Vokietijoje teks praleisti daugiau laiko. Tai ne emigracija, bet Jurgai vis tiek sunku galynėtis su liūdesiu. Apie tai – žurnale „Stilius“.
Moteris pati iš savęs pasišaipo, kad nusipirkusi makaronų pamiršdavo, kuriems namams tai buvo skirta – gyvenimui Vilniuje ar Oberhauzene. Šeimos gyvenimą nauja linkme pakeitė vaikų darželis. Dukrai Nikitai Evangelinai Ruth – penkeri metai, Aurelie Palomai Rose – treji.
Tiek Vilniuje, tiek Vokietijoje vaiko patekimas į darželį sudėtingas. Jurga su vyru Dirku Rieblingu (47 m.) buvo susitaikiusi su mintimi, kad galbūt mergaitės iš viso nelankys šios įstaigos, ugdys jas patys, skraidydami maršrutu Lietuva–Vokietija maždaug kas dvi savaites.
„Staiga vyras sulaukė skambučio – vieta yra, galima vaikus atvesti jau rytoj. Aš visa panirusi į Donato Motvydo koncertinį turą, naminiai reikalai man – šeštoje vietoje. Dirkas pradėjo pokalbį telefonu, kad turi gerą naujieną, tačiau, girdėdamas mano balsą, suprato, jog ne tokia jau ir džiuginanti ta naujiena, juk namai pasislenka Vokietijos pusėn, – kaip visada net ir apie nesmagius dalykus Jurga pasakoja šviesiai. – Jei dukros pradeda lankyti darželį Vokietijoje, greičiausiai ten lankys ir mokyklą. Bet ką gali žinoti, gal mes pasirinksime trečią šalį, pavyzdžiui, Ispaniją, mums labai patinka Maljorkoje“.
– Jurga, esate šiek tiek nusiminusi, bet nemažai žmonių pasakytų, kad jūsų gyvenimas nuostabus, tuo reikėtų tik džiaugtis.
– Nuo mokyklos laikų jutau, kad mano darbas nebus apribotas valandomis. Norėjau stoti į tuometę konservatoriją, tačiau paklusau šeimos nuomonei ir pasirinkau žemiškesnę profesiją – verslo vadybą. Bet viskas taip susidėliojo, kad studijų nebaigiau. Tai buvo ne mano. Prasidėjo revoliuciniai etapai, kai technikumai virto kolegijomis, tą projektą reikėjo plėtoti šalies mastu, buvau didelė entuziastė, savosios mokyklos studentų tarybos pirmininkė. Paskui įsidarbinau žurnaliste.
Šalia veiklos kunkuliavo ir bohemiškas gyvenimas, neslėpsiu. Pamenu, vokiečių kalbos dėstytojai išrėžiau, kad man niekada nereikės „tos jūsų kalbos“. Įtariu, kad kas kartą, perskaičiusi ką nors apie mane, ji atsikemša šampano, – juokiasi Jurga. – Pastaruosius keliolika metų esu itin susijusi su Vokietija. Mūsų šeimai tai – lyg lietuviams kelionė į pajūrį ar sodybą, juk skrydis trunka apie dvi valandas. Be to, šiuolaikinės technologijos leidžia būti pasiekiamam bet kada, štai kodėl kai kas net ir neįtarė, kad tiek laiko gyvenu tarp dviejų šalių.
Aš seniai nebesu žurnalistė, esu renginių organizatorė, scenarijų kūrėja. Muzikos apdovanojimai M.A.M.A, kino apdovanojimų šventė „Sidabrinė gervė“ – daug metų dirbu šių renginių organizatorių komandose. Roko naktys, Bliuzo naktys, „Galapagai“ – mano atsakomybė yra šių festivalių viešieji ryšiai, kaip ir atlikėjo Kastyčio Kerbedžio, „Leon Somov & Jazzu“, Džordanos Butkutės ir kitų.
– Šiandien mudvi kalbamės Vilniuje. Kas rytą dukras vedė į darželį?
