Lietuva dar nepasiruošusi tokiam akibrokštui ant scenos. Taip buvo teisinamas toks poelgis. Organizatoriai neva išsigando teisinės atsakomybės dėl galimų nepilnamečių teisių gynėjų skundų bei kitų jautrių temų, kurios rutuliojamos A.Užkalnio šou.
Rašiau šį tekstą susigūžusi lyg partizanas apkasuose: mat publicistas vėl aštriai pasireiškė socialinėje erdvėje, o kolegos už nugaros jam negailėjo kritikos strėlių.
Šlykštu? Jei kopijuočiau jo tekstų toną, būtų galima pasakyti: bet juk štai skaitote šį tekstą. Nes smalsu, ką sau mano vienas labiausiai skaitomų šalyje autorių ir patyčių meistru tituluojamas žmogus. Ir kaip šalia jaučiasi jo mylimoji Fausta Marija Leščiauskaitė (23 m.).
– Gal manoji aplinka ne ta, tačiau negirdėjau teigiamų jūsų naujo produkto – dabar jau antrojo „Užkalnio žurnalo“ numerio – vertinimų. Be to, ar nėra finansinė savižudybė šiais laikais leisti popierinį leidinį, ir dar 320 puslapių?
Fausta: Kartu su Andriumi esame porą metų ir visą tą laiką kalbėdavome, kad būtų smagu leisti žurnalą. Būtų nuostabu atidaryti ir knygyną, tačiau iki jo dar reikia šį tą nuveikti. Tikėjausi neigiamų nuomonių, tačiau jos mūsų nepasiekia. Aš kasdien gaunu laiškų iš skaitytojų, juose – vien teigiami dalykai, kartais net susigraudinu – cituoju kai ką mamai, Andriui.
Andrius: Tai ne savižudybė ir ne avantiūra. Tai kruopščiai apgalvotas planas, o kad jis geras, patvirtino spaudos platintojai. Jie niekada nebūtų dirbę su mumis, jei manytų, jog tai nesąmonė.
Mitas, kad popierinė spauda eina į nebūtį, tai įrodo ir kiti nauji Lietuvoje pasirodę žurnalai. Esu dirbęs leidyboje, daug rašiau žurnalams, tad žinau šios sistemos komercinę dalį. Todėl esu leidėjas, o Fausta – vyriausioji redaktorė, ji sprendžia, koks žurnale bus turinys, herojai, ji vertina ir mano tekstus. Su manaisiais elgiamasi kaip ir su kitų autorių, būna, kad Fausta atsiunčia tekstą atgal ir prašo dar padirbėti.
Žaviuosi ja, nes ji labiau disciplinuota nei aš ir nenuolaidžiauja net ir žinomiems autoriams.
– Fausta, nėra įprasta, kad toks jaunas žmogus kaip jūs tampa redaktoriumi. Pati nepagalvojote, kad dar reikėtų panešioti geležines klumpes, sustiprėti kaip profesionalui?
– O jūs nešiotumėte tas klumpes? – klausimu atsako F.Leščiauskaitė. – Pažįstu žmonių, kurie yra talentingi, turi potencialo, net galimybių, tačiau bijo veikti. O baimė užspaudžia smegenis. Tai sukelia liūdesį ir savigraužą, kad pabūgai ir nepabandei.
Neturiu redaktoriaus patirties – taip, tačiau kaip kitaip jos įgaučiau? Žurnalistinę patirtį pradėjau kaupti dar mokyklos metais, žinojau, ko noriu, ir ėjau to link mažais žingsniais.
Kita vertus, su Andriumi abu kūrėme žurnalą, ir žmogus iš šalies kažin ar jam tiek savęs atiduotų, kiek aš. Kažin ar teisinga, kad kitas žmogus taptų redaktoriumi tik todėl, jog yra vyresnis.
Amžius nėra nuopelnas, tik tai, ką pasiekei, užgyvenai. Kiti per visą gyvenimą nieko nepasiekia. Ar už tokį, tačiau vyresnį žmogų turėčiau jaustis žemiau? Gal skamba arogantiškai, tačiau nuoširdžiai nesijaučiu blogesnė už nieką. Aš juk ne šalies prezidente bandžiau tapti.
