Kurį laiką daugeliui buvo neaišku, kas yra tas „Hub“, tačiau antri veiklos metai, kupini tiek norinčiųjų mokytis, tiek dėstyti, pasufleravo, kad idėja puiki ir reikalinga, rašo žurnalas „Stilius“.
Kas tai? Ne tik trijų mėnesių kursai tiems, kurie nori išmokti su mada susijusią idėją tinkamai subrandinti galvoje, išdėstyti ją popieriuje ir įgyvendinti realiai, bet ir vieta, kuri praverčia tiems, kurie nori kurti ir dalytis informacija.
Turi idėją, bet nežinai, kaip ją įgyvendinti, – kreipiesi į „Vilnius Fashion Hub“. Baigei su mada, dizainu susijusias studijas, tačiau jauti, kad trūksta apčiuopiamesnių įgūdžių, – kreipiesi į „Vilnius Fashion Hub“. Šią mokyklą renkasi ir tie, kurie baigė su mada net nesusijusius mokslus, tačiau nori prie jos priartėti, o dar skirti tam kelerius metus būtų per didelė prabanga.
L.Vagonė neatsidžiaugia, kad net pradėjus ieškoti patalpų paskaitoms be vargo rado pastatą Vilniaus centre, kur savo studijas yra įkūrę įvairių sričių dizaineriai, drabužių bei aksesuarų kūrėjai.
Šiek tiek pasiutusi Lauros dvasia justi ir čia: nors netrukus vyks paskaita, besirenkantys studentai čežina savo atsineštus maišelius su sausainiais ir pyragėliais, kaičia arbatą ir vos ne su tam tikru šventumu veide dėlioja spalvų paletes – tądien apie spalvotyrą turėjo pasakoti dizainerė Liucija Kvašytė.
– Šiais laikais, regis, tiek visko daug, ypač susijusio su mada, kam dar reikėjo kurti „Vilnius Fashion Hub“? Kita vertus, jūs akinate kūrėjus burtis, bet ar tik jie visi nenori dirbti tyliai, kad nebūtų kopijuojamos idėjos, nereikėtų su niekuo dalytis savo sumanymais?
Ieva: Būtent tokio darinio, kaip mūsų atidarytas „Vilnius Fashion Hub“, nebuvo. Yra kursų, seminarų, bet viskas fragmentiška, nėra tęstinumo. Tiems, kurie jaučia sentimentus madai, yra naujokai šioje srityje, labai patinka pas mus įgyti pagrindinių nuoseklių žinių.
Dėl mūsų sudarytos programos besimokantieji gauna pagrindines žinias apie mados kūrimo procesą. Nuo idėjos atsiradimo iki kolekcijos pristatymo, teorija visuomet eina kartu su praktika.
Kas yra dizaineris, kokia jo funkcija, kodėl mada mums svarbi, jos istorija, kas yra spalvotyra, kaip atpažinti audinius, kompozicijos taisyklės – štai ko mokosi mūsų studentai. Tai ne seminaras, tai tęstinis trijų mėnesių kursas. Kruopščiai atsirenkame dėstytojus: norime mados profesionalų, bet kartu kad tai būtų ir ryškios, įdomios asmenybės, nes čia aplinka ir bendravimas – neoficialus, nors vyksta rimti dalykai.
Akvilė: Aš pati su kolegomis esu įkū-rusi vieną mados prekės ženklą, norėjau su mada susijusių žinių, bet negalėjau sau leisti prabangos ketverius metus mokytis dizaino.
Svarsčiau, kad galbūt man reikėtų vykti į Londoną, – ten tokių kursų apstu. Bet su Laura pasvarstėme, kad per brangu į Londoną skraidyti, kodėl gi tokių mokslų programos nesukurti čia. Taip atsirado „Vilnius Fashion Hub“.
Laura: Žinoma, dveji metai – tai dar tik veiklos pradžia. Bet jau džiaugiamės bendradarbiavimu su Vilniaus kolegija, norime plėsti ryšius su užsienio mokymo įstaigomis ir profesionalais.
