Pažerti apibūdinimai – tik lašelis jūroje to, kokia yra Dovilė. Ji juokiasi, kad pseudonimas, reiškiantis avį, 30-metei moteriai galbūt jau nei šioks, nei toks. Bet kad elgesys nesikeičia bėgant metams – ji vis dar ta pati šiek tiek naivi, gauruota, kartais gal kiek žiopla avelė, kuri laigo po pievą visiems rodydama savo atvirą širdį.
Tenepyksta skaitytojas, kad paminėsiu feisbuką, – šiandien būtent jis irgi padeda šiek tiek pažinti žmogų. Dovilė ten nesidrovi įdėti savo nuotraukos su saulės nuskrudinta nosimi. Pasidalija matytu filmu ar perskaityta knyga – dalykais, kuriuos tikrai verta pačiupinėti.
Teškia nuomonę kokiu nors visuomenei opiu – gėjų eitynių, plonumo ar storumo – klausimu nebijodama pasmerkimo. Įžodina nuobodų sekmadienį mieste su visa murzina muse palubėje taip, kad perskaičiusieji pasijunta ne vieni pasaulyje ir net nuotaika pakyla.
Dovilė iš tų, su kuriais susitikęs pamiršti paklausti, kaip gyvena ji pati, nes drauge pradedi sukti galvą, kaip išgelbėti pasaulį.
– Kas pastaruoju metu jus nervina, džiugina, įkvepia?
– Pastaruoju metu kaip beprotė kalbuosi su savimi, keliu globalius klausimus, į kuriuos niekaip nerandu atsakymų. Kartu nuolat šaipausi iš savęs – juk neišspręsiu gėrio ir taikos pasaulyje stokos problemos.
Mane ypač nervina paradinis gėris. Žinote, kai pradėjau muzikinę karjerą, gavau M.A.M.A apdovanojimą, buvau kategoriška, viskas gyvenime būdavo tik juoda arba balta. Tokiu principu dėliojau savo mintis, santykius. Pradėjus kalbėtis su savimi kategoriškumas ėmė tirpti.
Tiek žmogus, tiek ir visa visuomenė kol kas atrodo lyg kategoriškas jaunuolis: arba garsiai nagrinėjame padugnių klausimus, tokius kaip į šulinį sumesti vaikai, arba atsiranda bėdas sprendžiančių mesijų, tačiau jų veiksmai apsiriboja tik plakatais mieste ar interviu spaudai. Štai dėl ko skauda širdį.
Jei norime išgelbėti mušamas moteris, tai gal neužtenka tik plakatus mieste iškabinti ir pamiršti, kad krizių centre dirba vienintelis žmogus, galintis atsiliepti į pagalbos skambučius?
Žodžiu, aš vis įpuolu į tą neatsakytų klausimų sau krizę: negi viskas, įskaitant ir mano veiksmus, lieka tik diskusija ar nuomonės išsakymu feisbuke? Tai mane gąsdina.
– Jus apima bejėgiškumas, nes pasigendate žmonių, kurie konkrečiai nueitų į tą krizių centrą ir padėtų atsakinėti telefonu į pagalbos šauksmus? Todėl rengėte kino akcijas „Bobos eina Out“?
– Dvejopi standartai – štai dėl ko netenku vilties. Valstybiniu lygmeniu keli žmonės iš feisbuko nieko nenuveiks. Kad ir kokia karti ta tiesa būtų, ji yra tokia. Bet kad galima pradėti nuo savęs – faktas. Bijau tapti gėrio išradėja – ta, kuri kalba, bet nieko nedaro. Ir vieną dieną nusprendžiau ne tik klegėti, bet ir ką nors konkrečiai nuveikti. Paskambinau į „Caritą“ ir paprašiau pasakyti, ko reikia. Higiena – pagrindinė problema. Taigi, pakvietusi moteris į filmą, paprašiau, kad atneštų higienos ir grožio priemonių.
Bet aš, kūrybininkė palaidais plaukais, pamiršau pagalvoti apie logistiką. Tai taip aviška! Pamenu, stoviu vidury nakties po filmo kino teatre prie kalno šampūnų, muilo, dušo želė ir suprantu, kad neturiu nei karučio, nei mašinos visa tai nugabenti, kur reikia. Susidorojau. „Carito“ darbuotojos sakė, kad daiktų joms užteks porai metų.
