Dvasios stiprybės sportininkei reikia ne tik tam, kad patikėtų galinti iššokti gerokai aukščiau savo galvos, bet ir kad atlaikytų visuomenės spaudimą. Juk A.Palšytė yra viena tų, iš kurių tikimasi medalių per 2016-ųjų vasaros olimpines žaidynes. Airinės pasirodymą olimpiadoje rugpjūtį bus galima stebėti per oficialią žaidynių transliuotoją „Lietuvos ryto“ televiziją.
Vis dėlto mažai kalbama apie tai, kad Airinė galėjo ir netapti šuolininke į aukštį. Vaikystėje ji buvo gabi viskam, ko tik ėmėsi. A.Palšytė šoko baletą, grojo pianinu, žaidė krepšinį ir užsiėmė kitokia su dabartiniu jos gyvenimu nesusijusia veikla.
Apie kelią į didįjį sportą, širdies reikalus ir modelio darbo patirtį Airinė papasakojo vienoje Vilniaus senamiesčio kavinių. Užsisakiusi puodelį kavos su pienu Airinė išsitraukė varškės spurgų, keptų pagal senovinį receptą. Perka jas vienoje pamėgtoje krautuvėlėje.
– Pasižiūrėjus į kitų sportininkų socialinių tinklų paskyras susidaro įspūdis, kad jie valgo tik sveikus produktus. O jūs štai atsinešėte spurgų...
– Visada gali apgaudinėti save ir kitus publikuodamas socialiniuose tinkluose vien sveiko maisto nuotraukas. Bet aš esu lygiai toks pat žmogus kaip dauguma, turintis tam tikrų pomėgių, net nukrypimų. Šiandien spurgų nusipirkau todėl, kad šalia yra spurginė. Bet tai nereiškia, kad aš negaliu pro ją praeiti neužsukdama.
Mano maisto racionas jau susiformavo ir nekinta kelerius pastaruosius metus. Nevalgau daug mėsos. Mieliau renkuosi žuvį ir jūrų gėrybes. Labai mėgstu avokadus, įvairias košes. Grikiai ir bolivinės balandos man yra kažkas tokio!
Geriau pagalvojus, tai skamba gana liūdnai. Kai esu viena, mano šaldytuve būna tikra neviltis. (Juokiasi.) Bet aš labai mėgstu gaminti, tad man pavyksta ką nors įdomaus sukurti ir iš tokio nuobodaus produkto kaip brokoliai. Tereikia sugalvoti, kaip juos patiekti. Tuomet ir sveika mityba nebūna alinama.
– Būtumėte puiki namų šeimininkė.
– Pagal Zodiaką aš esu Vėžys, o šio ženklo žmonės yra naminiai. Namai, šeima man yra artima.
– Galbūt ir savo šeimą neilgai trukus sukursite? Vis dėlto su širdies draugu Valdu esate kartu jau septynerius metus.
– Mama sako, kad po olimpiados ji galėtų mesti darbą, kad anūką prižiūrėtų. Aišku, ji juokauja, bet tokios užuominos dėl šeimos tampa vis dažnesnės. Juolab kad Valdas liko vienintelis nevedęs giminėje. Todėl per praėjusias Velykas prasidėjo klausimai, kada vestuvės. Per šias Velykas tikriausiai giminaičiai vėl to klaus. (Juokiasi.)
Tačiau viskas turi vykti savo laiku. Kol kas Valdo karjera neleidžia kurti šeimos. Kopenhagoje jis dirba labai geroje kompanijoje tokį darbą, apie kurį visada svajojo. Mūsų šalyje tokių perspektyvų ir darbo sąlygų biochemikams tiesiog nėra. Tad aš jo neverčiu grįžti.
Kai pasibaigs olimpiada, galbūt įvyks kokių nors pokyčių, galbūt išsirinksime šalį, kurioje galėsime kartu gyventi.
– Kokių iššūkių pažėrė meilė per atstumą?
– Iš pradžių maniau, kad tokia meilė neįmanoma. Bet Valdas gyvena Danijoje jau ketvirtus metus, o mes vis dar kartu.
