Dalia jau seniai priprato gyventi ant lagaminų. Šį rudenį jos įkurta trupė „Vilnius City Opera“ (kuri anksčiau vadinosi „Bohemiečiai“) pradėjo jau devintąjį sezoną. Tiek metų D.Ibelhauptaitė nuolat skraido iš gimtosios Lietuvos į Didžiąją Britaniją ir atgal.
„Kai įlipu į pigių oro linijų lėktuvą, stiuardesės jau nemokamai duoda arbatos, pamena, ką dariau per ankstesnį skrydį, žino visus mano įpročius. Jaučiuosi kaip lėktuvo papuošalas“, – nusikvatojo Dalia.
Londone jos laukia jaukūs namai, apie kuriuos Dalia seniai svajojo. Ir sutuoktinis – žinomas britų aktorius Dexteris Fletcheris. Jis šiuo metu intensyviai veržiasi į kino režisierių olimpą – kitais metais bus pristatytas jo sukurtas filmas „Erelis Edis“, kuriame suvaidino ir kino superžvaigždės Hugh Jackmanas bei Christopheris Walkenas.
Vilniuje – spektaklių publika ir bendražygiai, kurie sunkiai įsivaizduoja, kad kada nors „Vilnius City Opera“ galėtų gyvuoti be Dalios.
Tačiau ji pati neslepia – šiuo metu daugiausia emocijų jai kelia trupės spektaklis „Trubadūras“.
„Nes jis kupinas juodos kovos, pavydo, aistrų, peilių smeigimo į nugarą, melo. Tai šiek tiek atspindi iššūkius, su kuriais tenka susidurti“, – ištarė Dalia.
Ištaikiusi laisvą popietę, „Stilių“ jį pakvietė į bičiulių butą Vilniaus centre, kuriame neretai apsistoja, kai dirba Lietuvoje.
Čia jauku, tylu, nors miesto šurmulys – ranka pasiekiamas.
„Bet žinote, kas man čia labiausiai patinka? Kai pasaulis užknisa, užveri žaliuzes – ir tada kambaryje visiška tamsa“, – į langą mostelėjo Dalia.
Tamsių spalvų šiame pokalbyje netrūksta. Ir ne tik kalbant apie meną, dėl kurio D.Ibelhauptaitė teigia besijaučianti kaip Don Kichotas ir kiekviena proga primena, kad Lietuvos ir Vilniaus valdžia, jos nuomone, „Vilnius City Opera“ turėtų skirti daugiau dėmesio.
Sveikatos problemos, kasdieniai iššūkiai, sunkūs pasirinkimai, kurių netrukus gali būti dėl puikiai besiklostančios vyro karjeros, – apie visa tai D.Ibelhauptaitė kalba pirmą sykį.
– Jūs ne kartą sakėte, kad su „Vilnius City Opera“ jaučiatės daužanti galvą į abejingumo sieną. Kam jums to reikia?
– Su metais vis sunkiau atsakyti į šį klausimą. Ne todėl, kad dingsta noras, bet todėl, jog sunkumų nemažėja. O sveikatos mažėja. Užtat kaina, kurią sumoku, didėja.
Praraja tarp mano tikro gyvenimo ir darbo – vis gilesnė. Vis sunkiau daryti šuolį per ją. Kartais atrodo, kad viso šito reikia tik man ir keliems išprotėjusiems draugams – tokiems kaip dirigentas Gintaras Rinkevičius.
Atrodo, kad esi visiems skolingas, turi visko prašyti, išlupinėti. Jei tas rezultatas netinka, sėkmės, tegul kiti geriau padaro.
Visą gyvenimą buvau menininkė, noriu dirbti kūrybinį darbą. Bet visiškai paskęstu buitinėse detalėse. Reikia pačiai susirasti pinigų, rūpintis bilietų pardavimu. Tai sunku. Turiu kolektyvą, bet jei pati neįsitraukiu į darbus, reikalai nejuda taip, kaip norėčiau.
