Viena šešis vaikus Majamyje auginanti E.Santos septintuoju vaiku galėtų vadinti savo ne pelno organizaciją „BB Against Violence Center“. Ji nukentėjusiems nuo smurto ne tik suteikia psichologinę pagalbą, bet ir suranda laikiną gyvenamąją vietą, aprūpina maistu, drabužiais, padeda sutvarkyti dokumentus. Erikos įstaiga smurto aukoms net padeda susirasti darbą.
„BB Against Violence Center“ sulaukia tiek iš smurtaujančių šeimų pabėgusių mažamečių, tiek garbingo amžiaus sulaukusių vyrų ir moterų, tiek mokykloje patyčias kentusių paauglių, tiek iš agresyvių šeimininkų išgelbėtų augintinių. Organizacija neatsisako padėti ir pagalbos ieškančiam smurtautojui – siunčia į gydymo įstaigą arba pykčio valdymo programą.
„Mūsų užmojai dideli. Mes ne tik planuojame plėstis į kitas šalis, bet ir labai norime pradėti statyti prieglaudas nukentėjusiems nuo smurto“, – pasakojo E.Santos.
Lietuvė stengiasi padėti ne tik prašantiems pagalbos, bet ir tiems, kurie nesiryžta žengti pirmojo žingsnio. Jos organizacija pradeda leisti vaizdo dienoraštį, kuriame pasakojamos tikros istorijos ir tragedijos. Šie vaizdo įrašai skirti padrąsinti visus, kurie mano, kad neįmanoma išbristi iš susidariusios situacijos. Buvo metas, kai taip manė ir pati Erika.
– Prabėgo lygiai penkeri metai, kai pabėgote nuo smurtaujančio vyro. Ar per tą laiką radote ką nors, vertą jūsų meilės?
– Vyras, vertas manęs, turi būti stipresnis už mane, gerbti moterį ir jokiu būdu nekelti prieš ją rankos ar psichologiškai nežeisti. Pasitikintis, lyderis, kitais žodžiais tariant, žinantis, ką reiškia būti verslininku, nes mūsų, verslininkų, gyvenimas kitoks nei normalų darbą turinčių žmonių. Vyras turi būti tas, kurį ne tik mylėsiu ir įsivaizduosiu sutinkantį senatvę kartu, bet ir tas, su kuriuo galėčiau turėti dar vaikučių.
Tvirtai žinau, koks mano vyro idealas. Jei mano gyvenime pasirodys bent 85 proc. jį atitinkantis žmogus, suteiksiu galimybę pabandyti. Tačiau nutrauksiu bet kokius santykius, jei sužinosiu, kad mano mylimas vyras vartoja narkotikus, žaidžia kazino ar, neduok Dieve, palietė mano vaiką bent pirštu.
– Būtent dėl išvardytų priežasčių ir žlugo jūsų pastarasis romanas, buvęs mylimasis jums net grasino. Liūdnai juokavote, kad susidedate tik su blogais vyrukais. Kuo jie jus patraukia?
– Manau, kad mane sužavėjo ne jų asmenybė, o jų gebėjimas mane užkariauti ir sutramdyti. (Šypsosi.)
Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad esu labai savarankiška, noriu lyderiauti. Vyrai niekada nebuvo mano prioritetų sąraše. Viską gyvenime pasiekiau savo jėgomis, niekada nelaukiau princo ant balto žirgo.
Užtat mano nuoširdumas, empatija ir nesibaigianti energija visada traukė vyrus. Nors mėgstu flirtuoti ir vilioti, mano žaidimas niekada neperžengė ribų. Todėl iki šiol turiu tokių draugų, kurie vis pajuokauja, kad esu vienintelė moteris, kuri sugebėjo sudaužyti širdį neleisdama net prisiliesti.
Tačiau blogi berniukai taip lengvai nepasiduoda. Jie pripratę, kad merginos eina iš proto dėl jų, nes tvirtas, nepriklausomas ir pasitikintis savimi vyras yra kiekvienos moters svajonė. Kadangi pati esu stipri ir nepriklausoma, vadinasi, tik už mane stipresnis ir nepasiduodantis asmuo gali mane nors šiek tiek sutramdyti. Kiti vyrai yra tiesiog bejėgiai prieš mano tvirtą ir užsispyrusį charakterį.
– Kaip po visko, ką patyrėte, pavyksta atrasti drąsos įsimylėti, būti laimingai?
– Aš jau esu laiminga, nes džiaugsmo, kurį suteikia vaikai, nesulyginsi su niekuo. Nors antrosios pusės visada reikia, man vyras visada pirmiausia tampa geriausiu draugu, o tik paskui partneriu, meilužiu, vaikų tėvu, mylimuoju ir t.t.
