Wang Xiaoxingui buvo 15 metų, kai jis nusprendė atrodyti kitaip nei jo tėvynainiai. Vaikinukas užsiaugino plaukus, pabandė, kaip jie atrodytų šviesūs, rožiniai ir oranžiniai. Prasidūrė abi ausis ir pradėjo nešioti juodas dirbtinės odos kelnes, rašo žurnalas „Stilius plius“.
Dabar Wangui 23-eji ir jis dirba vieno Kinijos sostinės Pekino prekybos centro kasininku.
„Kartais rytą man trūksta laiko, bet niekada neinu į darbą deramai nesusišukavęs“, – sako vaikinukas.
Iš Kinijos rytinėje dalyje įsikūrusio pramoninio Uhano miesto kilusi 24-erių Cherry – 180 cm ūgio, labai liekna. Jai patinka trumpi sijonai, aukštakulniai ir gilios iškirptės. Cherry niekada nebuvo sunku išsiskirti iš kitų.
Krintanti į akis išvaizda nulėmė merginos profesiją: ji dirba modeliu Kinijos provincijoje.
„Ir tris valandas kasdien skiriu tam, kad gražiai atrodyčiau“, – sako Cherry.
Pei Niyuano plaukai surišti į arklio uodegą, ant galvos užmaukšlinta plačiakraštė skrybėlė. Vaikinas apsiavęs kaubojiškais batais, mūvi ryškiai žalias kelnes.
„Dirbu vienoje didžiausių Kinijos laivininkystės bendrovių ir kasdien dėviu kostiumą. Neapkenčiu tokios uniformos“, – sako 26-erių Pei.
Jaunų kinų nestebina tokia išvaizda, bet jų tėvai ir daugelis, pirmą kartą atvykusių į Kiniją, negali atsistebėti, kokia įvairiaspalvė tapo ši šalis.
Čia pamatysi visas globalizuoto pasaulio madas: reperių stilių, jaunų moterų, išsidažiusių kaip japonų komiksų herojės, vyresnio amžiaus vyrų, kurie savo retus plaukus nešioja kaip australų banglentininkai – ilgus ir palaidus.
Dėl globalizacijos pasikeitė ir kitų tautų veidas, bet kinai kelią iš pilkos praeities į įvairiaspalvę dabartį nutiesė rekordiniu greičiu.
Oficialioji Kinija iki šiol išsaugo, vaizdžiai sakant, uniformuotą fasadą. Per Komunistų partijos suvažiavimus, kaip ir anksčiau, matyti vien vyrai tamsiais kostiumais ir juodais plaukais, plojantys tiksliai tuo pat laiku.
Per karinius paradus ir sporto šventes Kinija tampa panaši į Šiaurės Korėją: lyg vienintelį centro vadovaujamą tautos kūną, kur pavienis asmuo susilieja su visuma.
Kinijos vidurinio sluoksnio gyvenimo ir aprangos stilių paveikė įvairovės sprogimas, teigia amerikietė Liz Flora, kurios portalas „Jing Daily“ gilinasi į kinų vartojimo įpročius.
Ji pažymi, kad augant šalies gerovei vis giliau šaknis įleidžia individualumas. Ryškiausiai tai matoma turtinguose Kinijos pajūrio miestuose, bet didmiesčių gyvenimo dvasia vis labiau skverbiasi ir į provinciją.
Kaip atrodo ši Kinijos individualistų visuomenė? Į kokias vertybes ir pavyzdžius orientuojasi jaunieji kinai? Ar išorės įvairovė atskleidžia didesnį vertybių pokytį, ar kinų individualumas lieka paviršutiniškumo apraiška?
Pavyzdžiui, Luo Hanjun atstovauja moterų tipui, kurį šiuolaikiniai kinai apibūdina kaip „baifumei“, pažodžiui išvertus – protinga, turtinga ir graži.
Luo nepriekaištingai apsirengusi, nešioja tamsiai mėlyną „Balmain“ paltą, po juo – juodą glaustinukę ir sijoną, kurio raudona spalva idealiai dera prie aukštakulnių.
