Taip jos gyvenimas daugiausia ir bėga: tarp meno, kūrėjų, kurie įkvepia, – Daivos gyvenimo šokolado ir realybės, kuri dažniausiai vis dėlto pilka kaip scenos dulkės.
Verslo vadyba Vilniaus Gedimino technikos universitete – štai ką ji pasirinko studijuoti. Meno jos, studentės, gyvenime buvo ne daugiau nei tų žmonių, kurie į spektaklį nueina kelis kartus per metus. Bet kartą jos gera draugė Greta Cholina, tuo metu jau dirbusi Oskaro Koršunovo teatre, paprašė padėti seseriai choreografei Anželikai Cholinai, statančiai spektaklį „Pamišusių merginų šokiai“, bei režisieriui Oskarui Koršunovui tvarkyti spektaklių kostiumus ir rekvizitus.
Rūbai, indai, baldai – gausybė daiktų daiktelių, kurie, žiūrovas net neįsivaizduoja, kaip kai kada sunkiai atsiranda scenoje.
Studijų metais įžengusi į teatrą ir tapusi kostiumininke-rekvizitininke, jame Daiva ir liko. Bendrakursiai žavėjosi, kad ji turi galimybę bendrauti su scenos legendomis: Regimantu Adomaičiu, Laimonu Noreika, Remigijumi Vilkaičiu, Dainiumi Gavenoniu, Rasa Samuolyte ir daugeliu kitų. Ir pati Daiva džiaugėsi šiltu ryšiu su garsiais žmonėmis. Vilniaus Gedimino technikos universitete ji būdavo vadinama teatro mergaite, nes dažnam su mokslu susijusiam darbui rinkdavosi teatrą nagrinėjančias temas – tuo metu tai buvo visiškai nauja.
– Rinkotės žemišką specialybę ir atsidūrėte teatre. Jis susijęs su mūzomis, bet ne su geru uždarbiu. Neknietėjo paieškoti sotesnės duonos?
– Neslėpsiu, buvo mintis ieškotis darbo kitoje sferoje – mano bendrakursiai įsidarbino įvairiose verslo bendrovėse, bankuose. Jie darė tai, kas laikoma rimtu verslu, o teatras tarsi tik pomėgis. Bet įžengiau į jį prieš 16 metų ir užbūrė. Dėkoju likimui, kad man suteikė galimybę dirbti su garsiais kūrėjais, – O.Koršunovu, A.Cholina, su jais dirbdama užkulisiuose daug sužinojau, užaugau, pažinau teatro specifiką bei struktūrą.
Su O.Koršunovo teatru teko ir daug Europos scenų bei festivalių aplankyti. Gastrolės labai suvienija teatro trupę, padeda pažinti vieniems kitus, tampi tarsi šeima. Teatro specifika ypatinga – čia dirba nepaprasti, žavingos sielos žmonės. Čia kiekviena diena vis kitokia, ypač įdomus ir kartu sunkus premjeros išleidimo etapas, kai susiduri su nekasdieniais iššūkiais, kuriems reikia iš-tvermės, išradingumo ir įgūdžių.
Taip pat su nekantrumu lauki rezultato, žiūrovų reakcijos, žinoma, aplodismentų. Džiaugiuosi, kad įgyta patirtis, vadybos studijos leido atsiskleisti ir Vilniaus mažajame teatre. Maestro Rimo Tumino įkurtas teatras spinduliuoja savita energija, čia jauki aplinka, leidžianti skleistis jauniems talentams.
Man pradėjus eiti Vilniaus mažojo teatro vadovo pareigas čia sukurti spektakliai „Minetis“ (rež. R.Tuminas), spektaklis emigracijos tema „Bedalis ir labdarys“, komedija apie sovietinius laikus „Savižudis“ (rež. G.Tuminaitė), klasikinis veikalas „Marija Stiuart“ (rež. A.Areima).
Šiuo metu rengiamasi premjerai itin skaudžia ir aktualia tema apie pabėgėlius „Europiečiai“ (rež. P.Ignatavičius).
