Pastaroji jos viešnagė Lietuvoje buvo privati – be scenos. „Jau seniai matėmės su tėveliu, tad kol smarkiai nepašalo, nusprendžiau jį aplankyti“, – pasakojo V.Urmana.
Namai Marijampolėje prisipildė jaukių pašnekesių, prisiminimų ir juoko. To nestokoja Violetos vyras italų tenoras Alfredo Nigro, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Pasiėmė Alfredo tėvelio akordeoną, nors nemoka juo groti, bando išgauti melodiją, pats sėdi su kepure – tikras Sirijos pabėgėlis, juokėmės iki nukritimo“, – nesulaikė šypsenos prisiminusi sceną su šeima dainininkė.
Alfredo visuomet ją prajuokina. Kai prieš kelerius metus juodu ruošėsi koncertui Marijampolėje, A.Nigro repetavo Juozo Gruodžio harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Ulijona“.
„Jis visą vasarą mane juokino atlikdamas „Ulijoną“ japoniška vibrato versija“, – pasakojo Violeta, o šalia prisėdęs Alfredo pademonstruoja tą japonišką dainavimo manierą, pripildydamas „Stiklių“ viešbutį, kur pora trumpam apsistojo, juoku.
V.Urmana džiaugiasi savo 86 metų tėvelio Algimanto Urmanavičiaus entuziazmu. Nors vyriškis gyvena mieste, bute, šiltąjį laikotarpį praleidžia sode, kur ūkininkauja pasitelkdamas savo susimeistrautą traktorių. Tai išradingam vyrui pasidaryti nesudėtinga – Violeta ir šiandien prisimena, kaip jos tėvelis, būdamas grūdų produktų kombinato vyriausiuoju inžinieriumi, teikdavo tiek racionalizacijos pasiūlymų, kad tekdavo juos registruoti svetimu vardu, mat sovietmečiu nepadoru būdavo tiek gebėti vienam žmogui.
Už išradimus ponas A.Urmanavičius buvo pagerbtas aukso medaliu ir 500 rublių premija.
„Pamenu, kad už tą garbę nusipirko tėvai spalvotą televizorių. Vakarų pasaulyje tie išradimai būtų kitaip skambėję, – įsitikinusi operos dainininkė. – Tėtis kūrybingas technine prasme. Jaučiu tai perėmusi – greitai priimu sprendimus.“
Į namus Miunchene žvaigždė išvyko su tėvelio ruoštais konservais ir uogienėmis. Tik štai, nors labai norėjo jo keptų bulvinių blynų, bet taip ir neparagavo – tiesiog Violeta nenorėjo, kad tėvas aplink ją šokinėtų, pakaks malonumo ragauti jo ruoštų konservuotų gardumynų.
Draugų surengta vakarienė Marijampolėje su retomis žuvimis – seliavomis – jai labai patiko. Nuo vaikystės prisimena jų skonį, kai atostogaudavo pas močiutę prie Dusios ežero. Tenykščiai žvejai seliavas rūkydavo greičiausiai sovietmečio vilose prie ežero poilsiaujantiems aukštas pareigas turėjusiems žmonėms, bet šiek tiek gardžių žuvelių patekdavo ir į močiutės namus.
„Ten man viskas būdavo skanu – ir močiutės ruošti skilandžiai bei dešros, ir sūriai, ir varškė“, – prisimena pasaulį išmaišiusi dainininkė.
– Tėvelis – techniškas, o ar prisimenate momentą, kai pasirinkote į menininkės kelią?
– Turėjau keistą norą – gauti šunį ir pianiną. Man tėveliai nupirko ir viena, ir kita. Labai gražus buvo šuo – su ruda dėme ties kairiąja akimi ir tokios pat spalvos dešiniąja ausimi. Baltą kūną gaubė rudos spalvos lopai tarsi frakas. Pėdos baltos, o uodega – tarsi palmė. Iki šiol bet kur pasaulyje vaikštinėdama gatvėmis dairausi panašaus tokio šuns, bet nematau. Jis buvo unikalus, kaip ir visi mišrūnai.
Pianiną „Smolensk“ šiek tiek pabarškinau ir atsibodo. Muzikos mokykla buvo tikra kančia, net verkdavau sėdėdama prie instrumento, o tėtis kantriai pirštu baksnodavo į natas. Prasikankinau, bet garbingai gavau pianistės diplomą.
Žinote, mano tėveliai buvo arti meno. Tėvelis, nors inžinierius, grojo akordeonu. Šviesaus atminimo mama – gitara. Drąsi moteris: išvyko pas mano tėvą į Sibirą be vilties sugrįžti. Dėstė ten vokiečių kalbą. Kai grįžo, vadovavo kraštotyros muziejui, pati važinėdavo po kaimus ir rinko eksponatus. Pamenu, iki senatvės grojo kanklėmis.
Aš buvau kukli, tenorėjau būti vargonininke, scena – tikrai ne man. Bet skenuodama giminės nuotraukas aptikau, kad močiutės daug vaidinta mėgėjiškame teatre. Žodžiu, teatrališkumo mano šeimoje pakako.
Su tėveliu tik pradėk kalbėti – liejasi ištisa prisiminimų upė. Daviau jam darbo – užrašyti prisiminimus, taip ir atmintį lavins.
