Scenoje ji – su žiūrovu mielai koketuojanti artistė, gyvenime – atsakinga ir rūpestinga trejų metų Patricijos mama ir verslininko Rimvydo Rukaičio (32 m.) žmona. Ją lydi optimizmas ir nėra jokios dviveidiškumo kaukės. Na, gal tik viena, reikalaujanti daug pasirengimo, – moteris dalyvauja televizijos projekte „Muzikinė kaukė“ ir įsikūnija į kitas garsenybes. O mamoms, kasdien automobiliu vežančioms savo vaikus į darželį ar mokyklą, Nijolė atstovauja projekte „Blogiausias vairuotojas“. Kur dar koncertai su grupe „69 danguje“ – moteris vos spėja suktis, bet laimės visa tai suteikia dar daugiau. Nėra nieko geriau, kai po darbų randama laiko ramybei, apmąstymams ir gerai knygai.
„Gyvenu įtemptai – taip gyvena nemažai žmonių. Nuo tokio lakstymo turėjau problemų su sveikata – išseko organizmas, buvau net atsidūrusi ligoninėje. Tada paklausiau savęs, ko gi reikėtų atsisakyti? Bet kad man viskas patinka! Toks užimtumas – didžiulė dovana“, – linksmai kalbėjo Nijolė.
– Dėl televizijos projektų dažnai važinėjate iš Klaipėdos į Vilnių. Ko iš jų išmokstate?
– Visą laiką esu užsiėmusi. Reikia ar ne, kiekvieną dieną lekiu, šoku, dainuoju. Vyras ir dukra namuose dainuoti man jau neleidžia. (Juokiasi.) Repetuoti važiuoju tai į vieną, tai į kitą vietą.
Man „Muzikinė kaukė“ yra didžiulis iššūkis. Niekada nedainavau viena gyvai ir dar nebūdama savimi. Tam reikia daug darbo. Aš mėgstu greitą rezultatą, tačiau toks studento bruožas čia netinka, nes greitai galima sudegti. Jaudinuosi, dreba kojos ir rankos, bet kuo toliau, tuo labiau jaučiu didelį malonumą ir norą parodyti save.
Jeigu kalbėtume apie projektą „Blogiausias vairuotojas“, šalia manęs sėdi du kompetentingi komisijos nariai – saugaus eismo ekspertas Vigilijus Sadauskas ir lenktynininkas Darius Jonušis. Jų klausydama karpau ausimis. Tiek daug naujų dalykų sužinau!
Komisijoje esu mama vairuotoja, eismo dalyvė, kuri taip pat kiekvieną dieną dalyvauja veiksme. Juk vairuodama esu atsakinga už savo vaiką. Pastebėjau, kad po filmavimų kelyje pasidariau drausmingesnė. Kiekvieną kartą, kai vairuodama paimu telefoną, prisimenu kai kuriuos komisijos narių žodžius ir iškart jį padedu.
Kai pirmą kartą mano tėtis įsijungė šią laidą, manė, kad visa tai surežisuota, tokių blogų vairuotojų nebūna. Bet galiu patikinti, kad jie tikrai egzistuoja, jie kiekvieną dieną vairuoja tarp mūsų.
– Ar jums kas nors yra sakęs, kad esate pati blogiausia vairuotoja?
– Manau, kad vairuoju dar geriau už kai kuriuos vyrus. Esu vyriška ir nebijau to pasakyti. Aš vairuoju šiurkščiai, tikrai ne moteriškai – niekada nesivelku iš paskos. Kai įvažiuoju į žiedą, jau matau tris žingsnius į priekį. Jeigu pavežu kokį nors vyrą, visada mane giria. Traukos lenktynėse esu laimėjusi pirmąją vietą – nugalėjau visus vyrus ir moteris.
Ir dėl gerų vairavimo įgūdžių esu dėkinga tėčiui. Jis nuo mažens mane sodindavosi ant kelių ir leisdavo vairuoti. Važiuodavome plačiu žvyrkeliu, prie kurio būdavo prisodinta labai gražių liepų. Tai aš važiuodavau nuo liepos iki liepos – zigzagais, o mano mama sėdėdavo gale ir šaukdavo, kad tėtis griebtų vairą. Bet jis išlikdavo ramus, stebėdavo mane ir leisdavo pavairuoti. Niekada nečiupdavo vairo, leisdavo nuspręsti, kaip tokioje situacijoje turėčiau išsisukti. Turiu kietą tėtį ir jis mokė mane kietai vairuoti.
– Papasakokite linksmą kasdienišką pokalbį su dukra.