Džiaugiuosi, kad „Bobos eina „Out“ įgavo pagreitį. Juk iš pradžių sumaniau šiaip pramogą su draugėmis – maniau, kad į kvietimą atsišauks kokios 15 panų, o atėjo 650. Vasarą Valdovų rūmuose žiūrėjome „Pusryčius pas Tifanį“ – atėjo apie 700 moterų!
– Dar niekas neatmušė noro burti moteris nuveikti ką nors smagaus, kartu – ir prasmingo?
– Ne. Man galima ilgai lipti ant galvos, visiems tuo skųsiuosi ir kankinsiuosi, verksiu ir naktimis nemiegosiu. Bet kai jau užlipa taip, kaip man tikrai labai suskausta, tada padedu tašką visiems laikams. Ir to taško niekas ištrinti negali.
Dabar dėl „Bobų“ jau sulaukiu visokių pasiūlymų – jas galima daryti visokias, bet tikrai nedarysiu to, kas man neįdomu, net jei tai būtų naudinga finansiškai. Man siūlo surengti, pavyzdžiui, sporto treniruotę. Bet man neįdomu, smagiau nueiti į tokį filmą, per kurį, žinau, visos labai juoksis arba labai verks, kuris bent kitą dieną kuriai nors moteriai padės pradėti visiškai kitaip.
– Bet jūs kvietėte žiūrėti ne tik „Amžinai stilingas“ ar „Pusryčius pas Tifanį“, bet ir „50 pilkų atspalvių“ – pastarojo pasirinkimo, atsiprašau, nesuprantu.
– Pasaulis ėjo iš proto dėl to filmo, nors jis – visiškas šlamštas. Žinote, kai kam to filmo siužetas visai nejuokingas, kai kurioms moterims ten parodyti seksualiniai žaidimai – kažkas tokio! Aš to filmo net neprisimenu, bet gerą jausmą po jo – labai: tai buvo naktinis seansas, mes susirinkome restorane, maukėme šampaną, moterys man dėkojo. Tokios akimirkos brangios – dievinu jas. Aš darbe savo vadovo prašau: būk geras, pasakyk man „tu gerai varai“ – ir to man užteks pusei metų.
– Esate dirbusi ne vienoje įmonėje. Ar Lietuvoje įmanoma išgirsti „tu gerai varai“, ar turi pats paprašyti?
– Man pasisekė, kad dirbau ir dirbu su vadovais, gebančiais tinkamą kultūrą diktuoti visai įmonei. Bet apskritai Lietuvoje – gal dėl istorinio konteksto – žmonės vengia sakyti gerų žodžių. Vaikinai nemoka sakyti komplimentų merginoms, jos mano, kad vyrų girti nereikia, pamirštame paskambinti tėvams – aš irgi.
Tų atvirų jausmų vieni kitiems trūksta ne tik artimoje aplinkoje. Žinote, net mūsų biurų pastate: pasisveikinu lifte garsiai, o žmonės keistai nusuka akis. Dėl to gerumo trūkumo žmonės vengia užsibūti darbe. O tada daugelis zyzia, kad mažai uždirba. Bet juk taip yra tik todėl, kad jie nedirba arba nemėgsta to, ką dirba. Keista, ką?
Kartais aš tyliai pritariu žurnalistui Andriui Užkalniui, nors jį daug kas šiurkščiai pravardžiuoja vien dėl jo minčių išsakymo manieros: taip, daugelis iš mūsų nieko nedaro, tik verkšlena ir apkalba kitus. Aš kiekvieną dieną kovoju su savimi, kad tik negyvenčiau tokio gyvenimo, kokio gyventi nenoriu. Tai kodėl mes negalime taip elgtis visi? Et...
– Ar jums neatrodo keista, kad kai kurie žmonės tampa garsūs net nežinia kodėl, nenuveikę jokių darbų – tik todėl, kad išsako savo nuomonę?
– Viskas – dėl emocijų trūkumo. Tokia yra žmonija – jai reikia duonos ir žaidimų. Aštrios emocijos žmonėms visada įdomesnės.
