Moterų aprangą vertėtų aprašyti šiek tiek plačiau – Saudo Arabijoje iškart į akis krinta tai, kad absoliučiai visos (!) moterys, vyresnės nei dešimties metų, gatvėje vilki burkas, abajas ar hidžabus. Išimčių nedaroma jokios tautybės, tikėjimo ar klasinės padėties moterims (nors užsienietėms oficialiai leidžiama nedengti veido ir plaukų). Moteris, nevilkinti abajos, net neišleidžiama iš oro uosto tranzitinės zonos.
Tos abajos faktiškai yra vienodos, daugiausia juodos, kartais – pilkos, labai retai – siuvinėtos aukso siūlais (tai rodo aukštą jos nešiotojos kilmę). Nors parduotuvėse jų galima rasti įvairiausių spalvų ir audinių, 99 procentai Saudo Arabijos moterų renkasi tik juodus apdarus. Kodėl? Nežino niekas.
Tačiau klaidinga būtų manyti, kad Saudo Arabijoje esančios moterys dėl to kenčia ir tik svajoja, kaip jas greičiau nusimesti.
„Iš esmės abaja man patinka, nes visada jaučiau silpnybę ilgoms suknioms, o ir šiaip ji – labai patogus drabužis, – teigia lietuvė Aurelija Jonauskaitė-Dirgėlienė, Saudo Arabijoje gyvenanti jau antrus metus. – Iki atvykdama čia maniau, kad tai islamiškas suknelės pakaitalas, tačiau dabar abaja man labiausiai primena mūsų teisėjų mantijas, po kuriomis arabės vilki tuos pačius mums įprastus pasaulietiškus apdarus, kad aplinkoje, kurioje nėra vyrų, galėtų abajas nusimesti į šalį ir tarpusavyje bendrauti kaip normalios pasaulio moterys.
Patogu ir tai, kad užsidengiant veidą galima leisti odai pailsėti nuo makiažo, o vilkint abają visai nereikia sukti galvos, kuo apsirengti. Tai ypač aktualu, kai reikia kur nors skubiai išvykti, – užsimetei abają ant marškinėlių ir šortų (tik pasirūpink, kad visos jos sagutės būtų kruopščiai užsegtos, kad tik, ginkdie, kokia nuoga koja netikėtai nesušmėžuotų) – ir pirmyn! Ir po abaja, beje, net nekaršta.
Žinoma, kartais būna nepatogių situacijų, pavyzdžiui, važiuojant eskalatoriais (nuolat reikia stebėti, kad ilgi jos padurkai neįsipainiotų) arba skubant kur nors oro uoste, ypač su vaiku ant rankų, žodžiu, tiesiog turi išmokti ją dėvėti“.
Dvejų metų dukrelę Lėją auginanti moteris pasakojo, kad vilkėdamos abajas Saudo Arabijos moterys net maudosi, nors parduotuvėse galima įsigyti laisvą, plono audinio naro kostiumą primenantį maudymosi kostiumėlį, sukurtą specialiai musulmonėms.
Šiaip moteriškų aksesuarų, aprangos ir kosmetikos priemonių Saudo Arabijos prekybos centruose netgi daugiau nei vyriškų. Labai keistai atrodo juodomis abajomis vilkinčios moterys „Victoria’s Secret“ geidulingų moteriškų apatinių parduotuvėse, ypač įvairių reklaminių šūkių „Be free!“ ar „Break the rules!“ fone. Taip, pasirinkimą jos turi didelį, tačiau jis gali būti matomas tik jų vyrams.
Netgi saudžių namai, dėl nuolatinio karščio ar dulkių jau ir taip atrodantys kaip miniatiūrinės tvirtovės, dažniausiai yra aklinais pirmojo aukšto langais, kad, ginkdie, koks nors praeivis pro juos neišvystų moters, nepridengtos abaja! Dėl tos pat priežasties namuose nebūna ir balkonų.