Andrius: Jauna moteris ir aukštos pareigos nesuderinama tiems, kurie dar pamena sovietinius laikus, kai postas būdavo labiau politinis pasirinkimas. Viskas paprasčiau ir aiškiau, kai redaktoriaus darbą vertiname ne kaip titulą, o kaip darbo funkciją. Niekas nesako jaunam lakūnui, kad jo amžius šiam darbui netinkamas. Juk žmogus išlaikė egzaminus, skraidė reikiamą skaičių valandų, tad yra pasiruošęs. Redaktorius – tai ne generolo laipsnis.
– Fausta, būdama šalia Andriaus galbūt jutote, kad greičiau bręstate kaip asmenybė?
– Esu šiek tiek tinginė, todėl linkusi mokytis iš kitų žmonių. Pavyzdžiui, dar mokyklos metais, užuot ieškojusi informacijos, paprašydavau, kad apie rūpimą reikalą papasakotų gerai besimokanti draugė.
Tad ir gyvendama su Andriumi kai kuriuos dalykus sužinau, perprantu greičiau, nei tai įvyktų kapstantis pačiai. Tikrai, kai kurie momentai vertingesni nei ketveri metai studijų universitete.
Tačiau nemanau, kad labiau subrendau su Andriumi. Visuomet mano aplinkoje buvo įdomių, protingų draugų. Patinka, kad turiu iš ko mokytis, Andrius man yra pavyzdys, kaip vaizdingai atskleisti pasakojimą. Manančius, kad kopijuoju, galiu nuraminti: gavau iš kalbos redaktoriaus patikinimą, kad taip nėra.
Kita vertus, abu mokomės kasdien vienas iš kito, pavyzdžiui, aš išmokiau Andrių uždarinėti spinteles, – Fausta prajuokina Andrių.
– Kokia buvo jūsų aplinka, kaip jus auklėjo tėvai?
– Vertybės, kurias man skiepijo tėvai, ir šiandien atrodo auksinės taisyklės. Nebuvau lengvas vaikas – nuolat ko nors prisigalvodavau, pavyzdžiui, dar būdama maža sumaniau pabėgti iš namų, bet pakeliui sutikau tėvus.
Didžiąją paauglystės dalį sunkiai sutardavau su jais tam tikrais klausimais. Tačiau netrukus galvoje tarsi nušvito, supratau, kad man labai patinka šeimos nariai. Visada šeimą mylėjau, tik kurį laiką gal labiau pykau nei mylėjau.
Miela prisiminti mūsų su mama rytus. Ji anglų kalbos mokytoja – važiuodavome kartu ir dainuodavome angliškas dainas, net luktelėdavome dar automobilyje, kol daina pasibaigs, nesvarbu, kad jau vėluojame.
– Ką manote apie poras, kurių amžiaus skirtumas didelis? Jus pasiekia apkalbos, galbūt patys anksčiau stebėjotės nestereotipiškomis žmonių sąjungomis?
Andrius: Kadangi esu žmonių bei socialinių situacijų, santykių stebėtojas, atkreipiau dėmesį, kad vienas kito nesu-pratimas, konfliktai kyla dėl ko tik nori, bet tik ne dėl amžiaus skirtumo.
Charakterį, asmenybę sunku žodžiais nusakyti, todėl žmonės griebiasi to, ką galima aiškiai apibrėžti, šiuo atveju – metų. Vadyboje yra teorija: tai, kas svarbu, nepamatuojama, todėl žmonės renkasi pamatuojamus dalykus ir operuoja jais tarsi svarbiais. Štai krepšininkams ir jų draugėms ar žmonoms juk nekeliame klausimo, kaip jums sekasi gyventi, kai toks ūgio skirtumas. Juk galėjai susirasti ką nors panašaus!
Fausta: Atsakysiu neįdomiai – niekada nieko negalvojau apie žmonių asmeninius reikalus. Juk žmones renkamės ne pagal amžių, kojos dydį, tiesiog juodu limpa arba ne. Jei būčiau norėjusi turtingo vyro, gal būčiau susiradusi turtingesnį nei Andrius.
– Kodėl iš viso žmonės skiriasi?