– Dirkas. Kai būnu Vokietijoje – vedu aš.
– O kaip mamos nerimas, ar tėtis vaikui užvyniojo šaliką, ar užmovė vienodas kojines, ar išvirė košę taip, kaip atžalos mėgsta?
– Aš ne naminė mama, o mūsų tėtis – ne tas, kuris į namus užsuka valandai. Dirkas gal net daugiau laiko su vaikais praleidžia nei aš. Mudu visuomet kartu vaikus prižiūrėjome. Vyresniąją maitinau krūtimi 17 mėnesių, mažąją – metus, o ir valgydavo kas valandą, tad be pagalbos nebūčiau išsivertusi.
Dėl to, ar vaikui užrištas šalikas, aš neišgyvenu – Vokietijoje šilčiau, be to, mergaitės ir taip niekada nenešioja pirštinių. O ir kas vaikui nutiks, jei jis apsimaus skirtingas kojines? – juokiasi Jurga.
– Kaip visoje šioje lietuviškoje-vokiškoje istorijoje jaučiasi jūsų vyras?
– Jis – investicijų specialistas, į Lietuvą kažkada atvyko kurti verslo. Tai neįvyko, bet Lietuva ir aš likome jo gyvenime. Dirkas pamažu įsitraukė į veiklą su manimi – užsiima muzikiniais renginiais, domisi kino produkcija. Būtent Lietuvoje susipažino su vokiečių grupe „Fools Garden“ ir tapo jos atstovu Baltijos šalyse. Dirkas rūpinasi technine grupės kelionių puse, aš – rinkodarine, siekiame jiems sukurti visapusišką komfortą. Yra dar kelios ispanų ir amerikiečių grupės, kurių koncertais Vokietijoje rūpinasi Dirkas.
Su akordeonininku Martynu Levickiu turime įvairių planų. Neseniai su Martynu ir jo komanda rengėme „Classic Live Show“ didžiosiose arenose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Karstėmės arenų palubėse, kūrėme visokius stebuklus. Įkvepiantis laikas!
– Dirbate su dideliais projektais. Kaip manote, kur slypi jūsų karjeros sėkmė?
– Esu darbšti, pareigos balsas manyje skamba itin skardžiai, negaliu uždaryti durų ir pamiršti darbo. Pamenu, lakstau per „Sidabrines gerves“, o kitą dieną man paskirta gimdyti. Kolegos juokavo, kad ne gandrai man atneša vaikus, o gervės.
Niekada fantazija nesiskundžiau, esu šiek tiek berniukiška, su manimi lengva bendrauti, nereikia taikytis, galima sakyti viską. Nekenčiu moteriškų intrigų, geriau išsakyti, kam ką skauda, ir viskas.
Taip, mano pažįstamų ratas – iš vadinamojo A sąrašo, bet, pavyzdžiui, su Marijonu Mikutavičiumi susitikome dar ankstyvoje jaunystėje ir tapome draugeliais. Su kitais suartėjome dirbdami.
– Bohemiškas gyvenimas, vakarėliai – jūs, regis, tai taip mėgstate, jūsų visur pilna, argi nepavargstate?
– Pavargstu. Bet juk žmogus pavargsta ir nuo nieko neveikimo. Man visada turi kas nors vykti. Kita vertus, siausti per naktis jau nepajėgiu. Bet branginu tą jausmą, kai išeini iš namų ir sutinki labai daug visokių nepaprastų žmonių, iš jų semiesi energijos, keitiesi istorijomis.
Gerai pamenu „Muzikinio angaro“ laikus, kai į šį Žilvino Žvagulio klubą susirinkdavo visi, kurie tuomet kūrė pramogų verslą. Atrodė, kad gyvenimas kitoks ir negali būti – tik toks siautulingas ir linksmas. Paskui smogė krizė. Keturis mėnesius negauni algos, bet kažkaip pragyveni.
