Tačiau Vaiva lepina gerbėjus dėmesiu ir socialiniame tinkle bei tinklaraštyje.
„Kažkada pati baisėjausi Indijos traukinyje sutiktos merginos požiūriu: ji magistro studijas baigė tam, kad gautų geresnį vyrą. Dabar pati kartais kuičiuosi buityje ir svarstau: o tai nejaugi visos mano knygų herojės nuo šiol ir visada – namų šeimininkės?
Užsienyje prisistačius rašytoja žmonės linkę romantizuoti, mistifikuoti šį užsiėmimą. Kartais tai smagu, kartais vargina, todėl sakausi esanti mama ar jogos mokytoja. Bet visiems įdomiausia, kad gyvenu Havajuose. Dar niekam niekada nebuvau tokia įdomi kaip per persikrausčiusi į šias salas“, – sakė Vaiva.
-Kaip atsidūrėte Havajuose – vien jau šis pavadinimas siejasi su atostogomis, džiaugsmu, malonumais? Kažkas nerealaus!
-Atskridau lėktuvu ketindama pabūti du mėnesius, ieškoti atsakymų, gydytis po rankos lūžio ir sudaužytos širdies. Čia sutikau savo vyrą Michaelą ir dėl jo tiesiogine prasme išsikrausčiau į kitą pasaulio kraštą. Esu meilės tremtinė. Čia iš tiesų visada šviečia saulė, savaitgaliais plaukioju su laukiniais delfinais ir nuolat namuose turime tropinių vaisių. Bet vis tiek reikia ir tvarkyti namus, ir skalbti, būna, kad net keletą savaičių neturime laiko nulėkti į pliažą.
-Kokia jūsu šeima, kuo užsiima jūsų vyras?
-Mūsų šeima yra mažytė ir izoliuota nuo pasaulio. Juk Havajai yra nuošaliausia gyvenama vieta Žemėje, pačiame Ramiojo vandenyno viduryje. Mums ar į Japoniją ar į Ameriką skristi praktiškai tas pats atstumas.
Pabėgti į egzotišką tropikų salą su mylimu vyru atrodo labai romantiška, kol neatsiranda vaikų. O tada jau viskas ėmė verstis aukštyn kojomis. Buvo ir panikos, kai Žemyna kartą paragavo driežo išmatų, nes tie driežai visur! Buvo jau per klaidą ir cunamio sirenos užkaukusios vidury nakties... Bet tropinė egzotika iš tiesų tėra linksmas prieskonis. Tikroji bėda yra ta, kad abu su vyru esame labai toli nuo savo tėvų, brolių sesių. Man tai atrodo nesąžininga dukrytės atžvilgiu, ji turėtų matyti juos dažniau. Todėl, nors pinigai niekada nebuvo mano gyvenimo troškimas, dabar jau imu svajoti, kad uždirbtume tiek, kad galėtume visus kada panorėję pas save atsiskraidinti.
Mano vyras turi lėto maisto užkandinę „Loko Wraps“. Netrukus atidarysime antrą, žymiai didesnę, kitame mieste. Vyras gamina valgyti, jis yra labai talentingas šefas, o aš rūpinuosi „Loko Wraps“ socialinių tinklų paskyromis ir padedu tvarkyti buhalteriją.
Mudu su vyru neseniai atšventėme antrąsias santuokos metines, tad nieko dar neišmanome apie tai, kaip puoselėti santuoką. Man labai patiko per vestuves gautas vieno bičiulio patarimas: „Stenkitės vienas kitą palaikyti ir bloguose sprendimuose“. Stengiuosi klausyti šio patarimo ir netapti burbančia žmona-ragana. Ne visada pavyksta.
-Kokia jūsų dvejų metų dukra – kuo norėtumėte pasidžiaugti?
-Mūsų dukra yra tobula. Ir nors po jos gimimo mano širdis labai suminkštėjo, vis tiek žinau, kad niekam neįdomu, ką moka ir kokie stebuklingi yra kitų žmonių vaikai. Turbūt todėl po Žemynos gimimo labai suartėjau su tėvais – skambinu jiems kasdien, nes jie vieninteliai kantriai klauso, ką anūkė šiandien veikė, ką sakė, ką valgė...
