Gimimo diena ar Naujieji metai – ne tas atskaitos taškas, nuo kurio J.Statkevičius pradeda skaičiuoti metus. Kolekcijos pristatymas darganotą rudenį – svarbiausias jo metų įvykis.
Ką išvysime lapkričio 20-ąją – kaip visada paslėpta po devyniais užraktais.
„Kaip kitaip, žiūrovas neteks gardžiausio kąsnelio – vyšnios ant torto. Bus justi šių dienų aktualijos ir tendencijos“, – juokėsi Juozas.
Jei laimėjo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tai išvysime ekologiškus kostiumus?
Atsakymas supakuotas lyg Kalėdų dovanėlė – smagiausia jį iš popieriaus išraškyti Kalėdų rytą.
„Bus daug ironijos. Kai pamatys – visi iš karto supras. Tai susiję su mūsų politiniu gyvenimu, bus labai juokinga, – žadėjo Juozas. – Įlindau į tokius klodus, kuriuose niekada nenaršiau, man pačiam įdomi tema, jaučiu pareigą kai kam atiduoti duoklę. Tik nesijaudinkite – kolekcija bus šiuolaikiška.“
Jos idėją J.Statkevičius jau turėjo iškart po Naujųjų metų – tuomet ir prasidėjo pasirengimo darbai. Tai, kas aptemps modelius ar elegantiškai vilnys jų kūnais, – viena. Erdvės, kurioje bus pristatoma kolekcija, paieškos, šviesos, kvietimai, plakatai, muzika – ne ką mažesnė laiko ir pinigų reikalaujanti pasirengimo dalis.
„Artėjant kolekcijos pristatymui daug kas prašo kvietimo ir mano, kad jo gailiu. Bet žmonės net nepagalvoja, kad kainuoja ir pats kvietimas. O kur dar salės nuoma, podiumo apšvietimas, modelių atskraidinimas, jų apgyvendinimas, kiek kainuoja avalynė, papuošalai, audiniai. Mada – tai žaidimas, labai brangus žaidimas. O bilietas nėra brangus, Paryžiuje net neįmanoma patekti į mados kolekcijos pristatymą. Specialiai taip padariau, kad kolekciją išvystų ne tik mano klientai ir draugai, bet ir plačioji visuomenė“, – aiškino Juozas, rengiantis devintą kolekcijos pristatymą.
– Jūs kas kartą kupinas entuziazmo, bet sau vis žadate, kad pademonstruota kolekcija – paskutinė. Kaip esate nusiteikęs šį kartą?
– Pamirštu tą pažadą ir vėl viskas iš naujo, taip kasmet. Žinau, kad žmonėms įdomu, norite to ar ne – jau nuveikiau didelį darbą, kad daugelis domėtųsi mada.
Kas kartą smagu, kad atvyksta draugai padėti ir demonstruoti kolekcijos. Štai garsūs modeliai Edita Vilkevičiūtė, Svetlana Griaznova, Aistė Misevičiūtė, Julija Steponavičiūtė derino savo tvarkaraščius, kad galėtų atskristi iš už Atlanto. Kitos sėkmingai užsienyje dirbančios manekenės taip pat sukosi su savo darbais, kad galėtų atlėkti į Vilnių iš įvairiausių pasaulio kampelių.
Džiugu, kai gaunu žinutę iš Los Andželo: draugai pasileidę mano kolekcijai pristatyti surinktą muziką, šoka, džiaugiasi ir geru žodžiu mini. Tokiais momentais suvokiu, kad įdėta energija nenueina veltui – ji pasklinda, persiduoda žmonėms įvairiais pavidalais. Taip bus ir šį kartą – patikėkit!
Jau tapo tradicija mums visiems susirinkti tarsi šeimos nariams. Tai palaiko ir įkvepia.
Todėl atsisakiau kurti drabužius keliems spektakliams Belgijos bei Anglijos operos teatruose, nes būčiau nespėjęs sukurti kolekcijos Lietuvoje.
– Jūs nevengiate išsakyti kritikos Lietuvos atžvilgiu, kai kuriuos žmones tai glumina. Kaip jūs pats tai paaiškintumėte?