Aš turiu prigimtinį norą burti, štai atsikrausčiau į naujus namus – buriu kaimynus. Taip ir mūsų įkurtoje mokykloje noriu burti žmones. Juk kuo daugiau daliniesi, tuo labiau verda gyvenimas, gauni daugiau ir įdomesnių projektų. Štai dabar mums jau nebereikia ieškoti žmonių – jie patys mus randa. Į mus jau net kreipiasi įmonės, kurios nori įeiti į rinką ar ketina pateikti savo kurtą produktą. „Hub“ – tai platforma, kur gali kreiptis, jei pats nerandi informacijos. Mes rasime!
– Kai kas neigia diplomų reikšmę, bet vis tiek dažniausiai reikia dokumento, patvirtinančio išsilavinimą. Ar jūs tokį suteikiate?
Laura: Dabar mūsų studentai gauna „Vilnius Fashion Hub“ kurso „Kaip gimsta mada“ baigimo pažymėjimą. Bet mūsų ilgalaikėje strategijoje numatyta, kad čia gautos žinios būtų įskaitytos kaip studijų kreditai kitose mokymo įstaigose. Kaip tik šiuo metu jau vyksta derybos su viena švietimo įstaiga.
– Ar jūsų studentai jau spėjo panaudoti Vilniaus mados mokykloje įgytas žinias, pradžiugino jus rezultatais?
Laura: Įsibėgėjus kursams jau matyti, kas jais pasinaudos, o kas ir toliau tingės. Kai kuriems reikia itin tvirto postūmio. Viena studentė mano organizuojamų vestuvių asistentėms pasiuvo uniformas. Ką gali žinoti – gal netrukus ji bus žinoma dizainerė, o aš džiaugsiuosi, kad prisidėjau prie jos savarankiško starto.
Kitą studentę supažindinome su žinoma tapytoja ant šilko – ji sukūrė eskizą ir pasiuvo suknelę iš to išpiešto audinio. Gal tai atrodo smulkmenos, bet jos labai svarbios pradedančiųjų gyvenime.
– Iš kokių sričių jūs pačios atėjote?
Ieva: Aš baigiau vadybos mokslus Lietuvoje, rinkodarą – Danijoje. Su mada nebuvau susijusi, tik tiek, kad vaikystėje vartydavau „Burda“ žurnalus, pagal kurių iškarpas močiutė pasiūdavo drabužių. Mane Akvilei ir Laurai rekomendavo vienas bičiulis, nes manė, kad nieko neveikiu – juk tik auginu vaiką, kuriam pusantrų metų. (Juokiasi.)
Turėjau visokios darbo patirties, pastaruosius penkerius metus dirbu vienoje įmonėje Rinkodaros ir pardavimų skyriuje. Tiek ten, tiek Vilniaus mados mokykloje esu atsakinga už struktūrą, projekto valdymą, finansus. Esu labiau idėjų žudytoja, nes išgirdusi naują Akvilės ir Lauros idėją klausiu, kokia jos piniginė išraiška.
Vilniaus mados mokykla man buvo iššūkis dėl to, kad nepažinojau Akvilės, o Laura man buvo „tas asmuo iš žurnalų“. Kai susitikome pirmą kartą, mane nustebino, kad Laura nieko manęs neklausinėjo, visos trys puolėme gvildenti idėjos. Paskui dar tyliai pagalvojau: ei, juk mes į vieną krūvą dedame savus pinigus, negi nerūpi, ką aš moku?
Dabar iššūkis – spėti suktis, nes po vaiko auginimo atostogų prieš keturis mėnesius grįžau į pagrindinį darbą. Ką gi, pasitvirtina posakis, kad kuo daugiau sukiesi, tuo daugiau padarai.
Akvilė: Aš augau aktoriaus ir advokatės šeimoje, mama, beje, turi ryškų polinkį į meną. Baigiau vadybos studijas Lietuvoje, kaupiau patirtį Prancūzijoje, Korėjoje, Indijoje. Dirbu teisininke šeimos versle. Tačiau mada vis būdavo šalia, su bičiulėmis įkūrėme prekės ženklą „The Knotty Ones“ – bandome atskleisti primirštą mezgimo meną ir pateikti jį šiuolaikiškai. Dirbant toje srityje ir pradėjo stigti žinių apie dizaino kūrimo procesą. Apie tai pakalbėjau su Laura, sugalvojome ieškoti trečio žmogaus – taip prisidėjo Ieva.