-Kokia diena yra Havajuose, ar kasdienybė visai kitos spalvos – ne pilka?
-O kokia yra diena Lietuvoje? Saulė pateka ir galiausiai nusileidžia, o visa kita labai priklauso nuo žmogaus, bendruomenės. Havajai yra labai įvairialypiai. Nemažai žmonių keliasi pusę penkių ryte, lekia „pasurfinti“ ir devintą valandą, jau persirengę, važiuoja į darbus biuruose.
Fermos darbininkai irgi keliasi anksti – kol saulė dar nekaitri. Čia yra ir labai turtingų žmonių, Havajų saloje yra išskirtinė gyvenvietė visoje JAV „Kukio bay“ – ten gyvena ar atostogauja beprotiškai turtingi žmonės, tie kurių jau kelioms kartoms nereikia dirbti, nes jų seneliai buvo, pavyzdžiui, bankų steigėjai.
Kokia jų diena Havajuose aš nežinau. Čia yra ir benamių, kurie gulinėja po medžiais arba stoviniuoja sankryžose prie prekybos centrų su kartoniniais plakatais rankose, kuriuose parašyti graudūs žodžiai „aš alkanas“... Atostogautojų dienos čia prasideda vėliau, greičiausiai prieš pat pasibaigiant viešbučių pusryčių laikui.
Mano diena prasideda tada, kai atsibunda Žemyna. Esame naktibaldos, todėl džiaugiuosi kai dukrytė miega ilgėliau. Nesu pamišusi dėl paplūdimio, todėl ten važiuoju nedažnai. Atsikeliame ryte, tvarkomės, maudomės, pusryčiaujame, vežu dukrą ir dienos darželius (ten būtina dalyvauti drauge su vienu iš tėvų), po to būna mano šventas laikas – dukters pietų miegas. Tai vienintelis metas, kai galiu rašyti netrukdoma.
O po to daug kas priklauso nuo vyro – ar jis namie ar dirba. Būna, kad visą dieną prasėdime automobilyje tvarkydami restorano reikalus. O būna kad pramogaujame, keliaujame po salą, gulinėjame pliažuose.
Stengiuosi vis išbandyti kažką naujo, kartais tiesiog bandau save priversti. Nes tapus mama ir dirbant iš namų labai lengva apkerpėti, užsisėdėti namuose. Todėl, pavyzdžiui, praėjusią savaitę savo noru važiavau pas draugę į fermą skinti kavos pupelių. Jai – pagalba, man – įdomi patirtis.
Konos kava laikoma viena brangiausių pasaulyje. O ir man ankstyvas rytas po kavos medžiu labai patiko, darbas švarus, kruopštus, pupelės auga kekėmis, bet noksta ne vienodu metu. O skinti reikia tik jau prinokusias. Net pajutau kažkokį ryšį su tais medžiais, nors kavos ir negeriu. Būtinai važiuosiu dar.
Einu į jogos studijas, dalyvauju Konos mamų klubo susitikimuose, bent kartą ar du per savaitę atvirame baseine nuplaukiu po kilometrą, kartą per mėnesį dalyvauju šamaniškų būgnų rato susitikimuose.
-Ką pasauliui norite pasakyti savo knygomis?
-Jeigu galėčiau į tai atsakyti vienu sakiniu, turbūt man nebūtų poreikio rašyti knygų. Rašau visų pirma dėl savęs – kitaip negaliu. Tai mano metodas suvokti realybę. Dažnai jaučiuosi lyg kokia ateivė įkalinta šitame kūne, šitame gyvenime, keistuose pojūčiuose.... Jausmas labai geras, bet mane visą laiką kamuoja smalsumas – ar ir kiti taip jaučiasi tam tikrose situacijose? Ar ir jiems panašiai atrodo? Todėl rašau mėgindama kuo nuoširdžiau per savo veikėjus apibūdinti įvairius man kylančius jausmus ir laukiu atsišaukimo iš kažko, kas mane nuramintų: ir aš taip jaučiuosi, ir man taip atrodo.
