Ramunė nėra žinomas asmuo, tiesiog įdomu, kaip dar kitaip gali susiklostyti žmogaus gyvenimas pakėlus sparnus iš gimtinės. Bet iš pradžių – apie vestuves.
„Esu vienos didžiausių Didžiosios Britanijos įmonių IG padalinio Airijoje rinkodaros specialistė, nuotoliniu būdu studijuoju Harvardo universitete.
Mano vyras atsakingas už reklamos technologijų diegimą „Google“ kompanijoje. Abu dirbame įtemptai, tad nenorėjome daugybę laiko ir lėšų investuoti į vestuvių puotą“, – žurnalui „Stilius“ pasakojo Ramunė.
– Ką patartumėte draugams, neapsisprendžiantiems, kokios šventės nori?
– Tai sudėtingiausias momentas, apie kurį turi būti diskutuojama poroje. Nesutinku, kad nuotakos nuomonė svaresnė. Jei vizijos skiriasi, reikia ieškoti tarpinio varianto. Mano pagrindinis patarimas būtų nepasiduoti visuomenės normoms ir nedaryti ko nors vien dėl to, kad kiti to tikisi. Netiesa, kad „normaliose“ vestuvėse turi būti pūsta suknelė, balandžiai, limuzinas ir fejerverkai. Aš, žinoma, perdedu, tačiau tokie ir panašūs atributai visiškai prieštarautų mano skoniui.
Rasmusas ir aš turime nuostabias šeimas ir aibę draugų, kaip ir finansines galimybes rengti vestuvių puotą, bet to nenorėjome. Didelėje šventėje neretai pasimeta jos esmė, nes visas dėmesys sutelkiamas į nuotakos apdarus, vaišes ir svečius. Jaunieji vargiai randa laiko persimesti vienu kitu žodžiu. O kur dar visi niuansai, kurie nesusiklostė „pagal planą“, ir nuotakos ašaros!
Galbūt tai savanaudiškas žingsnis, bet mes norėjome vestuvių sau po itališka saule, renesansinės architektūros apsuptyje ir gurkšnojant Toskanos vyną. Mes net liudytojus samdėme. Dalis draugų sakė, kad mūsų vestuvės šauniausios, apie kokias jie yra girdėję, kiti manė, jog tai pats liūdniausias sprendimas. Bet mes nesigailėjome nė minutės.
– Kaip susipažinote su savo vyru?
– Grįžusi iš Stokholmo į Vilnių po magistrantūros studijų įsidarbinau Danijos technologijų įmonėje „Adform“. Mano vyras atvyko į Lietuvą su darbo vizitu. Priešingai nei iki tol sutikti danų kolegos, jis man pasirodė be galo arogantiškas. Gal tai ir patraukė akį. Tačiau pradėjus kalbėtis tema vijo temą.
Rasmusas – labai įdomi asmenybė, užkietėjęs keliautojas. Po dviejų dienų jis išskrido atgal į Kopenhagą, bet mes bendraudavome skaipu nesustodami – kasdien po darbo iki 4–5 valandos ryto... Pamiršdavome, kad reikia miegoti, – juokėsi Ramunė. – Jis atskrisdavo į Vilnių, aš – į Daniją arba susitikdavome kokioje nors Europos sostinėje. Netrukus sulaukiau darbo pasiūlymo Kopenhagoje, ir viskas tarsi sustojo į savo vietas.
Juokinga, bet iki sutikdama Rasmusą buvau nusistačiusi, kad darbas ir meilė neturėtų susipinti, nes jei kas nors pakryps ne taip, gali atsidurti labai nemalonioje situacijoje. Vis dėlto, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi...
– Ar justi kultūriniai skirtumai? Jei taip, kaip jie gludinami, apeinami?
– Turbūt nepatikėsite, jei pasakysiu, kad jų nėra. Yra daug mažų dalykų, kuriuos mes darome skirtingai ir kurių vienas iš kito mokomės, bet į aštrius kampus per ketverius metus dar neatsimušėme.
Pamenu, Rasmusui akys ant kaktos iššoko, kai užplikiau jam kavos puodelyje ir liepiau gerti, kai tirščiai nusės. Jis sakė, kad tik urvinis žmogus gali sugalvoti taip tiekti kavą.
Jis iki šiol nesupranta, kodėl mes dedame kiaušinį į šaltibarščius.
O man keistas tradicinis daniškas sumuštinis, kai ant juodos duonos vietoj kumpio ar sūrio dedama virta bulvė. Ir aš iki šiol nevalgau anyžinių saldainių, be kurių skandinavai tiesiog negali gyventi.
