Mergina gali didžiuotis, kad tai pasiekė dėl nuoširdaus įdirbio, bet tikrai ne dėl gražių ilgų plaukų ar dailaus veido. Rodos, yra tik viena gyvenimo sritis, kurioje jai sekasi kiek mažiau.
Ugnė atvira – visada manė, kad didėjant žinomumui bus tik paprasčiau rasti savo išrinktąjį. Tačiau suprato esant priešingai. Su ne vieną informacinę laidą LRT vedančia mergina žmonės dažnai jaučiasi įpareigoti bendrauti pernelyg rimtai, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Mamos ji buvo auklėjama visko siekti savarankiškai, tad jai priimtinas tvarkingas gyvenimo modelis: mokslai, darbas, o tada – šeima. Vis dėlto žurnalistė save laiko romantike.
– Ko gero, esate vienas žaviausių televizijos veidų. Toks vertinimas lydi ir kasdienybėje?
– Nesusiduriu su tuo dažnai. Labai malonu, jei taip kas nors mano ir sako. Natūralu, kad į mane atkreipia dėmesį dėl jauno veido ir šviesių plaukų. Gana neįprasta, kad jaunas žmogus dirbtų žinių redakcijoje, žinių vedėju. Savęs ypač žavia nelaikau, manau, kad Lietuva apskritai yra gražių merginų kraštas, tad išsiskirti gana nelengva.
Būna, ir kritikos sulaukiu, bet suprantu: jei esi matomas viešumoje, apie tave kalbama, nuo to niekur nepabėgsi. Visai nepykstu dėl tų komentarų. Visada juokiuosi – vieši asmenys tam ir yra. Pati žinau, kaip elgiuosi, elgdavausi anksčiau. Knygyne pamatai knygos ar žurnalo viršelį ir galvoji: „Kaip atrodo! Kur buvo stilistai?!“ Kartais tai pasakai net ne dėl to, kad blogai atrodo, o tiesiog kad pakomentuotum. Lygiai taip pat suprantu, kodėl žmonės komentuoja mane. Neįsižeidžiu.
– Žmonės pagiria, kaip žaviai atrodote eteryje, kad gerai vedate žinias?
– Būna, kad pagiria, būna, ir sukritikuoja dėl įvairių dalykų. Kai tik pradėjau dirbti, kritika pirmiausia atėjo iš artimiausios aplinkos – tėvų, senelių, giminių, draugų. Visi žiūrėjo, matė, kaip atrodau, bet negirdėjo – komentavo ne mano profesionalumą, o išvaizdą.
Kai pirmą kartą su savo vadovu atėjau į grimerinę, jis juokavo: „Kitoms lyginate veidą, o jai nupieškite raukšlių, kad atrodytų vyresnė.“
Gyvenime mane sunku atpažinti – visada išsišiepusi, daug kalbanti, kvatojanti, o žiniose – visa rimta, griežta ir susikaupusi. Kasdienybėje vaikštau palaidais, susivėlusiais plaukais, vilkiu laisvesnio stiliaus drabužius. O žiniose – griežtas stilius, kuodukas, makiažas.
– Jums priimtinas įvaizdis, kurio reikalauja darbas?
– Man patinka, ką darau, tad gerai jaučiuosi ir atrodydama oficialiai. Juolab kad visada koncentruojuosi į turinį. O jei kas nors komentuoja mano išvaizdą, sakau, kad kreiptųsi į stilistus. Turiu labai mažai įtakos tam, kaip atrodau žinių laidoje.
– Yra buvę, kad dėl sukurto įvaizdžio nenorėjote pasirodyti eteryje?
– Yra buvę. Bet jei yra laiko ir kas nors labai nepatinka, paprašau pakeisti. Man labai patinka, kai plaukai sušukuoti taip, kad dengtų ausį, nors tai ir smulkmena. Jeigu man kelia plaukus aukštyn, prašau, kad nepersistengtų. Būna dienų, kad rytą atsikeliu ir galvoju, kaip blogai atrodau – plaukai styro į skirtingas puses, nekrinta ir veidas blogai atrodo, ir nenoriu niekur eiti, tik būti namie.
– Po „Eurovizijos“ kilo didelis šaršalas dėl jūsų išvaizdos, kai skelbėte Lietuvos balus. Pačiai pikta ar juokinga?
– Aš sutrikau, nesitikėjau. Per praėjusią „Euroviziją“ viskas buvo lygiai taip pat, tik suknelė kitos spalvos ir plaukai banguoti.