Laura: Jei būtume trys dizainerės – niekas nejudėtų, geriau, kai žmonės susirenka iš skirtingų sferų. Ir mūsų studentams sakau, kad jei nori kurti bendrą verslą su draugais, nieko nebus, net jei susirinks, tarkim, trys geriausi pardavėjai. Geriau – vienas pardavėjas, antras rinkodarininkas, trečias – kūrybininkas. Panaši mūsų trijulė. Jei viena sako: „Bus blogai“, kita – „Bus gerai“, tuomet aš nusprendžiu, kurią pusę mums rinktis.
– Ar jūsų spintose atsirado daugiau drabužių?
Ieva: Tapau išrankesnė. Anksčiau atrodydavo, kad užeisiu į „Zara“ parduotuvę ir beveik visuomet rasiu ką nors tinkama. O dabar nebegaliu. Kai per paskaitas girdi iš dizainerių, kaip atsiranda drabužis, kokia jo prasmė, koks jis būna kurtas būtent tau, supratimas apie drabužį labai pasikeičia. Tad dabar man apsipirkti yra didelis iššūkis. Todėl beveik nieko nebeperku, siuvu pati arba ieškau išskirtinių kūrėjų.
Šioje trijulėje atstovauju finansų sričiai, todėl pripažįstu, kad tai brangiau, tačiau geriau turėti vieną, kad ir brangų daiktą, bet ne dešimt pigių.
– Akvile, Ieva, jūsų profesijos yra žemiškos, racionalios – rinkodara, teisė. Ar nekyla dvejonė, kad mada – graži, lengva, netgi šiek tiek beprasmiška veikla?
Ieva: Drabužio funkcija – saugoti nuo šalčio, galima ir taip žvelgti į madą. Tačiau pasigilinę jame rastume daugybę informacijos. Tai komunikacijos priemonė, juk žmonės sutinkami pagal drabužį.
Laura: Galiu pateikti asmeninį pavyzdį. Mane kaip paslaugos – vestuvių organizatorės – teikėją žmonės renkasi iš kelių. Kartą viena nuotaka prisipažino, kodėl pasirinko būtent mane, o ne kitą vestuvių planuotoją, su kuria jau buvo susitikusi. Tiesiog ji atėjo su rankine, nukabinėta rožiniais pakabučiais, meškučiais. Rankinė nebuvo bloga, tiesiog būsimos nuotakos stilius visai ne toks. Tokios detalės pakako, kad ji pasirinktų žmogų, su kuriuo jai geriau bendradarbiauti.
– Dabar žmonės jau žino Vilniaus mados mokyklą ir patys siunčia prašymus į kursus. O kokia buvo pradžia, kokie buvo pirmieji lektoriai?
Laura: Padėjo būtent komunikacija. Surengėme mokyklos atidarymą ir taip surinkome pirmąją 8 studentų grupę. Iš pradžių ir pačios sėdėdavome paskaitose – norėjome pažiūrėti, kaip tai veikia, ar įdomu. Džiaugiamės, kad šįmet mūsų mokymai – itin kruopščiai paruošti.
Mokymus kaip produktą parduoti sudėtinga, žmonės sumoka pinigus paskutinę savaitę prieš prasidedant kursams. Jau supratome ir dar vieną dalyką: kurios nors srities specialistas gali būti itin aukšto lygio, tačiau dėstyti jis nelabai sugeba. Kai kurie lektoriai gali pasirodyti nuobodūs.
Todėl kai kurių dėstytojų, nors džiaugėmės radę, po kurio laiko teko atsisakyti. Juk mūsų studentai – dirbantys žmonės, dienos pabaigoje jie nori žinių gauti suprantamai, lengvai, net šiek tiek atsipalaiduoti.
Vienu metu pas mus gali mokytis 18 žmonių, didesnių patalpų neieškome, norime, kad kiekvienas galėtų ne tik konspektuoti, bet ir praktiškai atlikti užduotį paskaitos metu.
Studentai turi pateikti baigiamąjį darbą – siūti nebūtina, tačiau reikia eskizų, drapiruočių ant manekeno. Darbus vertina kviestinė komisija. Stengiamės, kad joje būtų ir paskaitų studentams nedėsčiusių dizainerių ar kitų mados srityje dirbančių specialistų.