Aš neteikiu reikšmės materijai, man ir dabar pernelyg puoštis neįdomu. O kam? Man niekam nereikia daryti įspūdžio. Kai organizuoji renginius, juk ne tik svečiams šypsotis reikia, būna – ir dešimtis kėdžių tenka perstumdyti, bėgti per užkulisius peršokant kabelių raizginius, didžiules techninės įrangos dėžes.
Tai ar man svarstyti, koks – rausvas ar žydras – kostiumėlis labiau tiktų tam vakarui? Dažnai neturiu laiko manikiūrui ar SPA salonams, esu rokenrolas.
– Meluojate – jus džiugina batai!
– Tiesa, tai mano silpnybė – negaliu praeiti pro įdomius batus. Prieš pusantrų metų vasarai baigiantis avėdama stilingas klumpes nulėkiau nuo laiptų ir susilaužiau koją. Todėl dabar bandau vengti aukštakulnių, nors stilistas Kęstas Rimdžius dar per vestuves mane bandė atvesti į protą, kad ne visi batai skirti vaikščioti. Mano vyras – labai geras apsipirkinėjimo draugas. Jis su malonumu man visada išrinks ką nors netikėto, seksualaus, neįprasto. Dirkui nereikia „normalios“ žmonos.
– Kaip judu su Dirku susiėjote?
– Bare. Turėjau artimą žmogų daną, jis trumpam išskrido į komandiruotę, o mes su draugėmis gražiame jo bute surengėme mergaičių vakarėlį. Naktį patraukėme į šalia esantį klubą – tiesiog pasiausti. Vyrų dėmesio tuomet reikėjo mažiausiai, buvome pasiilgusios viena kitos.
Bet lyg tyčia ten atsirado Dirkas su savo partneriais vokiečiais – jie vis ko nors mūsų paklausdavo. Dirkas pasirodė simpatiškas, stilingas garbanius. Vėliau kompanija pasišovė parvežti mane namo taksi, pakeliui paklausiau, ar ką nors matė Vilniuje, patariau, ką verta pamatyti, – planavo viešėti dar dvi dienas.
Naujų pažinčių aš neieškojau ir šiam vaikinui jokios reikšmės neteikiau. Bet kai susitikome kitą dieną – trenkė kažkoks žaibas. Dirkas tuo metu prancūziškai kalbėjo geriau nei angliškai, o aš visiškai nekalbėjau vokiškai. Tai tik žiūrėjome vienas į kitą, aplinkui ošė draugai. Dar kartą susitikome tik dviese. Išeidami iš klubo sutikome jo kolegas, o jiems be žodžių buvo aišku, kad kažkas tarp mūsų vyksta. Man taip širdį spaudė – tuoj teks skirtis... Dirko bičiulis sako: klaupkitės, aš jus dabar sutuoksiu. Iki šiol stovi akyse tas epizodas, kaip mudu vidury žiemos naktį gatvėje su Dirku klaupiamės, o draugas diktuoja priesaikos žodžius ir laimina mus.
Kiek vėliau iš buvusio vienuolio išgirdau, jog santuoka įvyksta ir be kunigo – svarbu, kad žmonės prisiekia vienas kitam. Taip išeina, kad mudu su Dirku susituokėme trečią pažinties dieną.
Netrukus aš savo draugui danui grąžinau gražaus jo buto raktus, ir prasidėjo romanas su Dirku. Nebuvau sušukuota, elegantiška, atvirkščiai – laukinė. Net man pačiai keistas mūsų susiėjimas, nes Dirkas turėjęs visiškai kitokio tipo merginų, jis pats kaip povas – prisižiūri savo plunksnas. Bet kartą jis man yra pasakęs: „Jeigu mes niekada nebūtume susitikę, dabar tavęs labai ilgėčiausi.“
– Jus visada gera matyti kartu viešumoje – atrodote šauniai sutarianti pora. Ar teko perkopti kokius nors bjaurius santuokos slenksčius?
