Prieš pat išvykdama į Brazilijoje vyksiančią olimpiadą G.Scheidt su vaikais Eriku (7 m.) ir Luku (3,5 m.) savaitę viešėjo gimtinėje. Po pusės metų čia apsilankiusios sportininkės laukė netikėtumas.
Lietuvos tautinis olimpinis komitetas patvirtino, kad rinktinės veliavneše šįkart bus moteris – ja taps G.Scheidt.
Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė per Lietuvos rinktinės palydas į žaidynes prezidentūroje buriuotojai, kuri tapo pirmąja mūsų šalies šios sporto šakos atstove, iškovojusia medalį olimpiadose, įteikė trispalvę. Ją buriuotoja garbingai neš rugpjūčio 5 dieną vasaros olimpinių žaidynių atidarymo iškilmėse.
Viešėdama Lietuvoje G.Scheidt daugiausia laiko leido gimtajame Kaune tėvų namuose. Ji taip pat aplankė giminaičius, bičiulius.
„Lietuvos labai pasiilgtu: tėvų, giminių, draugų. Pasiilgstu ir lietuviško maisto, ypač mamos keptų bulvinių blynų“, – neslėpė G.Scheidt.
Sportininkė išdavė ir dar vieną savo atvykimo tikslą – prieš olimpines žaidynes pas motiną Elvyrą Volungevičienę ji paliko mažąjį sūnų Luką. Senelė prižiūrėti vaikaičius dukteriai padeda nuo pat jų gimimo.
„Palikdama Luką pas savo mamą jaučiuosi visiškai rami. Į Braziliją vykstu su vyresniuoju Eriku, kuris gyvai stebės olimpiadą. Manau, tai išskirtinė galimybė, kai vaikas turės progos matyti abu savo tėvus besivaržančius olimpinėse žaidynėse. Jis su Roberto tėvu stebės ne tik buriavimą, bet ir futbolą“, – kalbėjo buriuotoja.
– Jaučiatės ypatingai, kad jums per olimpiadą patikėta nešti Lietuvos vėliavą? Ar bent akimirką svarstėte šį pasiūlymą?
– Žinia, kad man suteikta garbė nešti Lietuvos vėliavą, buvo staigmena. Tikrai nesitikėjau. Net išgirdusi, kad šįmet vėliavą patikėta nešti moteriai, maniau, tikrai yra vertesnių sportininkių – Rūta Meilutytė, Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Sutikau iš karto. Juk vieną kartą gyvenime tokia proga. Iki šiol olimpiadose Lietuvos vėliavą nešė tik vyrai.
Nors esu dviejų olimpiadų dalyvė, tai bus pirmasis olimpiados atidarymas, kuriame dalyvausiu. Mes, buriuotojai, dažniausiai būname kur nors prie vandens, toli nuo olimpinio kaimelio.
Kaip jaučiausi nešdama trispalvę, galėsiu pasakyti tik po olimpiados atidarymo. Kai Pekino olimpinėse žaidynėse laimėjau sidabro medalį, per uždarymą man buvo patikėta nešti mūsų šalies vėliavą. Džiaugiuosi, kad teko tai patirti. Tačiau uždarymo metu sportininkai praeina labai greitai. Tai neprilygsta atidarymui.
– Jūsų vyras Robertas Brazilijos vėliavą nešė per 2008 metų Pekino olimpiados atidarymą. Kalbėjote apie tai, kokius jausmus jis tuomet išgyveno?
– Žinoma, kalbėjomės. Brazilų rinktinė kaskart būna labai didelė. Nešti vėliavos bet kam nepatikima. Robertas jautė garbę, atsakomybę, kartu ir jaudulį.
– Jūs olimpinėse žaidynėse dalyvausite trečią kartą, o jūsų vyrui Robertui tai bus šeštoji olimpiada. 2008 metais buvote pavadinta sidabrine buriuotojų pora. Ar šįmet tapsite auksine šeima? Ar patirtis padės jums kovoti su jaunesniais varžovais?
– Moterų grupėje yra maždaug dešimt sportininkių, kurios realiai pretenduoja laimėti medalius. Kam nusišypsos sėkmė, priklauso ne tik nuo patirties, bet ir kitų veiksnių: oro sąlygų, vėjo, sugebėjimo sutramdyti jaudulį. Buriavimas tuo ir ypatingas, kad kiekvienas plaukimas vis kitoks.
Robertas – patyręs olimpietis. 1996 metais Atlantos ir 2004 metais Atėnų olimpiadose jis laimėjo auksą, 2000 metais Sidnėjuje ir 2008 metais Pekine – sidabrą, o iš Londono sugrįžo su bronza. Galbūt ši olimpiada jam bus paskutinė. Matysime, ar šįkart jam pavyks iškovoti medalį.
– Daugelis sportininkų šioms olimpinėms varžyboms ruošėsi labai intensyviai. Teko girdėti, kad ne vienas buriuotojas Rio de Žaneire apsigyveno likus maždaug metams iki olimpiados. Jiems buvo išnuomoti namai, treniruotėms jie turėjo nuosavas jachtas. Kaip jūs su Robertu ruošėtės olimpinėms žaidynėms?
