Moteris į Indiją traukė trečią kartą. Ir tai – tik kelio pradžia. Pasak Jolitos, kuo daugiau mokaisi, tuo aiškiau suvoki, kiek mažai žinai.
„Kuo giliau neri, tuo platesni gyliai atsiveria, ir suvoki, kad dugno iš viso nėra, – nėra nei pradžios, nei pabaigos, tai iš tiesų neišmatuojamas vandenynas. Tiek fizinėje srityje, tiek emocinėje, tiek dvasinėje“, – žurnalui „Stilius“ įspūdžiais dalijosi Jolita.
– Kokia kelionė buvo šį kartą – turėjote konkretų tikslą ar tiesiog norėjote pravėdinti galvą?
– Galvą galima pravėdinti visur, kad ir išėjus į kiemą pakvėpuoti šviežiu Lietuvos oru, nes jaustis gerai galima visur. Mūsų savijauta – mūsų pačių pasirinkimas.
O Indijoje turėjau labai konkretų tikslą – mokytis pagrindinėje aštangajogos mokykloje – „Sri K.Pattabhi Jois Ashtanga Yoga Institute“ Maisore, pas geriausią pasaulyje aštangajogos mokytoją Sharathą Joisą.
Jis yra tiesioginis įpėdinis tikrosios, originaliosios aštangos praktikos, perduodamos tūkstančius metų iš lūpų į lūpas. Į šią mokyklą pakliūti labai sunku. Iki šiol sunku patikėti, kad mane ten priėmė, ir turėjau galimybę mokytis kartu su geriausiais pasaulyje jogos mokytojais.
Neslėpsiu, buvo labai sunku – po praktikos drebėdavo rankos ir kojos, prakaitas tiesiog srovėmis varvėdavo nuo viso kūno, tačiau per mėnesį, ko gero, įvyko kelerių me-tų pažanga.
– Iš tolo Indija ir joga joje atrodo mistiškai, romantiškai. Tačiau girdėti ir kalbų, kad ten pilna apsišaukėlių, bandančių užsidirbti iš to, kuo įtikėję vakariečiai. Kaip atsirenkate savus mokytojus, tinkamas vietas?
– Mitų yra visokių, tačiau niekas nepakeis fakto, kad Indija yra jogos gimtinė. O apsišaukėlių yra ne tik Indijoje, jų pilna visur. Svarbiausia – išmokti nieko nesmerkti, nevertinti ir žiūrėti į visas gyvas būtybes kaip į lygiavertes.
Visi mes augame, šiuo konkrečiu momentu esame geriausia savo paties versija. Nesvarbu, ar mums atrodo, jog mums nuosmukis ar pakilimas, visi išbandymai, laimės ir nelaimės mums yra duotos tam, kad tobulėtume.
Gerą mokytoją rasti labai sunku. Surasti tikrąjį savo mokytoją (kalbu ne tik apie jogą) – sunkiausia užduotis. Ir tai yra mūsų pačių atsakomybė, ne mokytojo, todėl svarbu rinktis atsakingai.
Aš turėjau labai daug gerų mokytojų, likimas man pats sudėliodavo kelią iki jų. Tačiau jei dar nebuvote susidūrę su joga ir net neįsivaizduojate, nuo ko pradėti, rinkitės tokį mokytoją, kuris pats praktikuoja kiekvieną dieną, netgi kiekvieną mielą akimirką, nes, kaip žinome, joga nėra vien asanos – tai ir švarios mintys, gražūs veiksmai.
Tik šventai atsidavęs praktikai mokytojas turi galią jus pakeisti. Tikras mokytojas ne tik moko jogos asanų, jis kelia jūsų energijos lygį, augina sąmoningumą, gydo tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Kaip pradedančiajam suprasti, ar mokytojas pats praktikuoja? Padės pojūčiai – jei jums gera šalia jo, mokytojas jus žavi, norite kuo ilgiau laiko praleisti šalia, žinokite, kad jo energijos lygis aukštas, jis veiks jus teigiamai.
Toks mokytojas nevalgo mėsos ar žuvies, nes negali nuskriausti jokios gyvos būtybės. Nevartoja svaigalų, nerūko. Jei mokytojas vis dar vartoja alkoholį, kad ir mažais kiekiais, ar valgo mėsą, jūrų gėrybes, žinokite, kad jis arba yra savo kelio pradžioje, arba daro ką nors kita, bet ne jogą. Nes atsidavus praktikuojant jogą kito kelio nėra – visi šie dalykai atkrinta savaime dėl didėjančio sąmoningumo lygio.
Nori to ar ne, mėsa, svaigalai pasidaro visiškai nepriimtini jūsų kūnui, nes auga ne tik proto, bet ir kūno ląstelių sąmoningumas.
