Interneto erdvėje White Fashion Photographer vardu išgarsėjęs fotografas kasmet su mylimąja aplanko daugybę gražiausių ir prabangiausių kampelių Italijoje ir Prancūzijoje, kitose šalyse, mat jų čia geidžia pasakas primenančias vestuves rengiančios poros. Eigirdas fiksuoja žadą gniaužiančias akimirkas, o Monika yra tiesiog tas žmogus, be kurio fotografas neapsieitų nei darbe, nei asmeniniame gyvenime. Būtent ji bendrauja su užsakovais ir sustyguoja darbus taip, kad Eigirdui beliktų tik kurti meną, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Pirmiausia pradėjusiai kartu dirbti, o galiausiai įsimylėjusiai ir prieš trejus metus susituokusiai porai Viduržemio jūros regionas yra nepakeičiamas visomis prasmėmis: žavi mada, menas, vaizdai, miestai, maistas... Galbūt dėl to šiuo metu didžiąją metų dalį jų gyvenimas ir sukasi ten.
„Ten dangus ryškus – mėlynos spalvos. Galbūt jūra gamina tam tikrą ultravioletą, kuris nudažo dangų? Prie jūros ir nuotraukos būna linksmesnės, ir fotografas ten dirbdamas labiau džiaugiasi“, – pokalbio pradžioje svarstė Eigirdas.
– Pirmas įspūdis – esate labai pozityvi pora. Taip paveikia darbas ir žydras Viduržemio jūros pakrančių dangus?
Monika: Esu labai pozityvi. Džiugina gyvenimas, esame laimingi, nes galime būti, kurti, gyventi ir keliauti kartu.
– Bent jau socialinė erdvė išduoda, kad jūsų gyvenimas prilygsta nesibaigiančiam kinui. Darbo virtuvė tokia pat romantiška?
Eigirdas: Mūsų klientai savo išsvajotai dienai renkasi gražiausias vietas, kokias tik įmanoma sugalvoti. Internetas leidžia rasti viską, apie ką prisisvajoji. Ir jie atranda perliukų. Mes ten turime būti, nufotografuoti. Kai kurių šių vietų eilinis turistas net nerastų, nebent būtų neįsivaizduojamai turtingas.
Monika: Dažnai pasidarome gražią asmenukę, o vėliau – darbas. (Juokiasi.) Kartais randu egzotiškų vietų, pasiūlau Eigirdui jas aplankyti. Tačiau jis mane nuramina sakydamas, kad jei ten iš tiesų taip gražu, kada nors mus ten nusiveš klientai. Esame dirbę Paryžiuje, Pietų Prancūzijoje, Šveicarijoje, Graikijoje, Amerikoje, Ispanijoje, net Pietų Afrikoje, tačiau galime kalbėti apie visą Italiją: nuo viršaus iki apačios, nuo vieno karšto iki kito. Ten esame aplankę visas gražiausias vietas, vilas, pilis, viešbučius...
– O kaip gyvenate Vilniuje?
Monika: Labai ramiai – miškas, namas. Žinoma, mūsų darbo sezono metu įspūdžių daugiau: nauji žmonės, vietos, pažinimo džiaugsmas. Tačiau džiugina ir žiema, ramybės metas.
Eigirdas: Gyvename už Vilniaus. Namie laisvalaikiu nuolat tapau. Ir tų spalvų skaičių gyvenime mes pasididiname spalvotais paveikslais. Taip pat visada skamba muzika, kadangi esu šiek tiek priklausomas nuo geros kokybės garso. (Juokiasi.)
– Kiek trunka vieno geidžiamiausių vestuvių fotografų sezonas?
Eigirdas: Tiek, kiek įprastai ir trunka vestuvių sezonas, – nuo gegužės iki spalio mėnesio.
Monika: Anksčiau norėdavosi pratęsti šiltąjį sezoną – bėgti iš Europos ten, kur vasara. Vėliau šis noras dingo. Ir labai gerai, nes reikia to kontrasto, – pavargstame, norisi ramybės, savų žmonių aplink, savos aplinkos.
