Šokolado kūrėja pokalbį „Stiliui“ pradeda pakiliai nusiteikusi – naktį sapnavo, kad skraido palubėmis virš kambaryje smagiai besišnekučiuojančių draugų. Sapnas įkvėpė gerai nusiteikti visą dieną.
Milda atrodo lyg iš praėjusio amžiaus, negana to, kokio nors išpuoselėto dvaro, kur paneles supa tik gražūs dalykai ir teigiamos emocijos. Viso pokalbio metu ji žvelgia džiaugsmingai nustebusiomis akimis – taip, kaip žvelgia tik maži vaikai.
Ji nustemba išgirdusi, kad šventės kam nors gali kelti erzelį, varginti, – Milda net neįsivaizduoja, kaip gali kilti tokia mintis, juk „šventės yra tam, kad visiems būtų kuo geriau!“
Ji nesidažo, bet naudoja rožių vandenį. Grožis jai svarbu, bet ne tiek, kad gaištų laiką. Juk vietoj to galima eiti pasivaikščioti, susitikti su draugais ar nuveikti ką nors įdomaus.
– Bent jau laiko stygiumi greičiausiai galite pasiskųsti – taip, kaip dauguma žmonių?
– Aš pati stengiuosi dirbti kuo mažiau, kad liktų laiko BŪTI. Juk tiek yra įdomių žmonių, knygų, muzikos, tiek daug džiaugsmo – visu tuo reikia mėgautis. Suprantu, kad reikia ir buitį susitvarkyti, tačiau tai ne tikslas – tik priemonė daryti tai, kas malonu.
Jei man tektų eiti prie upelio ir skalbti žlugtą, į mišką rinkti malkų ir ieškoti maisto, būtų kitaip. O dabar štai namuose yra skalbyklė, „Lietuvos dujos“ man tiekia dujas. Gyvybiniai poreikiai patenkinti, tad galiu piešti šokoladui etiketes, kurti receptus ir užsiimti svarbiausiu dalyku, o man tai – žmonės.
– Darbą vertinate kaip gyvenimo trukdį?
– Ne, tai irgi malonumas. Ozo gimnazijoje dirbu kino istorijos mokytoja. Tarp mano mokinių – ir besimokantys nuotoliniu būdu, ir turintis negalią. Pavargstu tik nuo to, kad į kiekvieną mokinį noriu atidžiai įsižiūrėti ir skirti jam laiko. Bet pamoka trunka vos daugiau nei pusvalandį, mokinių – 30. Tad po šešių pamokų būnu išsekusi.
Ar mane vertina vaikai? Mano tikslas nėra būti įvertintai, noriu, kad jie save vertintų, mąstytų, mylėtų.
– Skambindama tartis dėl pokalbio užtikau jus bibliotekoje. Vis dar mokotės?
– Vilniaus dailės akademijoje baigiau teatro kritikos studijas, bet dar pasirinkau pusantrų metų studijas pedagogo kvalifikacijai gauti. To galėjau mokytis ir Edukologijos universitete, bet jis nėra toks gražus kaip akademija ir neturi tokios nuostabios bibliotekos. Taip, tai man svarbu – juk norimo taško link galima nuvažiuoti automobiliu, o galima gražiai nueiti, pavyzdžiui, palei upę.
– Kaip jūs augote, kaip jus auklėjo tėvai? Kur dar yra tokių žmonių kaip jūs, regis, šiaip jų gatvėje ar prekybos centre nesutiksi?
– Oi, mūsų daug! Gimiau ir augau Vilniuje. Tėvams esu dėkinga už tai, kad vis sakydavo man su seserimi ir broliu būti laimingiems. Nežadino nereikalingų ambicijų, nes kai jas pažadini, paskui vaikas būna nelaimingas. Tarkim, tėvų spaudžiamas renkasi prestižinę specialybę ir kankinasi visą gyvenimą.
Štai neseniai mama man pranešė, kad pradėjo mokytis italų kalbos. Ji ištekėjusi už amerikiečio, keliauja kartu ten, kur vyrą siunčia darbovietė. Šiuo metu jie gyvena Albanijoje. Mama net išsilaikė jachtos kapitono teises!
Tai, kad tėvai išsiskyrė, mano širdies neužkliudė. Mama su tėčiu susituokė dvidešimtmečiai – beveik vaikai. Kam būti kartu, jei negerai, dėl ko?
– Na, kad ir dėl to, kad galėtų visa šeima draugiškai susėsti prie šventinio stalo...
– Ir taip visi susirenkame. Tėvai gražiai bendrauja, jaučiu, kad jie vis tiek kartu. Tėtis turi dar vieną dukrytę – jai ketveri, tikras džiaugsmas man. Pati kartais pagalvoju įsivaikinti mažylį, bet mama linki pirma pagimdyti savo.
– Kaip sumanėte gaminti šokoladą?