Tačiau šie dalykai yra tarsi mažos staigmenos. Manau, mes labai daug vienas iš kito išmokome. Vyras man atvėrė duris į skandinavišką dizainą, išmokė vertinti maistą, sportuoti ir labiau atsipalaiduoti. Aš jį skatinau išsivaduoti iš skandinaviško susikaustymo, akinau reikšti emocijas. Mes sukūrėme geresnę vienas kito versiją.
– Kokios iki tol turėjote santykių patirties? Juk Lietuvoje moterys skundžiasi, kad nėra tinkamų vyrų.
– Laikui bėgant supratau, kad asmenybė, o ne tautybė yra svarbiausias veiksnys. Visur yra įvairių žmonių, svarbu surasti tokį, kurio vertybės atitiktų tavąsias. Kultūriniai ypatumai turi įtakos, tačiau visko neapibrėžia.
Pavyzdžiui, iš tipinio skandinavo galite nesitikėti, kad jis atidarys jums duris, sumokės už vakarienę, padės nešti sunkų krepšį ar išspręs santechnikos problemas namuose. Vis dėlto tipinis skandinavas taip pat nemanys, kad moters pareiga išlyginti jam marškinius ar pasitikti su karšta vakariene.
Mūsų namuose šios pareigos skirstomos pagal tai, kas labiau mėgsta ką daryti, o ne pagal vyriškus ar moteriškus darbus. Ir man toks scenarijus tinka. Niekuomet nesupratau, kodėl, kai dirba abu poros nariai, moteris turėtų būti labiau atsakinga už namų ruošą. Lygiai taip pat nesuprantu, kodėl, kai dirba abu poros nariai, vyro pareiga mokėti už kokteilius bare.
– Kodėl išvykote iš Lietuvos?
– Pirmą kartą gyventi svetur išvykau maždaug prieš aštuonerius metus, kai dar mokydamasi Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute dalyvavau studijų mainų programoje. Išvažiavau penkiems mėnesiams į Suomiją, Juveskiulę.
Dėl šios galimybės be galo džiaugiausi, bet kartu ir nerimavau, nes penki mėnesiai nematant šeimos ir draugų atrodė labai ilgas laiko tarpas... Tačiau net nespėjau susivokti, kaip greitai jie praskrido.
Pratęsiau studijas užsienyje dar pusmečiui. Tai buvo fantastiška patirtis, apvertusi mano pasaulį aukštyn kojomis.
Galėjau palyginti skirtingas mokslo sistemas, susipažinau su kitokiu gyvenimo būdu, susiradau aibę draugų, išmokau važiuoti dviračiu per sniegą, – džiaugėsi Ramunė. – Nuo to laiko nebegalėjau sustoti ieškoti galimybių skirtingose šalyse. Po Suomijos buvo žurnalistinė praktika Londone, vasaros studijos Sankt Peterburge, magistrantūros mokslai Stokholme, rinkodaros darbas Kopenhagoje ir da-bartinė karjera Dubline. Ši patirtis – didžiausias mano turtas.
Lietuvoje nusistovėjusi norma, kad tam tikru metu žmogus turi pradėti sėslų gyvenimą, rasti ilgalaikį darbą, įsigyti nekilnojamąjį turtą ir auginti vaikus. Aš tik labai neseniai išsilaisvinau iš šio stereotipo. Jei šiandien mes galime keliauti ir dirbti skirtingose šalyse, kodėl turėtume apsiriboti? Nemanau, kad Airija yra mano paskutinė stotelė.
– Kaip pavyko įsitvirtinti svečioje šalyje, koks buvo sunkiausias momentas?
– Pamenu, kai gyvenau Suomijoje, tėtis manęs paklausė, kas sunkiausia. Nebepri-simenu, kuo pasiskundžiau, bet jis man atsakė, kad tai labai gerai, nes sudėtinga patirtis yra pati vertingiausia. Ji mus užgrūdina. Dažnai prisimenu šiuos jo žodžius.
Šiandien norėtųsi atsakyti, kad niekas nebuvo sunku, neturiu niūrių prisiminimų, tačiau būta įvairių momentų. Pradžioje reikėjo peržengti kalbos barjerą, studijų metais nebuvo lengva gyventi Šiaurės šalyse su lietuvišku biudžetu ir teko labai daug dirbti, kad būdama mergaitė iš Rytų Europos galėčiau konkuruoti su vietiniais kvalifikuoto darbo rinkoje.