Hangdžou mieste gyvenanti 27-metė Luo Hanjun puikiai atitinka į vartojimą orientuotos jaunos Kinijos didmiesčio gyventojos, kuri kasmet keliauja į užsienį, kad nusipirktų madingų aksesuarų, paveikslą.
Bet elegantiškumas – tik dalis „baifumei“ paveikslo. Šio moters tipo žavesį lemia pasitikėjimas savimi, išsilavinimas, ekonominė nepriklausomybė. Ir pastarąjį bruožą įkūnija Luo Hanjun: ji – sėkmę pelniusi nuotakos drabužius pardavinėjanti verslininkė.
„Geras skonis Kinijoje visuomet buvo svarbus. Bet mano kartai itin svarbi elegancija“, – sako Luo Hanjun.
Šį jos pasakymą patvirtina „China Youth Daily“ apklausa apie išorinius partnerio pasirinkimo kriterijus. Ji askleidė, kad 81 proc. respondentų „baifumei“ įvertino kaip moteriškumo idealą.
Luo Hanjun sutuoktinis 30-metis Ma Yizhi atstovauja „baifumei“ vyriškam atitikmeniui – „gaofushuai“, pažodžiui: aukštas, turtingas ir žavus. Šį tipą jaunieji kinai laiko vertu pamėgdžioti ir jį apibūdina ne vien išoriniai požymiai.
Turtas ir išvaizda nėra svarbiausi „gaofushuai“ bruožai. Svarbu aukštas išsilavinimo lygis ir savarankiškas elgesys.
Iš profesijos Ma – banko tarnautojas, nešioja trumpus, želė suteptus plaukus, dryžuotą kostiumą su liemene, marškinius su sąsagomis ir avi brangiais batais. Jo nešiojami akiniai nikelio rėmeliais daro jį panašų į nuverstąjį imperatorių Pu Yi iš režisieriaus Bernardo Bertolucci epo „Paskutinis imperatorius“.
Ma – sportiškas, bet ir šiokiadieniais rengiasi trečiojo dešimtmečio Šanchajui būdingu stiliumi. Rengtis stiliumi, kuris Mao Tse Tungo vadovavimo laikais buvo laikomas peiktinu, – nauja tendencija, kuri vadinama „Minguo“, – iki 1949 metų buvusiai epochai apibūdinti.
Ma nesutinka, kad jo drabužių stilius turi politinę reikšmę: „Nuo to jau seniai nutolome. Nejau Kinijoje negali būti kapitalistų? Juk komunistų nebėra.“
Svarbiausia demografinė skiriamoji linija tarp pilkos senos ir įvairiaspalvės naujos Kinijos buvo nubrėžta aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, pasukus prie vadinamosios vieno vaiko šeimos politikos.
Visus po to gimusius vaikus sieja tai, kad jų atmintyje nebėra prisiminimų apie nepriteklių Mao Tse Tungo laikais ir jie dažniausiai yra vienturčiai.
Ir dėl to pasireiškia savybės, kurios priskiriamos kartoms po devintojo, dešimtojo dešimtmečių ir 2000-ųjų: išlepimas, užsisklendimas savajame „aš“, materializmas. Bet jie nestokoja jautrumo, išsilavinimo, skonio ir turi priklausomybę nuo interneto.
Ekonominiu požiūriu vertinant, iš šios grupės išsiskiria vadinamieji „fuerdai“ – antrosios kartos turtingieji, vaikai tų, kurie turėjo naudos iš ekonominio pakilimo.
Tarp jų – liguistą potraukį vartoti turintys „tuhao“, demonstratyviai parodantys savo turtinę padėtį: nešioja tik garsių prekių ženklų drabužius, važinėja prabangiais sportiniais automobiliais, savaitgalius leidžia apsipirkdami prekybos centruose ir linksmindamiesi išskirtiniuose karaokės baruose.
Šių privilegijuotųjų priešingybė – „pralaimėtojų“ vaikai – „qiongerdai“, – antrosios kartos neturtingieji. Viena labiausiai dėmesį patraukiančių šios grupės žemutinė pakopa – „shamate“.
