Tiesą sakant, jaunai mamai tuomet tai nelabai ir rūpėjo. Reikalų ir taip buvo apsčiai. Prabėgus vos dviem savaitėms po Ievos (12 m.) gimimo ji apsigynė diplomą Vilniaus dailės akademijoje (VDA), o jau po kelių mėnesių Viktorija visu pajėgumu griebėsi darbų.
Gimus antrai dukrai Veronikai (9 m.) įkvėpimo ir jėgų užplūdo dar daugiau – tais pačiais metais V.Jakučinskaitė įkūrė „Tiulio fėją“, pradėjo rengti iškilmingus mados šou kartu su žvaigždėmis ir jų vaikais.
„Mano karjera prasidėjo kartu su dukromis. Kai jos atėjo pas mane, norėjau viską daryti kartu su jomis. Taip ir dariau. Su kūdikiu eidavau sportuoti, keliaudavau į spaustuvę, siuvyklą – visur. Taip kilo kolekcijos mamai ir dukrai idėja“, – prisiminė Viktorija.
Mamos ir dukters tema ant podiumo buvo taip sėkmingai panaudota, kad ir kiti dizaineriai ėmė tai daryti.
„Man teko daryti pertrauką“, – atviravo V.Jakučinskaitė. Užtat po penkerių pertraukos metų dizainerė ir vėl grįžo prie šaknų. Naujausias Viktorijos mados šou – tai mamos ir dukters tandemas.
– Kodėl grįžote prie mamos ir dukters temos?
– Visą laiką kūriau drabužius ir moterims, ir mažoms mergaitėms, tik akcentus dėdavau kitur. Kadangi mano kolekcijose dominuoja nuotakos, visą dėmesį skirdavau joms. Bet supraskime: vestuvės yra kartą gyvenime. Man norėjosi parodyti, kad yra ir daugiau progų puoštis.
Visiems buvo labai keista, kai pradėjau kurti vaikams. Aš nekūriau vaikiškų drabužių, kūriau suaugusiųjų drabužių kopijas. Daug kam tai sukėlė šoką. Žmonės buvo įpratę, kad vaikiški drabužiai – tai atskiras pasaulis. Tai rėksmingos spalvos, piešinukai, visokios nesąmonės. Vaikai buvo atskirti nuo tėvų stilistiškai, o aš norėjau tai sujungti – sukurti mamos ir dukters duetą.
Džiugu, kad pagaliau vaikas darosi svarbus. Anksčiau mes vaikų neimdavome į viešumą. Į restoraną būdavo negalima, į teatrą – negalima, visur buvo tik suaugusių žmonių pasaulis. O dabar vaikai yra visur! Galima ir į darbą su juo ateiti, ir į restoraną, ir į filmą. Kadangi vaikai su mumis keliauja, mums reikia pagalvoti ir apie jų įvaizdį, nes jų įvaizdis yra ir mūsų įvaizdis.
– Jūs pirma ant podiumo užkėlėte ne tik vaikus, bet ir žvaigždes.
– Išties tuo metu nebuvo tokios mados. Drabužius pristatydavo manekenės, bet man tai atrodė labai šalta. Kai buvau jaunesnė, galėjau žiūrėti į drabužį ant manekenės ir manyti, kad irgi galėčiau sau tai pritaikyti. Bet mes visos – ne manekenės. Kiek procentų yra žmonių, kurie atrodo kaip manekenai? Nedaug.
Aš norėjau parodyti tikras moteris, kurios tikrai egzistuoja, gyvena įdomius gyvenimus ir uždega kitus. Jos įkvepia gražiai atrodyti, daug veikti, turėti tikslų, judėti į priekį. Jos visos savo sferoje yra profesionalės, ryškios asmenybės. Noriu, kad jos puoštųsi mano drabužiais. Juk kuriu ne pakabams, ne spintoms, ne fotosesijoms, o įdomiam gyvenimui.
– Ką šiemet pamatysime ant podiumo?
