Kaunietė į Londoną išvyko prieš dešimtmetį. Tik baigusi ryšių su visuomene magistro studijas, planavo pardumti atgal į gimtinę, tačiau gyvenimas pasisuko visai kita kryptimi. Moteris pamilo britą, įspūdingai greitai pakilo karjeros laipteliais, bet viso to jai buvo negana. Lietuvei norėjosi savo verslo.
„Kristina Goes West“ – taip ji prieš ketverius metus pavadino savo įkurtą interneto parduotuvę ir naują prekės ženklą. Išsipildė nuo ankstyvos jaunystės galvoje kirbėjusi svajonė – sieti gyvenimą su mada. Dabar ji viso pasaulio stileivoms siūlo Baltijos šalių dizainerių bei savo vardo linijos mados gaminius.
Tiesa, šiuo metu Kristina dirba ne stilingajame mados mieste Londone, o jau beveik metus viename spalvingiausių Azijos miestų Seule, Pietų Korėjoje, kur kultūra ir žmonių elgesys dažnai mažų mažiausiai glumina.
– Papasakokite, kokia buvo „Kristina Goes West“ pradžia? Kodėl pasirinkote Angliją?
– Mano verslas atsirado tikrai ne iš karto. Baigusi studijas Londone įsidarbinau reklamos agentūroje – savo karjerą kūriau ten. Kai po aštuonerių metų jau buvau pasiekusi užsibrėžtą tikslą – tapau reklamos direktore, atsirado noras kurti ką nors savo. Daryti karjerą ir keliauti buvo labai smagu, bet norėjosi labiau kūrybiško darbo, susijusio su mada.
Dar mokykloje svajojau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje, tačiau gyvenimo sąlygos nesusiklostė palankiai – tuo metu šeima neturėjo galimybės manęs iš Kauno išleisti į Vilnių. Tad likau gimtajame mieste studijuoti politikos ir diplomatijos mokslų.
Londone pakilusi karjeros laipteliais, galiausiai galėjau sau leisti pasinerti į mados verslą. Iš pradžių ėmiausi rašymo vienam lietuviškam žurnalui rašydavau straipsnius apie Londono mados savaites. Tuo pat metu baigiau asmeninės stilistikos kursus. Ilgainiui pastebėjau, kad Anglijoje egzistuoja didžiulis mados vakuumas – niekas nesiūlė Baltijos šalių dizainerių darbų.
Kai aš ar mano pažįstamos grįždavome iš gimtinės su lietuvių dizainerių darbais, visi žavėdavosi, klausinėdavo.
Taip kilo idėja pasiūlyti mūsų dizainerių darbų įsigyti internetu. Pradėjau dirbti vos su dešimtimi dizainerių. Dabar įmonė dirba jau ketvirtus metus, vis plečiamės.
– Kodėl mada jums tokia svarbi?
– Senelis buvo siuvėjas, matydavau jį dirbantį namie, bendraujantį su klientais, kuriantį dizainą. Būdavo įdomu stebėti, kaip drabužis transformuoja žmogų: ateina moteriškė, apsirengusi vienaip, tačiau pakeitus paltą ir suknelę ji tampa visai kitokia asmenybe. Stebėdavau, kaip dedamos detalės, formuojami idealūs siluetai.
Paauglystėje pati sau kūriau ir siuvau drabužius – maždaug nuo penkiolikos iki aštuoniolikos. Iki savo verslo pradžios jaučiau šiokią tokią mados tuštumą, kurią užpildydavau knygomis, žurnalais, mados renginiais, ėjimu į parduotuves.
– Kurti verslą svečioje šalyje neturėtų būti lengva?
– Kurti mados verslą ypač sudėtinga. Dirbti su vietiniais arba garsiais mados vardais, tokiais kaip „Burberry“ ar „Dolce & Gabbana“ – gerokai lengviau. Londone taip pat gajus nacionalistinis požiūris – kaip ir dabar Lietuvoje, madinga nešioti savo šalies kūrėjų drabužius.
Pradėjome nuo interneto prekybos, o po kelerių metų aiškiau suvokiau, kad žmonėms reikia leisti paliesti drabužius, pasakoti apie juos. Laikinos parduotuvėlės Londone padėjo plėsti verslą.
Anglų visuomenėje yra žmonių, kuriems reikia garsaus mados vardo. Lygiai taip pat yra žmonių kategorija, negalinti įsigyti itin brangių drabužių, bet norinti atrodyti originaliai. Pastarieji ir ateina pas mus. Baltijos šalių dizaineriai kol kas gali pasiūlyti gerą kainos ir kokybės santykį.
Pagrindiniai mūsų klientai yra Anglijoje, bet turime daug klientų Amerikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Azijoje, Vidurio Rytuose. Pastebiu ir grįžtamąją reakciją: lietuviai perka kaimynų – lenkų, latvių – dizainerių darbus.
– Galima tik įsivaizduoti, kiek sunkaus darbo prireikė idėjai įgyvendinti?