– Jos kalbos mane stebina. Ją vežuosi tiek į dainavimo, tiek į šokių repeticijas. Labai dažnai, kai įsėda į automobilį, užsideda akinius nuo saulės ir vaidina, kad kam nors skambina. Būna labai juokinga! Kai paklausiu, galbūt nori pailsėti ir pasilikti su tėčiu, sako: „Ne, ne, mamyte, aš važiuosiu, o tu ar važiuosi su manimi?“ Žodžiu, ne aš vežuosi ją į repeticiją, o ji mane.
Kartais pagalvoju, kad reikia užsirašyti dukros mintis – bus smagu paskaityti ir prisiminti. Juk vaikas daug teisybės pasako. Jau dabar matyti, kad ji tikra moteris – moteriškai viską jaučia. Kai ko nors nori, pradeda daug meiliau kalbėti su tėčiu. Taip nuoširdžiai pradeda meilikauti, visus apkabina ir sako „myliu“. Tas žodis – stebuklingas.
– Ar esate iš tų mamų, kurios nuolat išgyvena dėl vaiko, ko nors jam neleidžia?
– Tikrai nesu supermama, kuri dėl visko nervinasi. Anksčiau būdavau už švarą, atsiradus vaikui netgi savo šunį išvežiau iš namų – dėl to labai gailiuosi. Paklausiau vyro... Bet dabar manau, kad neturi būti labai sterili aplinka. Aišku, turi būti elementari higiena, švara – prieš valgį būtina nusiplauti rankas. Mano vyras vis sako: „Išsiteps, neleisk.“ Vadovaujuosi patarle: „Arba vaikas švarus, arba laimingas.“ Patricijai aš leidžiu murzintis, bėgti, kristi.
– Kai abu dirbate, galbūt Patriciją patikite auklei?
– Auklės mes neturėjome ir neturime – yra labai geri seneliai. Iš svetimų žmonių tokios meilės vaikas niekada negaus. Dažniausiai Patricija būna pas uošvius Kaune arba pas mano tėvus prie Klaipėdos. Jie visada gali ją pagloboti, nes abu išėję į pensiją. Tėvai turi didžiulį namą, sodą. Patricija ir senelis su daina traukia žvejoti!
– Televizijos projektai, grupės veikla atima daug laiko. Ar dėl didelio užimtumo nesipykstate su vyru?
– Visiems atrodo, kad mano darbas ir yra laisvalaikis. (Juokiasi.) Vasarą žymėjausi tokius savaitgalius, kai išeidavau iš namų aštuntą valandą ryto ir grįždavau namo lygiai po paros. Rimvydas užsiima klubų verslu, jis taip pat neturi apibrėžtų darbo valandų. Kadangi mūsų darbo pakraipa vienoda, mes vienas kitą suprantame. Didžiausia dovana, kad jis leidžia man išsimiegoti. Nors abu sunkiai dirbame, kai tik atsiranda galimybė, leidžia man pailsėti. Man patinka, kad jis supratingas. Džiaugiuosi, kad vyras neturi stereotipinio mąstymo, jog moteris privalo nudirbti visus buities darbus.
Gimus vaikui atsirado sėslumas. Stengiesi, darai, dirbi, atsižvelgdamas į tai, kad yra dukra. Ir bendraujant tai labai atsispindi. Mes ne dviese – juk esame šeima. Laimingos santuokos recepto, kuris tiktų visiems, nėra. Reikia didžiulio noro būti kartu. O kai yra noras – visada atsiranda sprendimai.
– Kaip jūsų šeima maitinasi?
– Nevalgome kavinėse, gaminu namuose įvairiausius troškinius, salotas, verdu sriubas. Mėsos valgau mažiau nei anksčiau. Reikia klausyti organizmo – jis pats pasako, ko jam reikia, o aš tam nesipriešinu. Automobilyje visada turiu vandens, obuolių ir riešutų. Esu už ekologiją – mano tėvai turi daržą, iš jo mes gauname šviežių daržovių, vaisių.
Maistas tiek vaikui, tiek suaugusiajam turi būti energijos šaltinis. Jau geriau kokybė nei kiekybė – geriau tą patį obuoliuką sugraužti nei kokį nors sausainį, kuriame neaišku ko pridėta. Niekada neduodu dukrai sausainio vien dėl to, kad užkimštų skrandį. Taip, dabar ji truputį gudresnė, nes seneliai lepina šokoladais, kartkartėmis ir manęs paprašo, bet dažniausiai saldainius mums atstoja džiovinti vaisiai.
– Kaip dailinate savo kūno linijas? Galbūt randate laiko sportui? Kokios jūsų grožio procedūros?
– Dabar kiekvieną dieną šoku, treniruojuosi projektui „Muzikinė kaukė“. Per koncertus ant scenos tiek judu, kad net šlapia nulipu. Negaliu stovėti ramiai – noriu, kad ir kiti šoktų. Kadangi mano darbas susijęs su judėjimu, vietoj sporto salės renkuosi lovą, joje paskaitau gerą knygą. Noriu pradėti užsiimti joga. Jaučiu, kad esu tam subrendusi, išsišniukštinėjau, kur galėčiau lankyti. Tai turėtų būti atgaiva mintims, kūnui ir sielai.