Man gražu, įdomu, ką ir kaip deklaruoja aštrusis A.Užkalnis, bet aš ir už tai, kaip kalba švelnioji socialinio projekto „Trys seserys“ ambasadorė Rima Olberkytė-Stankus. Absurdiška, bet kartais pasigendu pagarbos abiem, iš viso pagarbos bet kokiai įdomiai, kitokiai nuomonei. Apie ką ir kalbėjau – mums viskas tik balta arba juoda, nėra vidurio. Būtent jo pasigendu, o ne žmonių susibūrimo griežtai po viena ar kita vėliava. Juk pas mus jei turi savo nuomonę – esi trenktas.
– Gal šiuo metu toks socialinis kontekstas, visuomenė kol kas išgyvena tokią fazę, kad jai reikia tarsi botagu pamojuoti, išsakyti požiūrį, nuomonę skaudokai, aštrokai, nes tik taip gali tikėtis reakcijos?
– Taip, kartais, kol pirštu neparodai – žmonės tiesiog nemato. Nemanau, kad kategoriškos priemonės yra blogos. Aš ilgai maniau, kad jei gavau per vieną skruostą, turiu atsukti kitą. Daugeliu atvejų taip ir elgiausi, kol supratau, kad kai kurie žmonės susipranta, kai tu jiems voži atgal ar kalbi jų kalba. Tik tuomet jie nustoja tave terorizuoti.
Apie tai kartą kalbėjomės su Agne Jagelavičiūte. Feisbuke turiu daugiau nei 16 tūkstančių sekėjų ir jie gana kokybiški, jei taip galima pasakyti, – manęs tikrai niekas nemandagiai, įžeidžiai nepuola. Tačiau kartą aš pabandžiau įsijausti į Agnės kailį, perskaičiusi kai kurias privačias jai siųstas žinutes. Keiksmažodžiai, kaltinimai, grasinimai... Žinutės tokios, po kurių jautiesi, lyg į tavo namus kas būtų įsilaužęs, išvertęs intymiausius stalčius ir išpjovęs tau širdį. Išprotėti galima.
Tai kai man rašyti nemokanti emigrantė aiškina apie svorį ir grožį, aš jai bandau kantriai pasakyti, kad „gerbiamoji, ką sau leidžiate – juk vaikus auginate ir auklėjate“. Bet ji nesupranta ir neatstoja. Pavyksta tik tuomet, kai tari: „Idiote, viso gero.“
Jei dabar studijuočiau ir reikėtų rašyti mokslinį darbą, jis būtų apie tai, kaip posovietinėje šalyje žmonės elgiasi su absoliučia laisve ir bendrauja tarpusavyje. Kol kas viskas lyg pagal posakį „žmogus žmogui – vilkas“. Bet gal neilgai?
– Stereotipiškai mąstant reklamoje dirbantis žmogus neturėtų būti toks jautrus aplinkai.
– Esu labai jautri, bet manau, kad reklamos industrijoje Lietuvoje tokių žmonių ir trūksta. Įsivaizduokite, kokiu reikia būti jautriu žmogumi, kad galėtum sukurti tokią reklamą kaip kompanijos „Dove“. Joje paprašytos apibūdinti save moterys menkina, o žvelgiantis į jas iš šalies vardija pranašumus, kuriuos išgirdusios kai kurios apsiverkia. Norint suvokti, kaip jaučiasi kitas žmogus, reikia būti itin jautriam. Mano darbe mes kasdien daužome galvą į sieną ieškodami įžvalgų, kaip žmogus jaučiasi vienu ar kitu atveju.
Mes turime suprasti, kad kitapus ekrano ar stalo sėdės kitokio emocinio, protinio lygio žmogus, tačiau tai nereiškia, kad jį gali laikyti kvailiu ar kaip nors nejautriai su juo kalbėtis viena ar kita tema.
– Kokia esate vadovė? Diriguojate 7 žmonių komandai. Jus apkalba, baudžiate pritinginčius?
– Su žmonėmis man sekasi – rytą pas savo darbuotojus einu pakiliai nusiteikusi. Nors daug kalbėjau apie jautrumą, vis dėlto aš tikrai turiu savas taisykles.