– Šįkart bus ne tik mamos su mažomis dukrytėmis, bet ir garsios merginos su savo mamomis. Pavyzdžiui, Gabrielė Martirosianaitė ir Karolina Toleikytė eis su savo mamomis, o dukras vesis Eva Saikovska, Julija Žižė, Daina Bosas.
– Pakalbėkime apie jūsų dukras. Ar Ieva ir Veronika domisi mada?
– Jos vaizduoja, kad nesidomi. Taip jau būna, kad jeigu tavo tėvai darė vienaip, tu darysi kitaip. Mano vaikai bando pavaizduoti, kad jie darys kitaip.
Pavyzdžiui, aš visada nešioju sukneles, o mano vyresnėlė dukra pareiškė: „Jokių suknelių, jokių sijonų, nieko man nereikia. Noriu tik kelnių.“ Iš pradžių pykdavomės parduotuvėje, nes niekaip negalėdavo išsirinkti rūbų. Tarkime, keliaujame po Italiją. O juk kokie ten drabužiai! Norėdavosi ką nors vaikui nupirkti, o Ieva atrėždavo, kad netinka niekas, ką siūlau. Susipykdavome, o ji su ašaromis akyse sakydavo: „Tada nieko man nereikia!“ Tuomet jau abi žliumbdavome.
Po to aš supratau, kad negalima daryti tokios didelės įtakos. Vaikas pats turi nuomonę, skonį. Nusprendžiau, kad reikia pirkti tai, ko ji nori. Tai buvo baisus periodas. Ji pirko marškinėlius leopardo kailio raštais, bet tas raštas buvo neoninis rožinis ir žalias. Aš tokių baisybių gyvenime nebuvau mačiusi, o man teko pirkti tokius drabužius!
Pirkau daug nesąmonių: tiulinį sijoną žiemą ir kailinę liemenę vasarą. Pirkau ir zebro kailio kombinezoną. Tą kombinezoną ji vilkėjo net per mano ir Vitalijaus vestuves. Su suknele Ieva papozavo tik prieš ceremoniją, o per šventę atrodė kaip zebras.
Užtat šiandien Ieva jau nori skolintis mano drabužius. Ji nori mano sijonų, bet jie jai dar per dideli. Kol kas gali tik mano megztukus ir palaidines dėvėti. Kai aš nustojau Ievai daryti įtaką, ji pati grįžo prie puošimosi.
Mažoji Veronika vaikystėje labai mėgo puoštis. Jos mėgstamiausias žodis buvo „kapliet“, supraskite – komplektas. Ji dėliodavo komplektais sijoną, palaidinę, pėdkelnes, batukus, lankelius. Anksčiau ji viską sukomplektuodavo, o dabar – atvirkščiai. Jai kelnių periodas prasidėjo.
Nepaisant visko, abi sako, kad dirbtų „Tiulio fėjai“. Ieva sako, kad bus dizainerė, o Veronika, kaip jaunesnė, iš pradžių turės padėjėja dar pabūti. (Juokiasi.)
– Kuo dar pasireiškia paaugliškas maištas?
– Jo yra visur. Mūsų namuose kiekviena diena – kaip karas.
Visi keturi mūsų šeimos nariai turi savo aiškią nuomonę. Kai nuomonių yra per daug, reikia taikytis, labai minkštai reaguoti. Nuolat vyksta pokalbiai, prasidedantys frazėmis „aš nenorėjau tavęs įžeisti“, „aš nenorėjau taip pasakyti“.
Retas supranta, kad tiesos įrodymas nėra laimėjimas. Na, kam ta tavo tiesa reikalinga? Kiekvienas turi savo tiesą, o susitaikyti yra daug didesnis laimėjimas. Koks skirtumas, kas teisus? Argi čia teismas? Tai juk šeima.
Svarbu laiku pagalvoti, ar gali dabar į tai nekreipti dėmesio, nusileisti. Tegul tas žmogus dabar būna teisus, jei jau taip nori. Reikia apkabinti, pabučiuoti, neaštrinti konfliktų. Būna, kad su žmogumi pasikalbi, apkabini, nusiramini, o jis galiausiai tavo nuomonę per save perleidžia. Tuomet tavo nuomonė pasirodo teisingesnė nei konflikto metu.
