Optimizmo ji visada turi per akis – gali net pasidalyti. Dainą pažįstantieji žino, kad jos visuomet giedros nuotaikos nepaveikia jokie nesklandumai.
Gruodžio 23-iąją D.Gudzinevičiūtė šventė savo 50 metų jubiliejų. Be ypatingos pompastikos – su kiekvienu brangiu žmogumi ji susitiko ar dar susitiks atskirai. Puota – šiek tiek prasmę praradęs ritualas, nes per jį tai, kas svarbiausia, – buvimą su žmogumi – išstumia paviršutiniški dalykai ar tuščios kalbos. Nors, pripažįsta jubiliatė, vakarėlis – labai gera proga sutvarkyti svarbius reikalus, nes galima neformaliai prieiti, prie ko reikia, užduoti klausimą, dėl kurio specialiai skambinti telefonu lyg ir nepatogu.
Apvalus metų skaičius jos visiškai nebaugina. Dainai patinka grožio pasaulio išradimai ir pasiūlymai sustabdyti laiką, tačiau dėl jų nė akimirkai nebuvo galvos pametusi, nes visur svarbu saikas.
Daina iš viso niekada nesuko galvos dėl savo amžiaus. Gal tam įtakos turėjo ir sporto šaka, kurioje ji pasiekė olimpinių aukštumų. Šaudymas į skriejančius taikinius – beveik vien vyrų sportas, moterų čia – vos penktadalis. Tokioje kompanijoje liūdėti nėra kaip, o to įrodymas – gausybė itališkų keiksmažodžių, kurių ją išmokė draugai italai. Su ta šalimi per 34 sportinės karjeros metus Dainą siejo labai daug kas, nes šaudymas, galima sakyti, – itališka sporto šaka. Visa Dainos amunicija – nuo šautuvo iki taikinio – buvo italų gamybos. Tik štai itališkai galinti susikalbėti Daina dėl keiksmažodžių nekalta – juk draugai pirma mokė žodžių, o tik paskui aiškino, ką jie reiškia.
– Kas sunkiausia jūsų darbe Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete?
– Vos pradėjus dirbti, prieš porą metų, nauja buvo dirbti su komanda. Juk visada buvau atsakinga tik už save. Mano komanda – tai aš ir treneris. Tad olimpiniame komitete išmokau dirbti komandoje ir suvokti jos prasmę. O iš pradžių labai sunku būdavo gavus velnių už tai, kad tavo pavaldinys padarė klaidą.
– Nesuprantantiesiems sportinės politikos, kurią vykdo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, galėtumėte pasakyti, kad labai gerai, jog prezidento postą turi sportininkas, o ne, tarkime, vadybininkas?
– Prieš dabartines pareigas nebuvau naujokė – administraciniame aparate darbavausi beveik dešimtmetį.
Iš 50 Europos olimpinių komitetų prezidentų daugelis yra profesionalūs karjerą baigę sportininkai ar net olimpiniai čempionai. Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Thomas Bachas – taip pat olimpinis čempionas.
Graži bičiulystė mane sieja beveik su visais prezidentais, ir, neslėpsiu, asmeninės pažintys – labai svarbu. Per pirmus kelerius prezidentavimo metus tarptautinėje arenoje beveik nieko negali padaryti, o per pirmą kadenciją gali būti nė nepastebėtas. Bet mano privalumas – kad esu moteris, man lengviau ir paprasčiau susipažinti, užmegzti bendravimą. Koks vyras gali vakarėlyje prieiti prie ministro, patraukti jį už rankovės ir paklausti: „Ministre, kodėl pas mane niekada neužvažiuojate?“ Kaip tai atrodytų? – juokiasi Daina.
– Gal todėl ir buvote paskirta Lyčių lygybės komisijos vadove – moteriai paprasčiau suktis tokioje sferoje?