Žinote, man kartais atrodo, kad lietuviška darbinė kultūra nėra visai gera, – daugelis orientuoti į procesą, o ne į rezultatą. Aš pati kartais sakau komandai: saulė šviečia – eikite prie upės, juk taip ateina idėjos.
Greičiausiai kartais užknisu savo žmones, bet stengiuosi kalbėti argumentų kalba, stengiuosi pastebėti jų kasdienį indėlį ir pasakyti tai garsiai. Man tai atrodo vertybė.
Tik štai ta Z generacija – jaunoji karta... Daug iššūkių su ja.
– Ar tik neprabilote kaip senutė – kiekviena karta peikia jaunąją.
– Ne, ne, jie puikūs, tik nori gyventi gerai, bet visai nenori dėl to stengtis. Jie nori būti vadovais, turėti pinigų, bet vengia kalbėti, ką mainais už tai galėtų duoti. Labai bijau tos kartos, o gal jiems pavydžiu?
Štai vienas mano pažįstamas pavargo dirbti, nes patiria per daug psichologinės įtampos, ir išvyko keliauti su mergina po pasaulį. Aš jo amžiaus būdama galvojau, kaip susidėlioti gyvenimą, karjerą.
– Gal jaunoji karta – kaip tik pavyzdys, kad gyvenimas gali tekėti ne tik pagal schemą „studijos–darbas paskola–būstas–šeima“, gal kaip tik mes, seniai, kvailai dėliojame gyvenimą ir patys dėl to vargstame?
– Na, taip, sakiau, kad viskas iš pavydo, – juokiasi Dovilė. – Gal visai norėčiau turėti drąsos viską mesti ir išvykti kur nors metams.
– Panagrinėjus tokius atvejus atidžiau paaiškėja, kad tie į viską spjovę turi santaupų ar tėvų paliktą būstą, kai kas neturi šeimos ar paskolos, todėl taip elgtis lengviau. Visi jie turi planą B.
– Pasiteisinimų visuomet gali sugalvoti. Jei drįstu kalbėti viena ar kita tema, tai nereiškia, kad konkretiems poelgiams turiu drąsos, – prisipažįsta Dovilė.
– Ruošiate muzikinį albumą. Kada jis pasirodys? Ir kaip sugebate po darbo sukurti tokius žodžius „... likai gyventi, o aš miriau“?
– Viliuosi jį išleisti šiais metais. Esu tikra slunkė, nes pustrečių metų postringauju apie albumo pabaigą. Esu tinginė ir itin nedisciplinuota. Laukiu įkvėpimo, o mane įkvepia tik kažkokios pačios susikurtos dramos.
Iš tikrųjų juk geras kūrėjas ir be dramos geba sukurti tai, kas paliečia širdį. Šis albumas bus toks iškankintas, bet jau sugalvojau antrą albumą ir net jo pavadinimą – gal jau gana dramatizuoti.
– Miss Sheep kartu su buvusiu scenos partneriu Viliumi Tamošaičiu-Gerai Gerai apšildė britų grupės „Morcheeba“ dainininkės Skye, amerikiečio Moby, islandų „Gus Gus“ koncertus. Dar pamenate euforijos skonį?
– Nemoku nusakyti to jausmo, pavyzdžiui, kaip prieš Moby pasirodymą: prieš tave – keliolikos tūkstančių žmonių minia ir jie reaguoja į visa, ką darai! Gerų emocijų įsikraunu pusmečiui į priekį. Ir tai žvaigždės ne todėl, kad taip pavadintos pranešime spaudai, o tikros – pasaulinės. Turėsiu, ką anūkams pasakoti.
Manęs vis dar laukia muzikos festivaliai, žinau, kad laimėsiu dar vieną M.A.M.A apdovanojimą.
Lietuva – tobula šalis, čia puiki terpė bet ką daryti ir susirinkti savo nuopelnus. Ir turi galimybes daryti ne kokį komercinį šlamštą, bet, pavyzdžiui, kurti filmą, net dokumentinį, vertą „Oskaro“, nors ir be turtingų rėmėjų.
Visi zyzia, kokia baisi mūsų švietimo sistema. Humoristinių dainų atlikėjas, kuriantis Šventinio Bankucheno pseudonimu, pristatė Lietuvos istoriją repo stiliumi – nuo to svaigsta ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai. Nepažįstu vaikų, kurie nemokėtų jo atmintinai.
