Asta jau seniai buvo vadinama dainuojančia direktore. Dalyvavo televizijos šou „Žvaigždžių duetai“ – su Viktoru Malinausku netgi pasiekė superfinalą.
Nuo tada scena nuolatos buvo šalia. Teko dainuoti ne tik su „Žvaigždžių duetų“ partneriu V.Malinausku, bet ir kartu su „Žvaigždžių kvartetu“, ir kaip solistei. Iki šiol Asta dainuoja su Romu Bubneliu – jie jau koncertavę ne tik miestų šventėse, bet netgi didžiosiose šalies arenose.
„Muzikos talentų lyga“ – A.Bagdonavičienės sugalvotas projektas. Amžius neribojamas, pernai dalyvių amžius svyravo nuo 5 iki 35 metų. Konkursas vyksta skirtingo amžiaus kategorijose, geriausi pasirodymai transliuojami per Lietuvos televiziją. „Muzikos talentų lyga“ vyksta kelias dienas. Trečiajame festivalyje, kuris vyks kitų metų balandį, jau laukiami ne tik jaunieji vokalistai, bet ir šokėjai – renginys taps dar spalvingesnis ir įvairiapusiškesnis.
Didelis pasiekimas, kad trečiojo festivalio laureatų koncertai bus transliuojami kiekvieną savaitgalį nuo Velykų iki Motinos dienos. O dalyvių skaičius ir geografija auga dideliu greičiu: pavyzdžiui, pernai buvo 205 pasirodymai, 650 dalyvių iš 9 pasaulio valstybių. Įdomu tai, kad Asta prisimena kiekvieną jų – ne tik kokią dainą atliko, bet ir kuo buvo apsirengęs.
„Nesvarbu, kiek festivalio dalyviui metų, jeigu jis atvyko pas mus – jau yra žvaigždė. Pasitinkame jį nuo durų ir globojame viso renginio metu. Esu įsitikinusi, kad renginiai vaikams, jaunimui turi būti aukščiausio lygio. Suaugęs dar atsirinks, o štai vaikui tai gali turėti didelės įtakos ateičiai“, – sakė Asta.
Renginių organizavimo patirties ji turi pakankamai – „Krasta Auto„ dažniausiai išsiversdavo be specialistų, nes Asta labai mėgdavo tai daryti pati su komanda.
Kaip atsirado mintis organizuoti muzikinį projektą vaikams? Ji su dainuojančia 13 metų dukra Ieva jau buvo aplankiusi ne vieną konkursą ir festivalį, rezultatai džiugino, bet dažnai į akis krisdavo ir trūkumai, negebėjimas suvaldyti chaoso, kai, regis, reikia tiek nedaug. Tai irgi prisidėjo prie noro sukurti savą muzikos renginį.
O kai teko galimybė artimiau susipažinti su Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija, jos technine baze bei studentais, abejonių nebeliko: „Kai pamačiau erdves, tinkamas filmuoti, puikiai įrengtą įrašų studiją, Dizaino fakulteto studentų darbus, siūlomas specialybes, supratau, kad būtent čia galima įgyvendinti kirbantį norą jaunimui suteikti galimybę pasirodyti profesionalioje scenoje, televizijoje. Įspūdį Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje įvertinau kaip ženklą – metas!“ – pasakojo Asta.
Nuo pat projekto pradžios Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija yra pagrindinė partnerė, kur studentai gali realiame projekte pritaikyti savo žinias, jie ne tik savanoriauja organizaciniuose darbuose, bet ir kuria renginio stilių, maketuoja, festivalio laimėtojo dainai sukuria vaizdo klipą, kuris yra kaip specialusis prizas nuo kolegijos.
Pakako dvejų metų, kad A.Bagdonavičienę kaip aukštai vertinamą vaikų ir jaunimo festivalių rengėją kviestų teisėjauti tarptautiniuose konkursuose ir užsienio šalyse: ji jau viešėjo Latvijoje, Ispanijoje, Italijoje, Suomijoje, Švedijoje.
Ryžto, atrodo, jai niekada netrūko. Ir tai įrodo keli įdomūs, smagūs jos gyvenimo momentai. Studijuodama ekonomiką Vilniaus universitete Asta laimėjo konkursą metus studijuoti Vokietijoje. Prieš kelis dešimtmečius tai prilygo stebuklui.