– Kelias iki to buvo akmenuotas. Vis girdėjau raginimų, kad Europos olimpinių komitetų asociacijoje būtų kuo daugiau moterų, nes jų labai ten trūksta. Su komanda nutariau iškelti savo kandidatūrą. Manęs nepatvirtino. Į akis niekas to nesakė, bet užkulisiuose kalbėta, kad aš dar per jauna ir per įžūli – pirma nemažai metų reikia kojas apšilti tarptautinėje arenoje, – juokiasi prisiminusi Daina. – Ką gi, kaip ir kiekvienoje grupėje, partijoje, čia yra povandeninių srovių. Bet tapau Europos olimpinių komitetų vykdomojo komiteto nare. Garbė? Už tai man užkrovė darbo – skyrė Lyčių lygybės komisijos pirmininkės pareigas. Komisijos, kurios iki tol iš viso nebuvo! Žaliavau iš pradžių. Bet radau žmonių, kurie man padėjo susivokti, nuo ko pradėti ir ką veikti.
Draugams kikendama pranešiau apie savo naujas pareigas, bet kai pradėjau gilintis, atsivėrė platūs horizontai. Kokie gajūs stereotipai! Kartais manęs klausia, kaip jaučiuosi vyriškame – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento – poste? O kodėl šis postas vyriškas?
Moteriškas darbas – nebent krūtimi kūdikį maitinti. Visa kita – tik stereotipai mūsų galvose.
Te nesupyksta renginių vedėjai, bet jų pasisveikinimą: „Labas vakaras, mielos damos, garbūs ponai!“ – aš dabar girdžiu kitaip. O damos – negarbios?
– Kam reikia įvedinėti lygybę tarp vyrų ir moterų – juk pastaruoju metu populiarūs net mokymai, kaip svarbu nesupainioti vaidmenų – vyras stipresnis, tad tegul jis tampo akmenis, o trapesnė moteris – ravi gėlių darželį, bet jokiu būdu ne atvirkščiai?
– Net tyrimais nustatytas, kad mišrus kolektyvas gerokai darbingesnis nei vien tik vyrų ar moterų. Kvotų politika man nėra patraukli, kai dirbtinai siekiama, kad kokiame nors darinyje būtų po lygiai moterų ir vyrų. Aš norėčiau, kad tiek moterys, tiek vyrai galėtų daryti tai, ką moka ir ko trokšta. Pati seminaruose esu sutikusi merginų, kurios nori žaisti futbolą, bet nejaukiai dėl to jaučiasi. „Žaiskit, – sakiau, – tai jūsų teisė.“
Turiu sukaupusi visą kolekciją seksistinių kuriozų. Pavyzdžiui, kai į nežinomą aplinką ateinu su savo kolega, generaliniu sekretoriumi, visi automatiškai mano, kad prezidentas yra jis.
Kai atvykau su savo padėjėja į aukšto pareigūno jubiliejų, kur tikėjomės sutvarkyti krūvą reikalų, jo žmona mums sako: „Merginos, junkitės prie mūsų – ten vyrai reikalus tvarko.“ O tai ko aš važiavau – paplepėti su merginomis?! Ji net nepagalvojo, pakvietė nuoširdžiai, bet tai tik įrodo, kaip tvirtai mūsų sąmonėje – net moterų – yra įsišaknijusi nepaneigiama nelygybė.
Kodėl tai reikia keisti? Kad gabi asmenybė – ne tik moteris, bet ir vyras – turėtų galimybę įkelti koją į tam tikrą uždarą grupę, kurioje nuo seno nusistovėjusi niekuo nepagrįsta tvarka. Vyrų ir moterų lygybės klausimas juokingas tol, kol tai tampa problema, kai, pavyzdžiui, gabi moteris negali užimti tam tikro posto ar tokių pačių gebėjimų silpnosios lyties atstovė uždirba mažiau nei vyras. Ko nors pasieksim tik pradėję apie tai kalbėti. Štai ir mūsų srities pavyzdys: pasaulyje yra 206 olimpiniai komitetai, o iš jų moterų, einančių prezidento pareigas, – tik 13.
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius“.