– Jus dažnai galima sutikti užkulisiuose. Ar kartais nebūna apmaudu, kad jūsų darbas nėra matomas?
– Nesu dėmesio trokštantis žmogus. Darau viską, kad kitiems būtų gerai, – būtų įgyvendinti kūrėjų sumanymai, viskas teatre vyktų sklandžiai, laiku. Kiekviena premjera yra daugybės žmonių – ne tik režisieriaus, jo suburtos aktorių trupės, bet ir kompozitorių, dailininkų, scenografų, apšvietėjų, garso technikų, rekvizitininkų, kostiumininkų, grimuotojų, vadybininkų ir dar daugelio kitų – darbo vaisius.
Vadovo darbas – užtikrinti, kad visos grandys sklandžiai dirbtų, kad pavyktų sukurti spektaklį. Kad kiekvieną vakarą teatras pritrauktų daugybę žmonių, kad oras virpėtų nuo išgyvenamų emocijų. Teatre dirbančių žmonių darbo rezultatas yra ne tik labai matomas, bet ir ilgalaikis. Kai kurie Vilniaus mažojo teatro spektakliai gyvuoja daugiau kaip dvidešimt metų. Kaip tik vieno jų – spektaklio „Maskaradas“ – jubiliejui dabar ir rengiamės. Beje, šį ką tik atnaujintą, atjaunintą spektaklį, kuriame siaučia pūga ir išgyvenama nepaprasta meilės istorija, rodysime ir Naujųjų metų išvakarėse Nacionalinio dramos teatro scenoje.
– Ar šiandien dar justi bent kruopelė pirmos euforijos, patirtos teatre, kai įžengėte ne kaip žiūrovė, o kaip jo dalis?
– Iki šiol didžiausias malonumas ir kartu iššūkis bendrauti su teatro kūrėjais, aktoriais, darbuotojais, klausytis įvairių istorijų, pasakojimų, išgyvenimų, nuotykių. Visada jaučiu didingą tų žmonių aurą, energiją – geriu ją. Ypatingas jausmas užplūsta kaskart, kai pavyksta sukurti nepamirštamą vakarą mūsų žiūrovams: ar tai būtų premjera, ar aktoriaus jubiliejinis vakaras, ar teatro 25-metis, kurį neseniai įprasminome premjeromis ir šventiniais vakarais, kuriuose skambėjo pasaulinio garso atlikėjų Davido Geringo ir Vladimiro Tarasovo atliekama muzika improvizuojant mūsų aktoriams.
Šį sezoną planuojame keletą ypatingų vakarų-susitikimų, kuriuose žinomi aktoriai bendraus su savo publika. Lapkričio mėnesį tokį vakarą rengia aktorė Agnė Šataitė, sausį – aktorius R.Adomaitis. Pastarojo vakaro metu bus pristatyta ir Daivos Šabasevičienės knyga apie šį kūrėją.
– Mažasis teatras praėjusią vasarą vyko gastrolių į Kiniją. Girdėjau, kad neįtikėtina, kaip greitai viską suorganizavote.
– Kultūros atašė Kinijoje Agnė Biliūnaitė atsivežė į Lietuvą kelis prodiuserius, kiekvieno teatro garbės reikalas buvo tinkamai prisistatyti, kad būtų pakviestas gastrolių. Vietoj vieno numatyto spektaklio mūsų teatre svečiai iš Kinijos pažiūrėjo net tris, o dėl ketvirto atskrido iš Pekino dar kartą.
Jie susižavėjo mūsų teatru. Po spektaklio R.Tuminas, aktoriai, svečiai dalijosi emocijomis ir komplimentais iki išnaktų. Prodiuseris Xiang Wangas tiesiog įsimylėjo mūsų teatrą ir nutarė, kad negalima laukti, reikia kuo greičiau R.Tumino spektaklius parodyti Kinijoje. Paprastai tokioms gastrolėms reikėtų ruoštis metus, o mes turėjome tris mėnesius.