Valiutų kurso skirtumas buvo žvėriškas, studentei teko suktis. Asta susirado valytojos darbą restorane. Kildavo 4 valandą ryto, iki 8 valandos turėdavo spėti viską sutvarkyti, kad paskui lėktų į paskaitas. Buvo sunku ne tik fiziškai, bet ir morališkai – ar to ji atvyko į kitą šalį? Mikliai rado kompromisą – įsidarbino kosmetikos platintoja, tai buvo lengviau ir netrukdė mokslams.
Metai Vakarų pasaulyje įliejo dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Kai kartą ji buvo rekomenduota kaip puikiai vokiškai kalbantis asmuo, atvyko į pokalbį su „Krasta Auto“ akcininku. Išėjusi neketino rymoti prie telefono ir laukti atsakymo, ar yra priimta į darbą.
„Šiandien man pačiai tai skamba kaip anekdotas. Bet buvo taip: kitą dieną po pokalbio paskambinau pati ir pasakiau, kad sutinku dirbti jų įmonėje, – juokiasi Asta. – Stojo trumpa pauzė, o po jos sekė klausimas: „Nuo kada gali pradėti?“
Taip prasidėjo jos beveik dviejų dešimtmečių karjera automobilių pasaulyje.
– Dabar gyvenate dainuojančiame pasaulyje, tačiau vis tiek tenka nuveikti iš pažiūros ir neįdomius darbus: rašyti konkurso įstatus keliomis kalbomis, ieškoti rėmėjų, o ir kažin ar įdomu kelias dienas klausyti dainuojančiųjų. Kas jums iš to? Kodėl nesirenkate kelio, kai mėgaujiesi patinkančiu dalyku pats sau vienas?
– O man klausyti – malonumas. Aš galvoju, kad jei Dievas apdovanojo talentu, nuodėmė mėgautis juo vienumoje. Juk žmonės talento dėka sukuria daugybę gražių dalykų. Manau, kad mano muzikinis projektas – vienas jų. Jam reikia didžiulių resursų – emocinių, fizinių, finansinių, tačiau sujungus tuos talentus, kuriais, manau, esu apdovanota, ir žinias bei įgūdžius, kuriuos įgijau būdama versle, išeina puikus rezultatas. Tai festivalis, augantis geometrine progresija. Didžiausia motyvacija kasmet jį tobulinti ir vesti į priekį – tai yra vaikų, jų tėvelių ir vadovų atsiliepimai. Kai po festivalio užplūsta padėkos laiškai – jie visus vargus atperka, priimu tai kaip ženklą, kad dirbu ne veltui, daugybei žmonių suteikiu džiaugsmo. Žinoma, pasitaiko ir nusivylimų – tobulybei ribų nėra. Kasmet stengiuosi sugalvoti, įtraukti ką nors naujo į konkurso taisykles – kai ką gero pamatau užsienyje rengiamuose konkursuose, bandau pritaikyti tai pas mus, analizuoju savo klaidas ir trūkumus – atsižvelgiu į juos ruošdamasi kitų metų konkursui.
Bet svarbiausias kriterijus, kuriuo vadovaujuosi, nuo pat pradžių yra toks pat – aukštas lygis ir vertinimo komisijos teisingi vertinimai.
– Kuo šiuo metu gyvenate?
– Ruošiamės savo III tarptautiniam vaikų ir jaunimo muzikiniam projektui „Muzikos talentų lyga“. O kadangi jau suplanuota ir šio projekto jaunesnioji sesutė, kuri gims vasarą, kartu gyvenu ir tuo. Sesutės vardas bus „Summer Talent League“ („Vasaros talentų lyga“), ji vyks Ispanijos kurorte Ljoret de Mare. Labai džiaugiuosi, kad mano projektas taip sparčiai auga, kartu augindamas ir savo gerbėjų ratą.
Mano užduotis – kad šiame konkurse būtų viskas, kas geriausia, – pradedant dalyviais, baigiant įgarsinimu, apšvietimu, galiausiai kompetentinga ir sąžininga vertinimo komisija. Darome šventę – kad vaikai jaustųsi žvaigždėmis. Ieškau rėmėjų, kurių dovanos vaikams būtų patrauklios, kad kiekvienas, net ir nelaimėjęs prizinės vietos, būtų tinkamai pagerbtas ir apdovanotas.