Kitų žmonių reakcijose į mano knygas ieškau savo atspindžio – lyg veidrodyje. Rašydama esu labai saviironiška, ir mano humoras toks... savotiškas. Todėl vieni mano mintis priima už gryną pinigą, kiti sugeba paskaityti ir tarp eilučių. Kartais atrodo: viskas, neberašysiu – juk šitiek laiko skiriu ir materialine prasme tai tikrai neatsiperka. Bet negaliu.
Be to, rašymo dėka man atsivėrė labai daug durų, atsirado įdomių pažinčių, draugysčių. Dažniausiai viskas prasideda nuo feisbuko. Būna, parašo man kokia įdomi ar keista moteris laišką. Kartais atsakau tik trumpai mandagiai. Kartais pajuntu ryšį, bendraujame, susirašinėjame, susitinkame.
-Apie ką nauja knyga „Trisdešimt“?
-Knyga tam tikra prasme bus apie mane. Rašydama juokavau, kad tai mano dovana pačiai sau trisdešimtojo gimtadienio proga. Kai kam toks požiūris gali pasirodyti ekscentriškas, bet būtent po trisdešimtmečio aš pagaliau nebijau būti tiesmukesnė, nuoširdesnė, taigi tuo pačiu ir pripažinti autobiografinius savo kūrybos motyvus. Frida, Tracy Emin, Marina Abramovič – tai menininkės, kuriomis žaviuosi. „Trisdešimties“ pagrindinė veikėja yra artėjančio jubiliejaus panikos kamuojama moteris. Nes iki trisdešimt juk būtina bent ką nors svaraus nuveikti – turėti perspektyvią karjerą, arba vyrą, arba namą, arba vaiką, arba bent jau kokią receptų knygą parašyti.
Moterys dažnai jaučia spaudimą ir dėl su metais blėstančio vaisingumo. Taigi ta mano knygos moteris kamuojasi, bijo, gyvena Londone, turi meilužių. O paraleliai vyksta visai kitoks, tarpukario Kauno aukštuomenės gyvenimas. Skirtingos epochos, skirtingos moterų problemos, tapatybės paieškos, meilė. Tarpukario Kauno herojė yra mano prosenelė, visi aprašyti istoriniai įvykiai – tikri.
O trisdešimtmetės moters nuotykiai, kaip čia paprasčiau pasakyti... Tai bus tuo pačiu testas ir žmonių kvailumui. Aš kalbu metaforomis, herojų nuotykiais pasakoju savo patirtus jausmus, o ne tiksliai atkartoju gyvenimą.
-Prosenelė tapo knygos heroje! Tuomet kokia jūsų šeima, aplinka, kurioje augote?
-Už viską dėkinga esu savo tėvams ir seneliams – už nuostabią vaikystę, įdiegtas vertybes, pasiekimus, jausmą kad esu mylima.
Kita vertus, šeimoje ir visoje giminėje esu balta varna, tad natūraliai kyla klausimas, kodėl, iš kur mano kitoniškumas? Vienintelė vegetarė (su ambicijomis į veganizmą), vienintelė nenorinti sėslaus gyvenimo, pasirinkusi neapibrėžtas klajones ir savęs ieškojimus užuot mėginusi rasti „normalų darbą“, palaikanti LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualių asmenų) teises ir laisves, ištekėjusi už kitataučio...
Pasitikėjimo savimi man suteikė besąlygiška mamos meilė. Ji tokia laukinė moteris, myli be ribų, be proto, be atodairos. Ankstyvoje vaikystėje, kai mama dirbo, augau su prosenele – tikra A.Smetonos laikų dama, mokė mane deklamuoti eilėraščius, atėjus svečiams atlikti reveransą. Tai buvo labai keistas laikas – augau savotiškame skurde, namuose nebuvo vandentiekio – prosenelė prausdavo mane ant kėdės pastatytame dubenyje, vandenį šildydavo ant krosnies. Bet tai buvo pačios laimingiausios mano dienos, fizinių nepriteklių visiškai nejaučiau, nes jie buvo su kaupu kompensuojami meile.