– Kokie į jogos mokyklą susirenka žmonės? Regis, ten norėtųsi ramybės ir atgaivos, o štai skaičiau jūsų socialinėje paskyroje, kad tarp kilimėlių vos skruzdėlė būtų praropojusi. Neerzino chaosas?
– Keista, tačiau tame siaubingame chaose ir buvo tobula harmonija. Tokia jau yra Indija. Kita vertus, jei tavo viduje audros – ramybės niekur nerasi, ypač Indijoje. Jei viduje ramu, niekas neišmuš iš pusiausvyros.
Anksčiau vengdavau didelių susibūrimų, nes jie mane išsekindavo, atimdavo energiją. Dabar jaučiu, kad esu pakankamai stipri keisti aplinką pati. Pakliūvi į chaosą, nusišypsai, ir žiūrėk – visi tau šypsosi.
Mumyse yra tokie neišsenkami šaltiniai, kad net neįsivaizduojame. Mūsų užduotis – atverti šį šaltinį ir dalytis juo su kitais.
Į Maisorą suvažiuoja išskirtiniai žmonės – labai pažengę tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Ir kuo jų daugiau, tuo mūsų praktika stipresnė, tuo stipresnė energija cirkuliuoja. Juokdavomės, kad net mokyklos sienos dreba, kai pradedame sinchronišką praktiką.
– Stebėdama jūsų kelionės nuotraukas socialinėje paskyroje pagalvojau, kad jūs net kažkaip išskirtinai pradėjote švytėti, kad ir kokia juokinga ši mintis daugeliui atrodytų.
– Bet kokia praktika mus šviesina. Ar tai joga, ar poterių kalbėjimas, ar meditacija, tiesiog gerų darbų darymas mus apvalo, išlaisvina nuo mūsų pačių baimių, rūpesčių, nuima nuo akių iliuzijos šydą, dėl kurio gyvename nuolatinėje kančioje.
Žmogus nesukurtas kentėti. Mano gyvenimo svajonė – parodyti tai žmonėms, išlaisvinti kiek įmanoma daugiau nuo jų pačių susikurtų pančių, išmokyti juos viską priimti ir surasti džiaugsmą gyvenime. Mes visi iš tikrųjų šviečiame, o mano vidinė šviesa dar tik skleidžiasi, tačiau pajutau jos skonį ir žinau, kad kelio atgal jau niekada nebus. Atradau, ko ieškojau, tiksliai žinau, kaip tai pasiekti.
– Ar kelionėje patyrėte nuotykių, nesusipratimų, gal dėl ko nors reikėjo pakeisti savo nuostatas?
– Nuotykių buvo daug ir įvairių. Keliavau viena, dažnai rinkdavausi viešąjį transportą, valandų valandas dardėdavau indiškais autobusais, traukiniais, rikšomis. Indai labai stebėdavosi išvydę šviesiaplaukę merginą, kur nors vidury nakties įlipančią į traukinio vagoną.
Kartais susirinkdavo visas būrys žmonių ir gal 10 minučių stovėdavo sustingę ir žiūrėdavo į mane. Aišku, taip nutikdavo labai atokiose vietose, kur vakariečiai turistai reti svečiai.
Nebijojau viena keliauti, turėjau labai stiprų pojūtį, kad viskas bus gerai, kad esu apsaugota ir būsiu saugiai nuvesta ten, kur reikia.
Tačiau kitoms merginoms nepatarčiau vienoms keliauti. Grįžusi namo viską pergalvojau – stipriai rizikavau. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai vidury nakties sprogo autobuso padanga, vairuotojas nusuko iš kelio į kažkokį servisą vidury laukų. Mano telefonas buvo visiškai išsikrovęs, ir aš buvau vienintelė moteris autobuse. Tikrai akimirką šovė mintis, kad visko gali atsitikti, bet labai greitai nuraminau protą, susikaupiau ir pasakiau sau, kad man nieko bloga nenutiks.
Išlipau kartu su būriu vyrų žiūrėti, kaip keičiama padanga, nereagavau į jų spoksojimą, išlikau rami, šypsojausi ir greitai visų dėmesys nuo manęs nukrypo į padangos keitimo darbus. Sugebėjau netgi telefoną įkrauti – vietinis mechanikas užkūrė savadarbį generatorių ir parūpino elektros.
– Kokia grįžote šį kartą iš Indijos, kas pakito?
– Grįžau dar stipresnė tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Apie fizinę formą net nėra ko kalbėti, galiu tik paminėti, kad būdama 38 metų esu pačios geriausios fizinės formos, kokios kada nors esu buvusi.
– Ką manote parvežusi savo mokiniams, sekėjams, ką norėtumėte nauja jiems pasakyti?
– Pasakysiu tai, ką man vienas mylimų mokytojų sakė dar Lietuvoje: yra tik du keliai šiame gyvenime – baimės kelias ir meilės kelias. Rinkitės pastarąjį.