– Kodėl jūs palikote gerai apmokamą darbą?
– Ateina metas, kai jauti, kad reikia pokyčių. Gal ir poilsio reikėjo, tačiau eilinės atostogos nebepadėdavo.
Įtampos pakakdavo, tad pradėjo šlubuoti sveikata. Vaikams prasidėjo paauglystė – tokiu metu dėmesio reikia daugiau nei mažiukams.
Įmonėje prasidėjo pertvarka – ir ten reikėjo skirti dar daugiau jėgų ir laiko. Pajutau, kad nebegaliu tiek savęs visur dalinti. O paprasčiausias ženklas – pradėjau darytis nepatenkinta vos ne kasdien.
– Koks buvo verslo periodas – kokie didžiausi pasiekimai, ar buvo nusivylimo momentų?
– Verslo periodas buvo įdomus, pilnas iššūkių. Didžiausiais pasiekimais versle laikau komandos mobilizavimą ir sugebėjimą motyvuoti sunkiausiais laikotarpiais. Pirmasis tokių – kai reikėjo pastatyti ant kojų iš minusinės duobės „Fiat“ prekės ženklą.
Antras smūgis – visam automobilių verslui kirtusi ekonominė krizė. Ir vienu, ir kitu atveju reikėjo pasitelkti visus savo vadybinius sugebėjimus ir žmogiškąsias savybes. Ką gi – „Fiat“ gamykloje buvau tikra žvaigždė, o „BMW Nordic“ buvau apdovanota kaip geriausia įgaliotosios įmonės vadovė Baltijos šalyse.
– Kaip apibūdintumėte buvusį verslo periodą – ko pasimokėte, ko kartais galbūt ilgitės?
– Tai, kad jaučiau didžiulį komandos palaikymą, mane stipriai motyvavo. Be verslo pamokų, kurias gavau per 18 metų praktiką iš savo akcininko, komanda, kurią sugebėjau aplink save suburti, man buvo brangiausias įmonėje esantis turtas. Su stipriais žmonėmis be galo gera dirbti. Aš nė kiek nesibaiminau jų konkurencijos, kaip tik skatinau jų augimą. Jie tai žinojo ir vertino, ir manau, kad tai daug kartų atsipirko. To labiausiai ir ilgiuosi – stiprios komandos, su kuria jokia užduotis neatrodė neįveikiama.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika?
– Muzika mano gyvenime buvo visada. Jau pirmoje klasėje, dar nelankydama muzikos mokyklos, jau turėjau „Jaunojo pianisto“ vadovėlį ir žinojau, kad tikrai grosiu. Visais mokykliniais metais būriau aplink save klasės ansamblį. Tuo metu daug muzikos aplink, kaip dabar, nebuvo. Todėl kūrėme dainas patys. Nebuvo ir tokių smagių konkursų ar festivalių, kokie vyksta šiandien.
Kodėl po vidurinės mokyklos nepasirinkau muzikos studijų? Problema tikriausiai ta, kad man labai gerai sekėsi ne tik muzika, bet ir matematika, puikiai sekėsi rašyti lietuvių kalbos rašinius ir nagrinėti eilėraščius, užsienio kalbos buvo vienas mėgstamiausių dalykų. Taigi maniau, kad jei nesu vien muzikos fanatikė, tikriausiai rinktis geriau ką nors kita, o muziką pasilikti širdžiai. Ar tai buvo geras sprendimas, sunku pasakyti, tačiau dabar esu tikrai laiminga.
– Kiek muzikos yra dabartiniame jūsų gyvenime?
– Dabartiniame mano gyvenime muzikos labai daug. Reguliariai lankau vokalo pamokas. Be „Muzikos talentų lygos“, dažnai tenka suburti muzikuojantį jaunimą ir lydėti į užsienio konkursus. Kvietimų gaunu labai daug – ir kaip Lietuvos delegacijos vadovė, ir kaip vertinimo komisijos narė.
– Kaip atrodo jūsų diena, sako, kad namų šeimininkės labai užsiėmusios?
– Aš ir nesu namų šeimininkė. Baigusi darbą „Krasta Auto“ dar porą metų dalyvavau įmonės veikloje kaip pardavimo mokymų konsultantė, dalyvaudavau kituose įmonės projektuose. Pastaruosius porą metų esu užsiėmusi „Muzikos talentų lyga“.