– Ar savo gyvenimą dėliojate kelerius metus į priekį? Atsirandančios laisvos pertraukos, matyt, nebyloja apie tempo mažinimą? Neseniai Veronoje viešėję lietuviai stebėjosi italų entuziazmu – ten operos gurmanai kalba tik apie jus!
– Pastaruosius dvejus metus mano darbo kalendorius toks, kad vis atsiranda laisvas net mėnuo. Galiu laisviau pakvėpuoti, pagyventi. 20 metų gyvenau bėgdama. Namuose Miunchene turime terasą, kuri išeina į mišką, tai būdavo periodų, kai aš visus metus nerasdavau net 10 minučių prisėsti ir ramiai pasėdėti savo terasoje. Dabar į tą mišką net išeiname pasivaikščioti.
Anksčiau grįždavau namo porai dienų ir tekina tvarkydavau reikalus, atsikvėpdavau tik vėl įsėdusi į taksi, vežantį mane į oro uostą, iš kurio vėl skrisiu dirbti į kitą šalį.
O dabar ir kavos ramiai išgeriame – Alfredo man rytais daro kapučiną. Iš viso man pusryčiai – šventas metas: galiu net ankstėliau atsikelti, kad tik galėčiau ramiai prisėsti prie stalo. Tai mūsų ritualas. Štai tada gali prasidėti diena ir visi reikalai. Anksčiau apie tai negalėjau nė pasvajoti.
O gal ir entuziazmas blėsta. Kai kada atsisakau pasiūlymo, jei jis man bent kuo nors netinka, nors honoraras turėtų ir įtikinti.
Bet jei būčiau toliau dainavusi itališkąjį soprano repertuarą, taip viskas ir vyktų be atokvėpio. Bet kartą iš Berlyno sulaukiau pasiūlymo dainuoti mecosopranu. Prašiau laiko pagalvoti, svarsčiau metus ir sutikau. Sprendimas, kaip matau, buvo teisingas.
Anksčiau man sunkiau būdavo dainuoti žemas partijas, o dabar negalėčiau pasakyti, kad tai paprasta, – tiesiog kitaip prie jų prieinu. Itin aukštas natas išdainuoti visada pavykdavo gerai, bet nebenoriu nervintis, jausti psichologinės įtampos. Visokių vaidmenų jau pridainavau.
Perėjimas buvo sklandus – visi teatrai nusekė paskui mano mecosopraninį pasirinkimą. Tai – ne nusidainavimas, o tiesiog sprendimas.
– Kaip priimate laiko tėkmę: kaip moteris ir garsiausių pasaulio scenų žvaigždė?
– Nenorėčiau grįžti atgal nei pusmečiu, nei keliais mėnesiais, esu patenkinta visomis prasmėmis. Mano balsas šviežias kaip visada. Kad mano kolegos – 20, 25 metais jaunesni, pastebiu tik tada, kai atkreipiu dėmesį, nes manau, kad esu tokia kaip jie, – juokėsi V.Urmana. – Jaučiu, kad laikui bėgant pasikeitė mano profesija, požiūris į ją. Ypač pastaruoju metu justi rinkodaros triukai – net nesvarbu, kaip žmogus dainuoja, svarbu, kad būtų gražus.
Matau, kad iškyla nebūtinai tie, kurie geriausiai dainuoja. Bet neteisiu. Pagaliau, ir rinkodaros manipuliacijoms reikia talento bei energijos. Jos dainininkui reikia darbui, o ne tąsytis po neva reikšmingus vakarėlius.
Manęs nebuvo kam stumti – pati išlindau. Tiesiog dalyvaudavau perklausose, karjera pradėjo rutuliotis, kai sudainavau Bairoito festivalyje ir Milano teatre „La Scala“. Užsitarnauji vardą, o paskui tik žiūri, kad jo nesugadintum.
Įdomu sutikti jaunus kolegas – jie man net lankstosi, esu jų stabas. Kai klausia patarimų, niekada jų negailiu. Bet tik kai paklausia. Žinau, kad dainininkai – jautri „fauna“, tad patarimus, jei neprašo, geriau pasilikti sau.
– Ar norėtumėte mokyti: juk Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vedėte meistriškumo pamokas?
– Žavi mane tokia veikla, bet nenorėčiau to daryti nuo ryto iki vakaro, gal kad pati dar intensyviai dainuoju. Dar ne dabar. Nemanau, kad iš viso kada nors rimtai dėstysiu. Nebent Miuncheno akademija, kurioje pati mokiausi, pasiūlytų, o ten niekas nesiūlo – reikia pačiam tai daryti.
– Nustebau aptikusį jūsų kartą ištartą mintį, kad pinigus reikia taupyti. Menininkai apie pinigus kalbėti vengia.
– Ne taupyti, o jų nešvaistyti ir tinkamai investuoti reikia. Mudu su vyru tos pačios nuomonės. Pastebiu kolegas, kurie, vos prakutę, važinėja naujausiais brangiais automobiliais, tarsi dainuos iki 80 metų.
O juk dainininko profesinis gyvenimas trapus – kartą ne tą partiją sudainuosi ir tie vos 2 centimetrų balso stygų raumenukai greitai gali išsiklibinti.
Kai pradedi uždirbti, reikia laiku susigriebti ir galvoti apie senatvę. Savo senatve reikia rūpintis patiems – nesitikiu, kad iš pensijos galėsiu pragyventi.
Į ką investuoju? Man suprantamiausia – nekilnojamasis turtas, jei sienos stovi – jau gerai.
Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius“.