Tiesą sakant, man šiųmetis įvaizdis patiko labiau. Iš pradžių nesupratau, kai visų socialinių tinklų paskyros ėmė mirgėti, atsirado daugiau sekėjų, žmonės komentavo, rašė žinutes. Maniau, kas čia nutiko? Ar praėjusiais metais vyko taip pat? Gal ko nors nepastebėjau? Tiesa, iš pradžių kiek susinervinau.
– Būta ir aštrių komentarų – kad vulgaru, netinkamai formuojamas lietuvaičių įvaizdis.
– Interpretacijų visada būna įvairių, šįkart labai didelis jų mastas. Kai tik buvau pradėjusi dirbti ir gavau Auksinės bitės apdovanojimą už debiutą, pasirodė pirmasis straipsnis apie mane. Tada visus komentarus įnirtingai perskaičiau. Jie irgi buvo įvairialypiai.
– Dabar skaitote komentarus?
– Kaip kada. Pasižiūriu, bet visų kruopščiai neskaitau. Juokdamasi komentarų rubrikas vadinu psichologine linija. Jei žmogui bloga diena, jis atsidaro portalą, pamato kažkokią blondinę, kuri dar ir balsus pranešinėjo... „Beskonybė? Beskonybė! Aš irgi parašysiu, kad viskas blogai!“ Jaučiuosi prisidedanti prie galimybės žmonėms išlieti emocijas. O man tai kas?
– Dažnai jautriausiai reaguoja šeima. Turite brolių, seserų?
– Turiu vyresnę seserį, kuri gyvena Amerikoje. Ji lietuviškų žinių nežiūri, gal tik kartą yra mačiusi. Bet kaip tyčia šiemet pirmą sykį Amerikoje rodė „Euroviziją“. Suknelę ji buvo mačiusi dar iki konkurso, jai patiko. Dar ji labai džiaugėsi, kad amerikiečiai, komentuodami „Euroviziją“, mane įvertino sakydami: „Kaip gražu!“ Tuo metu kritika Lietuvoje dar nebuvo pasipylusi.
– Sakote, kasdienybėje esate laisvesnė. Kaip apibūdintumėte savo laisvalaikio stilių?
– Anksčiau tikrai labiau rūpindavausi savo stiliumi ir įvaizdžiu. Gal tai bręstančio žmogaus požiūris, bet dabar manau, kad geriau turėti vieną rankinę, bet gerą. Vienus batus, bet gerus. O dėl makiažo, šukuosenos, tai natūraliai, pradėjus dirbti televizijoje, gyvenime ėmiau mažiau dažytis ir viskuo rūpintis, nes viskuo pasirūpina darbe. Rytą atsikėlusi turiu prabangą į darbą nueiti atrodydama bet kaip – ten mane supakuoja ir sutvarko.
– Ar turite moteriškų silpnybių?
– Labai mėgstu aukštakulnius. Man patinka gražūs bateliai. Kad ir paprastas mano stilius: bet kokia palaidinė, plačios kelnės, jei jau kur einu, dažniausiai derinu aukštakulnius. Neskaičiavau, kiek jų turiu, – daug. Kartais man reikia paprastų batų kasdienai, tačiau pamatau parduotuvėje aukštakulnius ir nusiperku juos. Bet tai – labai moteriškas dalykas.
– Ar didelė jūsų spinta?
– Svarbu, kad būtų patogi. O patogi turbūt yra didelė. (Juokiasi.)
– Esate liekna. Laikotės dietų ar leidžiate sau kasdien šveisti po pyragaitį?
– Galiu sau leisti bet ką, nes turiu tokius genus. Net ir norėdama nesugebėčiau priaugti svorio. Tačiau turiu gana sveiką skonį. Kartais mėgstu suvalgyti picą ar greitojo maisto, bet nemėgstu to daryti kasdien. Nemėgstu gazuotų gėrimų, užtat geriu daug vandens. Saldumynai irgi nelabai traukia, geriau mėsa su daug salotų.
– Ar daug vyrų dėmesio sulaukiate?
– Sulaukiu, bet... Anksčiau vartydama žurnalus ir pamačiusi gražią ir žinomą merginą savęs klausdavau, kaip ji gali būti vieniša? Turbūt pasipūtusi arba charakteris tragiškas... Bet dabar pradedu suprasti, kur esmė. Kuo labiau mane mato, tuo darosi blogiau ir sunkiau. Vaikinai pradeda labai keistai bendrauti. Gal dėl to, kad dirbu žiniose, o ne pramoginėje erdvėje.
– Vyrus gąsdina jūsų rimtas įvaizdis?
