Tai pamokslų rinkinys, guodžianti, raminanti knyga net ir tam, kuris iš viso nesilanko bažnyčioje. Apie tai – žurnale „Stilius“.
Neabejoju, kad Algirdas supras tą mano „Ieškokite moters!“, – ne veltui jo mišios sekmadieniais Šv.Ignoto bažnyčioje Vilniuje sutraukia minias žmonių, nes šis kunigas geba į gyvenimą ir žmogų žvelgti su meile ir ypatinga šiluma, netrūksta švelnaus humoro ne tik kasdienėje jo kalbėsenoje, bet ir per pamokslus.
Vieno jų metu A.Toliatas pristatė savo knygą „Žmogaus ir Dievo metai“, papasakojo jos atsiradimo istoriją. Kartą vienos žinomos leidyklos žinoma direktorė užsuko pas manikiūro meistrę. Kaip žinoma, grožio salone net nešnekios klientės pasiduoda ten tvyrančiai nuotaikai ir mielai paplepa apie šį bei tą. Tąkart kalba pasisuko apie kunigą. Ir ką gi – manikiūro meistrės knygų leidėjai mestas klausimas, kodėl jūs neišleidžiate Toliato pamokslų rinkinio, pamažu ėmė virsti kūnu.
„Tai knyga, kurios pats nerašiau. Ji atsirado mano draugų dėka. Prieš ketverius metus bičiuliai pareiškė: „Parėję iš tavo pamokslo sėdame su šeima pietauti ir pradedame ginčytis, nes kiekvienas tavuosius žodžius suprato skirtingai. Pasitikslinti nėra kaip – dėk savo pamokslus į internetą.“ Kai pasiskundžiau, kad neturiu savo puslapio, kitą rytą jis jau buvo sukurtas, tai padarė draugai, – knygos atsiradimo kelią nupasakojo A.Toliatas. – Taip pradėjau pamokslauti įsijungęs diktofoną, sekmadienio vakarais visa tai surašau ir įkeliu į savo tinklaraštį www.toliatas.lt. Ruošiant knygą iš ten tekstai ir buvo atrinkti. „Žmogaus ir Dievo metai“ – tai mano sielos knyga, pasakoju, kas man rūpi šiomis dienomis, kaip suprantu Bibliją.“
– Kaip jums kyla kiekvieno sekmadienio pamokslo idėjos? Pavyzdžiui, apie tai, kad pinigas – geras tarnas, bet blogas šeimininkas, kaip išjudinti beviltiškas situacijas, apie akimirkas, kurios pakeičia gyvenimą.
– Iš kur ta mintis ateina, nežinau, ji – kaip Dievo dovana, kaip idėja, kaip vėjas. Pradedi kalbėti, ir pasibeldžia stipri mintis – lyg buriuotojas pagauni vėjo gūsį ir pasileidi laiveliu per vandenį.
– Spėri šiuolaikinio gyvenimo tėkmė greičiausiai įtraukia ir jus. O dėmesio prašo daugybė žmonių. Kai pats pavargęs, kaip randate jėgų susitikti, išklausyti kitą? Juk nemažai žmonių ieško jūsų ne tik per mišias.
– Kiekvienas susitikimas – tai pasidalijimas. Juk ne tik duodi, bet ir gauni. Man labai gera daryti tikrus dalykus, kad ir kokios būtų emocijos, – juk jos nesumeluotos, tikros. Juk žmogui manęs prireikia, kai ištinka bėda, vadinasi, svarbu išsikalbėti.
– Girdite daug išpažinčių, istorijų. Jei staiga iš kunigo virstumėte socialiniu darbuotoju, kaip galėtumėte nupiešti bendrą mūsų vaizdą – kokios bėdos mus kankina, ar galima jas apibendrinti?
