Planas apvirto aukštyn kojomis: Lietuvoje ji sukūrė šeimą, o jos paslaugų prašo ne vienas Lietuvos dizaineris, rašo žurnalas „Stilius plius“.
„Esu iš Šlapelių giminės, tad norėjau pasimokyti lietuvių kalbos. Bet šis planas greitai buvo pratęstas: susikūriau jaukius namus, subūriau artimų draugų ratą, susipažinau su lietuviu būsimu vyru ir amžiams susipyniau su Lietuva“, – pasakojo ji.
Dabar V.Diaz gerai pažįstama Lietuvos dizaineriams. Jiems ji padeda tobulinti savus prekės ženklus, taip pat nukreipia kūrėjus ta linkme, kuria pasaulis žiūrės dar tik po poros metų.
Mados prognozuotojų tinklui WGSN priklausanti Victoria dalindamasi mados pasaulio įžvalgomis ir norėdama nepasiklysti tarp sezonų vis turi padaryti pauzę – jos galvoje nusėdę ne tik tai, kas mums aktualu šį mėnesį, bet ir įžvalgos, kaip gyvensime ir ką vartosime po trejų metų.
– Jau dvylika metų jūs konsultuojate kitus prekių ženklus, padedate jų kūrėjams plėtoti ir įgyvendinti verslo idėjas. Ar niekada neturėjote noro kurti savo ženklą?
– Draugai dažnai manęs to klausia. Nė vienas mano kolegų neturi savo prekės ženklo. Yra toks posakis: „Tas, kuris vadovauja, negali kurti.“ Ir atvirkščiai. Turiu asmeninių projektų, bet savo ženklo kol kas neplanuoju kurti. Mano stichija yra prisijungti prie kitų ir padėti jiems tobulinti stiprius prekės ženklus. Jei pats užsiimi kūrybiniu darbu, labai sunku prekės ženklą valdyti ar strategiškai tobulinti, nes tai – skirtingos stichijos, prieštaraujančios viena kitai. Dar turiu daug noro padėti kitiems ženklams tapti geriausia jų pačių versija, padėti jiems augti ir tapti globaliems.
– Daugiau dirbate su Lietuvos ar užsienio ženklais?
– Dirbu su Argentinos, Lietuvos ženklais, kartais atsiranda klientų iš Didžiosios Britanijos, Latvijos ar Estijos. Lietuvoje dirbu su „Julia Janus“, tenka dirbti ir su D.EFECT, taip pat stambesnėmis tekstilės gamyklomis, kurios gamina kitoms kompanijoms ir kuria savo kolekcijas, vadinamąsias „white label“ (liet. „balta etiketė“). Tai kolekcijos, kurių modelius tekstilės gamykla parduoda kitiems prekės ženklams. Jie gali juos užsisakyti norimos spalvos, jei nori, gali minimaliai pakeisti ir įsiūti savo etiketes. Kalbame apie labai komerciškus gaminius. Paprastai tai būna itin senas tradicijas turinčios gamyklos, kurios gamina labai geros kokybės produkciją, ją parduoda prestižiniams prekių ženklams.
– Ir kokie ženklai naudojasi tokiomis paslaugomis?
– Lietuviams bus pažįstami „Stefanel“, „Michael Kors“, tačiau tokių kompanijų labai daug. Didelis prekės ženklas, užsakydamas didelį kiekį, žino, kad tas gaminys į kitų ženklų rankas nebepateks. Mažesni ženklai tą patį daiktą gali užsisakyti su nedideliais pakeitimais. Tokios kompanijos kaip „Michael Kors“ dažnai perka gatavus produktus, nes jie turi be galo dideles kolekcijas. Batus, mezginius paprastai kuria trečiosios šalys, o kompanijos dizaino komanda kuria tik pagrindines kolekcijas. Tai jiems leidžia užsidėti didesnes maržas, kolekcija tampa pelningesnė.
– Ar galite pasakyti mados prekės ženklo sėkmės formulę?
