Ponia Lelija, nors susitinkame pirmą kartą, vos įsukus į kiemą džiaugsmingai moja pro langą ir atveria mažyčius savo gyvenimo stebuklus, nuskaidrinančius kasdienybę ir užkrečiančius gera nuotaika. Apie tai – žurnale „Stilius“.
Pradarius duris ant slenksčio pasitinka nedidelė varlės skulptūrėlė. Šeimininkė ją patupdė tam, kad pritrauktų pinigus. Bet greičiausiai toks paaiškinimas skirtas nebent tiems, kurie mano, kad ponia Lelija į senatvę suvaikėjo. O šis amžiaus apibūdinimas jai visiškai netinka, nes jį ištirpdo giedras moters nusiteikimas.
Tik štai amžiaus ji koketiškai neatskleidžia, bet pasidalija geros nuotaikos receptu – kas rytą bet kokiu oru gerą valandą pasivaikščioti parke.
Greičiausiai moters būdas ir kaltas, kad sūnus su žmona Indre savųjų vestuvių proga mamai įteikė netradicinę jaunavedžių dovaną.
„Anksčiau jaunieji mamai dovanodavo skarelę ar prikyštę, o man – kelionę į Kretą“, – džiaugiasi L.Morkūnienė.
Jos vardas parašytas ne su klaida – tėvai ją pavadino Lelija, o štai Lilija pakrikštijo gimdytojų originalumo niekaip nesupratę biurokratai, pildę dokumentus.
„Tiek to“, – smagiai numoja ranka Lelija.
Vienas didžiausių jos džiaugsmų – kobalto mėlynumo stiklo kolekcija. Indais, žvakidėmis, skulptūrėlėmis nukrauta visa didelė palangė. Dulkes valyti nuo kolekcijos jai joks vargas, o didelis malonumas. Tik kiek tų egzempliorių, net ir daugybę kartų juos išglamonėjusi šluostydama dulkes, taip ir nesuskaičiavo.
„Taigi vis mažai“, – juokiasi azartiška kolekcininkė.
Viskas prasidėjo prieš gerus porą dešimtmečių. Šviesaus atminimo L.Morkūnienės vyro mama tarpukariu buvo žinoma kosmetologė, Gedimino prospekte turėjo savo kabinetą. Lelijai į akis krito didelis mėlynos spalvos kvepalų butelis, atgabentas net iš Vokietijos.
„Tai dabar žinome, kad geriau bekvapis kremas, o tuomet jį damos pakvepindavo. Kai baigėsi kvepalai, anyta butelio neišmetė – aš jį priglobiau, – prisimena Lelija. – Dievinu mėlyną spalvą, dar senovės egiptiečiai ją naudojo savo freskoms, XVII amžiuje vokiečiai daug kobalto naudodavo gamindami vitražus, vazas ir taures. Tas ypatingas prabangus mėlynumas net turėjo savą pavadinimą – Berlyno mėlynasis.“
Prie dailaus butelio pradėjo rikiuotis kiti mėlyni egzemplioriai. Jų L.Morkūnienė dairosi visur. Kolekciją papildo draugai. Kolekcininkė ištraukia parodyti mėlyną šampano butelį, parvežtą sūnaus. Kitas butelis, vyno, atkeliavo net iš Toronto.
„Pamiršome jį svečiuose, bet su draugėmis pusiaukelėje apsisukome ir grįžome per pūgą jo pasiimti“, – smagiai prisimena L.Morkūnienė.
Kolekcijoje yra dvi vienodos kriaušės, tačiau į Vilnių viena jų atkeliavo iš Palangos, o kita iš Toronto. Gal šiek tiek atspalvis skiriasi.
Miniatiūrinį mėlyną buteliuką, greičiausiai kvepalų, Lelija rado ilsėdamasi Kubos paplūdimyje.
„Gal iš kokio sudužusio laivo šis flakonėlis...“ – svarsto moteris.
Azartiškoji kolekcininkė yra net pavogusi vieną egzempliorių – vienoje lauko kavinėje pamatė purviną peleninę ir neatsispyrė pagundai. Bet kolekcininkams, sako, tokie nusižengimai atleistini.
Kolekcionavimo aistra ji užkrėtė ir sūnų. Vaikystėje vien dėl jo L.Morkūnienė rinko įvairių šalių monetas ir pašto ženklus, kad uždegtų vaiko širdyje smalsumą. Dabar Jogaila renka lėktuvų modeliukus, jo artimieji žino, kad tai geriausia dovana jam bet kokia proga.
Dėl lėktuvų, ko gero, irgi kalta mama. Įvairiose institucijose ekonomiste dirbusi moteris apie 1995-uosius sulaukė bičiulio Amerikos lietuvio pasiūlymo prisidėti prie naujo projekto – buvo įsteigta viena pirmųjų kelionių agentūrų jau laisvoje Lietuvoje.
„Štai tada labiausiai patenkinau savo aistrą keliauti, – ir šiandien džiaugiasi Lelija. – Jogailai, spėju, genetiškai persidavė šis polėkis. Būdavo, žvelgia į skriejantį lėktuvą ir sako: „Oi, aš jau dvi savaites niekur neskridau.“
Kad išmaišė visą pasaulį, L.Morkūnienė negalėtų pasakyti, jos iki šiol netraukia Rytai, tarkime, Indija. Kur labiausiai patiko, irgi negalėtų išskirti.
Tačiau vienas miestas į širdį yra įstrigęs. Tai – Ciurichas, kad ir kaip keista atrodytų.
„Ten kiekvienas senamiesčio kampas alsuoja ypatinga dvasia – visada norisi grįžti“, – pasakoja Lelija, gerdama kavą iš dailaus puodelio, prie kurio padėta oranžinė servetėlė.
O kad tokią spalvą mėgsta J.Morkūnas, žino visa Lietuva. Apelsinų ar morkų – kaip kam gražiau skamba – spalvos paltukais puošdavosi jo mama. Aptikusi šios spalvos apdarą nupirkdavo ir sūnui.
„Juk ir pavardė įpareigoja“, – kvatoja moteris.
Aistra kolekcionuoti ir keliauti, spalvų pomėgis – visa tai tarsi nebūdinga ekonomistei. Tačiau ja ponia Lelija tapo paklausiusi tėvų, kad vertėtų rinktis žemišką profesiją. Iš tikrųjų jos širdis linko į šokį – nuo mažens pati susiradusi lankė baleto studiją, vėliau šoko garsiajame „Lietuvos“ ansamblyje.
Su meniškos sielos močiute bendrą kalbą randa 17-metis anūkas, Jogailos sūnus Adomas. M.K.Čiurlionio menų gimnazijos moksleivis, būdamas 14 metų, jai sukūrė Lelijų valsą.
Anūko ir močiutės ritualas – savaitgalio pietūs. L.Morkūnienė dailiai padengia stalą ir pagamina ką nors skanaus. Jų pokalbiai sukasi apie krepšinį ir muziką. Štai pastarosios viešnagės metu anūkas patarė močiutei pasiklausyti vieno kompozitoriaus Sergejaus Rachmaninovo kūrinio, o paskui paklausyti, kaip jį atlieka Adomas.
„Nors gyvenime pilna negandų ir rūpesčių, žiūrint pro mėlyno stiklo prizmę jis tampa saulėtas ir pasakiškai gražus“, – atsisveikindama šypsosi L.Morkūnienė.