– Patiko vieno vienuolio atsakymas į klausimą, kokia šių laikų didžiausia problema ir kodėl prarandame prasmės bei džiugesio pojūtį. Jis sakė, jog didžiausia problema, kad kai sėdime – jau stojamės, kai stojame – jau einame, kai einame – jau bėgame. Visada esame vienu žingsniu toliau, o ne čia ir dabar. O būtent stabtelėjus, nurimus didžiausia tikimybė rasti rūpimą atsakymą. Klausimai ir atsakymai yra šalia, tik per lėkimą jų nematome.
Visiems mums reikia pasitikėjimo, jaukumo, šeimos, artumo, sutarimo. Užsisukame darbų, bėgamųjų, kaip vadinu, reikalų rate ir nebėra laiko galvoti apie save, artimuosius. Sustojame nebent tada, kai gyvenimas priverčia, ką nors prarandame. Nebūtinai tas praradimas yra mirtis. Išsiskyrimas, darbo netekimas, liga, pagaliau – noro praradimas. Nebeskanu, nebedžiugina. Dėl ko visa tai? Tai esminis klausimas, visai ne smulkmeniškas.
– Ką patariate praradus norą ir džiaugsmą?
– Nėra receptų. Klausimai ir atsakymai – žmoguje.
– Kunigas – tarsi instrumentas, kuris padeda ištraukti tuos atsakymus iš gelmės?
– Kaip sakė pažįstamas psichoterapeutas, išgydyti galime tik kai kuriuos, palengvinti naštą – daugeliui, išklausyti – kiekvieną. Kartais užtenka žmogų tik išklausyti. Atsakymą jis randa kalbėdamas. Kartais atsakymą pasufleruoja mano pateiktas tam tikras klausimas.
– Ar esate suerzinęs žmogų savo klausimu? Juk kai kada pats žinai klausimą, kurio visai nenorėtum išgirsti.
– Kartais reikia ir griežtesnio klausimo, tai priklauso nuo situacijos. Bet jei žmogus ateina sulaužytas, negali elgtis griežtai. Dažnai žmonės save kaltina, nuvertina.
Sako: „Nepanešu savo gyvenimo kryžiaus – per sunkų man Dievas davė.“ Bet gal ne taip keli tą kryžių arba tempi visai ne savo, – nustebino įžvalga A.Toliatas. – Mano knygos skyriai – tarsi stabtelėjimai.
Mano knygą sudaro metų kelias nuo Kalėdų iki Kalėdų su bibliniais stabtelėjimais. Gaila, dažnai juos tiesmukai suvokiame, o Biblijos kalba yra simbolinė. Joje kalbama įvaizdžiais, regis, paprastais, senais, bet iš tiesų jie byloja apie mūsų laikus, esminius dalykus.
Kai išmoksti skaityti poeziją, tai tampa sava. Taip ir Biblija – ją reikia skaityti tarp eilučių. O mes nekantrūs, neskiriame laiko. Tai kaip vizitas į garsią paveikslų galeriją, tarkime, Luvrą, – gali vieną paveikslą studijuoti pusdienį, o gali sales apibėgti per porą valandų. Tačiau ką išsineši – tik pliusą, kad lankeisi, o ką sielai?
– O kada jūs stabtelite, iš kur semiatės harmonijos?
– Iš jūsų – žmonių.
– Mūsų? Mes – chaosas, bėdos, vargas, triukšmas...
– Ne, kiekvienas susitikimas – tai gyvas klausimas, diskusija, mąstymas.
– Jūs medituojate, užsiimate joga ar sportuojate?
– Šiek tiek sportuoju. Prieš metus liūdnomis aplinkybėmis susipažinau su alpinistais – laidojome vieną jų bendražygį. Susitikimas išsirutuliojo į bičiulystę – pamokytas alpinistų dabar sienele laipioju ir aš. Bet tai ne tik pratybos – tai ir nuoširdus bendravimas, jie – labai dvasingi žmonės.