– Nesinori iš visų aplankytų rūmų parsivežti prabangos į savo kasdienį gyvenimą Lietuvoje?
Monika: Visiškai nesinori. Kartais draugai kviečia kartu apsilankyti prabangesnėse vietose, restoranuose, bet mes to vengiame. Norisi namų maisto, namų židinio ir kvapo. Tiesiog jaukumo. Restoranai nedžiugina, nes pusę metų esame priversti juose valgyti, mat tiesiog neturime kitos išeities, – išvykus irgi reikia maitintis. Užtat iš to nebesinori daryti pramogos. Namai – geriausia vieta pramogauti.
– Iš šono tai skamba gana pasipūtėliškai. Retą įtikintų, kad prabangiuose restoranuose ir rūmuose nėra jau taip gera.
Eigirdas: Kaip patarlėje: visur gerai, bet namie – geriausia. Ne veltui sugalvota.
Monika: Labai mėgstu gaminti. Jei pasiseka Prancūzijoje paviešėti ilgiau, išsinuomojame apartamentus su virtuve. Tada bėgame pirkti elementariausių produktų ir patys ruošiame maistą. Tai mums atstoja „Michelin“ restoraną kvadratu!
– Vis dėlto tapote maisto ekspertais?
Eigirdas: Tenka paragauti absoliučiai visko.
Monika: Tikrai taip. Tenka susirasti ir vietinių draugų – jų mamos, močiutės atskleidžia receptų. Vėliau juos išbandome. Lagaminuose dažnai vežamės tikro itališko saliamio, parmidžano.
– Taigi šiuo požiūriu jūsų namai turtingi?
Monika: Maisto, smulkmenų, detalių tikrai daug. Dar – knygų. Esame pamišę dėl mados ir meno. Aš tempiu namo knygas apie madą, mados namus, o Eigirdas kaupia meno knygų kolekciją.
– Ar, be maitinimosi restoranuose, dar yra dalykų, erzinančių šiame darbe?
Eigirdas: Skrydžiai. Oro uostus dabar įveikiame tokiu režimu: įėję pro vartus užsidedame ausines, kurios užgožia garsą, ir klausomės muzikos. Iki tol, kol pasiimame lagaminus, tarp mūsų jokių diskusijų nevyksta.
Monika: Dažnai žinau, kur važiuojame ar skrendame, kokie klientai, nes su jais bendrauju. Būna, kad su klientais turime sudarę konfidencialumo sutartis, tad kartais net nežinome nei kas jie, nei kodėl... Kartais erzina nežinia.
Eigirdas: Atvažiuojame ir improvizuojame.
– Kokiu principu dirbate vestuvių dieną? Priimate aikštingų nuotakų pageidavimus ar jos privalo jums besąlygiškai paklusti?
Monika: Klientai, nuotakos, kurios mus renkasi, mato labai aiškią mūsų stilistiką. Pasirinkę mus jie parodo, ko nori. Būna tokių nuotakų, kurios mus užsisako prieš dvejus metus. Jos socialiniuose tinkluose seka kiekvieną mūsų publikuojamą nuotrauką. Vestuvių dieną, kai Eigirdas ima kurti kadrą, jos jau žino, kokia maždaug bus nuotrauka, tad lengvai įsijaučia. Mūsų klientai nori kartu kurti meną.
Eigirdas: Būna, sako: „Norime nieko nedaryti, bet norime gražių nuotraukų.“ Tada su Monika jiems paaiškiname, kad tai įmanoma, jei patys tą dieną susiras saulės spinduliuką, reikiamą akimirką lies vienas kitą, suksis rateliu ir šypsosis, o mums reikės tik pagauti tą akimirką, galėsime nesakyti nė žodžio. Tada nutylame. Tuo momentu žmonės puikiai suvokia, kad patys negali nieko padaryti. Tad taip – jie daro viską, ką sugalvoju.