– Savo knygoje „Beauty and the Beatings“ rašėte, kad su jus mušusiu vyru atsisveikinote laišku. Regis, po visko, kas įvyko, reikėjo bėgti ir neatsigręžti. Kodėl nusprendėte jam parašyti laišką?
– Nesu tikra, ar tai buvo dėl to, jog norėjau draugiškai išsiskirti, ar dėl to, kad pasakyčiau, jog palieku jį ne todėl, kad nebemyliu, o todėl, jog nenoriu mirti nuo jo rankos ir palikti vaikų našlaičių.
– Daugelis moterų, patyrusių smurtą namuose, nusprendžia tylėti. Būti mušamai mūsų visuomenėje yra gėda. O jūs išleidote autobiografinę knygą, paskelbėte karą smurtui namuose. Kodėl viso to imatės?
– Niekada net neįsivaizdavau, kad leisiu kam nors mane „auklėti“ tokiu būdu. Paauglystėje, matydama kaimynų muštynes, moteris su mėlynėmis paakiuose ir praskelta lūpa, pasižadėjau, kad nė vienas vyras nedrįs to padaryti man. Sulaukusi 14-os pradėjau lankyti kikboksą, o į berniukus išvis nekreipiau dėmesio, nes man svarbiausia buvo mokslai.
Kai tekėjau už savo vaikų tėvo, iškėliau jam dvi sąlygas, kurias turėjo apgalvoti prieš mums pradedant bendrą gyvenimą: kad nepavydėtų ir nedrįstų manęs net pastumti.
Visada buvau prieš smurtą šeimoje, tačiau tai, ką išgyvenau, neįmanoma palyginti su niekuo. Todėl tikiu, kad niekas nenutinka veltui. Tai reiškia, jog mano žinios, patirtis ir gebėjimas bendrauti skirti tam, kad padėčiau kitoms moterims ne tik pabėgti nuo tokių monstrų, bet ir apskritai nepakliūti į tokią situaciją. Aš pati praleidau daug įspėjamųjų ženklų.
Po to, kas įvyko su antruoju vyru, aš be galo daug sužinojau ir išmokau apie smurtą šeimoje. Kvailiausia, jog tikėjau, kad jis mane be galo myli ir aš jį galėsiu pakeisti. Meilė tikrai akla.
– Ko jus išmokė juodžiausias gyvenimo laikotarpis, kai su vaikais neturėjote net stogo virš galvos?
– Gebėjimą greitai mąstyti, nenuleisti rankų ir prisitaikyti prie bet kokių gyvenimo sąlygų jau seniai buvau įgijusi, todėl tai nebuvo labai sudėtinga. Bet niekaip negalėjau sau atleisti, kad dėl meilės kažkokiam asilui įstūmiau savo vaikus į tokį baisų gyvenimą.
Svarbiausia pamoka – kad visada reikia kliautis protu ir nuojauta, o ne širdimi ir svetimo žmogaus pažadu.
– Ką norėtumėte pasakyti moterims, namie tyliai kenčiančioms tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą?
– Tučtuojau griebkite vaikus ir bėkite nuo tokio ligonio. Noriu pažymėti, kad nuo psichologinio smurto labai greitai pereinama prie fizinio. Jau trejus metus dirbu su policija ir turiu savo ne pelno organizaciją „BB Against Violence Center“. Todėl puikiai žinau, kad moterį nuolat įžeidinėjančiam ir su purvais maišančiam vyrui vieną dieną atsisuks varžteliai. Jis net nesuprasdamas, ką daro, nužudys žmoną, vaikus ir galiausiai pats nusižudys.
Rizika išauga, kai moteris kartą pabėga nuo smurtautojo ir paskui vėl grįžta. Tokiais atvejais smurtautojas būna dar agresyvesnis. Jei tai tęsis toliau, tragedija tikrai įvyks.
Jokiu būdu netikėkite, kad toks vyras pasikeis arba jūs jį perauklėsite, nes be galo mylite vienas kitą.
Viena mano svajonių – įkurti ne pelno organizaciją tiek Lietuvoje, tiek Portugalijoje smurto šeimose problemoms spręsti.
– Kalbate, kad visada yra kur pabėgti nuo vyro. O ką daryti toms moterims, kurios gyvena vienkiemiuose ir toliau savo kaimo nieko nemato?
– Aš pabėgau naktį ne tik be pinigų ir aiškios krypties visiškai svetimoje šalyje, bet ir su šešiais vaikais. Gyvenau su 5 doleriais kišenėje krašte, kur visiškai nieko nepažinojau, miegojau su vaikais paskolintame automobilyje ir prausiausi maisto parduotuvės praustuvėje. Jei mano sėkmingo pavyzdžio nepakanka, kad pradėtumėte veikti, tuomet laukite tragedijos, nes ji anksčiau ar vėliau tikrai įvyks.