– Aš šešerius metus žliumbdavau oro uostuose, kai dėl darbų ir gyvenimo skirtingose šalyse tekdavo dažnai išsiskirti. Kas kartą išsiskirdavome lyg paties karščiausio romano viduryje.
Dirkas nėra pernelyg didelis romantikas, bet ta jausminga atmosfera susiklostydavo natūraliai. Susitikdavome ne tik Lietuvoje ar Vokietijoje – dar kuriame nors Europos mieste. Aš dėl jo, nors nemoku vokiškai, išmokau Marlene Dietrich dainą ir atlikau per jo gimtadienį, kitąsyk esu užsakiusi jo bronzinį biustą. Dirkas ir man iškrečia kokį nors malonų pokštą.
Galbūt santykiai būtų kitokie, jei aš iš karto būčiau išvykusi į Vokietiją, bet dabar gyvename taip, lyg nuolat eitume į pasimatymą. Dirkas man pasipiršo po penkerių metų draugystės. Aštuoneri metai, kai esame vedę. Lakstėme po pasaulį, mėgavomės vienas kitu, todėl ir vaikų ilgai nesusilaukėme.
– Gyvenimas skyrium – kaip tik gera dirva įtarinėjimams, pavydui...
– Daug kas sako, kad norėtų tokio vyro kaip mano, – Dirkas manęs nekontroliuoja, jis tikrai neskambins naktį į namų telefoną, kad patikrintų, ar esu lovoje. Jis žino mano nuotykius, aš – jo. Nesame iškėlę vienas kitam pavydo scenos. Kitokio elgesio nesuprasčiau.
Keista, kad moterys pyksta, kai vyras išeina su savo „chebra“ žiūrėti futbolo į barą, pavakaroti vyriškoje kompanijoje. Žiūrėk, tas ir sėdi nervingai į telefoną šnairuodamas. Tegul eina, tegul kalbasi su merginomis, perka joms gėrimų – gal taip jam svarbu pasitikrinti savo vertę! Nereikia vyro suvystyti, ne draudimuose ir taisyklėse laimė ir pagarba, gyvenimas neturi baigtis vestuvėmis.
– O jei padvelktų neištikimybės grėsme?
– Kas nuo jos apsaugotas? Niekas. Jei tai būtų vienkartinis nuotykis, kai nesuvaldei aistros, nenorėčiau to žinoti. Būk malonus, kęsk tą kančią vienas ir niekada man apie tai neužsimink. Nesuprantu patarimo būti atviram, neva nusimesi akmenį nuo sielos. Gal kaltininkui ir lengviau bus, o man? Prisidirbai – pats ir laižykis.
Ką gali žinoti, jei Dirkas įsimylėtų kitą moterį, aš gal mirčiau iš skausmo.
Nors jam patinka, kai merginos žeria komplimentus, jaučiu, kad jis ne iš tų žmonių, kurie puola į kitą ryšį. Ir aš tokia. Man patinka didelės kompanijos, komplimentai, kokia esu nereali, bet tiek man ir užtenka. Man nereikia kito vyro.
– Daugelis džiaugiasi išvykę iš gimtinės arba emigraciją laiko atsarginiu gyvenimo variantu, jei tik kas nors nepavyktų čia. O jums štai natūraliai ir jaukiai viskas susiklostė.
– Dažnai girdžiu iš žmonių piktą „nebeįmanoma, emigruosiu!“. Tai emigruok, o ne kalbėk. Bent jau trims mėnesiams. Išvažiuok kur nors vienas ne kaip svečias, kai užsisakai gerą viešbutį, eini į operą, vakaroji su draugais. Išbandyk, kas būtų, jei gyventum ir dirbtum kitoje šalyje. Jei manai, kad Lietuvoje nesi vertinamas tiek, kiek pats manai esąs vertas, ir tiki, jog svetur – žolė žalesnė, sėsk ir apskaičiuok: kiek pasamdytum žmonių ten, kokie tavo strateginiai žingsniai ir kaip svetur tapsi tuo, kas esi čia? Guli atlikėja Turkijoje prie baseino ir sako, kad čia galėtų laisvai būti žvaigžde. Tai kad ne! Emigruok ir pradėk nuo puodelio, kurį nusipirksi savo biurui.