Vis sunkiau dar ir dėl to, kad pagaliau Londone turiu savo namus. Kai juose esu – žiūriu ir galvoju, jog turiu būti visiška debilė, kad juos palikčiau ir gyvenčiau ant kažkieno sofos. Kraudamasi lagaminą dar vienai kelionei į Lietuvą kaskart užduodu sau vis daugiau klausimų.
– Kas neleidžia to lagamino iškrauti?
– Pareiga ir nenoras nuvilti, palikti visus ant ledo. Į šį kolektyvą savo pinigų, emocijų, energijos, dvasios įdėjo daugybė žmonių.
Užsieniečiai stebisi – operos teatrai atidaromi kas keletą dešimtmečių. Jie negali būti uždaryti po keleto metų vien dėl to, kad jokios valstybės institucijos neskyrė pinigų. Reikia kovoti dešimt, penkiolika metų. Bet nežinau, ar turiu tiek laiko.
Noriu sukurti sistemą, kuri kovotų vietoj manęs. Nes, jei man kas nors atsitiktų, turbūt vyktų devynių valandų atminimo koncertas, bet kas iš to?
– Užsiminėte, kad pirmą sykį susikūrėte namus. Ką turite omenyje?
– Su vyru visą laiką gyvenome nuomojamuose namuose. Prieš devynerius metus pirmąsyk įsigijome savo būstą. Buitis iki tol man neturėjo jokios reikšmės.
Bet prieš devynerius metus susikaupė tiek daiktų, kad atsibodo kraustytis iš vienų namų į kitus. Todėl nusipirkome būstą, bet į tas sienas sudėjome visus savo pinigus.
IKEA gali padėti, taip iš pradžių ir išsisukome. Bet mes su Dexteriu visada turėjome viziją, kaip mūsų namai turėtų atrodyti – jei vieną dieną sukauptume pakankamai pinigų.
Septynerius metus taupėme, kad pakeistume namus taip, kaip norime. Mūsų butas – buvusios pramoninės patalpos, loftas. Seni langai, metalinės durys patiko, bet viskam reikėjo kapitalinio remonto.
Prieš metus pradėjome kurti savo namų dizainą. Piešimas ant sienų nėra mūsų stiprioji dalis. Bet aš turiu tokį pomėgį – dešimt metų prenumeruoju keletą dizaino žurnalų, man jie padeda atsipalaiduoti. Išsikerpu man patikusius straipsnius ir dedu į segtuvus. Dabar atsirado proga juos ištraukti.
Vis tiek teko samdyti architektą. Jo gal nebūtume įpirkę, bet jam taip patiko mūsų buto erdvė, jog pats panoro dirbti. Pasirodo, tokių loftų, kurių šeimininkai norėtų viską išgriauti ir pakeisti, Londone dabar sunku surasti.
Įgyvendinus projektą, architektas pasakė, kad aš tik trečia tokia griežta kalė per jo karjerą. Kitos dvi – dizainerė Stella McCartney ir mados namų „Comme des Garcons“ įkūrėja Rei Kawakubo. Tai gal ir nebloga kompanija. (Juokiasi.)
Namų remontas turėjo trukti keturis mėnesius, o užtruko vienuolika. Bet užtat dabar iš jų nesinori išeiti.
– Kaip jie atrodo?
– Visiškai pramoninis interjeras. Nieko bendra su mūsų elito įsivaizduojama prabanga. Daug metalo, butas – kaip didžiulis plieno kubas. Poliruoto cemento grindys kaip galerijose. Visur pilka spalva ir daug japoniškų elementų.
Turime tikrą japonišką popierinę sieną. Visada norėjau specialių plytelių kaip Japonijos šventyklose – atrodo, lyg per jas tekėtų ir raibuliuotų vanduo.
Atrasti pavyko tik Kioto mieste. Tada dar reikėjo rasti žmogų, kuris susitartų, kad gamintojai tas plyteles atsiųstų į Europą. Bet negi aš nerasiu? (Juokiasi.) Žinoma, kad gavau tas plyteles.
– Kiek laiko tame bute praleidžiate?
– Maždaug tris mėnesius vasarą. O likusią metų dalį, maždaug 60 procentų laiko, būnu Lietuvoje. Londone geriausiu atveju būnu pusę savo laiko. Norėčiau būti ilgiau.