O štai kai kuriose gatvėse moterų veidai ir galvos – kur kas atviresni, nei tikėtumeisi iš fotoreportažų „National Geographic“ žurnaluose. Ir būtina pripažinti – Saudo Arabijos moterys gražios! Pašaudančios akutėmis, tačiau naivu būtų ir tikėtis, kad bent viena išdrįstų atsiliepti užkalbinta vyriškio. Ne vien dėl baimės būti apkaltintai neištikimybe ir užmėtyta akmenimis, tiesiog taip jos išauklėtos.
Šiaip Saudo Arabija garsėja savo fanatiška religine policija „Muttawa“, akylai stebinčia, kad šalies gyventojai laikytųsi visų konservatyvių gyvenimo kanonų, – jos nariai dar visai neseniai galėjo areštuoti ar tiesiog primušti bet kurį šalies gyventoją, nešiojantį ilgus plaukus, ar dėl pernelyg liberalaus užrašo ant marškinėlių.
Tiesa, prieš porą metų „Muttawa“ draugovininkai įkrėtė lazdų kažkuriai tolimai karaliaus giminaitei (karališkąją šeimą sudaro apie šešis tūkstančius įvairiausio plauko princų ir princesių), dėl to užsirūstinęs monarchas šiek tiek apribojo tos organizacijos įgaliojimus.
Dabar „Muttawa“ atstovai dažniausiai patruliuoja varginguose rajonuose, akylai sekdami, kad anie bent jau melstųsi nustatytu laiku, mat varguoliai dažniausiai vengia tai daryti. To rezultatas – karalystės sostinėje Rijade netgi mačiau jaunuolių su veltinėmis kasytėmis ir tatuiruotėmis, o tai akivaizdžiai demonstruoja susilpnėjusias „Muttawa“ galias...
O šiaip ir patys saudžiai akylai prižiūri dorovingą savo šeimos gyvenimą. Netgi artimai bendraujant su vyrais patartina vengti klausimų apie jų žmonas, nes tai automatiškai kelia priešpriešinius gana priešiškus klausimus: „O kodėl klausi? Ką nori žinoti? Kam?“ Dėl to moterims gatvėse čia saugu, prievartavimas baudžiamas mirtimi ir kaip nusikaltimas yra itin retas, ir tai daugiausia padaromas užsieniečių.
Didesnio saudžių vyrų dėmesio lietuvė Aurelija nejaučia: „Saudžiai išvis retai veda europietes, o pati saudė moteris faktiškai niekada neištekės už europiečio.“
Mergaitės drąsiai vaikšto po prekybos centrus būriais. Po vieną jų, tiesa, neišvysi, visada tik su kompanija – kad tik nesusiorganizuotų kokio slapto pasimatymo. O štai paaugliams berniukams į centrus eiti be tėvų draudžiama – taip siekiama užkirsti kelią nepageidaujamiems kontaktams tarp skirtingų lyčių.
„Reikia priprasti būti moterimi Saudo Arabijoje, nes tai reiškia būti visiškai priklausomai nuo vyro, – juokiasi teisininko išsilavinimą turinti Aurelija. – Aš iš prigimties esu labai aktyvi, tačiau čia teko sumažinti apsukas. Vis pasvarstau, kokia veikla galėčiau užsiimti dukrai paaugus, tačiau greitai nusileidžiu ant žemės prisiminusi, kad šiame vyrų krašte su manimi kaip moterimi niekas iš principo net negali turėti jokių dalykinių reikalų ar asmeninių kontaktų, o moterys gali dirbti tik tokius darbus, kurie manęs nedomina.
Ir, beje, manęs visai neerzina vis dar galiojantis draudimas moterims vairuoti automobilius, netgi vertinu jį pozityviai. Šiame krašte, kur vairavimo kultūra labai žema, nebūtų lengva vairuoti net neįpratusiam vyrui, ką jau kalbėti apie moterį! Provincijoje saudžių moterys jau sėda prie vairo, o ir sklando gandai, kad netrukus tai bus leidžiama daryti oficialiai. Tačiau žinau, kad man nebūtų lengva, nors vairuoju puikiai ir tai daryti labai mėgstu.