Prosenelės vyras – Lietuvos didvyris, karo lakūnas kapitonas, vienas iš nedaugelio išgyvenęs žudynes Červėnėje. Jųdviejų meilės istorija nuostabiai graži ir tragiška. Mokykla, draugai, filosofijos studijos – kiekviena nauja diena formuoja ir keičia žmogų. Ko gero, mane labai smarkiai įtakojo Londonas. Ten gyventi išvykau vos po bakalauro baigimo, dvidešimt dvejų. Esu dėkinga šiam miestui – jame perpratau pasaulį, ten gyvenau su musulmonais, dirbau su afrikiečiais, išmokau atskirti anglų kalbos akcentus, pradėjau gilintis į feminizmo esmę.
-Nemažai laiko praleidote Indijoje, ką pasakytumėte šiandien susiruošusiam taip keliauti – be plano ir konkretaus tikslo – kaip jūs?
-Būtinai keliauti vienam ar vienai. Būtinai. Kitaip tai ne kelionė į šalį, ne kelionė į save, bet kelionė į santykį su tuo žmogumi ar žmonėmis, kurie šalia. Keliaudama viena buvau atsargesnė, kita vertus – imlesnė, atviresnė pokalbiams su nepažįstamais žmonėmis traukiniuose, kavinėse, nevengdavau akių kontakto.
Tai labai padėjo pažinti save, baimes, patikrinti galimybių ribas. Atsimenu, vieną kartą Gokarnoje buvau apsistojusi tokiam namukyje prie jūros. Vėlų vakarą ant manęs užkrito milžiniškas voras. Ir ką? Aš nė necyptelėjau. Ir tik vėliau supratau – todėl, kad nebuvo auditorijos. Cypk necypusi, niekas nei pagailės, nei tą vorą užmuš, nei susižavės mano spigiu moterišku gležnumu. Pasiėmiau šlepetę, nukaliau vorą ir nuėjau miegoti.
Tas plano neturėjimas – irgi labai pakylėjantis, išlaisvinantis jausmas. Bet tam reikia turėti laiko. Negali vykti savaitei be plano. Turėdama laiko aš tiesiog išjausdavau vietas. Su savimi visur vežiojausi „The Lonely Planet“ knygas, bet apie vietoves, kurias verta aplankyti, dažniausiai sužinodavau iš kitų pakeleivių, klausydamasi jų įspūdžių ar nusivylimų, spręsdama pagal žmogaus tipažą.
Skrisdama į Indiją nė karto nebuvau užsisakiusi viešbučio kambario iš anksto. Niekada nesigailėjau.
Labiausiai žavi ir stebina, kai sulauki pagalbos ar draugiškumo iš visai nepažįstamų žmonių. Kai tranzuojant tave kas nors nuveža ten, kur pačiam žmogui ne pakeliui. Kai benamis pavaišina kava iš „Starbucks“, ar nepažįstama šeima pakviečia pietų. Tokių spontaniškos draugystės apraiškų patyriau tik keliaudama viena.
Nemėgstu neryžtingų žmonių. Nori – daryk. Norint iškeliauti namus galima išnuomoti, vaikus mokyti namuose. Mano vienos draugės tėvai, kai ji buvo vaikas, buriavo su jachta po pasaulį ir ją visko mokė patys. Dabar ji turi du Londono ir Ispanijos universitetų magistro laipsnius, moka keturias kalbas, gyvena ir dirba Paryžiuje.
Mes patys dvejus metus savo namuose nuomojome kambarį turistams, dabar nuomojame kambarį draugui. Dažnai dėl savo svajonių reikia eiti į kompromisus. Bet negaliu pakęsti inkštimo nieko nekeičiant. Jei gyventi negera, reikia kažką keisti. Jeigu bijo ryžtis pokyčiams – tegul nezyzia ir kenčia. Žinoma, kalbu apie tuos atvejus, kai yra pasirinkimo galimybė. O ji beveik visada yra. Tik vieni žmonės mato kliūtis, kiti – galimybes.
-Kaip jūs keliaudama vertėtės su pinigais, iš ko gyvenote?
