noriai einame, tikriausiai todėl sulaukiame daugybės kvietimų.
Česlovas: Daugelis mūsų bendraamžių ir net gerokai jaunesnių žmonių yra pernelyg sėslūs. Dažnai jie ne tik į viešus renginius nenori eiti, bet ir atvažiuoti pas mus į svečius neranda jėgų ar laiko. Mes visus juos patys aplankome. Paskambinę sakome, kad pasiilgome, atvažiuojame.
– Jus dažnai galima pamatyti dviese jaukiai sėdinčius kokioje nors Kauno kavinėje ir ramiai gurkšnojančius kavą.
Jūratė: Turėdami laiko mėgstame prisėsti malonioje aplinkoje ir pasišnekučiuoti prie kavos puodelio.
Česlovas: Po to dar ir į kiną ar teatrą nueiname. Stengiamės nepraleisti naujų gerų filmų ir spektaklių.
– Jūrate, o kur slypi jūsų puikios išvaizdos paslaptis?
Jūratė: Vienintelė grožio, puikios savijautos ir sveikatą palaikanti procedūra – masažas. Daugybę metų juo mėgaujuosi bent kartą per savaitę. Esu išmėginusi įvairią masažo techniką, neseniai išbandžiau kambodžos masažą.
Svarbiausia – geras vyras, geri santykiai, geras klimatas namuose. Kai esi laimingas, kai tave palaiko sutuoktinis, veidą vagoja mažiau raukšlių, o akys labiau spindi.
Česlovas: Sako, yra geri ir blogi vyrai. Koks vyras geras? Ogi tas, kuris keičia ne žmonas, o meilužes. (Juokiasi.)
– Humoras jums, Česlovai, nesvetimas?
Jūratė: Žinoma, Česlovas visą gyvenimą mėgsta pasakoti anekdotus, laidyti juokus.
Česlovas: Nesvetimas mums abiem. Tik aš garsiai juoktis nemoku. O Jūratė kvatojasi garsiai ir nuoširdžiai.
– Kalbėdami nuolat šypsotės, iš jūsų sklinda šiluma ir geros emocijos. Kad gyvenimas džiugintų, o ne skaudintų, svarbu teigiamas nusiteikimas?
Jūratė: Moksliškai įrodyta, kad gyvename bumerango arba atlygio principu. Vadinasi, viskas, ką padarai ar pasakai gero ir gražaus, sugrįžta. Pagirk sutiktą žmogų, ir jis tau padovanos šypseną. Iš karto pajusi, kaip kūną užlieja malonūs jausmai.
Česlovas: Įtampa ir konfliktai – didžiausi geros savijautos priešai. Jeigu bręsta konfliktas, reikia mokėti pasitraukti.
– Net tiek metų gyvenant kartu ir puikiai pažįstant vienam kitą išvengti konfliktų turbūt neįmanoma? Kuris pirmas linkęs užkasti karo kirvį?
Česlovas: Aš esu gimęs po Jaučio ženklu. Nors turiu ragus, esu gerokai ramesnis už po Liūto ženklu gimusią Jūratę. Ji, be to, dar yra ir cholerikė, todėl gali greitai pašiaušti gaurus.
Kad išvengtume raguočio ir plėšrūno kovos, tokioje situacijoje aš paprastai paeinu kiek į šalį, užsiimu kokiu nors darbu arba tiesiog ramiai palaukiu, kol viskas nurims.
Jūratė: Dažnai per greitai sureaguoju, tačiau po minutės kitos tas adrenalinas mano kraujyje nuslūgsta. Džiaugiuosi, kad Česlovas sugeba išlaukti, neatsakyti tuo pačiu.
– Esate iš tų retų porų, kurių pirštų niekada nepuošė sutuoktuvių žiedai. Prisimenu, tvirtinote, kad jie – vergovės simbolis?
Česlovas: Nusprendę susituokti nekėlėme prabangios vestuvių puotos ir niekada neturėjome vestuvinių žiedų, reiškiančių priklausomybę vienas kitam ir simbolizuojančių vergovę. Abu esame laisvi ir būname kartu laisva valia.