– Tikriausiai neprieštarausite, kad fotografija – viena svarbiausių vestuvių šventės dalių?
Monika: Žinoma, suknelė ir fotografas. Pamenu, vienos nuotakos juoką: vestuvėms reikia trijų vyrų – kunigo, savo vyro ir Eigirdo. Daug kas sako, kad mūsų klientai išskirtiniai, labai gražūs žmonės. Dažnai jie tiesiog aktoriai, meno, mados pasaulio žmonės, interjero dizaineriai – susiję su grožiu. Estetai, perfekcionistai.
Eigirdas: Mus samdo tas mažas procentas žmonių, kurie vertina fotografą.
Įprastai žmonės vardą sužino vėliau. Pirmiausia pamato nuotraukas.
Monika: Esame pirmose geriausių vestuvių organizatorių rekomenduojamų sąrašų vietose. Taip klientai atsirenka, kas geriausia.
Turi būti visur, kad tave pamatytų. Kai su Eigirdu pradėjome gyventi ir dirbti kartu, mane labai paveikė jo žodžiai, kad ir vėl teks fotografuoti vestuves Kaune. Jis tada sakė: „Galėčiau užsirišti akis ir nufotografuoti.“ Jau žinojome visas vietas, viskas buvo panašu. Norėjosi pokyčių. O dabar tą pačią dieną kartais pusryčius ir pietus valgome skirtingose šalyse. Gali net supainioti, kurioje šalyje atsibundi. Būna, ryte atsikeli ir nesupranti, kodėl vonia kitoje pusėje, o rankšluosčiai – kitokios spalvos.
– Kiek sunkaus darbo reikėjo, kad atsidurtumėte pačioje viršūnėje? O gal tik talento?
Eigirdas: Talento. Dirbant reikia turėti tvirtą charakterį, nes vestuvių dieną tavęs nenori klausyti, visi nori švęsti. Tačiau jiems reikia nuotraukų. Jei esi minkštas, trepsi vietoje, maldauji, kad pozuotų, niekas neklausys. Reikia būti šiek tiek chamiškam, valdingam.
Monika: Reikia talento ir geros žmonos šalia. (Juokiasi.) Šiais laikais labai svarbu rinkodara.
– Ar pasitaiko, kad nuotakas reikia guosti, įtikinėti?
Eigirdas: Reikia ir guosti, ir spausti. Fotografas turi nuotaką atskirti nuo pašalinių, jei nori sukurti nuotrauką, kurioje spindėtų akys. Ją reikia apsaugoti, atskirti nuo pamergių, mamos, kirpėjo, kuris galbūt per ilgai tvarko plaukus ir taip nuotakai kelia susierzinimą.
Monika: Aš patariu dėl grožio, padedu, jei reikia, palaikau už rankos. Būna, ir nuraminu, ir ašarą nušluostau. Jei reikia, įjungiame raminančią muziką. Tą dieną būname geriausi nuotakos draugai.
Eigirdas: Įprastai vienai gerai nuotraukai lieka penkios minutės. Fotografas per vestuves savo darbui laiko faktiškai negauna, nes visi kiti pagalbininkai aplink yra labai svarbūs. Per tas laiko nuotrupas reikia labai aštriai, tiksliai ir konkrečiai sudėlioti kadrą. Kitu atveju gali tekti fotografuoti gėles, batelius, puošmenas ir kitus objektus. Sakyčiau, labai ekstremalus darbas.
– Savo interneto puslapyje skelbiate, kad kiekviena nuotaka gali tapti modeliu. Iš tiesų?
Eigirdas: Jos ir tampa modeliais. Dauguma fotografų fiksuoja peizažus su jaunaisiais. Mano darbas – sukurti, pagauti emociją.
Monika: Darydamas nuotrauką Eigirdas labai daug kalba. Tai daro net nuleidęs fotoaparatą. Tik pajutęs kulminaciją nuspaudžia mygtuką.