– Vienas geriausių patarimų, kurį duočiau tiek pradedančiam, tiek jau patyrusiam kūrėjui, – neimituoti jus įkvepiančių, mėgstamų ženklų. Mados vartotojai gerai informuoti, jie gali lengvai pasakyti, ar daiktas primena „Acne“, ar „Balenciaga“, ar bet kurį kitą ženklą.
Dėl to svarbu ir elgtis kitaip nei visi kiti. Jei visi eina viena kryptimi, reikia pabandyti daryti kiek įmanoma kitaip. Svarbiausia – nejausti baimės, būti savimi.
Antras patarimas būtų prieš pradedant savo verslą įgyti patirties dirbant parduotuvėje, susipažinti su klientų poreikiais, norais, emocijomis, pamatyti, ką ir kodėl jie perka ir ko neperka. Prekyba mados pasaulyje be galo svarbi, lygiai taip pat kaip kūryba ir eskizų piešimas. Svarbu iš tiesų suprasti, kaip pirkėjai vertina drabužių pasiuvimą, kainas, spalvas, audinius, formas.
Trečias patarimas – mados ženklams daryti ne gausias kolekcijas, bet kokybiškesnes. Išmokite daryti vieną, du, tris produktus gerai ir tada juos tobulinkite, neinvestuodami į nereikalingus ir neaktualius produktus. Raskite savo specializaciją ir nuolat tobulinkite tuos modelius.
Labai svarbu turėti meistriškumą – drabužis turi būti geras, gerai pagamintas, sukonstruotas. Negali būti „nelabai moku, bet labai noriu“. Svarbu mokytis. Pirmiausia – ne siuvimo, bet kirpimo. Kaip dizaineris Charlesas Jamesas sakė: „Kirpimas madoje – kaip gramatika kalboje.“
Daug kas, kalbėdami apie kokybę, mano, kad tai – tik audinio kokybė ir tiesiai susiūtos siūlės. Tačiau būtent kirpimas yra vienas svarbiausių drabužio kokybės elementų.
– Mados pasaulyje kasmet išnyra vis naujas ženklas, kurio tuo metu nori visi. Kodėl pastaruoju metu iškilo būtent „Vetements“, ką nauja jie rinkai pasiūlė?
– Jų greitos sėkmės paslaptis yra atpažįstamumas. Parduotuvės nori prekių, kurias parduoti bus lengva, todėl visada ieško lengvai atpažįstamų ženklų. „Vetements“ lyg ir nedaro nieko nauja, bet kartu yra inovatyvūs. Tai žmonių komanda, produktus matanti iš daugybės skirtingų pusių, o tai jų kurtą produkciją padaro turtingesnę. Šis ženklas spinduliuoja laisvės, humoro ir bendruomeniškumo jausmą. Tai nauja, nes mada yra gana rimtas verslas. Humoro čia trūko, o „Vetements“ būtent tai ir pasiūlė. Ši kūrėjų komanda pasirodė tada, kai karaliauja bendruomenės ir dalinimasis.
Studentams visada sakau: sukurkite tokį ženklą, kurį norėtumėte atrasti, pamatyti, pasimatuoti ir sakyti: „Kaip aš jo nesukūriau?“ Tai vadinama paprastumo magija.
– Galbūt tas paprastumo ilgesys ir yra priežastis, dėl kurios pasaulis atsigręžė į sovietinę madą ir tokius dizainerius kaip Goša Rubčinskis ar jau minėti „Vetements“?
– Ši tendencija buvo numatyta jau seniai. Tai susiję su naujų pasaulio sostinių paieška, miestų, kurie stotų į eilę šalia Londono ir Berlyno. Numatyta, kad iki 2017–2018 metų buvusios Sovietų Sąjungos kultūra ir stilius vis dar įkvėps Vakarų kūrėjus. Naujų sostinių paieška atsiranda dėl to, kad miestai auga, nekilnojamojo turto kainos garsiuosiuose didmiesčiuose naujai kartai pasidaro neįkandamos. Užaugo karta, kuri nenori dirbti nemėgstamo darbo vien todėl, kad galėtų susimokėti už buto Londone ar Paryžiuje nuomą. Jie mato naujas galimybes, pavyzdžiui, kartu su draugais Estijoje išsinuomoti buvusį fabriką.