Diena atrodo gana paprastai. Prieš 6 valandą nuskamba žadintuvas, šeimai – pusryčiai, vaikai išvežami į mokyklą, tada sporto klubas, o po to jau kiekviena diena kitokia – atsižvelgiant į mano projektų vykdymo stadiją.
Yra laikas, kai bėgi iš susitikimo į susitikimą, kai reikia viską suderinti ir televizijoje, ir parduoti savo projektą potencialiems rėmėjams, ir susitikti su garso, šviesos, kitos technikos tiekėjais, paskirstyti atsakomybę projekto savanoriams, juos motyvuoti (neturint finansinių išteklių!). Bet malonu tai, kad vasarą beveik visą turiu tik sau.
– Kaip buvote auginama, auklėjama, kad šiandien esate būtent tokia?
– Aš augau demokratiškoje jaunų tėvų šeimoje, kur netrūko nei švenčių, nei dainų, nei svečių. Mūsų šeima leisdavo sau kartą per mėnesį nueiti papietauti į restoraną, o sovietmečiu tai nebuvo toks jau eilinis įvykis. Beveik kiekvieną sekmadienį mama mane vesdavosi į vaikų spektaklius.
Nuo pat mažens buvau labai atsakinga ir itin visuomeniška, vienu metu lankiau daugybę būrelių – muzikos mokykla, šokiai, dailė, individualios gitaros pamokos, anglų kalbos pamokos, etnografinis ansamblis. Dar buvau klasės seniūnė, o jaunesniajam broliui dažnai tekdavo pabūti aukle. Taigi ir savo vaikams kartais sakau, kad kuo daugiau esi užsiėmęs, tuo daugiau laiko turi nuveikti daug dalykų.
– Kokia jūsų šeima – ką stengiatės įskiepyti savo vaikams?
– Mūsų šeima labai demokratiška, kartais atrodo, gal net per daug, – šyptelėjo Asta. – Vaikams abu su vyru stengiamės būti pavyzdys. Dažnai suaugę nepastebi, kad vaikai net nesistengdami kopijuoja savo tėvų elgesį, manieras, posakius. Noriu įskiepyti savo vaikams, kad viską, ko trokšti, galima pasiekti. Taip pat stengiuosi įskiepyti, kad nebūtina bėgti iš Lietuvos, jei nori ką nors reikšminga nuveikti ir pasiekti. Štai sūnus Jonas, kuriam netrukus sukaks 17 metų, tapo Lietuvos jaunių jėgos trikovės vicečempionu savo amžiaus grupėje. Jis iškėlė 205 kilogramų štangą – nedaug trūksta iki Lietuvos rekordo. Didžiuojuosi sūnumi, nes parodė puikų valios ir užsispyrimo pavyzdį.
Dukra Ieva taip pat turi kuo pasigirti, jos trofėjų lentynoje – ne viena prizininkės taurė iš įvairių tarptautinių ir respublikinių dainavimo konkursų.
– Kaip statote savo santarvės, meilės rūmą su vyru Kęstučiu Bagdonavičiumi – „Ergo“ draudimo grupės Baltijos šalyse valdybos pirmininku?
– Po metų – 20-asis mūsų santuokos jubiliejus. Kartais pajuokaujame, kad atrodome senamadiškai, nes nepuolame prie jaunesnių partnerių, nesidarome plastinių operacijų ir nesipuikuojame automobiliais ar namu. Ilgalaikės santuokos pamatas yra bendrų vertybių išpažinimas ir pagarba vienas kito interesams. Santuokos jubiliejų reikės gerai atšvęsti, – žadėjo Asta, dainuojanti per visas šeimos ir brangių žmonių šventes.
– Kokia jums pati gražiausia daina?
– Man gražiausios ir reikšmingiausios tos dainos, kurių tekstai prasmingi, ir tu, kaip atlikėjas, gali jas išgyventi ir perduoti tai scenoje. Paradoksas, bet man viena tokių dainų yra ta, kurios nė karto nesu atlikusi viešai, tačiau ji skamba mano kompaktinėje plokštelėje, įrašytoje kartu su dukra ir broliu. Tai Lauros Remeikienės kūrinys „Jeigu žinotum“. Noriu tikėti, jog man pavyko perteikti tekstą taip, kad jis paliestų kiekvieno širdį.
