Ventę daugelis pažino, kai ji surengė pirmąją Lietuvoje veganų mugę „Vegfest LT“. Gruodžio 3 dieną Vilniuje rengiama antroji.
Švaraus, skaidraus, draugiško nusiteikimo ir požiūrio į pasaulį, moteris spėja, nepakeis naujos pasiūlytos rimtos pareigos. Tarptautinė sveikatingumo asociacija vienija verslo įmones, kurios siūlo prekių ar paslaugų, skirtų sveikatingumui.
„Esu nusiteikusi ryžtingai. Matau kitokią mūsų visuomenės ateitį, žinau, ką turiu nuveikti. Verslo, teisinės, rinkodaros ir viešųjų ryšių konsultacijos verslininkams, atstovavimas derybose su įvairiomis institucijomis, prekybos centrais, mokymai, konferencijos ir kiti renginiai – mano daržas.
Viena užduočių – įdiegti produktų sertifikavimo sistemą. Pavyzdžiui, Anglijoje maisto produktai turi savas žymes pagal cukraus, druskos, riebalų ir kitokių sveikatai nepalankių medžiagų kiekį. Dėl to teks derėtis su politikais.
Be to, augalinė mityba jau tapo mano gyvenimo būdu. Aš net buto Vilniuje dairiausi ne daugiau nei kilometras iki turgaus, kad galėčiau ten dažnai keliauti. Kai gyvenau Anglijoje, vaisių ir daržovių man iš Lietuvos atsiųsdavo tėvai, nes patys turi žemės ir augina daug gėrybių“, – „Stiliui“ sakė Ventė.
– Kas nuviliojo jus į Ispaniją ilgesniam laikui nei atostogos?
– Mokėjau ispanų kalbą, mano prosenelė buvo ispanė – visuomet knietėjo pabūti toje šalyje ilgiau. Beje, ten, galima sakyti, baigiau savo žurnalistinę karjerą – dirbau turizmui skirtame žurnale „The Best of Spain“, keliaudavau ir rašydavau angliškai apie gražiausias šalies vietas. Taip pat su kolege išleidome kelionių po Ispaniją gidą.
Apkeliavau Ispaniją skersai išilgai, lankiausi net mažai kam žinomose vietose.
Visuomet knietėjo keliauti, mano mama – didelė išvykų entuziastė. Vos sulaukusi pilnametystės gavau pasą, prasidėjo kelionės – iš pradžių autostopu, traukiniais, paskui atsirado pigūs skrydžiai.
– Gyvenote net keliose šalyse. Ar galėtumėte pasidalinti trumpu blyksniu, įspūdžiu iš kiekvienos?
– Danija buvo pirma šalis – vykau geram pusmečiui pagal mainų programą. Ši šalis pasirodė labai nuobodi, pilna taisyklių. Buvo keista, kad ten visi vieni kitus giria, o tai Lietuvoje neįprasta. Tiesiog reikėjo laiko, kad perprasčiau naują kultūrą.
Tačiau vienas didžiausių Europoje Roskildės muzikos festivalis viską pakeitė – dalyvavau jame jau septynis kartus ir ketinu į jį vėl vykti. Po šio festivalio Danijos veidas mano akyse visiškai pasikeitė.
Paskui netikėtai susipažinau su mergina iš Turkijos, dirbusia viename brangiausių privačių universitetų Turkijoje. Paklausiau, gal yra kokių nors stipendijų užsieniečiams, ji atsakė, kad taip. Ką gi, stipendiją gavau ir išvykau į Stambulą studijuoti psichologijos bei komunikacijos mokslų, nes svajojau pabūti tame mieste.
Po metų likau dirbti – fotografijos centre užsiėmiau viešaisiais ryšiais.
Nedėjau daug pastangų gerai išmokti turkų kalbą, nes neketinau likti ilgam. Nors akis badė netvarka ir skurdas kaip Lietuvoje, žmonės pasirodė nuostabūs, labai atviri ir draugiški. Ši šalis man svarbi ir dėl to, kad būtent čia tapau vegane.
Turkija tam palanki šalis – šviežių vaisių bei daržovių pilna, o nemažai vietos virtuvės patiekalų yra veganiški. Be to, dar ir dalijausi butą su vegane, kuri iš karto paprašė namie nelaikyti mėsos gaminių. Tai irgi buvo postūmis keisti gyvenimo būdą.
Į Angliją išvykau, nes tuo metu ten gyveno pusbrolis. Kurį laiką pabuvusi Londone, persikrausčiau į 100 kilometrų nuo jo esantį Nortamptoną.
Dirbau energetikos įmonėje biuro vadove. Energetika – ne mano sritis, bet gelbėjo žurnalistinis smalsumas. Pavyzdžiui, įmonė turi savo meteorologą, pagal kurio prognozes skaičiuojama artimiausių savaičių dujų kaina.
Aš buvau pripratusi gyventi dideliuose miestuose – Madride, Stambule, Londone, o Nortamptonas – net už Vilnių mažesnis. Buvo neįprasta, tačiau man patiko.
– Ar jautėte sveikatos sutrikimų? Dažnai žmonės mitybą keičia susirgę.