– Kaip egzistuoja aukštoji mada, taip ir aukštoji fotografija?
Eigirdas: Aukštoji psichologija. Įkalbėti nuotrauką, kad ji gimtų, yra psichologija. Techniniai parametrai ir visa kita – ne taip svarbu.
Monika: Eigirdą vadinu ne vestuvių fotografu, o nuotakos portreto fotografu. Šiemet dirbsime ne vienose vestuvėse, kur bus antra fotografų komanda, kuri fotografuos pačias vestuves, aplinką, svečius. Nuotakos dažnai užsisako Eigirdą tiesiog kaip poros fotografą.
– Bet jums puikiai sekasi fotografuoti ir sukneles, batelius?
Eigirdas: Kai jau šiek tiek moki, nufotografuoti šiuos daiktus labai paprasta. Tai – primityviausias darbas. Aišku, gerai nufotografuoti laikrodį jau būtų sunku, reikia daug technikos. Tačiau į šią specifiką nesigilinu.
– Užsiminėte, kad už nuostabios suknelės įamžinimą jums asmeniškai dėkojo mados namų „Dolce & Gabbana“ atstovai.
Monika: Stefano Gabbana buvo sužavėtas nuotraukų.
Eigirdas: Sulaukėme komentaro „Instagram“. Vėliau vyko susirašinėjimas. Vestuvės, kuriose įamžinome suknelę, buvo vienas rimčiausių mano darbų. O visai šiai gražiai pagrindinei poros fotosesijai, kurios nuotraukos buvo spausdinamos žurnale „Vogue“, buvo skirtos vos 4 minutės. Komanda suknelę siuvo mėnesį...
Nuotraukas siuntėme mados namams, mat nuotaka, vilkinti jų suknelę, buvo kone geriausia tų metų jų klientė. O ir suknelė buvo labai vertinga – milijono eurų vertės. Beje, per vestuves suknelių būta ir daugiau.
– Tokie momentai, kai dėkojama, dar virpina širdį?
Eigirdas: Manęs nejaudina. Dirbu dėl klientų, smagu, kai jie yra patenkinti, juk jie šias nuotraukas rodys ir ateities kartoms.
Monika: Jis jau įprato prie komplimentų. Labiau džiugino pirmieji kartai: skambučiai, laiškai. Vėliau pradėjome bendradarbiauti su žurnalais „Elle“, Italijos „Vogue“, „Harper’s Bazaar“, „Bride To Be“. Tai tapo kasdienybe. Leidiniai vis laukia mūsų fotografuojamų kitų vestuvių, naujų nuotraukų, pageidauja dirbti nuolat, nes žino, kad bus gerai, bus graži aplinka, tobula vieta, aukštosios mados suknelės.
– Tačiau ar visi jūsų klientai pageidauja viešumo?
Monika: Tikrai ne. Ir mes privalome gerbti jų privatumą.
Eigirdas: Kartais būna labai gaila, kai įdedi nežmoniškai daug darbo.
– Įsivaizduoju, kad įpirkti jus gali ne kiekvienas.
Eigirdas: Jei labai taupytų, įpirktų. Susitaupo juk žmonės automobiliams... Viską lemia prioritetai.
– Lietuvoje jau nefotografuojate. Kodėl?
Eigirdas: Palikime šią gražią šalį naujiems perspektyviems fotografams, kurių čia apstu. Tegul tobulinasi čia, o vėliau keliauja į užsienį. Kam su jais konkuruoti? Darbo čia nėra daug, be to, Lietuvoje dirbau dešimt metų.
Monika: Per metus turime vieną nuotaką, kalbančią lietuviškai, bet jų vyrai – dažniausiai užsieniečiai. Tai naujoji karta, pasaulietiški žmonės, mokslus baigę užsienyje.