Šis pavadinimas apibūdina socialiniu požiūriu nuskriaustą, dažnai nepakankamai išsilavinusį jaunimą, Kinijos didmiesčiuose dirbantį blogai mokamą darbą.
„Shamate“ krinta į akis savo išvaizda – agresyvus panko ir goto derinys, labai išdažyti niūrūs veidai ir ryškių spalvų plaukai su kone bokšto aukštumo šukuosenomis.
Tarp dviejų kraštutinių grupių – „tuhao“ ir „shamate“ – įsiterpia daug naujų kinų vidurinio sluoksnio, kurį ne tik Vakarų pasaulio verslininkai apibūdina pabrėždami jo didėjančią perkamąją galią, pogrupių.
Ir patys šios aplinkos nariai skiriasi nuo kitų sluoksnių ir vienas nuo kito vartojimo pomėgiais – kur gyvena, kokius drabužius nešioja ir kur praleidžia atostogas.
28-erių grafikė Yin Fei su savo vyru ir jų dukterimi gyvena ypač tankiai apgyvendintame Šanchajaus miesto rajone. Apartamentų, kurie įsikūrę šiuolaikinio gyvenamojo komplekso pirmajame aukšte, ji taip ilgai ieškojo. Mažas sodas priešais Yin Fei būsto duris – jos oazė milijoninio miesto betono dykumoje.
Moteris save apibūdina kaip „sennu“ – miško moterį. Išoriškai šios moterys dažnai atpažįstamos iš plačiai sukirptų žemės spalvos drabužių, kartais – iš vaikiško, mergaitiško stiliaus – Raudonkepuraitės, Marijos Antuanetės ir Alisos iš stebuklų šalies derinys.
„Sennu“ – gamtos mylėtojos, o tai į pažangą, plėtrą ir vartojimą orientuotoje Kinijoje jas paverčia egzotiškomis būtybėmis. Grafikė Yin Sei pati piešia, siuva, mezga ir savo gaminius parduoda internetu.
„Vartojimas visuomet vaidina svarbų vaidmenį tuomet, jei visuomenė individualizuojasi. Kinai kaip vartotojai yra labai individualūs, bet socialiniu ir politiniu požiūriais, kaip ir anksčiau, susiję su viešpataujančia ideologija“, – sako antropologas Yan Yunxiangas.
Los Andžele (JAV) studijuojantis kinas Yanas perdėtą, nesaikingą daugelio savo tėvynainių vartojimą laiko labiau socialiniu varikliu, o ne individualios saviraiškos priemone.
„Dabartinių 20–25-mečių kartai uždėta pernelyg sunki lūkesčių našta. Jie turi pelnyti sėkmę studijų metais ir profesinėje veikloje. Svajonių, net maištingų svajonių neturi. Vartojimas jiems – patikimiausias būdas atskleisti savo individualumą“, – sako Yanas.
Bet atsiranda ir kitaip mąstančių kinų.
Cui Qiongyin daro kuklios, padorios merginos įspūdį. 22 metų kinė nuo galvos iki kojų vilki baltai: paltas, megztinis, klostuotas sijonas, rankinė. Ir viskas, ką nešioja, nėra garsūs prekių ženklai – išskyrus baltą išmanųjį telefoną.
Garsiajame Džedziango tarptautinių studijų universitete pramoninį dizainą studijuojanti Cui Qiongyin save priskiria prie „xiaoqingxin“.
Ši sąvoka apibūdina pastaruoju metu populiariausią tarp jaunų kinių tendenciją. Šie iš vidurinio miestiečių sluoksnio kilę žmonės stengiasi pabėgti nuo brutalaus darbo ir akį rėžiančio šiuolaikinės Kinijos prekių pasaulio.
„Jei ką nors perku, tai tik dėl man patikusio stiliaus ir niekada jokių garsių prekių ženklų. Man patinka paprasti daiktai. Labiau korėjietiški nei kinų, daugiau azijietiški nei amerikiniai. Nieko rėkiančio, nieko krintančio į akis“, – sako Cui.
