Vadinamųjų geležinių sutuoktuvių vakarą prezidentas su žmona leido sostinės restorane „Stikliai“.
Šypsena nedingo nuo poros veidų.
„Mes kaip mokinukai! Pasirinkome vestuvėms tokią dieną“, – juokėsi laukdama svečių ponia Alma. Apie tai – antradienio žurnale „Stilius“.
V.Adamkus nuo pat ryto džiaugėsi matydamas gatvėse daugybę moksleivių su gėlėmis, juos lydinčius tėvus. Prezidentui malonu, kad vienai Kauno gimnazijai suteiktas jo vardas.
„Viskas buvo taip gražiai suorganizuota, o dar išlindo saulė – viskas atrodė įspūdingai“, – prieš asmeninės šventės proga surengtą vakarienę dienos įspūdžiais dalijosi V.Adamkus.
„Ar abu einam?“ – paklausė jis, mesdamas šelmišką žvilgsnį į žmoną, kai „Lietuvos ryto“ fotografas paprašė poros pakeisti fotografavimo vietą.
Įvyko trumpas, tik juodviem suprantamas pokalbis akimis.
„Tu nemanyk, kad noriu atsikratyti tavęs“, – pašmaikštavo V.Adamkus, ir abu su žmona nusijuokė.
Kaip išbūti kartu daugiau nei pusę amžiaus ir dar taip džiaugtis vienam kitu, kad ta šiluma pakeri visus šalia esančius?
„Mes senamadiški, XXI amžiui nelabai tinkame, bet dėl to neišgyvename ir džiaugiamės. 65 metai – gražus jubiliejus. Per tą laiką buvo ir sunkumų, – prisiminė V.Adamkus. – Emigravus į Jungtines Amerikos Valstijas, ten auksu gatvės nebuvo grįstos. Dirbome sunkiai. Tai Alma man sudarė sąlygas mokytis, ji pasakė, kad niekas nesvarbu – turiu baigti aukštąjį mokslą.
Ji Čikagoje pradėjo dirbti už centus. Nors labai taupydavome, bet, pamenu, vis tiek penktadienio rytais kratydavome visas kišenes ieškodami penkių centų – tiek kainuodavo tramvajaus bilietėlis. Alma vykdavo padirbėti ir atsiimti kassavaitinio čekio – tuomet taip mokėdavo.
Nebuvo lengva, bet užsispyrimas, atsidavimas savo padarė.
Kai pradėjau dirbti aš, sąlygos pasikeitė, pradėjome kurtis, planuoti. Tas planavimas irgi buvo virš mūsų galvų, tačiau rizikavome, žingsnis po žingsnio keliavome pirmyn.
Tuos 50 Amerikoje praleistų metų iš dalies prisimenu su dideliu dvasiniu pasitenkinimu – padariau tai, ko net negalėjau susapnuoti, pasiekiau tokias tarnybines aukštumas – nuo federalinio iki vyriausybinio lygmens.
Kita gyvenimo dalis – kai nusprendėme grįžti į Lietuvą, ji visiems žinoma lyg atversta knyga.“
Ponia Alma taip pat prisimena jųdviejų svarbų sprendimą, prakalbus apie vestuves ir bendro gyvenimo kūrimą, kad Valdas būtinai turi įgyti išsilavinimą.
„Nėra pinigų, nėra sąlygų, bet nutarėme: aš dirbsiu, o jis eis į universitetą. Bet kai esi jaunas ir pilnas visokių planų, tai visai nesunku. Būdavo, norim į kiną, bet neturim pinigų, ai – nueisim kitą kartą.
Tuomet darbą gauti būdavo sunku. Po karo kareiviai grįžo į namus – jiems pirmenybė būdavo ieškant darbo. O pats džiaugeisi gaudamas bet kokį – juk gausi užmokestį, kad ir mažą! Pradžioje dirbau fabrike, o štai įsidarbinus chemijos laboratorijoje buvo visai neblogai“, – sakė ponia Alma.
Kaip išbūti taip ilgai su savo žmogumi?
„Man atrodo, pagrindinis dalykas – žmonių, pradėjusių kartu gyventi, suvokimas, kad baigiasi „aš“ – prasideda „mes“. Jau ne „man“, o „mums“. Jau turi galvoti ne tik apie save, bet ir apie sutuoktinį, derintis, žiūrėti, kad viskas būtų gerai. Todėl mes problemų neturėjome, išsiaiškindavome ir taip pamažu plaukėme“, – kalbėjo A.Adamkienė.
Sutarimas ir dviejų gyvenimo kūrimas bei gražinimas jiems visada buvo svarbiau už asmenines dovanas. Taip, ponai Adamkai nei gimtadienių, nei svarbių sukaktuvių, tokių kaip santuokos metinės, nei Kalėdų proga nepirkdavo vienas kitam dovanų. Iš pradžių nebuvo pinigų, o paskui, kai jau galėdavo šį tą sau leisti, jiedu pirkdavo ką nors gražaus namams.
„Susikurdavome prabangą – pirkdavome tai, ko paprastai užsigeidęs neįsigysi, – tai paveikslą, tai skulptūrėlę, tai kokį sidabrinį indelį, nes labai mėgstu sidabrą. Kad abiem būtų gražus vienos ar kitos šventės prisiminimas“, – sakė ponia Alma.
Argi nė karto viduje nesukirbėjo moteriškas noras gauti ką nors tik sau?
„Karas viską buvo sumaišęs... Bet dėl nieko nesigailiu, nepaisydama to, kokios buvo sąlygos. Būnant kartu su Valdu man niekas kitas nebuvo svarbu. Jei turim pinigų, pasitariam, ar galim sau leisti nueiti į spektaklį, koncertą ar balių, tuomet einam. Jei ne – niekur neidavom ir dėl to neliūdėjau“, – su šypsena pasakojo A.Adamkienė.