Jie pasakoja apie savo keliones, išgyvenimus, patyrimą. Klausantis jų vis apima pojūtis, kad tai jau girdėjau. Man tai siejasi su Biblijos pasakojimais. Vienas negali kopti į kalnus – turi būti prisirišęs, esi atsakingas ne tik už save, bet ir už kitą. Žygeivius sieja vienybė, pasitikėjimas. Vienas netyčia paspirtas akmenukas gali nusinešti kito žmogaus gyvybę. Argi mes taip neatsargiai nesielgiame kasdienybėje? Įžeidžiame, žudome žmogų savo pikta išsakyta mintimi, komentaru portale ar socialiniame tinkle.
Alpinistai man pasakojo, kad geriausia vieta apsisaugoti nuo vėjo kopiant į Monblaną yra tualetas. Argi tai ne simboliška, kad kelyje į Dievą, į savo gelmę kai kada užuovėją randi tokioje vietoje kaip tualetas? Tai būtent ta patirtis, apie kurią kalba Biblija.
Štai iš kur aš semiuosi idėjų pamokslams. Kalbu su alpinistais ir suprantu, kad jų dvasinė gelmė gilesnė nei manoji. Skaitau knygas, prisideda manieji kasdienybės išgyvenimai, visa tai liejasi į vieną paveikslą ir tuo dalinuosi bažnyčioje per pamokslą.
Mano knygai pratarmę parašė dabar jau šviesaus atminimo filosofas Leonidas Donskis. Prašiau kelių eilučių, o gavau visą ilgą pratarmę. Mane sužavėjo jo gebėjimas peržengti asmenines ambicijas, įsitikinimus dėl svarbesnių dalykų. Kai pirmąsyk perskaičiau jo pratarmę, mane ištiko šokas. Ji – tarsi kreditas man, įpareigoja būti geresnį.
Knyga pasirodė iškart po Leonido mirties. Verkiau. Jo žodžiai nuskambėjo naujai. Taip šilta, gera, broliška, tėviška. Jo pratarmę priimu kaip testamentą, kurio vykdytojas būsiu aš. Tai tarsi manoji Betliejaus žvaigždė, suteikianti jėgų eiti į priekį.
– O jei nenueini į bažnyčią, pasibuvimas su savimi ir Dievu gali būti keli jūsų knygos „Žmogaus ir Dievo metai“ puslapiai?
– Viena yra išleisti knygą, kitas darbas – ją skaityti. Noriu laimingo skaitytojo, kuris paskaitytų ir suvirpėtų, kad taptų mano knygos bendraautoriu, nes kilusiomis mintimis dalintųsi su savo aplinka.
– Šiais laikais visokios informacijos galima rasti internete, galima šviestis, mokytis. Ar dėl to nemenksta kunigo misija?
– Atvirkščiai! Geromis idėjomis turime dalintis, o gyvas dalijimasis paveikesnis. Juk kad žmogus susižavėtų kalnais, jį reikia ten nuvežti, skaityti ar pasakoti neužtenka.
Technologijų amžius – iššūkis ir kunigui. Jis turėtų būti ne žmogus-orkestras, kuris pats sau diriguoja, pats sau groja. Jis gali būti dirigentas, bet orkestras – bendruomenė. Taip, pamaldas vedu, pamokslą sakau aš, bet trokštu, kad mano žodžiai pasiektų žmogaus sielą, – ne mokyti noriu, o kad jam pačiam kiltų klausimų, diskutuotų, kad manoji Biblijos žodžių interpretacija paakintų jį daryti savas išvadas.
– Kaip manote, kodėl jus taip mėgsta žmonės?
– Nejaučiu, kad esu populiarus. Aš myliu žmones, mėgstu būti jų įvykių sūkuryje, man net susidaro įspūdis, kad iš jų gaunu daugiau, nei duodu. Nuolat vyksta mainai – aš nepavargstu.
Iš tiesų, ko gero, pamokslus sakau pirmiausia sau. Bandau išgirsti, kaip Dievo žodis suvirpa manyje, kur link turėčiau eiti. Aš ir bendruomenė tarsi alpinistų grupė kartu, pasitardami, kopiame į kalną.