Moterims, kurios gyvena vienkiemiuose ir neturi nei kompiuterio, nei interneto, noriu pasakyti, kad vis tiek viskas įmanoma. Juk yra kaimynų ar giminaičių, kurie tikrai priglaus nuo smurtaujančio vyro bėgančią motiną su vaikais. Žinau, visi pokyčiai sunkūs, tačiau priverčia mus augti ir padaro stipresnes.
Ne kartą kaimynai man prieš nosį užtrenkė duris, kai sugebėjusi pasprukti šaukiausi pagalbos. Tačiau nepasidaviau, nes vaikai tokioje aplinkoje neturi gyventi. Todėl nepateisinu nė vienos motinos, kuri gelbėja tik savo kailį ir palieka savo angeliukus monstrui.
– Neseniai visą Lietuvą sukrėtė tragedija, kai tėvas įmetė į šulinį du mažamečius vaikus. Ši šeima buvo rizikos sąraše, bet nelaimė vis tiek įvyko. Kaip manote, kokios Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemos ydos?
– Neveiklumas. Tik tada, kai įvyksta siaubinga tragedija, visi pradeda aiškintis jos priežastis, nors artėjančios nelaimės simptomai seniai buvo akivaizdūs. Juos matė ne tik kaimynai ir pažįstami, bet ir vaiko teisių apsaugos specialistai.
Kai Majamio meras pakvietė bendradarbiauti su policijos komisariato kriminalistų skyriumi, maniau, jog turiu pakankamai žinių apie tokias tragedijas, kad jas sustabdyčiau. Tačiau kaskart suprantu, jog tokių įvykių išvengti neįmanoma. Vis dėlto sumažinti tikrai galima.
Apie įvykį Kėdainių rajone žinau tik iš spaudos ir televizijos. Vis dėlto esu įsitikinusi, kad tragedijos tikrai buvo galima išvengti. Nenorėčiau plėstis, nors apie tai, kaip galima pagerinti vaiko teisių apsaugos sistemą Lietuvoje, galėčiau kalbėti be perstojo.
– Minėjote, kad ne pelno organizacijas norėtumėte įkurti ir Lietuvoje, ir Portugalijoje. Kas jus sieja su Portugalija?
– Portugalijoje gyvenau dešimt metų. Mokiausi, kūriau verslą. Tad Portugalijoje liko daug draugų, pažįstamų ir kolegų. Jie ne tik kasdien su manimi bendrauja, bet ir atskrenda atostogauti į Majamį, siūlo bendradarbiauti mano verslo srityje.
– Jei galėtumėte atsukti laiką, ką darytumėte kitaip?
– Oi, tiek daug! Pirmiausia nelepinčiau savo pirmojo vyro perimdama visas jo pareigas į savo rankas. Aš tiesiog leidau jam apsileisti.
Nesileisčiau manipuliuojama antrojo vyro ir, žinoma, nepalikčiau viso turto portugalui mainais už vaikus. Aš bet kokiu atveju auginčiau visus šešis savo namuose, bet per 10 metų užgyvento turto dalybos turėjo būti teisingos.
– Viena auginate šešis vaikus, vadovaujate drabužių ir avalynės tinklui, dalyvaujate socialiniuose projektuose. Kaip pavyksta viską spėti?
– Aš juk supermoteris! (Juokiasi.) Jei rimtai, visuomet mėgau būti užsiėmusi, net nesuprantu tokių žodžių kaip atostogos, poilsis, nuobodulys, neturėjimas ką veikti ar tinginiavimas. Atsimenu, pirmasis vyras nuolat bardavo mane, kad net sekmadienį su dviem telefonais lakstau ir tvarkau verslo reikalus. Kai būdavome išskridę atostogauti, vis vien keldavausi anksti ir prisigalvodavau aibę reikalų.
Vadovaujuosi posakiu, kad niekada nedirbsi, jei užsiimsi mėgstama veikla. Mano didžiausias pomėgis – būti mama 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Taip pat man labai svarbu kurti verslą ir vadovauti savo ne pelno organizacijai.
Žinoma, turi pasižymėti labai lanksčia ir pozityvia mąstysena, išradingumu, spontaniškumu ir sugebėjimu planuoti laiką, kad per 24 valandas suspėtum nuveikti tiek, kiek paprastai suspėjama per 72 valandas.
– Kaip pailsite po sunkios dienos? Galbūt turite kokių nors pomėgių?
– Man labai patinka šaudymas, tenisas, dviračiai, plaukimas ir t.t. Dar patinka užsiimti boksu lauke.