Sako, su amžiumi namai traukia labiau. Bet aš nemanau, kad tai dėl amžiaus. Mane šokiruoja, kai bendraamžės sako – jaučia, kad sensta. Aš visiškai to nejaučiu. Tiesiog per daugelį metų tiek prisiblaškiau po pasaulį, kad norisi dažniau į tą savo popierinę sieną pažiūrėti.
Beje, po to, kai architektas mūsų buto nuotraukas parodė savo klientams, aš gavau du pasiūlymus kurti interjerą.
– Ir nepriėmėte?
– Nėra kada. Juk spektaklius prodiusuoju. (Kvatojasi.)
– Jūs esate ne tik menininkė, bet ir talentingo vyro žmona. Jo karjeroje dabar vyksta pokyčiai, kurie gali pakeisti ir jūsų gyvenimą. Kalbatės apie tai?
– Jau maždaug metus Dexteris sako, kad nebegaliu tiek laiko ir jėgų skirti darbui Lietuvoje. Kad tai turi baigtis. Nei jis, nei jo kolegos nesupranta, kad „Vilnius City Opera“ dainuoja solistai, apie kuriuos svajoja Europos teatrai, bet ši trupė bet kada gali sudužti kaip porceliano servizas.
Dexteriui norisi, kad dažniau būčiau greta jo. Jam nereikia, kad virčiau dešreles, jis nori mano proto, patirties, patarimų.
Jis didžiuojasi, kai einame pas jo draugus, tikrus kino mohikanus, o aš galiu papasakoti daug įdomių istorijų – nuo maskvietiškų apie teatrą iki vilnietiškų. Dexteriui įdomu, kad aš per vieną vakarą tampu geriausia jo kolegų drauge.
Niekada nebuvau tipiška aktoriaus žmona – kvailoka, vyro išlaikoma manekenė su aukštakulniais. Niekada nerūpėjo gerai atrodyti, kur kas svarbiau – darbai, socialinė veikla. Tada su tavimi yra apie ką kalbėtis. Mano vyrui tai svarbu.
Visa tai gerai, bet sudėtingas klausimas pakimba, kai susimąstome, kad Dexteris vieną dieną gali išsikraustyti į Los Andželą. O taip tikrai nutiks, jei jam seksis režisieriaus karjera.
– Ką jūs tada darysite?
– Nuo Vilniaus iki Londono – kelios valandos. Net mūsų butas – visai netoli stotelės, iš kurios galima greitai nuvažiuoti į oro uostą. Bet į Los Andželą dažnai nepriskraidysiu. Gali tekti daryti svarbius sprendimus. Juolab kad atsiranda ir pasiūlymų dirbti greta jo.
Kiti metai bus išskirtiniai, daug jubiliejų. Sukaks dešimt metų nuo dienos, kai atsirado „Bohemiečiai“. Dvidešimt metų nuo dienos, kai su Dexteriu susituokėme. Dar po metų man sukaks penkiasdešimt. Manau, daug kas turės pasikeisti.
– Atsiprašau, bet jūs juk neaukotumėte santuokos dėl spektaklių Vilniuje?
– Ne. Griežtai ne. Kai nusileidžia visos uždangos, turiu tik Dexterį. Neturiu tėvų, brolių, šeimos – tik Dexterį.
Kai jam manęs reikia, nedvejodama sėdu į lėktuvą ir lekiu. Bet ir jis daro tą patį. Tai dviejų krypčių gatvė. Jis nepraleidžia nė vienos mano premjeros. Tą dieną jis ryškiai pasižymi iš anksto, nesvarbu, koks svarbus būtų darbas, kuriuo jis tuo metu užsiima.
Kai žmonės kartu ilgai gyvena, jie pavargsta vienas nuo kito, vyksta energetinis išsiskyrimas. O mums su Dexteriu atvirkščiai – vis labiau norisi būti kartu.
Manau, tik prabėgus tiek metų mes supratome, kad abiem labai nuskilo. Esame skirtingi, bet lygiaverčiai – norais, siekiais, sumanymais.
Gal tik dėl to, kad esame kartu, abu atskirai kai ko pasiekėme. Dexterio didžioji kelionė dabar tik prasideda.