– Iš tiesų gąsdina. Ypač tuos, kurie anksčiau su manimi nesusidūrę, tik matę per televiziją ar pažinę renginyje. Visi stengiasi padaryti įspūdį pasakodami apie politiką ar ką nors rimta. Galiausiai antro pasimatymo aš nebenoriu.
– Gal jūsų reikalavimai labai dideli?
– Gali būti. Turiu reikalavimų sąrašą. Nors man atrodo, kad esu lengvai bendraujanti, todėl ir tapau žurnaliste.
– Jūsų širdis laisva?
– Taip. (Juokiasi.) Kažkada viešai buvau pasakiusi, kad esu vieniša. Tada feisbuke atsirado juokingų pareiškimų, pasiūlymų, kvietimų kavos. Bet interneto pažintims griežtai sakau „ne“.
– Šiais laikais žmonės į tai nebespjauna. Juk visi užsiėmę, gyvam bendravimui nedaug laiko.
– Žinau. Bet nenorėsiu savo vaikams arba anūkams pasakoti, kaip susipažinau su jų tėčiu, kuris man parašė internetu ir pakvietė susitikti pamatęs per televiziją.
Vieną kartą vienas vaikinas rašinėjo žinutes per feisbuką – turėjo gerą humoro jausmą, bet vis nesutikdavau su juo susitikti. Ką man žinoti, gal maniakas? Į jo klausimą, kaip su manimi susipažinti, atsakiau: „Eisi kada gatve, pamatysi mane ir sakyk: „Labas, Ugne, kaip gyveni?“ Taip ir susipažinsime.“ Tada atsisveikinusi išbėgau į sporto klubą, nesakiusi, kur keliauju. Ten užlipau laiptais ir pamačiau jį. Jis pats buvo be galo nustebęs, bet pasisveikino taip, kaip sakiau. Tai buvo visiškas sutapimas. Juokingas likimas.
– Ar dažnai gaunate gėlių?
– Būna, bet ne taip dažnai. Įdomiausia, kad gaunu ir tikrų laiškų. Būna malonių nutikimų – pamatę kavinėje atneša gėlių ar padaro kitokių malonių staigmenų.
– Jau norėtumėte šeiminės idilės? Ar tiesiog esate patenkinta dabartiniu gyvenimu, intensyviu žurnalistiniu darbu?
– Tikiuosi, kad šis darbas man patiks visą gyvenimą. Šeimos noriu, bet tikrai ne dabar. Man dar atrodo per anksti. Visą gyvenimą maniau, kad idealiausias laikas žmogui kurti šeimą – apie 30 metų. Kaip bus, taip bus. Dabar laukia mano sesers vestuvės – jai 31-eri.
Manau, ji gyvena pagal mano planą.
– Esate taip auklėtos, kad pirma mokslai ir karjera, o tik vėliau šeima – pagal tą tvarkingą modelį?
– Ko gero, esu už standartinį planą. Mama visada sakydavo, kad moteris negali būti išlaikoma vyro. Pasak jos, moteris ir vyras šeimoje turi būti lygiaverčiai partneriai, jei norisi, kad santuoka būtų sėkminga. Ir mano šeimoje taip yra: tėvai yra skirtingi, mama – griežtesnė.
Mano etikos mokytoja, kuri pažinojo abu mano tėvus, visada sakydavo, jog Ugnės tėtis yra toks geras, kad ji greičiausiai liks senmergė, nes mergaitės renkasi į tėvus panašius vyrus. Ji juokėsi, kad rasti antro tokio faktiškai neįmanoma, ir visada tai pabrėždavo. Priimu tai kaip juoką, bet mano tėvų modelis yra tokia ideali šeima, kokios norėčiau ir aš. Jie lygiaverčiai partneriai, papildantys vienas kitą.
Man visada atrodė suprantama, kad turi dirbti abu. Reikia dalytis ir pareigomis, ir finansine našta, kad nekiltų jokių nereikalingų ginčų.
– O kaip atrodo jūsų laisvalaikis?
– Išskirtinių pomėgių neturiu, tačiau laisvalaikis įvairus. Dabar turiu labai gerą darbo grafiką, nes dirbu vakarinėse žiniose. Rytais visada einu sportuoti – labai mėgstu. Mokydamasi mokykloje visada šokau, tad judrumas ir aktyvumas man svarbu. Vakarais, po žinių, kai turiu jėgų ir nepakankamai vėlu, einu su draugais į kiną, teatrą, skaitau. Savaitgaliais stengiuosi aplankyti tėvus. Pasitaiko ir papildomos veiklos, renginių.
– Galite pagaliau sau leisti prabangą išsimiegoti?