Lietingais savaitgaliais mėgstu su vaikais žaisti stalo žaidimus arba skaityti verslo bei psichologijos knygas, lankytis renginiuose ir parodose. Dievinu muziejus, be galo mėgstu išbandyti ką nors nauja, neįprasta.
– Visai neseniai jums buvo atlikta stuburo operacija. Prieš narkozę parašėte viešą laišką, kuriame prisipažinote pirmą kartą gyvenime taip smarkiai bijanti. Stiprūs sukrėtimai verčia daug ką permąstyti.
– Jei ši operacija būtų buvusi atlikta prieš trejus metus, aš turbūt būčiau iš proto išsikrausčiusi, nes vaikai turi tik mane. Tuomet jie būtų buvę per maži dar vienam žiauriam gyvenimo išbandymui... Tačiau dabar mes daug stipresni.
Prieš išvažiuodama į ligoninę surengiau šeimos susirinkimą, vaikams viską išsamiai paaiškinau ir net perspėjau, kad gali visko nutikti. Buvau rami, nes mano vaikai labai savarankiški. Be to, jau buvau numačiusi keletą nuostabių šeimų, kurios būtų su malonumu juos įsivaikinusios ir užauginusios.
– Kaip pavyksta susitvarkyti su šešiais vaikais? Juk kartais ir vienas vaikas namie sugeba sukelti tikrą chaosą.
– Tiesa, bet viskas prasideda nuo nėštumo. Jei nėštumas ramus, be alkoholio, narkotikų, cigarečių, net be kofeino, nuolatos prižiūrimas medikų, tuomet mylimas ir laukiamas vaikelis gims sveikas ir ramus.
Turiu šešis angeliukus, visi jie buvo nežmoniškai laukiami, o tai vaikas visada jaučia. Taip pat išmanau vaikų psichologiją, auklėjimą. Būtina išklausyti vaiką, paaiškinti jam, kodėl negalima to ar ano. Tada jis pats pradės su tavimi bendrauti, užduos papildomų klausimų, kad įsitikintų, jog tai, ką sakai, tiesa.
Mes, tėvai, niekada neturime laiko, bet būti tėvais – pagrindinis mūsų darbas, todėl jį atlikti reikia atsakingai. Mano vaikai nuo mažens žino, kokios yra gyvenimo vertybės, kokie turėtų būti prioritetai, kodėl būtina susitvarkyti kambarius, koks maistas sveikas, kam reikalingas išsilavinimas, kodėl reikia dalintis, kaip uždirbti pinigų, kaip padėti benamiams, kaip pasišildyti maistą, kaip protingai išsisukti iš situacijos, jei mamos nėra šalia, ir net kaip vinį įkalti nesusižeidus.
Taigi suteikite daugiau dėmesio savo vaikams ir rodykite tinkamą pavyzdį, o tada ir suprasite, kad chaosą sukuria ne neklaužada, o dėmesio reikalaujantis vaikas.
– Visi šeši jūsų vaikai užaugo JAV. Ar jie kalba lietuviškai?
– Deja, esu vienintelė šeimoje, kalbanti lietuviškai. Vaikai ir mokykloje, ir kieme, ir per futbolo treniruotes kalba tik angliškai. Su žmonėmis bendrauju anglų, rusų, portugalų ir net hebrajų kalbomis. Gimtąja kalba nekalbu, nes su lietuviais tiesioginio verslo neturiu. Kadangi neturiu su kuo bendrauti lietuviškai, vaikams ir nėra iš ko išmokti šios kalbos.
– Kokie kultūriniai amerikiečių ir lietuvių skirtumai jus vis dar stebina?
– Niekada nepriprasiu prie amerikiečių nevalyvo gyvenimo būdo ir nenormalaus vaikų auklėjimo. Stebina ir tai, kad jie į maisto parduotuvę gali ateiti su pižama arba išvis apsirengę skudurinių „bobučių“ ir mamutų eros stiliumi. Košmarų košmaras. (Juokiasi.)
Taip pat glumina jų maisto pasirinkimas ir beprotiška priklausomybė nuo antidepresantų. Tačiau patinka amerikiečių paprastumas ir lengvas bendravimas, šypsenos.
Nors lietuvių kultūra tikrai yra daug aukštesnė nei amerikiečių, lietuviai – labai niūrūs, pilki ir pikti žmonės. Todėl patarčiau savo tautiečiams daugiau šypsotis ir išeiti už savo uždaro rato ribų. Juk mūsų tauta – labai stipri, protinga ir išradinga.
– Ar kada nors svarstėte galimybę grįžti gyventi į Lietuvą?
– Gyvenimo vingiai nežinomi ir, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Kaip Dievas pasuks mano gyvenimą, taip ir bus. Tačiau man Majamyje tikrai patinka, o vaikai čia jaučiasi labai gerai.