– Darbo, bemiegių naktų ir ašarų buvo daug. Verslą sukūriau be jokių išorinių investicijų. Šiuo metu esame kryžkelėje: reikia apsispręsti, ieškoti investicijų ir plėsti verslą ar toliau likti šioje stadijoje. Užtat gyvenimas Pietų Korėjoje turi pozityvųjį aspektą – turiu laiko viską ramiai pasverti.
Pradėjau kurti ir savo pačios prekės ženklą, jis populiarėja ir auga. Tai – dar papildomas džiaugsmų ir rūpesčių sluoksnis. Prieš dvejus metus sukūriau rankinių kolekciją, vėliau pristačiau moherio megztinių liniją, o visai neseniai su juvelyre Sonata Bylaite – ir smulkios juvelyrikos liniją „KGW by S.B.“ Tai vienintelis mano ženklo produktas, kuris pagamintas Lietuvoje, Sonatos studijoje, rankomis. Visi kiti daiktai gaminami mažose studijose Londone.
– Kai nusprendėte palikti šiltą kūrybos direktorės kėdę?
– Apsisprendimo etapas užtruko apie metus. Pasisekė, kad dirbdama reklamos versle turėjau galimybę tapti tiesiog laisvai samdoma reklamos direktore. Tai leido išsilaikyti ir pačiai, ir gauti pakankamai investicijų, kad verslas judėtų toliau. Turėdama tokį darbą galėjau pati spręsti, kiek laiko noriu dirbti, kokio dydžio projektais užsiimti. Ir taip dirbau tol, kol atvykome į Pietų Korėją, – iki praėjusių metų kovo. Nerealu, nes dabar visas idėjas galiu įgyvendinti greičiau, dirbu, gyvenu ir kvėpuoju vienu „Kristina Goes West“ projektu.
– Tai buvo didžiausia siekiamybė?
– Didžiausia siekiamybė – KGW mados imperija. (Šypsosi.) Bet tai, manau, – viso gyvenimo projektas. Galbūt gulėdama mirties patale ir galėsiu pasigirti, kad jį sukūriau.
Darydamas karjerą supranti savo galimybes, užaugi. Norint dirbti sau, reikia turėti užtektinai disciplinos bei didelį kitų palaikymą.
Užtruko, kol galiausiai priėmiau tokį sprendimą. Man dirbti kitam yra sunkiau, nors ir čia sugebu atrasti džiaugsmo.
– Daug laiko praleidote gyvendama Anglijoje. Įsivaizduotumėte save vėl Lietuvoje?
– Būtent apie tai galvojau grįžusi į Lietuvą per Kalėdas. Anksčiau maniau, kad galėčiau susidėti lagaminus ir lengvai grįžti, bet dabar viskas būtų sudėtingiau. Svetur gyvenu jau dešimt metų. Reikėtų priprasti iš naujo. Nors likę daug negatyvumo, pozityvumo Lietuvoje padaugėjo. Mane vargina problemų kūrimas iš nieko. Bet visada žolė kitame krante atrodo žalesnė.
– Jei ne antroji pusė, būtumėte likusi Londone?
– Jei mano vyras nebūtų buvęs britas, turbūt būčiau grįžusi į Lietuvą. Bet mokydamasi ir dirbdama reklamos agentūroje sutikau Luke'ą. Tuo metu buvau projektų vadovė, o jis – reklamos kūrybos direktorius.
– Kodėl vestuves atšokote Lietuvoje?
– Luke'ui čia labai patinka, tad grįžtame kiek įmanoma dažniau. Jam labai smagu matyti šalies pažangą, nors vienintelė jo sąsaja su šalimi – aš. Jam čia teko būti bent dešimt kartų. Svarstome ateityje bent kuriam laikui persikelti gyventi į Lietuvą.
Luke'as mažoje šalyje mato kitų pranašumų. Juolab kad dėl savo darbo pobūdžio galime dirbti bet kurioje šalyje – kur tik traukia širdis. Londonas yra puiki vieta, kai esi jaunas, sieki karjeros, turi daug energijos. Kai pradedi galvoti apie šeimą ir sėslesnį gyvenimą, šis miestas neatrodo toks patrauklus. Lietuvoje būtų kur kas geriau gyventi nei kokiame mažame Anglijos miestelyje.
– Nors daug keliaujate, jaučiate poreikį gyventi sėsliau?
– Keliauti visada labai patiko. Dabar atėjo metas nuspręsti – toliau keliauti ir likusį gyvenimą leisti su lagaminais ar gyventi ramiau.
– Perspektyvos Azijoje nežavi?
– Apie gyvenimą ilgiau čia niekada negalvojome. Kol kas – tiek, kiek truks darbo sutartis, – dvejus metus.
Niekada nežinai, gal ir greičiau atsiras nenumaldomas noras važiuoti namo.
– Kokia jūsų kelionės į Pietų Korėją istorija?