Eigirdas: Greta šių žmonių jautiesi keistai... Ypač kai susirenka kompanija frakais pasidabinusių vyrų, baigusių Harvardo universitetą. Žmonės iš JAV, Anglijos, Australijos stovi, eina, šypsosi kitaip. Puikiai suvoki, kad gimęs ir užaugęs sovietmečiu, kai smegenys taip sužalotos ir suspaustos aplinkos, niekada nebetapsi tuo, kas yra jie. Gali būti talentingiausias fotografas, bet vis tiek supranti, kad esi ne iš to rato.
– Tačiau jūsų tapomi paveikslai – spalvingi, nesukaustyti?
Eigirdas: Ir mano paveikslais domisi panašūs kosmopolitiški žmonės. Nekeliaujantys net nesuvokia, ką aš darau. Mano paveikslai – keliantys nuotaiką. O lietuviškas menas dažniausiai kelia lengvą depresiją. Mūsų kultūrai įprasta melstis, save bausti, bijoti Bažnyčios.
Monika: Džiugu, kad žmonės meną jau vertina kitaip, mato spalvas, atpažįsta nutapytus objektus: sako: o, čia Barselona, o čia – Stambulo turgus.
– Praėjusių metų pabaigoje pristatėte pirmąją autorinę parodą, o ką tik – ir antrąją. Kaip įvertinti jūsų paveikslai?
Monika: Mus supa tokie žmonės, kurie mus supranta, kad ir ką darytume. Jie dėl to ir ateina į mūsų gyvenimą, nes supranta, ką darome. Be kelionių nieko nepažinsi. Standartinį darbą dirbantiems žmonėms galbūt net nemalonu su mumis bendrauti.
– Nuolat būnate ir dirbate kartu. Ar būna, kad jūsų nuomonės ryškiai išsiskiria?
Monika: Gal išmokome, ką pasakyti, o ką nutylėti. Kai tiek laiko būni kartu ir kuri, nepriimi aštresnio pasakymo kaip įžeidimo.
– Ar esate patenkinti tuo, ką turite?
Monika: Aš labai didžiuojuosi būdama šalia Eigirdo, kūryba liejasi laisvai.
Eigirdas: Dabar yra tapyba. Tai – kelias be pabaigos, tačiau man naujas ir labai įdomus. Gal ir įmanoma įamžinti pačią brangiausią suknelę... Fotografija gal ir yra baigtinis procesas.
Kai tik pradėjau fotografuoti, siekiau tapti geresnis už vieną žinomą Lietuvos fotografą, tada būti dar geresnis... Tačiau nuo pirmojo noro jau atitrūkau toli. Tikiu, kad ir su tapyba bus panašiai, – yra naujų iššūkių. Yra pripažintų dailininkų, kuriuos irgi norėčiau pranokti. Dabar pasiraitoję rankoves einame į tą pusę.
– Kaip atrodė jūsų vestuvės?
Monika: Susituokėme Italijoje, Ligūrijoje. Turime tradiciją vis aplankyti tą vietą, jau planuojame artėjančią kelionę.
Eigirdas: Buvo labai daug meilės. Norėjome šventės sau. O vėliau surengėme šventę Šešuolėlių dvare obelims žydint – draugams, tėvams, artimiesiems. Atvežėme dalelę Italijos jiems.
Ir mano paveikslais domisi panašūs kosmopolitiški žmonės. Nekeliaujantys net nesuvokia, ką aš darau.
E.Scinskas
Kartais randu labai egzotiškų vietų, pasiūlau Eigirdui jas aplankyti. Tačiau jis mane nuramina sakydamas, kad jei ten iš tiesų taip gražu, kada nors mus ten nusiveš klientai.
M.Scinskas
Gali būti kiečiausias ir talentingiausias fotografas, bet vis tiek supranti, kad esi ne iš to rato.
E.Scinskas
Reikia labai aštriai, tiksliai ir konkrečiai sudėlioti kadrą. Kitu atveju gali tekti fotografuoti gėles, batelius, puošmenas ir kitus objektus.
E.Scinskas