– Mūsų pasiruošimas labai skyrėsi nuo kitų buriuotojų. Turime du vaikus, vyresnysis Erikas lanko mokyklą, todėl buvome pririšti prie Šiaurės Italijos, Torbolės kurortinio miestelio, kuriame gyvename ne vienus metus. Sąlygas treniruotis turėjome, mat Torbolė įsikūrusi ant Gardos ežero, kuris vadinamas vandens sportininkų rojumi, kranto. Tai puiki vieta treniruotis buriuotojams.
Teko nuskristi ir į Rio de Žaneirą, kur vyko sportininkų stovyklos. Robertas jose treniravosi dažniau, aš – keletą kartų.
– Kaip olimpiadoje žadate šauktis sėkmės? Prieš startą tyliai melsitės, prašysite gero vėjo, artimųjų palaiminimo?
– Turiu savo maldą-prašymą. Man labai svarbu yra nusiteikimas. Prieš varžybas stengiuosi būti su žmonėmis, kurie skleidžia teigiamą energiją, neužkrauna savo blogų emocijų, rūpesčių.
Kiekvienas buriuotojas turi savo vėją, kurio šaukiasi, tačiau visi turime būti pasiruošę bet kokiam vėjui. Todėl treniruojamės visokiomis sąlygomis.
– Pekine sidabrą laimėjote pasipuošusi vyro jums dovanotu gintariniu pakabučiu, kurį jis jums nupirko pirmą kartą viešėdamas Vilniuje. Jį vešitės ir į Rio de Žaneirą?
– Šis pakabutis labai mielas. Jį būtinai pasiimsiu į Braziliją.
– Kaip jums pavyksta suderinti buriavimą ir šeimą?
– Vaikai pakeitė gyvenimą. Privalau dalyti save šeimai ir buriavimui. Sunkiausia rasti vidurį. Kartais atrodo, kad gyvenimas sunkus, nes kai daug treniruojuosi ir dalyvauju varžybose, manau, kad šeimai skiriu per mažai dėmesio. Kai su šeima leidžiu daugiau laiko, atsiranda kaltės jausmas, kad nepakankamai treniruojuosi.
– Dėl šeimos ryžtumėtės aukoti sportininkės karjerą?
– Ne kartą yra buvę sunkių akimirkų, kai norėjosi viską mesti. Prieš dvejus metus buvau apsisprendusi negrįžti į buriavimą. Tam įtakos turėjo tai, kad buvau labai prisirišusi prie mažojo Luko, o ir fizinę formą buvau visiškai praradusi. Tačiau kai prieš Kalėdas su vyru išvažiavome į Braziliją, Rio de Žaneiro olimpinėse trasose vyko regata. Robertas joje dalyvavo ir man pasiūlė. Jis surado man laivą, vaikams – auklę. Tąkart gerai pasirodžiau ir sąlygos patiko. Robertas ir ši regata mane pastūmėjo sugrižti į sportą. Kaip matote, apsisprendžiau ir sugrįžau.
Man smagu, kad mane palaiko ne tik Robertas, bet ir sūnus Erikas. Jis domisi buriavimu, nuolat stebi rezultatus. Jeigu jam prieš varžybas užsimenu, kad galbūt jos paskutinės, vaikas sako: mama, baik tu, plauk, mes tave palaikysime.
– Jis ir pats pradėjo buriuoti?
– Taip, visai neseniai. Šią vasarą lankė buriavimo stovyklėlę Italijoje, keletą kartų buvome nuvykę į buriavimo mokyklą Kaune. Iš pradžių Erikas į buriavimą žiūrėjo atsargiai, bet dabar jau matome, kad jam tai patinka. Kokią sporto šaką jis pasirinks ateityje, nežinau. Italijoje labai populiarus futbolas, jis šį sportą lanko nuo mažens, žaidžia miestelio vaikų komandoje. Daugelis jo draugų taip pat lanko futbolą.
– Auginate du sūnus. Galbūt dar dukrą planuojate?
– Kol ruošėmės olimpiadai, stengėmės nekurti didelių planų. Mūsų visi planai baigsis po olimpiados uždarymo. Po to bus matyti.
– Koks Robertas tėvas?
– Tiesiog pavyzdingas. Jis tai greičiausiai išmoko iš savo tėvo, kuris vaikams skyrė daug dėmesio, į juos investavo daug laiko ir pinigų. Visą savo laisvą laiką, kiek jo turi, vyras skiria vaikams. Kartais raginu jį kur nors išeiti su draugais, tačiau jis vis kartoja, kad smagiausia laiką leisti su vaikais.
– Kaip dvi sporto garsenybės telpa po vienu stogu?
– Aš su vyru pasiekimais ir solidžiu medalių skaičiumi nesilyginu. Robertas išliko paprastas žmogus, nepaisant didelių sportinių laimėjimų.
Gyvendami Italijoje mes nesijaučiame garsenybėmis. Esame paprasti. Prieš olimpiadą gal kiek labiau išpopuliarėjome, nes išėjo kelios publikacijos žiniasklaidoje. Tačiau perdėto dėmesio nejaučiame.
Brazilijoje Robertas – savo šalies numylėtinis. Jį atpažįsta praeiviai gatvėje, sveikinasi, prašo autografų, kartu nusifotografuoti, klausia, kaip sekasi, ar pasiruošęs olimpiadoje iškovoti medalį, linki pergalių. Man buvo sunku prie to priprasti.
– Lietuvoje jus gatvėje žmonės atpažįsta? Gal taip pat palinki olimpinės sėkmės?
– Jeigu kas nors atpažįsta, tai praeina ir po to atsisukę pirštu rodo, šnabždasi.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