– Po „Labo ryto“ laidos teoriškai galėdavau eiti pamiegoti, o aš tikrai galiu užmigti bet kuriuo paros metu, jei tik noriu miego. Bet man būdavo gaila laiko. Matyt, suvalkietiškas bruožas. Vis susigalvodavau veiklos, o dažnai dar dirbdavau ir „Laboje dienoje“.
Atrodo, savaitgalį išsimiegodavau, bet pastaraisiais metais, dar praėjusią vasarą ėmiau jausti nuovargį. Nuo rugsėjo pradėjau dirbti vakarinėse žiniose – tada tiesiog sutapo mintys su direktoriumi, nes ir jis pagalvojo apie pokyčių naudą. Gyvenimas viską sudėliojo idealiai.
– Tikite, kad gyvenimas visada pats sudėlioja taip, kaip reikia?
– Labai svarbu, kiek pats įdedi, – likimą susikuri pats. Daug kas sako, kad man labai pasisekė. Kas tas mano darbas? Paskaitai žinias, pasimaivai su gražiomis suknelėmis, ir tiek. Kai pradėjau dirbti, Viešpatie, kiek dirbau... Paskaitas derinau su darbu: keldavausi 4 valandą ryto, padirbusi „Labame ryte“ nuo 9 valandas bėgdavau į paskaitas, po jų grįždavau į darbą ruoštis kitam rytui. Žmonės, matydami mane kas penkias minutes žiniose iš ryto, manydavo, kad visą dieną esu laisva. Jie nežino, kad visas žinias pasiruošiu pati, viskas mano parašyta.
Nematau čia jokios sėkmės, nes viską, ką pasiekiau, užsidirbau. Kita vertus, likimas mane šiek tiek globoja. Kiek žmonių, kurie tiek dirba ir iš to nieko neišeina. Jie tiesiog daug dirba ir tai niekaip neatsiperka.
Metus dirbau LRT, kol atsirado vieta rytinėje laidoje. Ji galėjo niekada neatsirasti. Kokia nors žurnalistė kaip aš galėjo ateiti dirbti metais anksčiau ir užimti vietą vietoj manęs. Bet kokiu atveju dėjau visas pastangas, kad nepraleisčiau likimo pateiktų galimybių.
– Ar karjeros srityje dar turite svajonių?
– Manau, dar yra labai daug ko siekti. Juk vedu ir kultūros laidą „Euromaxx“, patenku į „Euroviziją“, pasitaiko renginių, projektų. Mano toks charakteris, kad nemoku ir nenoriu pasakyti „ne“. Visada sakau „taip“, nes man viskas įdomu, visko noriu ir viską darau su entuziazmu. Dirdama „Laboje dienoje“ važinėju, rengiu tiesioginius reportažus, kalbuosi su pašnekovais, dalyvauju daugybėje įvykių.
– Ar atostogaudama sugebate visiškai atsiriboti?
– Ne. Tai gyvenimo būdas, ne profesija. Vasarį kelioms dienoms buvau išvažiavusi į Frankfurtą pabūti su drauge. Net neatsimenu, kokia tai buvo tema, bet pamačiau kažką mieste ir pagalvojau, kaip būtų gerai padaryti reportažą. Parašiau prodiuseriui ir pasiūliau temą. Atostogavau su seserimi Amerikoje, irgi sugalvojau atsiųsti spėlionę į „Labą rytą“. Telefonu nufilmavau ir atsiunčiau. Niekas manęs neprašė, tiesiog natūraliai kažkur būdama pagalvoju apie darbą. Turiu pasakyti, kad jį labai mėgstu ir pasiilgstu.
– Kokia perskaityta knyga jums įsimintiniausia?
– Labai sunku išskirti. Tam tikru laiku labai patiko Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretas“, nes gera tema ir gera knyga. Ją esu perskaičiusi daug kartų. Labai patiko Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“.
Kiekviename laikotarpyje buvo kas nors, kas tuo metu atrodė įspūdinga. Dabar sugalvojau, kad reikia paskaityti anglišką knygą, nes noriu atgaivinti anglų kalbos žinias – ilgainiui užsimiršta įvairiausi posakiai. Vienintelė knyga, kurią radau namie, – „Chicken Soup for Women Soul“. Tai yra populiarioji psichologija, kurios iš tiesų negaliu pakęsti. Psichologija man patinka, bet šūkiai „tikėk savimi“ ar „rytoj uždirbsi milijoną“ – ne. Pakankamai savimi pasitikiu ir pakankamai teisingai mąstau. Populiarioji psichologija man – akių dūmimas.