Jei būčiau ministrė – užkabinčiau Šventiniam Bankuchenui medalį už švietimo skatinimą Lietuvoje. Tai pavyzdys, kaip galima daug nuveikti. Sukuri klipą – klasė išmoksta Lietuvos istoriją. Jei sakai, kad tavo bernas blogas – palik jį, jei darbas – ieškok kito. Kai šalis bloga – paimk ir padaryk, kad nebūtų bloga bent jau tavo kieme.
– Taigi – apie jūsų kiemą. Iš tolo atrodo, kad su savo gyvenimo draugu technologijų specialistu Aurimu Grigu puikiai sutariate: jam nekyla klausimų, kai sukuriate dainą apie sudužusią meilę, jūs nepykstate, kad jis nedovanoja gėlių, o kai įteikia „Raffaello“ saldainių dėžutę, pusę jos suvalgo. Jus gelbėja sveika ironiška nata ar buvo momentų, kai norėjote šokti nuo tilto?
– Dėl nepatinkančių dalykų gali verkti, bet gali iš jų ir pasijuokti. Aurimas gali padaryti užknisančių dalykų, bet aš irgi bjauri merga, nesuprantu, kaip su manimi gyvena, nes namuose esu baisi demagogė, viską turiu paaiškinti ir reguliuoti. Bet išmokau nesigilinti į tai, kas nervina. Dabar man jau juokinga, kai panos verkia, kad jų mylimieji palieka kojines kampe. Bet argi ne juokinga, kad 35 metų vyras ramiu veidu gali tas kojines numesti į kampą? Ir jis jas susirinks be tavo demagogijų. Laiką, eikvojamą demagogijoms, skirk audringam seksui ant skalbimo mašinos. Ir tos mistinės kojinės taps netgi labai teigiamu daiktu jūsų buityje.
Jei sutampa dviejų žmonių vertybės, jei niekada neišduotum ir neparduotum, nesutarimai nebeatrodo baisūs. Taip, jis nevalgo virtų daržovių, nemėgsta keliauti, bet sugalvojau, kaip tai išspręsti. Į viena nekreipi dėmesio, kitu atveju elgiesi, kaip nori tu, pavyzdžiui, iškeliavau viena. Ir supratau, kad darysiu tai dažniau, – man reikia pabūti su savimi.
Tai nereiškia, kad atšaldai santykius, neberodai mylimajam dėmesio ar kaip nors klaidingai elgiesi.
– Vis užsimenate apie vaikus. Ką manote apie santykių įteisinimą?
– Čia kaip su tuo kelerius metus nebaigiamu albumu. Neišsidirbinėju – tikrai pastaruosius 4 metus apie tai vis pakalbame, net pajuokaujame, kad gal metas į Santuokų rūmus per pietų pertrauką. Tiesiog apsileidimas. Beje, mudu nedrįstame galvoti apie vestuves bažnyčioje – nesinori ten eiti kaip į koncertų salę. Nors kartkartėmis ten užsuku pabūti. Viena ir dažniausiai naktį.
Man santuokos reikia ne dėl saugumo – esu įsitikinusi, kad labai gera kuriant santykius pereiti į aukštesnį lygmenį, o santuoka ir gali būti būtent tuo lygmeniu. Aš nebijau likti vieniša, jei būsiu pati dėl to kalta. Tiksliau, bijau, bet nemanau, kad nesugebėčiau išmokti savo pamokų. Beje, baimė likti vienišai yra kur kas mažesnė už baimę, apie kurią išeidamas iš šio pasaulio kalbėjo Aurimo tėtis, – kad taip ir nesulaukė vestuvių ir anūkų. Tai man taip giliai įstrigo į širdį, kad jaučiuosi ypač įsipareigojusi nenuvilti. Žmogaus ir žmonių.
– Muzikinio išsilavinimo neturite. Kaip nutiko, kad dainavote scenoje kartu su pasaulinio lygio žvaigždėmis?
– Mano vaikystė Pasvalyje buvo jauki, tačiau provincijoje vaikų talentais niekas per daug nesidomėjo. Ir net nemaniau, kad galiu būti dainininkė. Po mokyklos du kartus bandžiau įstoti į aktorinį, bet nepavyko.