O geriausia grožio procedūra – miegas. Man daugiau nieko nereikia – na, gal tik plaukų šaknis pasidažyti. (Juokiasi.) Man gaila laiko, todėl nesu iš tų moterų, kurios dažnai lankosi grožio salonuose. Aš geriau pamiegosiu, ramiai pabūsiu nei rūpinsiuosi savo nagais.
Visada naudoju labai gerą kosmetiką, eidama miegoti gerai ją nusivalau. Išeinu vakare pasivaikščioti prie jūros – grynas oras, pušynas, ramybė. Nors Klaipėda nėra kaimas, jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau mažame ir jaukiame miestelyje. Regis, žmonės čia iš kitos planetos.
– Ar turite moteriškų silpnybių, tarkim, graži suknelė?
– Anksčiau buvau „šmutkininkė“. Kai su merginomis koncertuodavome užsienyje, šokinėdavome ant lagaminų, nes niekaip neužsidarydavo dėl drabužių gausos. Lakstydavome kaip išprotėjusios, kad tik kuo daugiau visko prisikrautume į lagaminus.
Galiu papasakoti istoriją. Skrisdavome į Airiją koncertuoti ir šalia mūsų svečių namų buvo toks prekybos centras „Penneys“. Ir jeigu mes tuose svečių namuose tris dienas būdavome, po dešimt kartų bėgdavome į tą parduotuvę.
Jeigu viena grįžta su kokia nors gražia pižama ar kelnėmis, ir kita užsinori. Įsivaizduokite, su kokiais lagaminais mes grįždavome į Lietuvą! Paskui tų drabužių net nevilkėdavome – tik spinta būdavo prigrūsta.
Gimus vaikui atsirado noras geriau jį gražiai aprengti. O ir šiaip manau, kad geriau nusipirkti vieną brangų daiktą nei daug nekokybiškų.
Dabar silpnybių neturiu. Man patinka laikrodžiai, bet tokio, kokio labai noriu, dar neįperku. Mūsų bendra šeimos silpnybė – kelionės. Bet tam reikia atrasti laiko.
– Jau metai, kai esate užsikodavusi nuo alkoholio. Ar nesunku atsispirti pagundoms?
– Visiškai nebuvo ir nėra jokių pagundų. Atsisakiusi alkoholio visuomenei gal atrodžiau kaip didžiausia alkoholikė. Tebūnie, kad atrodau, bet jei būtų daugiau tokių alkoholikų kaip aš, nereikėtų vaikų namų ir socialinių būstų. Kartais žmonės mano, kad gali valdyti save, bet kada atsisakyti alkoholio, nors kasdien išgeria taurę vyno. Aš niekada, parėjusi namo iš darbo, nenorėdavau išgerti. Bet kokiu atveju nenoriu teisintis, o raginu kitus atsisakyti tokio pomėgio.
Vykdau gražią misiją ir matau, kad tai man pavyksta – noriu kalbėti apie šią problemą ir noriu padėti. Netgi atlygį gavau – dabar turiu keturis kibirus medaus visai žiemai. Man gera, kad sulaukiu gražių žodžių iš aplinkinių, prašymų padėti. Mielai atrašau ir pasidaliju patirtimi.
– Kokie blaivybės pranašumai?
– Visada esi blaivaus proto. Sprendimus priimi blaivia galva, tau jos neskauda. Visada esi budrus. Dėl pagirių nereikia nieko aukoti. Kai gyveni normaliu režimu, visai kas kita. Gyvenimas įgauna kitokių spalvų.
– Ar nebūna taip, kad jūsų nebe- kviečia į vakarėlius?
– Kviečia, bet jau pati neinu. Arba retai, nes ten neturiu ką veikti. Vakarėlyje jaučiuosi gerai pirmas valandas, bet paskui pamatau, kad jau metas namo. Arba vakarėliuose man tenka laukti vyro, nes jį reikia parsivežti namo. Tai sėdžiu ir kenčiu, skaičiuoju minutes.
– Neraginate ir vyro pasukti ta pačia linkme?
– Tam turi ateiti laikas. Jeigu man prieš porą metų kas nors būtų liepęs atsisakyti alkoholio, būčiau pasiuntusi tą žmogų toli. Aš tai padariau ne dėl kažko, niekas man nieko nesakė, bet tiesiog priėmiau sprendimą, kad reikia ką nors keisti, kad noriu kitų pojūčių, kitokio gyvenimo. Norėjau atsisakyti alkoholio ir cukraus. Bet cukraus tik dar labiau užsinorėjau!
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