– Ar dabar sovietiniai laikai, kai galvojame viena, o sakome kita? Ar normalu, kad iš šalies kas valandą emigruoja 4–5 žmonės? Reikia turėti drąsos pasakyti, kas negerai. Aš vis dėlto daug padariau savo šaliai, tad galiu sau leisti ir pabambėti. Štai neseniai mano kurtas pašto ženklas puikavosi pasaulinėje parodoje Taivane.
Labai gera mylėti Lietuvą iš tolo, kai turi puikias buities, materialines sąlygas. O kai mėnesį dirbi kaip jautis ir neturi net ko pavalgyti – meilės šaliai sąvoka skamba kitaip. Gera mylėti Lietuvą ir aikčioti, kokia tai nuostabi šalis, kai čia atvažiuoji tik pabaliavoti. Tokių žmonių ausį dažniausiai kritika ir rėžia. Kritikuoju, bet ir garsinu šalies vardą. Amerikietiškasis „Vogue“ parašė, kad Juozo Statkevičiaus dėka Lietuva atsirado pasaulinės mados žemėlapyje.
Jau net pamečiau skaičių, kiek spektaklių pastatyta su mano kostiumais. Dar kartais viduje sukirbėdavo dvejonė dėl to, ką darau, ar gerai darau... Bet praėjusią vasarą gavau tokį savo asmenybės, talento ir profesionalumo patvirtinimą, kad abejonių neliko. Aš pakilau į tokį lygį, apie kokį ir svajojau, – kuriu kostiumus užsienio teatruose.
Briliantas Zalcburgo festivalio karūnoje – taip buvau pavadintas po vasarą režisieriaus Alvio Hermanio pastatytos Richardo Strausso operos „Danajos meilė“ premjeros. Austrai beprotiškai nustebo, kai sukūriau kelis šimtus efektingų kostiumų ir sutaupiau jų biudžetą. Juk per kelis darbo Lietuvoje dešimtmečius, kaip visada, jau esu pripratęs taupyti. Kai įsisukau jų sandėliuose į likučius, ne-brangiai sukūriau prabangą, ir visi aiktelėjo.
Štai po kolekcijos pristatymo kursiu kostiumus Ciuricho teatre spektakliui „Madam de Sad“, pasirašiau sutartį su Milano „La Scala“.
Aš labai myliu Lietuvą, todėl bet kokiais – kartais gal ne visiems priimtinais – būdais noriu atkreipti dėmesį į problemas. Abejingumas yra kur kas blogiau.
Juk Lietuva – didvyrių žemė, teritorija driekėsi net iki Juodosios jūros, o atvyko keli migrantai – ir visi pabūgo kaip velnias kryžiaus. Jie juk ir patys čia nenori gyventi dėl mažų atlyginimų ir oro sąlygų.
Kita vertus, juk Londone yra net keli šimtai tūkstančių lietuvių, ir nieko!
Su čigonais Vilniaus tabore metų metais nesusitvarkoma. Iškeldinti nėra kur, nes juk visi bijo tokių kaimynų. Čigonų nepakeisi, tai pastatykite jiems devynaukštį ir tegu gyvena, taip kontroliuoti mokesčius ir nusikalstamumą būtų lengviau. Dabar pinigų šiai problemai spręsti prarandama ar išleidžiama kur kas daugiau. Jie irgi žmonės.
– Kas jus tuomet įkvepia, kai aplink fonas erzinantis?
– Štai visi burbėtojai mane labai įkvepia, jaučiu energijos antplūdį. Tuomet kyla noras padaryti ką nors priešingai – ką nors labai gražaus. Grožis išgelbės pasaulį – aš tuo tikiu.
O kai burba ant manęs, tai sakau, kad pirma savo laiptinę tegul žmonės išsišluoja.
Pernai mano šou vadinosi „Slaptas J(ū)S(ų) gyvenimas“. Iš tiesų tai ne mano, o jūsų visų gyvenimas, kai kito kieme skruzdėlę matote ir aptarinėjate, o savajame dramblys įsirioglinęs, tačiau jo nepastebite.
– Kas labiausiai per šiuos metus įsiminė, įstrigo, palietė širdį?