– Labai jį mėgstu, bet suvalgiusi jausdavausi negerai. Todėl nusprendžiau pasigaminti sveiko. Jau seniai esu atsisakiusi mėsos ir pieno produktų. Tam įtakos turėjo įvairiausios kasdienybės įžvalgos, bet vienas mano draugės mostas itin sujaudino. Ji iš skerdyklos išpirko karvę. Kadangi studijavo ir neturėjo kur jos dėti, padovanojo draugės mamai, gyvenančiai kaime.
Beje, žinote, kad ties Kaunu yra karvių globos namai – krišnaistai jomis rūpinasi! – entuziastingai dėsto Milda. – Taigi, mane pribloškė ta istorija. Žinau, iš kur atsiranda mėsa, bet tos draugės karvės istorija man tapo ypatinga. Dar liūdniau tapo sužinojus, kad kai ji atsivedė veršelį, po mėnesio jį paskerdė. Gal ir utopinė idėja, bet jei gali padaryti nors mažytį veiksmą, kad pasaulyje būtų mažiau skausmo, – kodėl gi ne?
Viso pasaulio nepakeisi, bet aptikau statistikos duomenų, kad toks asmeninis apsisprendimas lemia daug gerų dalykų. Nesu griežtai nusiteikusi prieš mėsą ar pieną – jei būsiu pas babytę kaime ir ji iškeps man varškėčių, tikrai neatsisakysiu. Geriau nusiteikti ramiai, nes jei tik nusprendi kategoriškai, po kurio laiko palūžęs grįžti prie buvusių įpročių.
– Tad ką reiškia veganiškas?
– Jis be pieno, naudoju fruktozę, nes jos glikemijos indeksas penkis kartus mažesnis nei cukraus. Štai dėl jo anksčiau blogai jausdavausi – cukrus išbalansuoja kraujo sudėtį, pajunti žvėrišką alkį, šokinėja nuotaika.
Kai tik sugalvojau praėjusį pavasarį kurti šokoladą, man viskas ėmė sektis. Sutikau pas draugę žmogų, kuris dirbo šokolado fabrike, tad jis išaiškino man visą technologiją. Mama papasakojo, kad promočiutė dirbo saldainių fabrike, – jame buvo gaminamas šokoladas su migdolais, cinamonu, Damasko rožių aliejumi ir juodaisiais pipirais. Tokį gaminu ir aš – taip gera žinoti, kad receptas iš praeities.
Mano plyteles puošia jau šviesaus atminimo dailininko Vytauto Pakalnio piešinys – jis buvo mano tėvų bičiulis, labai gera tą žmogų prisiminti.
Kiti draugai padėjo maketuoti etiketes, kurti reklamą, skulptorė išmokė lieti formeles. Net kvaila buvo nebedaryti, nes visi aplinkui taip patikėjo ta idėja ir man padėjo. Šiandien turiu 14 rūšių šokolado, jo galima rasti 30-yje prekybos taškų.
Gaminu jį specialioje sertifikuotoje patalpoje porą dienų per savaitę. Per dieną paruošiu apie 120 plytelių, jas per porą savaičių žmonės išperka, tad gaminu naują partiją.
Ne visi supranta terminą „veganiškas“, kiti sako, kad plytelės kaina didelė, – ji kainuoja nuo 2 iki 3,50 euro už 50 gramų. Bet kiekviena jų padaryta rankomis, sudėtos geros žaliavos.
Tokį šokoladą reikia ir suprasti. Rengiu lėto valgymo dirbtuves. Šokolado ragavimas prasideda nuo jo aromato įkvėpimo. Jau uostant pradeda gamintis serotoninas – laimės hormonas. Tad jei nori gauti maksimalią naudą – juk šokoladas turi ir daugybę vitaminų bei mikroelementų – juo reikia mokėti mėgautis.
– Pažįstu šokolado gamintojų, kurie vyksta į tolimas keliones, kad galėtų susirasti geriausių kakavos pupelių. Jūs kol kas neturite tokio plano?
– Iš pradžių ir aš įsivaizdavau, kad su mama jachta nuplaukiame į Gvatemalą, nusiperku 3 maišus pupelių, jas malu ir kažkaip atsiranda šokoladas, – juokiasi Milda. – Kol kas užsisakau žaliavos iš Ekvadoro. Mano šokoladas gaminamas vadinamuoju senuoju sicilietiškuoju metodu, kai justi sudedamųjų dalių rupumas, žinau, kad tik taip gardumyną gamina vienas fabrikas Modenoje, Italijoje. Tad kaupiu lėšas prietaisui, kuris padės man paruošti glotnų šokoladą. Ateityje galbūt ir pati vyksiu rinktis iš ūkių žaliavos.
– Ar šokoladas padeda užsidirbti?
– Prieš Naujuosius metus išsimokėjau sau algą. Labai džiaugiuosi, nes paprastai panašus verslas įsibėgėja per ilgesnį laiką. Mano vyras Vytenis – vadybininkas, sukasi keliose parduotuvėse – prekiauja duona, jo patarimai man vertingi.