Kai tuokėmės, mes susitarėme dėl kelių dalykų. Vienas jų – kad Dexteris man laimėtų „Oskarą“, nes aš pati jo nelaimėsiu. Šis tikslas dar nepasiektas. (Juokiasi.)
Dabar pasakysiu labai atvirai – mano vyrui skaudu, kad mano veikla Lietuvoje nėra vertinama taip, kaip, jo nuomone, turėtų. O aš jam negaliu atsakyti, kodėl. (Akyse sublizgo ašaros. – Red.)
Jo galimybių daugybę metų aplinka irgi deramai nevertino. Bet pagaliau jis pasiekė etapą, kai kino žmonės pripažino jo sugebėjimus, investuoja į jį lygiu, kurio jis yra vertas.
Lyginu su savo situacija. Nesu naivi, bet pasirinkdama šį kelią aš irgi tikrai maniau, kad galiu Lietuvos požiūrį į meną pakeisti.
– Vis dar taip manote?
– Manau, kad jau pakeičiau. Bet dabar esu klaustuko formos būsenos. Visas kolektyvas jaučiasi panašiai.
Manau, šiame etape padarėme viską, ką galime, – plečiamės, statome kūrinius. Bet turi ateiti laikas, kai viskas persivers, prisijungs didesnės jėgos.
Mums nereikia labai daug. Bet reikia minimalios struktūros ir namų – normalios salės mums, G.Rinkevičiaus vadovaujamam orkestrui ir, garantuoju, dar ne vienam geram meno kolektyvui. Jei atsirastų gera salė, garantuoju, į ją ateitų ir Anželikos Cholinos, ir Oskaro Koršunovo spektakliai, ir kino festivaliai, ir dar daug renginių.
– Daug kas pastebėjo, kad atrodote kiek pavargusi ir suliesėjusi.
– O tai gerai ar blogai? (Juokiasi.)
– Norėjau paklausti, ar neturite sveikatos problemų.
– Turiu, ir rimtų. Bet jos nėra mirtinos. Nepatyriau infarkto, nesergu vėžiu. Manęs nereikia gelbėti.
Neslėpsiu, projektai Vilniuje kainavo man sveikatą. Prieš trejus metus galėjau nutrūkti kaip styga. Spaudimas šokinėjo nuo 140 iki 230 per pusvalandį. Medikai sakė, kad su tokiais rodmenimis būna insultas, o aš turėjau gultis į reanimaciją.
Negalėjau gultis, nes buvo repeticijos. Vaikščiojau visur su kraujospūdžio matuokliu. Pamenu, sėdime su G.Rinkevičiumi po repeticijos, o matuokliui pristigo skalės. Gintaras apstulbo, pasakiau, kad turbūt aparatas sugedo.
Maniau, pagersiu vaistų, bus geriau. Bet nuo jų buvo dar blogiau. Tada supratau, kad reikia ką nors daryti.
Susiradau švedę gydytoją. Ji pasakė, kad privalau sustoti.
Laikydamasi jos nurodymų, griežto mitybos ir poilsio režimo per dešimt mėnesių kraujospūdį numušiau taip, kad jis dabar per žemas.
Žinote, kas juokingiausia? Kad tokio pat mitybos režimo laikosi garsus aktorius H.Jackmanas, su kuriuo šįmet dirbo Dexteris.
Jis valgo tik aštuonias valandas per parą, kitas šešiolika – ne, kad organizmas ilsėtųsi.
Papasakoti, kaip tai atrodo? Mačiau savo akimis. Turi padėjėją, kuri kas dvi valandas jam atneša maisto, kad ir ką jis tuo metu darytų. Po dviejų valandų vėl prieina.
Tik aš – ne H.Jackmanas, neturiu nei laiko, nei mergaitės su lėkštelėmis, todėl suvalgau kilogramą šokoladinių sausainių ir iš nevilties prisigeriu kavos. Ir, žinoma, vėl darosi bloga.
Mano darbo intensyvumo neįmanoma suderinti su režimu, kurio turiu laikytis.
Kokios ligos nustatytos – plačiau žurnale „Stilius“.