– Nors pats esu gimęs Beždžionės metais, jie man visuomet būna gana sunkūs, kupini didesnių ar mažesnių perversmų. Tokie ir šie. Pirmą kartą kilo mintis išvažiuoti į užsienį – ten gyventi ir dirbti.
O nutiko štai kas. Man pradėjo skaudėti koją ir nuėjau į ligoninę. Pasijutau kaip paskutinis kvailys, nors visą gyvenimą moku mokesčius. Gera turėti pažįstamų medikų – jie padėjo. Buvau apstulbintas, kaip ligoninėje negali sulaukti pagalbos – kol sulauksi, gali ir numirti. Bet čia ne gydytojai, čia sistema kalta. Štai dabar paburbėjau aš, – nusijuokė Juozas. – Žodžiu, šįmet kaip niekada apėmė bejėgiškumo jausmas, jaučiuosi lyg Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais, o tos kovos niekam nereikia.
– Gal kirbanti dvejonė emigruoti akina keliauti – pastaruoju metu skraidėte itin dažnai?
– Gyvenu faktiškai lėktuve. Skraidau dėl darbų, lankau draugus, atostogauju.
Sicilijoje dažnai lankiausi savo senų bičiulių kvietimu. Jie turi vilą ant jūros kranto – ramu, gera kaip kaime. Vasarą pasiėmiau ir mamą. Ji iš pradžių vos neiškepė, jau siūliau skristi namo, bet prisitaikė, o paskui išskristi nebenorėjo.
– Kasmet stebina ne tik jūsų kolekcijos, tačiau ir jūs pats – atgimstate tarsi iš senos odos išsinerianti gyvatė. Kaip jums tai pavyksta?
– Išvaizda – tai sistemingo darbo rezultatas. Nesakau, kad bobiškai lekiu pas kosmetologę kiekvieno spuogo spausti, bet stengiuosi veidą puoselėti nuolat. Mano kosmetologė Oksana Šimkienė sako, kad tai darbas, iš tiesų dažnai einu sukandęs dantis, bet šiais laikais gera išvaizda svarbu, nieko nepadarysi.
Aš ir kremu teptis tingiu. Neseniai skaičiau tokį straipsnį, kuriame teigiama, kad visiškai nesvarbu, kokiu – pigiu ar brangiu – kremu tepiesi. Svarbu pats laikas ir ritualas.
Atsipalaiduoju per atostogas, nieko nedarau visą dieną, būnu apkiautęs, nes niekas manęs nemato ir neaptarinėja, pirštais nebado.
– Veidą atgaivinti gana paprasta – reikia tik pinigų ir laiko procedūrai, tačiau jūs ir daug sportuojate, o tam jau reikia valios. Puikiai prisimenu, kaip kažkada sakėte, kad sportuoti tingite.
– Pastaruosius keletą mėnesių dėl kojos sportuoti negalėjau. Liepė net savaitę pagulėti, bet aš neturiu laiko dykinėti. Nors negaliu eiti į sporto salę, kasdien 10–15 minučių darau mankštą. Treneris vis paskambina, klausia, kaip man sekasi, duoda patarimų.
Sportuoti dabar nebetingiu, labai noriu ir net apima panika, kai negaliu nueiti į sporto salę. Pasportavęs gaunu energijos užtaisą visai dienai. Seniau iš tiesų baisiai tingėdavau. Gal todėl, kad nuo pirmos iki paskutinės klasės lankiau plaukimą, buvau didysis plaukikas – užkniso juodai. Bet ne veltui treneris, kai sugalvojau sportuoti, sakė, kad labai gerai – greitai atgausiu formą, nes raumenys turi atmintį.
Gal bėgantys metai daro savo... Aš ir dabar, kaip anksčiau, naktimis nemiegu, dirbu, tačiau anksčiau galėdavau miegoti iki vidurdienio, o dabar kylu 6–7 valandą. Man pačiam keista.
Galiu vaidinti jauną, sportuoti, madingai ir stilingai rengtis, tačiau amžius daro savo – dažniau norisi pailsėti, nelakstyti po balius ir bereikšmius šurmulius, o anksčiau tai atrodė labai svarbu. Bet parako mano statinėse dar daug – būkite ramūs! Aš ne iš tų, kurie pasiduoda.