– Nesirgau, bet, kaip ir daugelis, turėjau mažai energijos, blogai miegodavau. Dabar mano miegas ramesnis, užtenka pamiegoti mažiau valandų, keliuosi labai anksti ir nuveikiu daug daugiau. Taip gyvenu jau penkerius metus ir tai tapo taip įprasta, kad net užsimirštu, jog toks gyvenimo būdas laikomas neįprastu.
Nevartoju mėsos, žuvies, pieno produktų, kiaušinių. Tortų ar bandelių – gaminių su glitimu – ragauju tik per veganų festivalius. Valgau daug šviežių vaisių ir daržovių, riešutų, mėgstu troškinius, tirštas sriubas. Lęšiai, pupelės, avinžirniai, įvairiausios kruopos – taip pat mano kasdienės mitybos produktai. Labai mėgstu sojų varškę (tofu). Kartais paskanauju veganų ypač mėgstamo seitano – iš kviečių pagaminto mėsos pakaitalo ar tempės – fermentuotų sojų pupelių ruošinio. Jau šešerius metus visiškai nevartoju alkoholio.
Daugeliui iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad veganiška mityba blanki, tačiau ne vienas, tapęs veganu, prisipažino taip skaniai anksčiau nevalgęs.
– Kaip manote, kas nutiko, kad pastaruoju metu kone masiškai žmonės pereina prie vegetariškos ar dar kardinalesnės – veganiškos mitybos?
– Todėl, kad dabar galima gauti kur kas daugiau informacijos, be to, vis sunkiau nuslėpti, kad mėsa ir pienas – nesveika.
Mitybą žmonės keičia dėl kelių priežasčių: vieniems skaudu valgyti gyvūnus, kitus nauju keliu veda poreikis rūpintis sveikata, tretiems rūpi aplinkosaugos reikalai, nes gyvulininkystė klimatui daro labai neigiamą įtaką.
– Tačiau vis įsiplieskia ginčai tarp visavalgių ir veganų. Tiesą sakant, ir mane trikdo pasirodanti informacija, kad, pavyzdžiui, daržovių nauda organizmui nėra moksliškai įrodyta. Arba kurio nors produkto teigiamos savybės buvo išryškintos, tapo aksioma tik kokiam nors koncernui rūpinantis savo materialine gerove.
– Pasaulio sveikatos organizacija, laikoma itin konservatyvia, pernai oficialiai pripažino, kad mėsos gaminiai sukelia vėžį, ir priskyrė juos prie pirmosios grupės kancerogenų, prie kurių priklauso ir tabakas, asbestas, radioaktyviosios medžiagos.
Man pakanka įrodymo, kad pasirinkta veganiška mityba tinka, nes jaučiuosi kur kas geriau nei tuomet, kai valgydavau viską.
– Galėjote sau ramiai valgyti veganišką maistą, tačiau pokyčiai lėkštėje virto dideliais projektais – veganų festivaliu, dabar štai einate vadovaujamas pareigas. Kaip mąstymo pokytis nuvedė prie platesnės veiklos?
– Dar gyvendama Anglijoje prisidėjau prie kelių veganiškų festivalių organizavimo, taip kilo idėja tokį surengti ir Lietuvoje.
Ilgėdavausi Lietuvos, bet buvo baisu į ją grįžti. Draugams sakiau, kad grįšiu nebent gavusi darbą, susijusį su sveikatingumu. Ir prašom – dabar dirbu organizacijoje, kurios net pavadinime yra žodis „sveikatingumas“.
Jei turėčiau šeimą, nerizikuočiau. Juk Lietuva – ypač skurdi, pagal gyvenimo lygį velkamės Europos Sąjungos uodegoje.
Anglijoje turėjau kur kas geresnį uždarbį. Bet Lietuvoje mano tėvai, draugai, be to, daug kokybiškesnis maistas.
– Ką jūs parsivežėte iš svečių šalių, kokią patirtį?
– Gyvenimas kitoje šalyje – puikus asmenybės išbandymas. Gerai save bent kuriam laikui įmesti į kitokias sąlygas. Tuomet į problemas imi žvelgti visai kitaip. Visai kitaip pamatai save, pasaulį ir suvoki, kad jis gyvuoja nebūtinai taip, kaip esi įpratęs manyti. O kur dar nauji dalykai, kurių patiri begalę, – įkvėptai kalbėjo Ventė.
Ventės įprastas dienos valgiaraštis:
Ventė valgo tris kartus per dieną, tarpuose neužkandžiauju.
Pusryčiams – vanduo (tik atsikėlus), daigintų grikių glotnutis (daiginti grikiai, vanduo, pora obuolių, kuokštas žalumynų – lapinių kopūstų, mongoldų lapų, dilgėlių ar dar kitokių žalumynų; tik vienos rūšies – iš viso Ventė stengiasi gamindama naudoti kuo mažiau sudėtinių dalių). Pora vaisių, saujelė per naktį mirkytų riešutų.
Pietums – vanduo, pora vaisių, troškinys, sriuba, makaronai su daržovėmis ar orkaitėje keptas patiekalas.
Vakarienei- vanduo, pora vaisių (žiemą vakarienei dažniausiai valgo granatų), lengvas užkandis – sumuštiniai su marinuota tofu, vietnamietiški daržovių suktinukai, samosos ar užkepėlės.