Fausta: Atsakymas paprastas: žmonės nori būti laimingi, o jei nesijaučia laimingi, drįsta pabandyti dar kartą, todėl skiriasi. Norėti būti laimingam nėra nusikaltimas.
Andrius: Skirtis nėra amoralu. Skyrybos turi poveikį vaikams, tačiau tai tik vienas veiksnių, galinčių jiems turėti neigiamą poveikį. Būnant kartu besiriejantiems sutuoktiniams to neigiamumo gali būti kur kas daugiau. Kiekvienas priima sprendimą ir atsakomybę pats, kiekvienas ir sumoka to kainą. Tai nelengva niekam.
– Andriau, galbūt kai ką suvokėte tik pastaraisiais metais, būdamas kartu su Fausta, apie ką anksčiau net nepagalvodavote?
– Supratau, kad spinteles atidarius reikia uždaryti, o išsiplovus galvą – susišukuoti, – juokiasi vyras. – O jei rimtai... Maniau, kad esu smalsus ir atviras naujiems potyriams žmogus. Bet tik sutikęs Faustą suvokiau, kad iš tiesų visą gyvenimą buvau gana santūrus, įgyvendindavau tik vieną procentą savo sumanymų. Nesakau, kad dabar įgyvendinu juos šimtu procentų, bet dešimčia – tikrai. Tai didžiulis pokytis.
Nuo pat pirmos klasės maniau, kad tai, kas man patinka ir sekasi, reikia daryti kuo mažiau, nes aplinkai nepatinka. Fausta mane myli tokį, koks esu. Nesakau, kad besąlygiškai. Bet su ja būdamas jaučiu išlaisvinantį padrąsinimą būti savimi, nesidrovėti, neriboti savęs, koncentruotis į dalykus, kurie man patinka ir sekasi, o ne į tuos, kurių iš manęs tikisi visuomenė.
Tikriausiai tik su Fausta būdamas išmokau sau drąsiau užduoti klausimą „Ar man to reikia?“, „Ar man tai patinka?“ ir atsisakyti ko nors, jei nenoriu. Tai labai geras instrumentas bet kuriam žmogui. Pavyzdžiui, dažnai esu kviečiamas į televizijos laidas. Anksčiau sukdavau galvą, kaip atsisakyti, o dabar pasakau tiesiai, kad nenoriu.
Prodiuseriai ar laidų redaktoriai patiria šoką, nes kai išgirsta „nenoriu“, nebelieka jokių argumentų įkalbinėti.
– Nedažnai tarp žurnalisto ir herojaus užsimezga artimesni santykiai, Fausta, jūs su Andriumi susipažinote darydama interviu?
Fausta: Su Andriumi tiesiog turėjome apie daug ką kalbėtis, tokia pradžia – ji nebuvo nei ką nors žadanti, nei su flirto atspalviu. Ir mes iki šiol turime apie ką kalbėtis. Andriaus galiu klausti visko – nuo fizikos iki santechnikos, nuo literatūros iki sniego kasimo.
– Andriau, vieni sako, kad nesvarbu, jog šiurkščiai, bet jūs skatinate kritinį mąstymą. Kiti jus vadina patyčių meistru. Jei ketinčiau pastarųjų kompanijoje jus apginti, kokius turėčiau pateikti argumentus?
Fausta: Leiskite, aš apginsiu. Nežinau labiau dėl patyčių kitų žmonių atžvilgiu jautraus žmogaus nei Andrius. Jei gatvėje valkata paprašo pinigų – kiti pro jį skubiai praeina, o Andrius visada duoda smulkių. Nepažįstu malonesnio ir jautresnio aplinkai žmogaus.
Andrius: Kodėl pasitelkiu ginčytinas išraiškos priemones? Esu alergiškas žodžiui „negalima“. Negalima ar jums nepatinka?
Mano reiškimosi būdas primena žmonėms tai, ką jie mato savo artimoje aplinkoje, ir tas priminimas jiems nepatinka. Juos skaudina ne mano pavartotas žodis – taip, dažnai ir keiksmažodis, – bet arti jų esanti ir mano aprašyta realybė.
Pavyzdžiui, labiausiai skaitytojus įžeidė straipsnis apie Palangą su plastikinėmis šlepetėmis, cepelinais, dainininke Vitalija Katunskyte ir čeburekais. Aš juk nevertinau tų dalykų, tik aprašiau, kad tokie ten egzistuoja.