Jam išvažiuojant paprašiau: „Pažadėk, kad viskas bus gerai.“ Jis pažadėjo ir iki šiol laikosi duoto žodžio.
Taip, būna labai sunku. Tokiems santykiams išlaikyti reikia įdėti darbo. Jei kuris nors pasakys, kad nieko gera iš to nebus, viskas grius. Tiek mane, tiek jį apninka blogos mintys, bet tai ir parodo, kiek žmonės yra stiprūs, kiek jie gali išlaikyti tai, ką turi.
Noriu su Valdu sukurti šeimą. Noriu su juo susilaukti vaikų. Todėl reikia pralaukti, prakentėti.
Pastaruoju metu mes matomės gana dažnai. Tai Valdas grįžta, tai aš pas jį nuskrendu, tai kartu kur nors išvykstame. Būna, kad matomės beveik kiekvieną savaitgalį. Realiai tai yra tas pat, kas dirbti kitame Lietuvos mieste ir susitikti tik savaitgaliais.
Mes suprantame, kad kol kas kitaip ir nebus. Užtat stengiamės kuo daugiau laiko skirti savo mėgstamai veiklai, kad mažiau turėtume laiko galvoti apie tai, kaip vienas kito pasiilgome.
– Ko galėtumėte atsisakyti dėl mylimo vyro, šeimos?
– Tikiu, kad žmogus, kurį myli, kuris tave myli, niekada neprašys aukotis. Tai išeis natūraliai arba to visai nereikės. Aš neplanuoju mesti visko, kad tik būčiau su Valdu. Lygiai taip pat neprašau jo lėkti strimgalviais pas mane.
Žinoma, yra kitokių niuansų. Sportininkai vyrai dėl karjeros gali daug ką aukoti, nes jiems nereikia gimdyti vaikų. Moteris turi auginti vaikus, rūpintis vyru, namais. Tačiau vaikai yra planuojami. Net jei ir neplanuotai pastočiau, tikiu, kad tai nebūtų problema. Man neatrodo tragedija praleisti sezoną dėl to, kad susilaukei vaikučio.
Po gimdymo beveik visos sportininkės grįžta į takelį. Kuo mažiau laiko praleidi motinystės atostogose, tuo greičiau ir lengviau grįžti į sportą.
Paprastai sportininkės vaikus planuoja pasitardamos su treneriais, kineziterapeutais, medikais. Nėštumui reikia atsakingai ruoštis. Pavyzdžiui, aš žinau, kad pradėjusi planuoti vaikelį turėsiu ruošti savo nugaros raumenis. Juk priaugę papildomi kilogramai mane išbalansuos.
– Jūsų tėvas Aurimas Palšis anksčiau profesionaliai žaidė krepšinį. Jūs ir pati esate aukštaūgė, puikiai tam tiktumėte. Kodėl tapote šuolininke?
– Į lengvąją atletiką pasukau savo kūno kultūros mokytojos dėka. Penktoje klasėje reikėjo atlikti tam tikras lengvosios atletikos užduotis, kad gautum pažymį. Aš buvau greita, gana neblogai šokau į tolį, o šokdama į aukštį aplenkiau visus klasės berniukus. Mokytoja pasiūlė dalyvauti mokyklų varžybose. Be jokių treniruočių tose varžybose užėmiau trečiąją vietą.
Daug kas mane matė kitose sporto šakose, nes buvau gana universali. Lankiau krepšinį, tėvai labai norėjo, kad jį ir toliau žaisčiau. Bet taip jau susiklostė, kad bėgant laikui išsigrynino pomėgiai, supratau, kad nesu komandos žmogus. Man liko lengvoji atletika. Žinojau, kad galiu daryti daug ką, bet geriausiai sekėsi šuoliai į aukštį. Po tam tikrų traumų tik jie ir liko.
17 metų jau buvau įveikusi olimpinius normatyvus. Kai taip anksti pasieki aukštą lygį vienoje rungtyje, supranti, kad gal jau nebereikėtų blaškytis. Tiesiog kryptingai eiti ten, kur tave atvedė likimas.
Daugiau skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