– Neseniai jau tradiciškai telefono žinute kviesdamas į mišias rašėte, kad „Kalėdos – toks dalykas, kuris ateina arba ne. Nes praeina pro šalį. Arba net per vidurį, bet be efekto. Tas efektas vadinamas kalėdine avantiūra“. Sutikau nemažai žmonių, kurie prisipažino, jog mielai pasislėptų nuo šventinio šurmulio, kad tik greičiau viskas praeitų pro šalį. Kaip manote, kodėl jie taip jaučiasi?
– Varpeliais dzingsinčios Kalėdos yra kontrastas mūsų išgyvenimams – nepasitikėjimui, išdavystei, melui, intrigoms, interesams. Jei viduje tokia būsena, išorinė šventė gali atrodyti lyg Kalėdų apgaulė. Lyg gautum gražaus popieriaus, o dovanos – ne. Pikta – norisi tą popierių suplėšyti.
Bet nusiminimas turi pagrindą! Ką byloja Kalėdos? Didžiulį nesusipratimą ir atmetimą.
Tauta laukia Jėzaus Kristaus, bet staiga jis tampa nelaukiamas. Karalius Erodas savo rūmuose laukia gimstant sūnaus ir tikisi, kad būtent jis bus TAS pranašas.
Tačiau Jėzus gimė tvarte – nesąmonė! Gimė kažkokiems piligrimams – Juozapui ir Marijui. Kažkokie suvargę žmogeliai, bet Dievas pasibeldžia būtent per juos. Kūdikis gimsta, vos gimusį jį norėta nužudyti, bet Juozapui ir Marijai pavyksta pabėgti.
Jėzus ateina ne pagal protokolą, ne taip, kaip visi tikėjosi.
Taigi visa ši istorija – apie vilties krislą. Kalėdos – tai gerumo likučiai. Net kai aplinkui pilka ir nemiela, tų kalėdinių trupinių vis dėlto yra.
Juk Juozapui ir Marijai turėjo nusvirti rankos, bet jie darė viską žingsnis po žingsnio. Kaip kalnuose: kartais kovoji dėl metro, o kartais – dėl centimetro.
Nors Juozapas su Marija buvo itin priešiškoje aplinkoje, jie sugebėjo išlaikyti gerumo likučius.
Ką tai reiškia mums? Mes ir esame tų piligrimų iš Nazareto kelionės tęsėjai. Galima Kalėdas sutikti ir po antklode. Galima ir be eglutės. Bet jei padarai konkretų žingsnį čia ir dabar savo kasdienybėje – bent jau šiltai pažvelgei kaimynui į akis, – Kalėdos jau įvyksta. Jos tam, kad nenužmogėtume.
Kai kada nieko nedarome, nes neapsimoka. Pavargome, nes darėme, tačiau, pasiyrę žingsniu į priekį, per du buvome nustumti atgal. Bet ne į tai reikia koncentruotis, svarbu, kad buvo žingsnis į priekį. Tau gali paploti, o gali ir apspjauti, bet labai svarbu žengti tą žingsnį į priekį, nes tai tavo kelionė nušvitimo link. Juk dieną Betliejaus žvaigždės nematyti, ji lydi naktį, o ji – tai mūsų pavojų ir netikrumo simbolis, užkliūvi už akmens, paslysti, atsimuši į kliūtį.
Taigi Kalėdos nuo pat savo atsiradimo nežadėjo aukso rūmų ir lengvo buvimo. Tačiau jos byloja apie viltį.
Prancūzai sako, kad virstantis medis sukelia daugiau triukšmo nei augantis miškas. Taip ir su mūsų užmojais ir darbais: nesėkmė, intriga – ir norą stengtis prarandame. Bet juk mūsų veikla yra tarsi tas augantis miškas, o šiam procesui vienas nuvirtęs medis – iškilusi problema – įtakos neturi. Kalėdos – tai patikinimas, kad miškas auga.