Buvusi Sovietų Sąjunga įkvepia ir kaip kūrybinga erdvė, nes tuomet žmonės turėjo daug apribojimų, mažai galimybių, jie privalėjo būti kūrybiški. Vakarų pasauliui į tai žiūrėti smalsu, jiems tai egzotiška.
– Kaip jūs ir visa WGSN komanda prognozuojate naujas tendencijas?
– Analizuojame labai daug rodiklių: technologinių, finansinių, tekstilinių, geopolitikos.
Kas sezoną išskiriamos keturios pagrindinės temos, jos vadinamos makrotendencijomis. Jos yra prognozuojamos atsižvelgiant į vartotojų poreikius. Daug kas mano, kad tendencijas diktuoja tekstilės įmonės, kurios prigamina daug medžiagos ir norėdamos ją parduoti sugalvoja tendencijas. Iš tiesų pagrindinis tendencijų rodiklis yra kolektyvinė visuomenės sąmonė ir mūsų elgesys.
Reikia stebėti ne tik naujas kartas, bet ir naujas galimybes.
Galimybės yra finansinis rodiklis – kiek visuomenė gali sau leisti įsigyti ir pagaminti. Tai susiję su gamta – ar mes galime sau leisti galybę mašinų ar tekstilės gaminių? Ar apskritai gamta gali tai leisti? Kaip į tai reaguoja mūsų kolektyvinis protas? Tuomet atsiranda karta, kuri renkasi mažiau naudoti mašinas, bet daugiau vaikščioti ar važiuoti dviračiu.
Būtent taip ir atsirado dalijimosi ekonomika. Kai finansų ir gamybos procesai išanalizuojami kaip sistema, tada galime sakyti, kad atsiranda naujų tendencijų, jos gali būti nuo makro- iki mikro-. Mikrotendencijos pasakys, koks tam tikru metu bus aktualus spalvynas ar raštai, pakuotės, parduotuvių vitrinos ar interneto svetainės, prognozuojamos net ir automobilių technologinės naujovės.
– Ar galite išskirti porą dalykų, kurie bus aktualūs po poros metų?
– Pojūčių stimuliavimas bus labai auganti sritis, nes skaitmeninės patirtys gali sukelti naujų pozityvių potyrių. Skaitmeninio ir fizinio pasaulių susijungimas taps įprastas. Skaitmeniniu būdu patobulinti raštai bus didelis įkvėpimas dizaineriams. Nauji perdirbti audiniai dizaineriams suteiks galimybių sukurti stulbinančias kolekcijas.
Mados prekės ženklams dar svarbiau taps papasakoti gerą istoriją.
Istorinės detalės įgis naują veidą, tradicinio kinų meno ir kostiumų elementai bus pritaikyti naujai, moderniai.
Jaunimui imponuos gausa, Korėjos muzikos stilius K-POP ir dešimtojo dešimtmečio stiliai. Išpopuliarės įvairios dekoracijos, tokios kaip ženkliukai, siuvinėjimas, aktualus bus „pasidariau pats“ efektas.
Dar po ketverių metų viena pagrindinių tendencijų bus tvarumas. Kol mes kalbamės, pasaulyje išmetamos tonos tekstilės šiukšlių. Viena pagrindinių tekstilės pramonės užduočių – rasti būdų, kaip perdirbti tekstilę, ir tobulinti jos paviršius. Kaip sukurti naujas medžiagas, kaip jas kokybiškai perdirbti, permegzti? Kaip tai padaryti taupant elektros energiją, vandenį ir pan.?
– Ar tai susiję su dabartine sąmoningumo tendencija? Rodos, žmonėms vis labiau rūpi aplinka, kurioje jie gyvena.