– Kokia jūs pati buvote paauglystėje?
– Negalėjau pakęsti įvairių įsipareigojimų, taisyklių. Pavyzdžiui, visada labai mėgau tapybą, dailę, bet man nepatiko, kad ir į mokyklą reikia eiti. O jeigu aš turiu kitokių planų? (Juokiasi.) Lygiai taip pat kildavo klausimas, kodėl kiekvieną ketvirtadienį reikia rašyti matematikos kontrolinį? Kodėl aš išvis turiu matematikos formules mokėti? Kam man jos? Jau tuomet buvau aiškiai nusprendusi, kad matematika ir fizika yra ne man, todėl jų vengiau. Suprantu, kad blogai dariau, tėvams tai daug nervų kainavo.
Gudraudavau, nes žinojau, kad stojant į VDA niekas nežiūri į mokymosi vidurkį. Buvo svarbu pabaigti dailės mokyklą ir turėti tam tikrų dalykų pažymius. Aš labai pragmatiškas žmogus – ką reikia padaryti, padarau, ko nereikia, to ir neliečiu.
Kad būsiu dailininkė, žinojau nuo gimimo. Senelis gražiai tapė, tėtis baigė dailės mokyklą. Pasirodo, ir mama labai gražiai piešia. Tai sužinojome tik prieš keletą metų, kai pradėjo piešti. Potraukis į dailę man įgimtas. Kai kiti eidavo žaisti į kiemą, aš piešdavau. Turėjau visų spalvų pieštukus. Kuo daugiau pieštukų ir teptukų, tuo daugiau man laimės.
– Iki šiol laisvalaikiu tapote?
– Tapau, bet laisvalaikio neturiu jau 12 metų. Per tuos metus nutapiau septynis paveikslus. Tai labai mažai.
Užtat šią vasarą nutapiau du portretus: savo sesės ir savo dukros. Dešimt dienų buvome prie jūros, o nuolat lijo. Man labai pasisekė dėl lietaus, nes turėjau laiko tapybai.
– Ką jūs norėtumėte patarti sau paauglei?
– Nieko. Negalima nieko patarinėti paaugliui, nes jis tavęs tiesiog nesupras. Paauglystėje turi kitą pasaulio įsivaizdavimą, jautiesi esantis jo bamba.
Žmonės mėgsta sakyti, kad jaunatviškas maksimalizmas yra blogas dalykas. Tai labai didelė klaida. Šis maksimalizmas – degalai tavo raketai iššauti. Jeigu man reikėtų startuoti dabar, kai jau turiu daug patirties, nieko nedaryčiau, pasirinkčiau ramybę.
O tuomet galėjau draskytis, šokinėti virš bambos, kurti visokius didingus projektus. Tai yra priežastis, kodėl aš kažką pasiekiau gyvenime.
– Ar kartais susimąstote, kad derėtų viską mesti?
– Kiekvieną dieną. Iš ryto atsikeliu ir galvoju: „Kam man to reikia?“ Juk gulėčiau lovoje, ilsėčiausi. Neprisimenu, kada pastarąjį kartą filmą žiūrėjau ar ėjau pasivaikščioti. Gyvenu pagal įtemptą grafiką lyg kariuomenėje.
Dirbu kartu su vyru, todėl darbas trunka kiaurą parą. Juk visą laiką apie darbą kalbamės. Po to – vaikai ir jų būreliai, jų asmeniniai gyvenimai, kuriuose turiu dalyvauti. Prieš einant miegoti dar paaiškėja, kad nenupirkau kažkokio vadovėlio, kurį reikėjo nupirkti. Mane lydi nuolatinis stresas. Todėl kiekvieną dieną save baru. Labai norėčiau gyventi ramiau, bet gal tai netinka mano charakteriui.
– O kaipgi ta nerašyta taisyklė, kad negalima dirbti kartu su mylimuoju?
– Visą laiką svajojau dirbti su vyru. Kai buvau jauna ir nežinojau, ką gyvenime veiksiu, vis tiek mačiau paveikslą, kad visą laiką būsiu su mylimu žmogumi.