– Čia atsiradau dėl savo vyro. Prieš porą metų nė nebūčiau patikėjusi, nemaniau, kad galėčiau dėl vyro belstis į kitą pasaulio galą. Bet taip išėjo, kad keletą kartų gavome pasiūlymą atvažiuoti dirbti į Seulą. Vis rasdavome pasiteisinimų nevykti, tačiau gavę pasiūlymą trečią kartą pamanėme: neturime vaikų, jokių didelių įsipareigojimų, tad kodėl nepabandyti.
Su užsidegimu būčiau vykusi, jei tai būtų Europos šalis – niekada nesu buvusi taip toli nuo namų, šeimos ir draugų. Atvykusi supratau, kad čia tikrai viskas kitaip: pradedant gyvenimo būdu, baigiant maistu ir higiena, etika.
– Kaip atrodo jūsų darbas Seule? Juk laiko skirtumas su Europa – nemažas.
– Ir toliau priimame užsakymus, su klientais bendrauju internetu. Viskas vyksta virtualioje erdvėje. Tiesa, 7 valandų skirtumu.
Mano biuras yra namie. Smagu, nes galiu leisti laiką su šunimi, o kartais į laiškus atrašinėti tiesiog vilkėdama chalatą, jei ryte reikia pasiskubinti.
Aišku, reikia valios ir tam tikros tvarkos, gebėti susikoncentruoti, nenuklysti nuo darbų klausantis radijo ar užsižiūrėjus į sode žaidžiantį šunį.
Mano darbo diena prasideda labai anksti – septintą ryto, o baigti galiu ir atštuntą vakaro.
Trūksta žmogiško bendravimo su klientais, neturiu galimybės organizuoti laikinų parduotuvių Londone, o tai dariau anksčiau.
– Koks yra jūsų azijietiškas laisvalaikis? Ar skiriasi gyvenimo kokybė nuo vakarietiškosios?
– Vyrui grįžus iš savojo darbo kartu vakarieniaujame, vakarojame. Tačiau laisvalaikis yra gerokai apribotas.
Londone ar Lietuvoje turime daug draugų, o laisvalaikiu net reikėdavo sukti galvą, kaip suspėti su visais pasimatyti.
Čia vietiniai su užsieniečiais bendrauja nelabai noriai – jiems nedrąsu, trukdo kalbos barjeras. Tad turime tik keletą vietinių draugų, tačiau bendraujame su kitais išeiviais, yra ir lietuvių.
Apskritai vietiniams trūksta vakarietiško požiūrio, mąstymo būdo, kūrybiškumo.
– Kokių dar keistų dalykų įžvelgiate šioje šalyje?
– Ši šalis – kažkas tarp Kinijos ir Japonijos. Kultūra yra vertinama labai aukštai, jie įpratę gyventi su užsieniečiais, juos toleruoti, o Kinijoje – viskas visiškai priešingai.
Korėjoje bendrauti paprasčiau su jaunais žmonėmis, kurie keliavę, mokęsi užsienyje, todėl tolerantiški. Jiems turėti užsienietį draugą – savotiškas prestižas.
Vyresnieji baltaodžius sieja tik su amerikiečiais, kuriuos dėl politinės situacijos mėgsta ne visi.
Moters vaidmuo visuomenėje taip pat suprantamas visiškai kitaip – moterų vieta turėtų būti namie, prie puodų ir auklėjant vaikus, o ne reiškiant nuomonę, kuriant verslą.
Nors Korėjoje daug išsilavinusių, dirbančių ir emancipuotų merginų, jaučiama jų nebyli kova. Lyčių nelygybė tikrai egzistuoja.
O vyrams, palyginti su Europa ir Amerika, leidžiama labai daug. Vyresniam vyrui gatvėje tave paliesti, pasekioti iš paskos, užkalbinti ar net pašvilpauti į veidą yra normalu. Iš pradžių atrodė keista, kodėl kas nors prie manęs liečiasi, mane kalbina. Dabar tik nusišypsau ir nueinu.
Šioje technologiškai pažengusioje šalyje yra daug keistų tradicijų, šamanizmo. Pavyzdžiui, per interviu su korėjiečiu įprastai kambaryje sėdi ir žmogus, kuris apie pašnekovą sprendžia iš jo bruožų. Arba pašnekovams liepiama pateikti savo gimimo datą, pagal kurią apie jį sudaroma nuomonė.
– Kokie dar dalykai džiugina?
– Kad ir kelionės – labai patinka keliauti ir aplankyti naujas vietas. Neaplankytų jų dar liko visai nemažai. Patinka sportuoti – neįsivaizduoju savo savaitės be pilateso. Londone tam nelikdavo laiko ir energijos, bet čia jo turiu daugiau.
Pasivaikščiojimai su šunimi parke yra pats geriausias atsipalaidavimo būdas, kokį tik galima įsivaizduoti. Tiesiog džiugina puikus laikas apmąstymams apie gyvenimą, naujus planus.