Tačiau draudimą vairuoti man kompensuoja džiaugsmas turėti asmeninį taksi vairuotoją, kuris pirkinius iš parduotuvės visada suneša į automobilį, o vėliau – ir iki namų durų. Jaučiuosi tikra moterimi sėdėdama automobilio gale ir šnekučiuodamasi su dukra. O savo poreikį vairuoti patenkinu Bahreine, „Formulės 1“ lenktynių trasoje, galynėdamasi su savo vyru, kuris kurį įveiks.“
Aurelijos vyras Vaidas dirba didžiausioje Saudo Arabijos naftos kompanijoje „Saudi Aramco“, tad didžiausias jos darbas – auginti dvejų metų dukrytę Lėją. Žinoma, auginti vaiką – ne ką paprastesnis užsiėmimas, nei pumpuoti naftą iš vandenyno gelmių, nors, kad ir kaip keista, prižiūrėti vaiką Saudo Arabijoje lengviau nei Lietuvoje.
Dirgėlų šeima gyvena Chobaro mieste, uždarame užsieniečių specialistų komplekse, kur galioja liberalesnė tvarka, – čia moterys gali vaikščioti be abajų, netgi mūvėti šortus, jos plaukioja tame pačiame baseine kartu su vyrais, sportuoja klube, žaidžia tenisą vilkėdamos įprastą aprangą ir net gali vairuoti automobilius. Veikia ir mokykla, ir vaikų darželis, kurį lanko Lėja, o prireikus samdomos auklės filipinietės.
„Saudžiai beprotiškai myli vaikus, ypač europietiškos išvaizdos, – pasakoja Aurelija. – Nors pačių saudžių moterų ar mergaičių fotografuoti negalima, Lėja Saudo Arabijoje sulaukia ne mažiau dėmesio ir prašymų su ja nusifotografuoti nei kokia nors Holivudo žvaigždė. Dažnai saudžiams norisi prie jos tiesiog prisiliesti, kartais taip dažnai, kad net tampa neramu, nors pačiai Lėjai toks dėmesys patinka!
Ir nors saudžiai velnią įsivaizduoja kaip šviesiaplaukę ir mėlynakę būtybę (albinosams čia išvis riesta!), Lėjai kiekvienas praeivis mažiausiai bent jau nusišypso. Lėjos dėka esame nuolat užkalbinamos kitų šeimų – dažniausiai pokalbį pradeda moterys klausimu, iš kur mes, ką čia veikiame ir pan. Susidarėme įspūdį, kad žmonės čia geranoriškai smalsūs, paslaugūs ir draugiški. Sykį dvi saudės moterys viename prekybos centre taip susižavėjo Lėja, kad net nupirko jai didžiulę šokoladinę katę.“
Gyvenimas Saudo Arabijoje brangus, išskyrus benziną ir elektrą.
„Bet nesiskundžiame. Vien maistui išleidžiame apie pusantro tūkstančio eurų per mėnesį, nors nepasakyčiau, kad valgome ką nors labai prabangaus ar ypatingo. Mėgstu pati gaminti, dievinu ir saldumynus, kuriuos labai mėgsta ir patys saudžiai, bet mūsų skonio supratimas labai skiriasi, todėl pasiilgstu savo pamėgtų Vilniaus kavinių desertų.
Restoranuose valgyti čia brangu, ypač daug kainuoja visos socialinės paslaugos, nors, žinoma, jų kaina priklauso ir nuo to, kokio lygio paslaugas nori gauti. Nemažai pinigų tenka išleisti ir taksi – pėsčiomis čia niekur nenueisi, net į gretimą parduotuvę, nes šaligatvių tiesiog nėra, todėl taksi labai reikalingas“, – pasakoja Aurelija.
Pasiilgusi ne tokio suvaržyto gyvenimo Aurelija su dukra (o ilgais savaitgaliais – ir vyru) išvyksta atsipalaiduoti į kaimynines valstybes – Bahreiną ar Jungtinius Arabų Emyratus, kur gyvena jos draugės lietuvės.