– Taip. Tačiau pasakyti vien tai, kad ši medžiaga yra ekologiška, jau niekam nebeįdomu. Vartotojas nori žinoti daugiau, jis nenori už perdirbtą ar ekologišką audinį ar maistą mokėti tris kartus brangiau. Vien ekologinis veiksnys nėra pakankamas, žmonės vis tiek nori atrodyti efektingai, originaliai, nori dėvėti drabužius iš gerų audinių.
– Kada nustosime avėti sportinius batelius?
– Jų dar neišmesime. Sportiniai bateliai išpopuliarėjo dėl efektyvumo – jie suteikia galimybę daug ir greitai judėti, žinant, kad nieko neskaudės. Sportbačių atsiradimas ir išpopuliarėjimas siejamas su poliesterio išpopuliarėjimu, kuris prisidėjo prie moterų emancipacijos JAV ir Vakarų Europoje.
Moterims nebereikėjo lyginti marškinių, joms pakako užsimesti lengvas sukneles ir jau buvo galima eiti. Tai pasikartojantis ciklas, o dabar, praėjus beveik penkiasdešimt metų, moterų emancipacija dar labiau populiarėja, gyvenimo tempas greitėja, mes pastebime, kad į madą vėl sugrįžo patogumas, kuris pasireiškia per avalynę. Sportiniai bateliai susiję su tuo, kad mes pripratome atlikti daug darbų vienu metu.
Ši avalynė nesusijusi tik su konkrečiu avalynės dizainu – tai susiję su mūsų kultūra. Sportiniai bateliai yra dalis viską apimančios makrotendencijos.
– Ar galite išskirti ką nors, kas madinga konkrečiai Lietuvoje, ar turime ką nors, kuo išsiskiriame iš užsienio šalių?
– Manau, kad Lietuvoje tūkstantmečio karta labai stengiasi būti moderni, turi didelę baimę atsilikti. Jiems reikia tokio pat telefono, kokį turi visi, valgyti ten, kur ir visi, apsipirkti ten, kur visi, užsidėti pliusą, kad ten jau buvo, tą matė, kad neatsiliktų nuo kitų. Lietuvoje beveik nėra pogrindinės kultūros.
Matau labai didelį stengimąsi neatsilikti, norą pasirodyti vakarietiškam. Paradoksalu, nes Vakarų pasaulis šiuo metu žiūri į Rytų pasaulį.
– O ar šis sekimas ir kopijavimas yra kažkas išskirtinio būtent mūsų kultūrai? Argi to nėra Vakaruose?
– Manau, Lietuvoje tapatybės ir identiteto paieškos klausimas daug dažnesnis nei užsienyje. „Kas mes esame?“ – atrodo, tai dar neatsakytas klausimas.
– Kita vertus, tai galima susieti ir su tuo, kokia maža šalis esame. Vakarų didmiesčiuose tokia daugybė skirtingų žmonių ir kultūrų, ten išsiskirti sunku. Tuo metu pas mus dažnas taip stengiasi išsiskirti, kad galiausiai visi atrodo vienodi.
– Taip, atsiranda „šaunaus turtingo“ žmogaus uniforma, šukuosena, stilius, net ir leksikonas. Žinoma, šie žmonės užaugę ir susiformavę toje pačioje terpėje, jie supanašėja. Čia žmonės, rodos, elgiasi taip „teisingai“, kad net ir pokalbį galėtų „teisingai“ dešimt minučių palaikyti bet kuria tema.
Nesakyčiau, kad toks „uniformizmas“ yra geras arba blogas, tiesiog jis yra kitoks, toks, kokio kitur taip akivaizdžiai nepamatysime.
– O kodėl jums įdomu gyventi Lietuvoje?
– Su vyru daug laiko praleidžiame užsienyje, kartais išvykstame ilgesniam laikui pagyventi kur nors kitur, tuomet vėl sugrįžtame. Laikau Vilnių vienais savo namų. Argentinoje yra kiti namai. Čia gyvenu su pertraukomis, tad kaskart sugrįžusi labai džiaugiuosi.