Savo muzikalumą suvokiau tik mokydamasi paskutinėse klasėse – pradėjau dalyvavauti konkursuose. „Dainų dainelėje“ mane pastebėjo LRT prodiuserė ir sakė, kad turiu vesti laidą „Žvaigždžių valanda“. Tai jau buvo pradžia.
Įstojau į politikos mokslus, dirbau žurnaliste, pradėjau dirbti, su kolegomis „Happyendless“ studijoje įrašinėjome dainą vienam renginiui. Kai tikrieji muzikai mane išgirdo, pakvietė ateiti pabandyti nuveikti šį tą daugiau.
– Ar šiandien jus galėtų kas nors įžeisti užsimindamas apie ne modelio matmenų išvaizdą?
– Ne, esu su tuo susitaikiusi toli gražu ne nuolankiąja prasme. Manęs neįžeis, nes protingi žmonės neįžeidinėja. Visus įžeidinėtojus noriu patikinti, kad savo kilogramus numesčiau per porą mėnesių, bet ar per tiek laiko priaugtų smegenų. Aš turiu priežasčių, kodėl mano kompleksija tokia, ir tos priežastys susijusios su sveikata.
Reikėtų skirti du dalykus kalbant apie kūno linijas ir svorį: viena – tai disciplinos nebuvimas ir visai kas kita – didesnės problemos.
– Šiais laikais, kai būti itin užsiėmusiam – gero tono ženklas, gera perskaityti feisbuke jūsų žodžius, kad po darbo lekiate pas kosmetologę ar nusipirkote rankinę. Nebijote pasirodyti tuščia?
– Ne. Išgyvenu mėgavimosi moteriškumu periodą – net namo einu pro kvepalų parduotuvę ir dažnai iš jos išeinu ne tuščiomis rankomis. Važiuodama į užsienį visada susirandu savo mėgstamą parduotuvę ir parsivežu keletą suknelių.
Naujausias patyrimas keistas. Niekada neturėjau garsaus ženklo daikto, mačiau, kaip tuo džiaugiasi pagaliau sau tai leidusi draugė. Pamaniau, reikia ir man patirti tą jausmą „sau leisti“. Nusipirkau vardinę rankinę... Nepatinka ji man. Ne apie mane ji. Štai kokie jauni konceptualūs dizaineriai iš Islandijos mane pradžiugintų kur kas labiau.
– Jūs buvote trumpam dingusi iš interneto – koks jausmas?
– Kartą sąmoningai išsitryniau „Facebook“ ir „Messenger“ programas iš telefono, nes užkniso, kad susitikę su draugais mes sulendame į savo aparatus. Per tą savaitę nutiko gerų dalykų – sėdėdama su drauge kavinėje pastebėjau, kaip vakare žibintai įsijungia, kaip padavėjai restoranuose staltieses nurinkinėja, sėdėjome balkone ir žiūrėjome, kaip žaibuoja. Grįžau tik dėl to, kad praleisdavau krūvą reikalų, nes žmonės dabar įpratę svarbius dalykus tvarkyti feisbuke. Vėl atsisiunčiau reikalingas programas ir vis maigau tą telefoną, maigau.
Norėčiau laiko, kai žmonės rašydavo ilgus, ilgus jausmingus laiškus. Ir aš taip darau, tiesa, jie vis dar elektroniniai...
– Ar nekilo minties keisti Avies pseudonimą?
– Gal tai susidėlios natūraliai? Aš ir šiandien šokinėju – darbe man atrodo, kad reikia padėti kitiems, nes aš juk GALIU, reikia aplėkti draugus, renginius, barus. Mane artimieji kartais perspėja, kad nustočiau taškytis ir išsimiegočiau, susirinkčiau save, nedalinčiau, neperdozuočiau. Kai taip pasako, einu namo, pažiūriu romantinių dramų, išsiverkiu ir pradedu taškytis iš naujo. Kol žmonės nesako „ne“ – tol taškausi, kai pasakys – nebesitaškysiu. Bet tik tiems „ne“ pasakiusiems. O kitiems tai ir toliau be saiko dalinsiu save, nes man negaila, – tyliai sako Dovilė, ir tuo momentu primena mažą mergaitę.