Gastroles Xiang Wangas apmokėjo savo lėšomis. Žavėjo ir jo paties užmojis lavinti gana skurdų kinų meninį patyrimą. Jis pats Kinijoje yra įkūręs pirmą nepriklausomą teatrą, kasmet rengia tarptautinį teatrų festivalį, į kurį ir buvome pakviesti.
Su teatro komanda priėmėme didžiulį iššūkį – Kinijoje parodyti tris spektaklius („Madagaskarą“, „Tris seseris“ ir „Dėdes ir dėdienes“) po tris kartus. Devyni vakarai spektaklių, R.Tumino paskaita apie aktorinį meistriškumą, nauji dalykiniai susitikimai svetimoje, bet labai įdomioje kultūrinėje terpėje – tai buvo puiku.
– A.Cholinos ir Mažojo teatro įkūrėjo bei meno vadovo R.Tumino darbais Lietuva žavisi, tačiau netrūksta ir juos kritikuojančių dėl to, kad šie kūrėjai dirba Maskvos teatruose. Ką tokiems kritikams atsakytumėte?
– Manau, kad ne kritikuoti, o didžiuotis reikėtų tokiais kūrėjais. Ir dirba jie ne tik Maskvoje, tai pasaulinio lygio meistrai, kuriais žavisi pasaulis. Štai vasarą Graikijos Epidauro teatre R.Tuminas pastatė „Edipą karalių“. Tai seniausias Graikijos antikinis teatras po atviru dangumi, statytas 14 tūkstančių žiūrovų.
Į režisieriaus R.Tumino ir viso lietuvių desanto (A.Cholinos, A.Jacovskio, F.Latėno, G.Tuminaitės) premjerą susirinko ne tik tūkstančiai žiūrovų, atvyko ir pats Graikijos prezidentas.
Pasaulis vertina lietuvių režisierių darbus, džiaugiasi jais, didžiuojasi. Lietuvos režisierių darbai galėtų būti tas produktas, kuris garsintų Lietuvą pasaulyje. Tik pati Lietuva to turi norėti.
– A.Cholina ir A|CH teatro direktorė jos sesuo Greta, regis, bet ko arti neprisileidžia? Kaip jums pavyko sutarti?
– Jūsų klausimas tikriausiai padiktuotas kokio nors stereotipo, kad jos „bet ko neprisileidžia“. Aš sakyčiau priešingai – jos reiklios, žinančios, ko nori pasiekti profesionalės, mokančios meistriškai suburti ir valdyti komandą. Šalia jų jautiesi užtikrintai, saugiai. Jautiesi vertinama.
Mudviejų su Greta energiniai laukai derėjo dar mokyklos laikais. Mudvi daug ką nuveikėme kartu, ji geriausia draugė, žinanti mano džiaugsmus ir nuoskaudas.
Greta vadovavo Vilniaus mažajam teatrui, buvau jos pavaduotoja. Jai išėjus, perėmiau vadovo pareigas. Netrukus laimėjau ir konkursą, džiaugiuosi, kad teatro darbuotojai manimi pasitikėjo. Man daug ko reikėjo mokytis, juk jau dabar nestoviu Gretai už nugaros – sprendimus priimu pati, ne visada jie lengvi.
– Kas teatre gali būti sudėtinga?
– Karjeros pradžioje buvo sudėtingi vieni dalykai, dabar – kiti. Teatre ypač daug nenumatytų situacijų, kai turi galvoti, kaip suktis iš padėties. Ypač gastrolėse. Būna, kad kitame mieste gastroliuojanti trupė prieš pat spektaklį apsižiūri, jog Vilniuje liko pusė kostiumų.
Arba milijoniniame mieste pasiklysta aktorius, spektaklis turi prasidėti po kelių minučių, o aktoriaus vis nėra. Ir turi rasti išeitį čia ir dabar.
Pamenu ir juokingų situacijų, kurios kažkada juoko nekėlė. Prieš daugybę metų, dirbdama rekvizitininke ir atsidūrusi kulkų išvarpytame Bosnijos ir Hercegovinos mieste, ieškojau rūkytos vištos, kuri buvo reikalinga vienai spektaklio scenai.