Jūratė: Mums vienas kitam meilės, ištikimybės ir pagarbos įrodinėti niekada nereikėjo. Jeigu žmonės nepasitiki vienas kitu, ko tada verta santuoka?
– Prisimenate, kuo maždaug prieš šešis dešimtmečius sužavėjote vienas kitą?
Jūratė: Buvome bendrakursiai, abu mokėmės tuometiniame Kauno medicinos institute. Česlovą įsižiūrėjau dėl jo humoro jausmo, veiklumo, romantiško būdo ir daugybės talentų. Iš kitų vaikinų jis išsiskyrė gebėjimu piešti, kurti filmus, rašyti straipsnius, improvizuoti.
Be to, jis buvo ir išliko labai mandagus, galantiškas. Daugiau nei prieš porą dešimtmečių nė kiek nenustebau, kai Norvaiša atrado savo bajoriškas šaknis.
Česlovas: Jūratė į akį krito dėl to, kad buvo graži, temperamentinga, geros širdies ir gražiai dainavo.
– Jūrate, prieš tekant vyro turtai visai nerūpėjo? Svarbiausia buvo meilė?
Jūratė: Iš Šiaulių kilęs Česlovas studijų metais Kaune buvo apsistojęs bendrabutyje, gyveno iš stipendijos ir pinigais nesišvaistė. Niekada nemaniau, kad vien turtas atneš laimę. Jeigu šalia nebus mylinčio žmogaus, pinigai nepadės.
– Vieša paslaptis, kad jaunystėje Česlovą buvo įsimylėjusi ne viena moteris, o Jūratei gerbėjai žarstė komplimentus. Pavydo scenų dėl to nekildavo?
Jūratė: Jeigu antroji pusė patinka kitiems, dėl to reikia ne pykti, o didžiuotis – juk gyveni su tikrai dėmesio vertu žmogumi.
– Jūsų lūpomis kalba gyvenimiška patirtis. Ką patartumėte jaunoms poroms, kurios taip pat norėtų kartu gyventi ilgai ir laimingai?
Jūratė: Prieš vestuves merginos turėtų žiūrėti, ar jų vaikinai neturi priklausomybių, kurios gali bet kurią akimirką sugriauti bendrą gyvenimą.
Česlovas: Merginoms, kurios baiminasi, kad jų antrosios pusės žvilgčioja į kitas, pirmiausia siūlau susirūpinti savimi. Jei būsite įdomios, vyrai niekada nesidairys į kitas.
– Šokiams atidavėte kelis dešimtmečius. Česlovai, ar dar pakviečiate Jūratę šokti?
Česlovas: Šokančių mūsų nepamatysite. Kaip ir beveik visi profesionalūs sportininkai, turime sveikatos problemų – ant parketo patirtos traumos padarė savo.
Jūratė: Šokti pradėjome būdami 28-erių. Šokome daugybę metų. Šokiai mūsų gyvenimui suteikė pilnatvės, prasmės ir džiaugsmo, padėjo pamatyti pasaulį, pažinti daug nuostabių žmonių, susirasti bičiulių. Dabar žiūrime ir vertiname, kaip šoka kiti.
– Kaip pradedate dieną, kad ji būtų puiki?
Jūratė: Bet kuriuo metų laiku diena prasideda maudynėmis po šaltu dušu. Šiltuoju sezonu dar ir plaukioju Nemune, kuris teka visai šalia mūsų namų. Be vėsaus vandens neįsivaizduoju nė vieno ryto. Po to dar keliolika minučių lengvai pasimankštinu. Mūsų namų poilsio kambaryje stovi treniruoklis dviratis. Juo dažniausiai sportuoju dieną, tačiau būna, kad pedalus paminu ir ryte, ar vakare.
Česlovas: Nesu šalto dušo mėgėjas. Tačiau maudytis Nemune rytais, nesvarbu, koks oras, jau daugybę metų ryžtuosi maždaug nuo gegužės iki spalio. Mane labiau žavi jogos pratimai, todėl po maudynių prasitampau.