Man patinka dirbti su vyru. Yra daugybė niuansų, kurie išsisprendžia, kai dirbame kaip pora. Be to, jis viską daro dėl savo šeimos. „Tiulio fėja“ – mūsų šeimos dalis. Vitalijus nėra samdinys, niekada nepasakys, kad čia ne mano, neskambink ne darbo valandomis.
– Su Vitalijumi esate kartu 24 valandas per parą. Negi nesinori atitrūkti bent trumpam?
– Bet juk yra atostogos! Tiesa, mes ir atostogaujame kartu. (Juokiasi.)
Man be Vitalijaus nėra gera gyventi. Šiemet pirmą kartą atostogavau be vyro, nes jis norėjo su motociklu išvažiuoti. Tad su vaikais irgi išvykau atostogauti savaitę, kad negalvočiau, jog Vitalijaus nėra šalia. Mes esame kaip vienas organizmas, viską darome kartu.
– Koks jūsų laimingos santuokos receptas?
– Visą laiką atleisti, gerbti ir kalbėtis. Laiku apkabinti. Labai svarbu mylėti, rūpintis vienam kitu. Mes šlifuojame kampus iki šiol. Santykiai yra nuolatinis darbas.
Svarbu juos saugoti, žiūrėti kaip į didelę vertybę. Jeigu nesaugosi, jeigu manysi, kad kitą gali susirasti, nieko ir nebus. Pagrindinė problema, kodėl žmonės skiriasi, – jie mano, kad yra didelis pasirinkimas. Negalima taip galvoti.
Nėra geresnių ar blogesnių žmonių. Visi yra daugmaž vienodo lygio. Reikia tik žiūrėti, su kuo gali geriau sutarti. O jei dar ir meilė įsiterpia, turi tą meilę branginti, nepaleisti dėl kvailų principų.
– Prieš dvejus metus su Vitalijumi atšokote vestuves. Prieš tai 14 metų buvote kartu. Ar santuoka ką nors pakeitė?
– Man pakeitė. Iki tol nenorėjau būti žmona. Man tai buvo baisus žodis. Tik bėgant laikui supratau, kad tai normalus žodis ir jis visai nežeidžia. Užtat dabar oficialiai esame vyras ir žmona. Būdavo labai kvaila, kai tekdavo pristatinėti: „Čia mano draugas.“ Koks jis draugas, kai vaikų turime? Ar čia draugas? Ne draugas, o vyras. Bet vadinti vyru oficialiai irgi neišeidavo.
Tuokdamiesi mes jau vienas kito nebetikrinome. Pragyvenome tiek metų, kam dar tikrinti? Mes jau iki tol buvome šeima. Reikėjo tai pripažinti patiems ir atsikratyti jaunatviško polėkio, kad viskas dar prieš akis.
Su Vitalijumi pajuokaujame, kad mes šventėme ne tai, jog tapome vyru ir žmona, o tai, kad išbuvome kartu tiek metų.
– Iškilote per pačios ekonominės krizės įkarštį, kai mažai kam rūpėjo mada. Kaip pavyko sulaukti sėkmės?
– Man drabužių kūrimas nebuvo verslas. Apskritai niekada nieko nedarau kaip verslo, nekuriu strategijų. Viską darau kaip menininkė, kuri tiesiog negali nedaryti. Iš išskaičiavimo nieko nesukursi. Nesvarbu, koks laikas ir vieta.
Kai pirmą saloną kūrėme, siuvamąją mašiną paėmiau iš mamos, o kėdes atsinešėme tokias, kokias radome išmestas į šiukšlyną. Jas sutaisėme, aptraukėme nauju apmušalu. Pradėjome nuo nulio.
Aš ir nelinkėčiau, kad viskas prasidėtų lengvai. Žmogus, kuris gali sau leisti labai daug, neturi poreikio kurti ko nors nauja, nes yra pertekęs. Nesuprantu apskaičiuotų saugių variantų, paremtų tėvų pinigais. Vertinga yra viską padaryti pačiam.