Rūkytos nebuvo, tad nupirkau keptą, kur kas minkštesnės konsistencijos. Pamenu, kaip tas sviedžiamas keptas paukštis išsitaškė į visas puses, apdrėbdamas dekoracijas, drabužius, sukeldamas man siaubą, o žiūrovams netikėtai dovanojęs efektingą sceną.
Šiandien, kai einu rimtesnes pareigas, iššūkiai kiti. Man skaudu, kai kūrėjų meninės idėjos atsiremia į realybę, – ribotus finansus kūrybiniams projektams įgyvendinti. Noriu, kad mūsų teatre būtų statoma daugiau spektaklių, kad gautume daugiau dėmesio iš tų, kurie sprendžia, kokiems pastatymams skirti finansavimą, kokiems – ne.
Noriu, kad kultūros politikos galvos daugiau dėmesio skirtų mūsų teatrui, suvoktų šio teatro kūrėjų ypatingą talentą ir santykį su žiūrovais, kurie kiekvieną sezoną laukia naujų spektaklių. Deja, nestatome tiek, kiek norėtume.
Jeigu klausiate, kas sudėtinga, atsakysiu, kad nėra labai lengva prasiskinti kelius į pasaulį. O noriu, kad mūsų teatrą pasaulis atrastų, kad aktoriai turėtų galimybę vykti į užsienio gastroles ir kad jos garantuotų orius honorarus. Noriu, kad man vadovaujant teatrui užmegztume ryšį su užsienyje dirbančiais kultūros atašė, prodiuseriais, kurie galėtų padėti mums nutiesti tiltus į garsių pasaulio teatrų scenas, nes mes galime jiems pasiūlyti spektaklių, sukurtų pagal pasaulyje garsių dramaturgų austrų, vokiečių, rusų veikalus. Taip pat galime parodyti ir lietuvių autorių – Juozo Tumo-Vaižganto ar Mariaus Ivaškevičiaus – perlus.
– Jūsų viena pavardė – Len – įdomiai skamba, iš kur ji?
– Tai ukrainietiška pavardė. Teatras man dovanojo ne tik karjerą, bet ir vyrą, kurio tėtis gimęs ir gyvenęs Ukrainoje. Susitikome užkulisiuose – Anatolijus montavo dekoracijas. Kažkas viduje suvirpėjo – šiandien esame šeima, auginame trylikos metų sūnų Kajų ir šešerių su puse Smiltę.
– Tai jūsų šeima – ta, kurioje mielai kalbama apie darbą?
– Mes visi į teatrą įklimpę. Smiltė lanko Olgos Konošenko baleto studiją, jos mokytoja jau pakvietė mažyles į pirmąjį pasirodymą Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.
Kajus dainuoja chore „Ąžuoliukas“, dalyvavo operoje „Kornetas“. Jis net ketverius metus vaidino A.Cholinos spektaklyje „Ana Karenina“ pagrindinės herojės sūnų.
– Jūsų laisvalaikis susijęs su teatru?
– Jame praleidžiu daug laiko, tačiau savaitgaliais su šeima dažniausiai vykstame iš savo buto pas mamą į namą. Jis Vilniaus pakraštyje, toli važiuoti nereikia, tad smagu, kad greitai gali atsidurti gamtoje, gerti kavą tarp mamos išpuoselėtų gėlynų.
Ten atitrūkstame nuo rutinos – ir aš pjaunu žolę, nešu malkas, renku uogas, doroju daržoves. Po savaitės darbų labai gera padaryti ką nors tokio paprasto, ūkiško, kai rezultatą matai čia ir dabar.
Nebijau jokio darbo, jokių užduočių – pradedant nuo teatro vizijos kūrimo ir įgyvendinimo, baigiant paprastais žemiškais reikalais.
Net ir teatre, jei reikia, galiu ir šampaną tinkamai patiekti, ir darbuotojus po spektaklių namo išvežioti. Gal kam nors atrodys, jog vadovei taip elgtis netinka, bet man svarbiausia yra žmogiškumas, kad santykiai būtų tikri, šilti ir nesuvaidinti, nes teatro mūsų gyvenimuose ir taip labai daug.