Nerašiau ir kad dalytis derliumi – obuoliais, cukinijomis, konservais bei uogienėmis yra blogai, papasakojau, kaip to beveik niekam nereikia. Bet net mano kai kurie giminaičiai prisitaikė tekstą sau, įsižeidė ir iki šiol su manimi nesikalba. Daugelis neatkreipia dėmesio, kad mano tekstai yra ne vertinamojo pobūdžio – aš tik registruoju faktus.
– Ko jūs tuo siekiate – tikitės perauklėti žmones?
– Žmonių neperauklėsi. Savo elgesį gali keisti tie, kurie mano panašiai, tik jiems reikia padrąsinimo, jų pačių minčių aiškesnio išdėliojimo – tai ir suteikiu savo tekstais.
– Kaip ištveriate neigiamų komentarų vandenyne?
– Sunkiai atsigaunu. Susidoroti su tuo – darbas. Kol kas nė vienas specialistas nepateikė veiksmingo metodo, kaip nuo to atsiriboti. Stengiuosi laikytis už to, kad žmonės bloga linki ne man, Andriui, o mano sukurtam personažui. Tačiau kartkartėmis tai pamirštu.
Tai profesijos dalis, kitaip nebūna. Juk negali norėti, kad snigtų tik ant medžių – būtų gražu, o drebia visur.
– Fausta, gal galėtumėte išduoti Andriaus Užkalnio Achilo kulną?
– Skaudžiausiai jis reaguoja, kai kėsinamasi į jo individualumą. Jam skauda, kai dvidešimtą kartą raginamas valgyti, nors jis nenori. Lengviausia su juo sutarti, kai neauklėji. Štai nemėgsta jis balandėlių, tai ir neketinu jų ruošti, pasimėgausiu jais nuvykusi pas močiutę. Juk be balandėlių galima gyventi. Greičiausiai jums skamba keistai, bet iš tiesų Andrius taip jautriai priima kai kurias smulkmenas, kad net sunku įsivaizduoti.
– Naujausias gandas apie jūsų porą – kad laukiatės, mat nuotrauka viename leidinyje itin dviprasmiška.
Fausta: O, Dieve, tikrai nesilaukiu, jei ką – patikrinsite po 9 mėnesių.
– Ruošiatės tuoktis ar gyvensite susimetę – juk prieš žmones negražu?
Fausta: Mums mažiausiai rūpi kitų žmonių nuomonė. Ar tuoksimės? Galbūt. Nesame iš tų žmonių, kurie žino, ką veiks po metų ar kelerių. Mes tiesiog gyvename ir jaučiame, kad viskas baigsis gerai.
– Ko visuomet yra jūsų šaldytuve?
Andrius: Beveik visada yra gazuoto mineralinio vandens ir šampano. Tai nereiškia, kad kasdien jį geriame, tiesiog gerai, kai yra paruoštas butelis. Dar būtinai – kiaušinių ir pieno. Grietinės ir sviesto reikia, nes šaldiklyje yra mano vardu pavadintų koldūnų.
Fausta: Neseniai šaldytuve radau senų varškės sūrelių – tai neprotingo mūsų elgesio įrodymas.
Andrius: Fausta prašo nepirkti daug sūrelių, nes yra rizika, kad iš karto visus suvalgys. Bet aš perku kaip statistinis vyras: jei pasako – nupirk vieną, imu du, jei kelis – tai penkiolika.
– Ar užsimanote kokios nors nesąmonės – nerinktinio, nesveiko maisto?
Andrius: Porą kartų per metus noriu batono su sviestu ir „šlapianke“. Nežinau, kas man nutinka. Dar – bandelių su pa-prasta pieniška „sosiska“.
Jos man primena vaikystę, kai Vilniuje prie „Vaikų pasaulio“ parduotuvės stovėdavo vežimėlis su man neskaniais čeburekais ir beliašais, o tik kartais būdavo tokių bandelių. Jos – tikra šventė.
O vieno prekybos centro pardavėja jau tik paklausia: „Jums – kaip visada?“ – ir paduoda didelį indelį želė.