-Visą laiką ką nors dirbau. Studijų laikais – modeliu, vėliau turėjau savo dėvėtų drabužių parduotuvę, dirbau senelių namuose Kaune. Londone kartojosi panašus scenarijus, tik viskas buvo truputį solidžiau. Čia pradėjau savo vintažinių drabužių verslą, taip pat epizodiškai užsiėmiau neįgalių žmonių slauga. Uždirbu ir iš rašymo.
-Ar įmanoma uždirbti pinigų Havajuose?
-“Neįmanoma“ žodžio mano žodyne praktiškai nėra. Viskas įmanoma, tik reikia nebijoti klysti, bandyti, stengtis. Čia šiek tiek sunkiau nei kitose valstijose – rinka labai priklausoma nuo turizmo, sunku rasti patikimų darbuotojų. Čia jau kalbu apie vyro restorano „Loko Wraps“ darbo specifiką. Nuo tada, kai gimė dukra, daugiausiai pajamų į šeimą atneša Michaelas.
-Koks smagiausias ir bjauriausias gyvenimo momentas?
-Nemėgstu aukščiausio laipsnio būdvardžių – kažkodėl jie neįtikina. Kai bandau prisiminti ypatingus gyvenimo momentus, galvoje iškyla ir ligoninės palatos ir gimus dukrai, ir lūžus rankai, ir senelių slauga, jų mirtys, akimirka, kai man reikėjo užspausti ką tik išėjusios moters vokus ir kai po to naktį išėjusi pilnaties šviesoje nuo medžio skyniau ir valgiau pernokusias vyšnias; kelias į Ladaką, kai iš baimės meldžiausi ir kartu nuo grožio sunku buvo kvėpuoti. Kažkur skaičiau tokį apibūdinimą apie keliones po Indiją: „Pati blogiausia patirtis bus ir pati geriausia, ir atvirkščiai“. Šis posakis labai tinka visam mano gyvenimui.
-Štai šmaikštus jūsų postas apie tai, kaip verkėte įtakota priešmenstruacinio sindromo. Nebaisu viešai publikuoti tokias mintis?
-Bet gi tai taip natūralu! Niekada nemaniau, kad menstruacijos turėtų būti gėda ar paslaptis. Prasidėjus pirmosioms mėnesinėms mano teta paspaudė ranką ir entuziastingai tarė: „Sveikinu!“. Nuo tada jaučiuosi tartum įšventinta į moterystės ratą.
Kelionėse ar kur einant su kompanija manęs vyrai kartais paklausdavo „Kodėl nesimaudai? Kodėl tau pilvą skaudą?“. Į tai atsakydavau, kad man menstruacijos. Ir labai stebiuosi, kaip iki šiol žmonės, išgirdę tokį atsakymą, sutrinka, nutyla, nusuka žvilgsnį. Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl mėnesinės pažymėtos tokia keista socialine stigma. Esu nuotaikos žmogus, tai, kad feisbuke skleidžiu pozityvą nereiškia, kad niekada nebūnu pikta. Negaliu pakęsti kvailumo. Buki žmonės mane labai erzina ir tai man sunku nuslėpti.
-Kokį gerą patarimą esate gavusi iš draugo?
-Iš savo vienos artimiausių draugių, turkės, išmokau turkišką priežodį: „Norėčiau, kad būčiau norėjusi daugiau...“. Tai įkvepia svajoti drąsiai.
-Ką norėtumėte pasakyti svarbaus 20-etei merginai?
-Neturėk vaikų bent iki trisdešimties, keliauk.
-Ko visuomet turi būti jūsų šaldytuve?
-Šaldytų uogų ir migdolų pieno.
-Ar galėtumėte ką nors nuveikti beprotiškai didingo, gal net nenaudingo, bet spontaniško ir žavaus? Gabūt dabar jau esate sau prisakiusi prieš tai gerai pagalvoti?
-Būčiau galėjusi nuveikti, kol nebuvo gimusi dukra. Nuo jos atėjimo į pasaulį jaučiu atsakomybę būti gyva, stipri ir žmonių akyse atrodyti truputį normalesnė.