Būna, studentus komisija ir papeikia, tačiau niekada negniuždo. Smagu matyti, kai studentai jaudinasi, tiesą sakant, su visomis studentų grupėmis net gaila būna atsisveikinti – taip susidraugaujame.
Akvilė: Kol kas renkame dvi grupes per metus, tačiau planuojame sukurti kursą moksleiviams, 3D ateities mados seminarų ciklą. Niekas Lietuvoje nemoko avalynės dizaino – matome nišą, tik kol kas mūsų ištekliai riboti.
– Gražu jūsų klausytis, bet ar užsidirbate pinigų iš šios veiklos?
Laura: Taip, vienas mūsų tikslų – uždirbti pinigų, kad galėtume pasiūlyti dar kokybiškesnių paskaitų, pasikviesti geidžiamų lektorių, bet niekas nepasidaro per vieną dieną. Neverksime, jei per pirmus kelerius metus neuždirbsime milijono.
– Apie kokį lektorių svajojate, galbūt jau pradėjote derybas, kad dėstytų pas jus?
Laura: Norėtume kada nors prikalbinti mūsų studentams savo sėkmės istoriją papasakoti ir įkvėpti, motyvuoti Juozą Statkevičių, taip pat norime pa-kviesti atvykti ne vieną kūrėją, mados kritiką iš užsienio.
Mūsų šių metų atradimas – dizainerė L.Kvašytė. Iki „Mados infekcijos“ jos nežinojome, o po renginio jos kolekciją itin aptarinėjo mūsų studentai. Kaip jie buvo nustebę, kai nieko nesakiusios Liuciją pakvietėme į baigiamųjų darbų vertinimo komisiją!
– Tačiau jūs ir pačios galėtumėte dėstyti – bent jau įkvėpti jaunus žmones, kaip sukurti tokius reikšmingus dalykus kaip mokykla.
Laura: Galėčiau pasakyti trumpai: reikia veikti, o ne tinginiauti ir svajoti. Dažniausiai reikia ne pinigų, o veiksmo. Net jei nepasiseks – tai jau patirtis.
Ieva: Imi ir darai – vadovaujamės šiuo kredo. Ir dar: geriausias laikas yra DABAR.
– Lietuvos mados pasaulyje – vieni mūšiai, dažnai kyla skandalų, kas ką nukopijavo. Ar galėtumėte merginoms, moterims nusakyti gaires, kaip nepasimesti drugelių, angeliukų, mikimauzų pasaulyje, kas tikra, o kas kopija, kaip visa tai vertinti?
Akvilė: Kaip sakė viena mūsų dėstytoja dizainerė Aušra Haglund, viskas jau sukurta, svarbu tik kaip pateiksi savąją idėją. Iš tiesų dabar madinga kurti ne drabužius, o prekės ženklus.
Ieva: Ilgainiui tai turėtų nuslūgti. Kolegos iš Lenkijos pasakojo, kad jau išgyveno prekių ženklų bumą, rinka susitvarkė pati.
Laura: Dizainerio specialybė Lietuvoje suvokiama paradoksaliai. Vieni – Vilniaus dailės akademijos absolventai – laikomi dizaino elitu. Kita kuriančiųjų grupė – tai uždedantys piešinį ant bluzono ir manantys, kad jau yra dizaineriai. Štai pastariesiems praverstų mūsų kursai, nes sužinotų, kokia dizainerio profesijos esmė.
Mes pačios lankydamos paskaitas suvokėme, kad greitos mados kurti drabužiai jau nebetinka, kitaip vertiname spalvas, modelio idėjos vientisumą, pradėjome jungti paskirus kūrinio taškus, o anksčiau per kolekcijų pristatymus galėdavome tik paploti.
– Nebijote susipykti, juk tiek daug dramatiškų verslo žlugimo istorijų?
Laura: Aš dar prieš vestuvių planavimą buvau įkūrusi įmonę su drauge. Viskas žlugo, mudvi net nelabai bendraujame. Dabar suvokiu, kad trys verslo dalyviai yra labai gerai: jei kyla įtampa, kuris nors tampa gesintuvu.
– O kas, jei nepasiseks?
– Liksime geros draugės, – vos ne choru ištarė Ieva, Laura ir Akvilė.