Idėja kurti šokoladą kilo ne iš noro užsidirbti – turiu viską, ko man reikia. Aš svarsčiau, koks galėtų būti idealus gyvenimas, malonus darbas be įtampos? Gražu atsikėlus turėti dienos pareigą. Gal žiesti puodus ar lieti žvakes? Mieliau būčiau vykusi į Nepalą steigti mergaičių mokyklos, bet kol kas gaminu šokoladą. Norėjau daryti tai, kas pagerintų ne tik mano, bet ir aplinkinių gyvenimo kokybę.
– Ar nekankina nerimas, kad verslas žlugs? Jūs vis pasakojate apie polėkį, daugeliui žmonių, ko gero, šiurpu tai girdėti, nes jūs neįjungiate jokių saugiklių.
– Bet aš esu sveika, mano aplinka sveika – kokių nuostolių galiu patirti? Jei tokių ir turėsiu, atidirbsiu. Jei turėčiau penkis vaikus ir kokią nors negalią, taip nerizikuočiau. Bet dabar bet kuriuo momentu galiu kaip nors užsidirbti pinigų.
Bet kada galiu nuvykti į Norvegiją, padirbėti penkis mėnesius ir parsivežti nemažą pinigų sumą. Taip jau ne kartą su vyru darėme. Uždirbtų pinigų neiššvaistėme – Molėtų rajone nusipirkome 3 hektarus žemės, prisodinome su draugais erškėtrožių. Jos taip gražiai žydi... O jų vaisiai juk labai naudingi.
Norvegijoje dirbau viešbutyje pačius paprasčiausius darbus, kuriems nereikia jokio pašaukimo. Jokios blogos patirties neturiu – Norvegijoje taip gera, kaip pas senelius kaime.
– Sakote, kad turite viską, ko jums reikia? Nenorite turėti darbo, kurio atlyginimas leistų pasiimti iš banko didelę paskolą, kad galėtumėte nusipirkti didelį butą, didelį automobilį, keliauti? Aš jus provokuoju.
– Keliauju nebrangiai, nes visur turiu draugų. Su vyru patys nuomojamės nedidelį butą Užupyje, čia dar telpa ir mūsų bičiulis – apsistojo laikinai.
Man didelio buto reikia, kad tilptų draugai ir vaikai. Daiktų poreikiui nėra galo. Garantuoju: turėsi trokštamą automobilį ir kvepalus, vis tiek norėsi dar. Net amerikiečiui verslo magnatui Billui Gatesui neužtenka lėšų nupirkti vandens visam Afrikos žemynui.
– Ar buvote kada nors patekusi į pavojingą situaciją per tą savo žvelgimą į pasaulį pro rožinius akinius?
– Hm... Į pavojingą situaciją? O kas yra pavojinga?
– Grėsmė gyvybei, nėra nakvynės, apgavystė, išdavystė...
– Nuo 15 metų pradėjau keliauti autostopu po Europą. Pamenu vieną naktį Bosnijoje ir Hercegovinoje – viskas susiklostė taip, kad turėjau viena įveikti 150 kilometrų iki stovyklos. Po karo praėję vos keleri metai, miškai ir laukai pilni minų. Užėjau į pirmus namus, pasibeldžiau, nors negalėjome susikalbėti, žmonės mane priėmė pernakvoti. Taip ne kartą yra nutikę ne vienoje šalyje. Žmonės geri.
Žinote, didžiausia grėsmė, kai žmonės nesusišneka, klauso, bet negirdi, prisikuria pykčio savyje. Tai iš nepasitikėjimo savimi, baimės, lūkesčio, kad kitas tau turi ką nors duoti, o negavęs įsižeidi. Štai kas yra grėsmė.
– Kartais tai justi jūsų su vyru poroje?
– Nežinau. Nereikia nieko iš kito reikalauti, kad galėtum mylėti. Meilė baigiasi tą minutę, kai pradedi reikalauti, skųstis, kad tau to ar ano per mažai. Juk žmogus duoda, kiek gali. Žvelk į save – ar pakankamai davei. Jei tik ko nors nori iš kito, esi pasmerktas negauti. O jei gausi – vis bus mažai.
– Judu susituokėte prieš šešerius metus. Irgi, galima sakyti, vaikai – kaip jūsų tėvai. Ar nenorėjote pabūti laisva?
– Bet tik su vyru tapau laisva! Nesuprantu, kas yra santuoka, kodėl jos reikia, tai iki šiol man tokia paslaptis... Tos dienos, kai atsikeliame ir mylime vienas kitą, man šventos. O būna akimirkų, kai nieko negaliu pakęsti, siaubas! Bet taip būna net ir su pačiu savimi, kitas žmogus – ne priežastis. Tuomet reikia su savimi tiesiog ramiai pasikalbėti.
– Jūsų namuose netrūksta draugų, net apsistojančių ne dienai ir ne dviem. Gal poros gyvenimui tai kaip tik trukdo?
– Oi, taip dar geriau. Aš ilsiuosi būdama su žmonėmis net ir nekalbėdama, užtenka jausti, kad jie šalia. Žmonės – tai visa ko išrišimas. Pats vienas užsiknistum savyje. Tereikia sau pasakyti, kad esi laimingas, tuomet ir būni laimingas.