Pamenu, paskutinį pusmetį Stokholme miegodavau po tris valandas, nes turėjau bėgti į paskaitas, rašyti baigiamąjį darbą, lankyti intensyvius švedų kalbos kursus, atlikti praktiką ambasadoje, savaitgaliais dirbti renginių organizavimo įmonėje ir šalia to dar prisidėti prie studentų asociacijos veiklos. Po pusės metų tokio krūvio norėjau išvykti į negyvenamą salą... Vis dėlto jei atsukčiau laiką atgal, nieko nekeisčiau. Kiekviena patirtis buvo nuostabi.
Iš Kopenhagos su vyru persikėlėme į Airiją, kai jis gavo darbo pasiūlymą iš „Google“ Europos būstinės Dubline. Atrankos etapų buvo daug. Kai jis pagaliau sulaukė skambučio su galutiniu darbo pasiūlymu, namuose įsivyravo trumpa tyla. Jam tai nuostabi galimybė, bet mano situacija buvo truputį sudėtingesnė. Įsitvirtinimą Airijoje reikėjo pradėti nuo pradžių.
Danijoje dirbau turinio rinkodaros („content marketing“) specialiste, buvau užsitarnavusi puikias darbo sąlygas ir vadovo pasitikėjimą. Tad kraustymasis į naują šalį, kur mano anglų kalbos žinios nebebuvo pranašumas, kur verslas kapanojosi iš krizės ir kur konkurencija rinkodaros srityje buvo milžiniška, kėlė nerimą.
Bet sprendimus aš priimu greitai, ir po poros mėnesių jau gyvenome Dubline. Norimą darbą susiradau maždaug per mėnesį. Mane nustebino airių atvirumas. Niekam čia neįdomu, kad tavo vardas neįprastas, – jei moki kalbą ir turi profesinių įgūdžių, darbas bus tavo. Po šešių interviu turų sulaukiau pasiūlymo dirbti rinkodaros vadove IG, vienos didžiausių Britanijos įmonių Dublino padalinyje (FTSE 250). Biure esu vienintelė moteris ir vienintelė užsienietė, bet darbas ir atmosfera puiki. Airiai – labai draugiška tauta.
– Studijos Harvarde – skamba išdidžiai. Kaip spėjate?
– Harvardo universitete studijuoju strateginį įmonių valdymą ir tai žvėriškai nelengva dirbant visu etatu. Laiką tenka planuoti minutėmis – parbėgusi iš darbo vakarais skaitau knygas, o savaitgaliais rengiu atsiskaitymo darbus.
Vėliau teks dažniau skraidyti į Bostoną, o šiuo metu kursai vyksta nuotoliniu būdu. Paskaitos prasideda 0.30 val. nakties ir trunka iki 3 val. ryto dėl laiko skirtumo, o 7 val. turiu keltis ir bėgti į darbą. Krūvis nelengvas, bet grąža tiesiog neišmatuojama.
Harvardo profesoriai sugeba sudrebinti visas mano nuostatas ir padeda pažvelgti į įprastas problemas visai kitaip. Mokslo kokybė labai aukšta, kaip ir reikalavimai bei kainos. Tačiau esu įsitikinusi, kad svarbu turėti papildomos veiklos, kuri padeda atitrūkti nuo kasdienės rutinos.
– Ką patartumėte draugei, trypčiojančiai ir vis neišvykstančiai į kitą šalį dėl didesnio užmokesčio ar tiesiog dėl iššūkio pagyventi kitoje šalyje, sukaupti naujos patirties ar pailsėti nuo rutinos kad ir dirbant visai kitokį darbą?
– Pavartosiu anglišką frazę: „Go for it!“ Geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei. Tačiau nesu sutikusi žmogaus, patyrusio gyvenimo svetur avantiūrą ir nuoširdžiai to besigailinčio. Juk visuomet galima sugrįžti! Ir grįšite jau kitokie: praplėtę akiratį, papildę kalbos žinias ir pažinę naujų žmonių.
Nesutinku, kad finansinės priežastys šiandien yra (ar turėtų būti) pagrindinis jaunų emigrantų motyvas. Nebe tie laikai ir nebe tos kainos Lietuvoje, kai svetur dirbantis žmogus galėjo sau leisti statyti tėvynėje namus, išlaikyti giminaičius ir kurti verslą. Užsienyje gyvenantys išsilavinę lietuviai vaikšto į teatrą, keliauja, lankosi restoranuose, tobulina žinias. Kitaip tariant, gabūs žmonės vis daugiau investuoja į patirtį, ir tai nuostabu.