Kodėl daugiau pasiekė tie, kurie gimę ne Vilniuje? Mes, vilniečiai, jau turėjome butus, tėvus, buvome aprūpinti, gyvenome savame mieste. O iš visokių miestelių ir kaimų atvykusiems studentams reikėjo įkopti į kalną patiems. Jie atvažiavo, nuomojosi kambarėlius, gyveno tik iš tos varganos stipendijos. Jiems reikėjo daugiau kovoti. Kuo mažiau turi, tuo daugiau nori pasiekti, tuo daugiau įrodyti. Todėl, mano nuomone, geriausia yra viską pradėti nuo nulio.
– Prieš šešerius metus guodėtės, kad Lietuvoje maža rinka madai. Ar šiandien moterys labiau nori puoštis?
– Mano suknelės proginės, o švenčių Lietuvoje mažai. Visos supuola į pavasarį ir vasarą. Be to, žmonių, kurie gali sau leisti įsigyti brangią suknelę, nėra tiek ir daug. Mano suknelių kainos yra aukštesnės, nes tos suknelės – svajonė. Aš kuriu ne daiktą, o viziją, šventę, svajonę. Man neįdomu kurti kasdienius drabužius.
Naujieji dizaineriai, kurių vis daugiau atsiranda, kuria kiekvienai dienai. Jie turi didesnę auditoriją.
– Pastaraisiais metais naujų dizainerių pridygo tarsi grybų po lietaus. Jūsų nuomone, ar visi šie nauji kūrėjai yra verti vadintis dizaineriais?
– Anksčiau dizainerio vardą reikėjo užsitarnauti. Negalėjai taip paprastai imti ir pasivadinti dizaineriu. Greičiau jau siuvėju, amatininku. O dabar prasidėjo ta mėgėjų banga, kuri apėmė ne tik drabužių dizainą, bet ir fotografiją, kulinariją, interjero dizainą, vizažo bei plaukų stilizavimo sritis. Atsirado labai daug apsimetėlių, kurie niekada to specialiai nesimokė ir mano, kad to nė nereikia. O kam? Juk yra internetas, kuriame parodo ir kaip tortą padaryti, ir kaip suknelę pasiūti.
Matau tų vadinamųjų profesionalų darbus. Jie nieko ypatinga nesukuria. Apskritai pastebėjau, kad atsirado labai daug blogų nuotraukų. Anksčiau visų nuotakų nuotraukas galėdavau naudoti, o dabar yra tiek daug netikusių fotografų, kad aš telefonu nufotografuočiau geriau.
Dabar toks laikas, kai niekas diplomų neprašo ir niekam rekomendacijų nereikia. Per feisbuką susiranda ir pasamdo. Žmonės bijo eiti pas profesionalus, nes nenori daugiau mokėti. Bet reikia suprasti, kad šykštus moka du kartus.
Man labai liūdna, kai pamatau prastai pasiūtas savo suknelių kopijas. Mano komanda daug dirbo, kad sukurtų tą suknelę, kad ji gražiai gultų. Neprofesionalios siuvėjos nežino, kaip audinius apdoroti, kaip teisingai juos sukirpti. Neįmanoma išgauti mūsų suknelių efekto taupant ir vietoj dvidešimties metrų audinio panaudoti du metrus..
– Ar kovojate su plagijavimu?
– Aš tam neturiu nei laiko, nei energijos.
Buvo labai skaudu, kai atsirado kūrėjai, kurie kopijavo ne tik pavienes sukneles, bet ir visą mano estetiką. Jaučiausi lyg apvogta. Norėjau kovoti, bet to įrodyti neįmanoma. Jokie teismai nepadės, nes jei žmogus panaudojo kitą audinį ar apdailą, tai negali vadintis plagiatu.
Kovodamas išeikvoji daug energijos, kurią šiaip jau reikėtų skirti savo kūrybai. Todėl nustojau bandyti kovoti. Einu į priekį ir darau tai, ką moku geriausiai. Tegul jie eina iš paskos ir daro tą patį, o aš būsiu priekyje.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