Bet nors mano prisirišimas prie tėvynės ypač stiprus, nesmerkiu važiuojančių dirbti ir gyventi į kitas šalis. Pasvarstau, kad pati Vokietijoje gal tik padavėja galėčiau dirbti.
– Atleiskite, ponia, kiek jums metų?
– Būtent – Vokietijoje dažniau sutiksi žilagalvį padavėją, gal net šiek tiek arogantišką, nes gerai išmano savo darbą, ir jo nepalyginsi su jaunuoliu Palangos kavinėje, kuris neatsimena keturių užsakytų patiekalų, nes dirba vos antrą dieną.
Vokietijoje privalau reguliariai apsilankyti vietos savivaldybėje, ten manęs vis klausia, ar nenorėčiau lankyti kalbos kursų, galbūt ieškau darbo. Kartą pildžiau anketą. Į klausimą, kur norėčiau dirbti, atsakiau: PRO7 televizijoje, tuometėje Stefano Raabo (toks vokiškasis Arūnas Valinskas) laidoje „TV Total“. Savivaldybės darbuotoja iš nuostabos suprunkštė, bet užrašė, ko norėčiau. Abi supratome, kad tai utopija... Žmonės nenutuokia, ką reiškia darbas televizijoje, todėl tokie įgeidžiai jiems gali atrodyti juokingi, bet aš nemoku nieko kito, ką gi turėčiau dirbti?
– Tai kelios kalbos skamba jūsų namuose?
– Niekada nemaniau, kad kasdienio bendravimo kalba bus anglų, ilgesio ir paslapčių – lietuvių, o mano vaikai kalbės vokiškai. Taip, vokiškai dukros kalba geriau nei lietuviškai, o man dėl to plyšta širdis. Joms tiesiog lengviau kalbėti vokiškai. Gal tai ir mano kaltė – galėdavau juk neatsakinėti mažylėms vokiškai, bendrauti vien tik sava – lietuvių kalba. Kita vertus, gal reikia tik džiaugtis, juk Nikita jau moka tris kalbas, kaip išmoko anglų – mes net nesupratome.
– Jūs juk neišvykstate iš Lietuvos, kodėl jūsų nuotaika tokia, tarsi išsikraustytumėte į kitą šalį visam laikui?
– Mano draugė pasakė: „Niekada nemačiau tavęs tokios išsigandusios.“ Aš neišsigandusi, viską stengiuosi vertinti teigiamai. Tą iššūkį priimu be isterijos, bet neslėpsiu – išgirdus žinią tarsi elektra nutrenkė. Mano emigracija nebus tikra, tiesiog dabar pagrindiniai namai bus Vokietijoje, o ne Lietuvoje. Juose – sava tvarka. Gyvename trečiame Dirko tėvų namo aukšte, dar keli butai nuomojami. Tuose namuose esame tarsi didelė itališka šeima, nes po pamokų pas močiutę ateina vyro sesers vaikai – ji pati vakare atvyksta iš darbo Diuseldorfe. Netoliese gyvena Dirko brolis.
Šešis šimtus metų vyro giminėje nebuvo svetimo kraujo – aš pirma tokia, jį atskiedusi, – šypteli Jurga. – Yra didelis sodas, vaikai turi kelis šimtus kvadratinių metrų erdvės savo žaislams – tai ne du kambariukai Gedimino prospekte Vilniuje.
Esu Vokietijoje – ilgiuosi Lietuvos, esu Vilniuje – verkiu telefone išvydusi Dirko ir dukryčių rytinę asmenukę, kai visi dar lovoje. O turiu būti ir čia – artėja didžiausias pramogų pasaulio įvykis – M.A.M.A, be to, jau rašau scenarijų nacionalinėms „Eurovizijos“ atrankoms.