– Po maudynių ir mankštos iš karto skubate į darbus ar ramiai papusryčiaujate?
Česlovas: Kaip medikas atsakingai pareiškiu, kad pusryčiai privalomi visiems.
Jūratė: Pusryčiams valgome košę arba plakame obuolių, salotų, kivių, brokolių, salierų ir bananų kokteilius.
– Esate iš tų žmonių, kurie kaskart galvoja, ką deda į burną?
Česlovas: Nuo jaunystės mitybai skiriame daug dėmesio. Laikomės kelių taisyklių: į burną nedėk, kas papuola, rinkis kokybišką maistą, valgyk penkis kartus per dieną, tačiau jausk saiką, gerk daug vandens.
Jūratė: Jau seniai pietums renkamės ne kiaulieną ar jautieną, o žuvį, kalakutieną, vištieną ar triušieną. Prie mėsos atsisakėme bulvių. O štai šviežių ir troškintų daržovių ant stalo niekada netrūksta.
Vengiame patiekalų iš baltų miltų, kuriuose yra mūsų organizmui visiškai nenaudingo glitimo. Cukraus ir druskos mūsų maiste labai nedaug.
Labai svarbu neprisivalgyti prieš miegą. Sotumo jausmą gali suteikti ir daržovės su mažu gabalėliu troškintos žuvies ar jogurtas su šviežiomis uogomis, net stiklinė sulčių.
– Kuris iš jūsų jaučia didesnę aistrą kulinarijai?
Jūratė: Pusryčius ir vakarienę dažniausiai ruošiu aš, o pietus, kurių neįsivaizduojame be sriubos, gamina vyras.
Česlovas: Mėgstu virti sriubas, nes tuomet daug improvizuoju. Maišau ir derinu produktus, išmėginu naujus prieskonius. Įprastai sriuba būna neriebi, tačiau turi būti aštri.
Vasarą pietums gaminu šaltibarščių pagal savo receptą. Sutrintą varškę sumaišau su kefyru, į šią masę pridedu supjaustytų česnakų ir agurkų. Žiemą verdu aštrią sriubą su faršu ir daug pipirų.
– Jūsų pavardę sudaro du dėmenys „noriai vaišina“. Ar esate vaišingi?
Česlovas: Mėgstu gaminti dideliais kiekiais. Dažnai sakau, kad sriubos ar kito patiekalo išviriau dviem savaitėms. O kad nereikėtų patiems tiek laiko valgyti vienodo maisto, kviečiamės svečių. (Juokiasi.)
Jūratė: Alkanų svečių neišleidžiame.
– Jūsų kieme ir ant palangių netrūksta vazonų su prieskoniniais augalais. Juos perkate išaugintus ar daiginate patys?
Česlovas: Prieskoninius augalus, kaip ir daugelį gėlių, sėjame ir daiginame patys. Pamėgtų paprikų ir pomidorų rūšių sėklų įprastai surenkame patys. Taip žinome, ką išauginsime ir kitąmet.
Jūratė: Augalai – ne tik mūsų namų puošmena ir maisto pagardai. Svarbiausia jų paskirtis – jėgų ir energijos suteikiantis natūralus vitaminų šaltinis.
– Kur žinomi šokių treneriai vyksta atostogų?
Česlovas: Taip dažnai esame kviečiami teisėjauti tarptautinėse šokių varžybose kone po visą pasaulį, kad vykti atostogų kur nors toli nesinori.
Prieš kelias dienas grįžau iš Bulgarijoje vykusių varžybų.
Jūratė: Vykdami atostogų žmonės sako, kad svajoja pabūti rojaus kampelyje. Mes savo rojų sukūrėme čia, Vičiūnuose. Turime nuosavą sodą, pievą, gėlyną. Namas stovi prie pat skardžio. Pro vienus langus atsiveria vaizdas į Nemuną, pro kitus – į mišką. Nors kaimynai gyvena šalia, jaučiamės taip, tarsi vieni būtume apsistoję gamtos prieglobstyje.
Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens mėgaujamės laiku, leidžiamu gėlėmis apsodintoje erdvioje lauko terasoje, – čiulbant paukščiams valgome, skaitome, priimame svečius, o Česlovas dar ir piešia.
Prieš kelerius metus prie namo buvo pastatyta stiklinė veranda, kurioje įkūriau egzotiškų augalų oazę.
– Nejaugi visiškai netraukia Lietuvos ar užsienio kurortai, poilsis kaimo sodybose?
Česlovas: Labai smagiai laiką leidžiame dukros Neringos ir žento Rolando Jonavos rajone įkurtoje kaimo sodyboje, kur nuolat vyksta parodos, menininkų plenerai, įvairūs kultūros renginiai.
Jūratė: Negalime sakyti, kad nesame niekur buvę ilsėtis. Anksčiau gana dažnai išsiruošdavome į Palangą ar Neringą. Prieš kurį laiką vykome į Egiptą, Tenerifę. Norėjome pažiūrėti, kas ten taip vilioja žmones. Tačiau supratome, kad poilsis su spalvotomis apyrankėmis, suteikiančiomis galimybę daug valgyti ir ilgai gulėti paplūdimyje, – ne mums.
– Žvalgantis po jūsų namus akys krypsta ne tik į daugybę augalų, bet ir į klasikinio stiliaus antikvarinius baldus, paveikslus, prabangius indus, porcelianinių figūrų kolekciją. Visi šie daiktai gali papasakoti savo istoriją?
Jūratė: Žinoma. Vieni jų mena mūsų pergales ant parketo, kiti – prieš dešimtmečius ar neseniai vykusias keliones. Rinkti porcelianines figūras pradėjau prieš daugybę metų. Jos parsivežtos iš tolimiausių pasaulio kampelių.
Namus puošiantys paveikslai, tarp kurių – didelis jaunystėje Jono Jucaičio nutapytas namų šeimininkės portretas, – mūsų su Česlovu įvairiomis progomis gautos dovanos.
– Jūsų kieme laksto prieglaudą radęs benamis šuo Pifas. Anksčiau esate priglaudę ne vieną šunį ir katę. Česlovas dažnai tapo gyvūnus. Iš kur ta meilė keturkojams?
Jūratė: Kartais pajuokaujame, kad kuo geriau pažįsti žmones, tuo labiau pradedi mylėti gyvūnus.
Česlovas: Gyvūnus mėgstu nuo jaunystės. Vienam mano kurtam filmui buvome įsigiję vilką, kurį auginome namuose. Kai maždaug prieš 35 metus kūriau filmą apie Mauglį, susidraugavome su tuomečiu Kauno zoologijos sodo direktoriumi, kuris leisdavo eiti į tigrų narvą, juos vedžioti. Kartą trumpam savo namuose buvome priglaudę pusmečio liūtukus.
Jūratė: Prieš dvejus metus prie mūsų namų atklydo jaunas mišrūnas. Šuo tikriausiai buvo atvežtas į šalia esantį mišką ir virve pririštas prie medžio.
Tačiau ją gyvūnui pavyko nukąsti ar nutraukti ir išsilaisvinti. Priglaudėme šunį ir pavadinome Pifu. Tai jau ketvirtasis mūsų priglaustas šuo.
– Kokių dar turite svajonių, planų?
Česlovas: Nenorime ramaus gyvenimo. Trokštame, kad para turėtų daugiau valandų. Tuomet galėtume daugiau nuveikti ir pamatyti.
Jūratė: Labiausiai pasigendu laiko skaitymui. Dėl jo dažnai aukoju miegą, tačiau vis tiek yra daugybė neperskaitytų knygų.
O juk vaikystėje skaitymas buvo vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų. Prisimenu, kai visi nueidavo miegoti, skaitydavau Wilhelmo Hauffo pasakas. Kad nebūtų baisu, užlipdavau net ant stalo.