Vyrą jai tenka matyti retokai – inžinierius technologas V.Dirgėlas ankstų kiekvieno šeštadienio rytą iki trečiadienio vakaro išskrenda į kitą Arabijos pusiasalio pusę – Džizano provinciją, kur yra statoma naftos perdirbimo gamykla ir visas naujas miestas.
Moterų teisės Saudo Arabijoje
Moterys šios šalies visuomeniniame gyvenime atsirado palyginti neseniai. Galima netgi teigti, kad Karalystės pilietėmis oficialiai jos tapo tik prieš keliolika metų, – moterims ID kortelės ir pasai buvo pradėti išduoti 2001 metais, o lig tol jos buvo tiesiog įrašomos į vyro ar tėvo pasą, nes po vieną ne tik nekeliaudavo, bet ir negalėjo keliauti. Mane asmeniškai visada kamavo klausimas, ar Saudo Arabijos moterų veidai paso nuotraukose yra pridengti ar atviri? Pasirodo, atviri, tačiau jų pasus gali tikrinti tik moterys.
Į Saudo Arabijos vykdomąją valdžią pirmoji moteris prasiveržė 2009 metais – ponia Nour Al-Fayez tapo moterų švietimo viceministre. Teisę atviru veidu pasirodyti pasauliui jos įgijo 2012 metais, kai joms buvo leista varžytis olimpinėse žaidynėse.
Tiesa, čia neapsieita be politinio spaudimo – Tarptautinis olimpinis komitetas pagrasino išvis diskvalifikuoti Saudo Arabiją, jei ji neleis varžytis moterims atletėms, ir galiausiai įsikišus pačiam karaliui Londone vykusioje olimpiadoje dalyvavo jau ir dvi saudės moterys – dziudo imtynininkė ir vidutinių nuotolių bėgikė (atviru veidu, nors ir pridengtais plaukais).
Balsavimo teisę čia jos įgijo tik 2015 metais (nors rinkimai Saudo Arabijoje yra labai simbolinis procesas – visa valdžia susijusi su karaliumi ir jo šeima, kuriai opozicija net neegzistuoja, tad ir rinkti čia nelabai yra ką ar dėl ko – darbą ir atlyginimą čia turi visi piliečiai. Pirmieji municipaliniai rinkimai Saudo Arabijos istorijoje įvyko 2011 metais, ir galimybė liaudžiai pareikšti savo balsą sprendžiant gatvių priežiūros ar šiukšlių išvežimo klausimus Vakaruose buvo sveikinama tarsi Didžiosios Prancūzų revoliucijos reikšmės įvykis).
Teisę dirbti Saudo Arabijos moterys įgijo 2012 metais, tiesa, tik mokytojomis, gydytojomis, pardavėjomis ir slaugėmis. Tai ir nulėmė tą keistą aplinkybę, kad daugumoje valstybinių įstaigų lig šiol net nėra tualetų moterims, nes tiesiog nesitikėta, kad jų kada nors ten prireiks. Savotiškai pikantiška detalė ir tai, kad visai neseniai tik vyrai buvo pardavėjai ir moteriškų apatinių drabužių parduotuvėse, dėl to nuolat kildavo sunkumų konsultuojant moteris ar padedant jos pasimatuoti norimą apdarą.
Tačiau netgi tose įstaigose, kuriose dirba moterys užsienietės, vyrai ir moterys dirba atskiruose kabinetuose ir vyrai net negali į jas kreiptis tiesiogiai, o tik per sudėtingą įgaliotųjų tarpininkų sistemą. Daugelyje įstaigų taip pat tebeegzistuoja atskiri įėjimai vyrams ir moterims, čia jas aptarnauja irgi tik moterys. Moterys turi netgi atskirus bankus, kuriuose dirbančios moterys kažkodėl nevilki likusioms šalies moteriškėms privalomų juodų visą kūną dengiančių apdarų, vadinamųjų abajų.
