Prezidento žmona nenori jokių iškilmių. „Juk jos toks charakteris, ji visada kukli. Mano dovana jai bus bučkis ir gėlių puokštė. Tokia dabar mūsų tradicija“, – apie būsimą šventę tik tiek prasitaria prezidentas Valdas Adamkus ir palieka mus pasikalbėti dviese.
„Mums dabar kiekviena diena šventė, nes esame kartu. Ką tik pasitikrinome sveikatą, Valdo rezultatai net geresni nei anksčiau. Gydytojų išvada ir yra geriausia dovana“, – nuoširdžiai ištaria prezidento žmona. Ir tuoj užprotestuoja taip pavadinta.
„Aš niekada apie save negalvoju kaip apie prezidento žmoną. Esu tik Valdo žmona“, – teigia ji.
Bet tai netiesa. Ji visada mūsų laisvos Lietuvos istorijoje išliks kaip prezidento V.Adamkaus žmona. Daugiau nei po 50 metų grįžusi į Lietuvą ji jaunoje mūsų valstybėje sukūrė ir pirmosios ponios įvaizdį, savo nuoširdumu, karališku mandagumu, elegancija ir stiliaus pojūčiu pelnė Lietuvos žmonių meilę ir užsienio valstybių pirmųjų asmenų pagarbą.
– Jūsų gyvenimas pilnas įvykių. Laiminga vaikystė Telšiuose, bėgimas laiveliu į Švediją apšaudant vokiečiams, pabėgėlių stovykla Vokietijoje.
Jau susiklostęs gyvenimas Amerikoje ir netikėtas posūkis – grįžote į Lietuvą ir tapote prezidento žmona. Koks įvykis jums labiausiai įstrigęs į atmintį?
– Sunku pasakyti. Juk teko dvi savaites praleisti net kalėjime Rygoje, kai vokiečiai sulaikė mūsų laivelį. Mama kameroje slėpė mane po stalu, nes nuo lubų krito blakės.
Grįžus į Lietuvą gyvenimas pasikeitė iš pagrindų – kita aplinka, kitos pareigos. Iš pradžių jaučiausi sutrikusi. Nežinojau, ką daryti, kaip man laikytis. Bet greitai susivokiau. Lyg ir nesuklydau.
– Esate pasakojusi, kad jaunystėje jūsų vestuvių pabrolys, pakvietęs šokti, sušnibždėjo: „Tavo sesuo kaip orchidėja, jai reikia priežiūros. O tu kaip vijoklis, prigysi visur.“
Sakėte, kad tada net nusiminėte pavadinta tik vijokliu. Bet gyvenimas juk parodė, kad jūsų pabrolys buvo teisus.
Jūs puikiai prigijote ir Lietuvoje. Vis dėlto kada buvote laimingesnė – tada, kai rūpinotės savo svečių namais Tabor Farme, ar kai su vyru teko susitikinėti su karaliais, karalienėmis ir prezidentais?
– Manau, kad mes visada buvome laimingi ir patenkinti savo gyvenimu. Kol buvome pajėgūs, gyvenimas buvo labai įspūdingas, prasmingas, nes galėjome įgyvendinti savo svajones, atlikti darbus.
Lietuvoje aš supratau, kad esu žmonėms įsipareigojusi, privalau atlikti tas pareigas, kurių reikalavo vyro statusas.
– Prisimenu jus per prezidento rinkimus. Jūs kukliai sėdėjote kamputyje, nedaug ką pažinojote ir neatrodėte labai laiminga.
Esate sakiusi, kad tokia vieniša nesijautėte net tada, kai jaunutė emigrantė išlipote į Amerikos krantą. Lietuvoje neturėjote nė vienos draugės.
– Draugių atsirado vėliau. Ypač išgyvenau dėl to, kad nebeturėjau judėjimo laisvės. Valdui tapus prezidentu buvo pasakyta, kad negaliu pati vairuoti. Skyrė automobilį, vairuotoją.
Gailiuosi tos laisvės. Man labai patikdavo vairuoti. Amerikoje, jei kas spausdavo širdį, sėsdavau ir važiuodavau, ypač į gamtą kaimo keliukais. Tai mane nuramindavo. Ką darysi, visko gyvenime vienu metu neturėsi.
– Kokia šiandien įprasta jūsų diena?
– Mūsų gyvenimą pakoregavo ir sveikata. Stengiamės gyventi ramiai, mažiau kur nors eiti, ne visada gavę kvietimą galime jį priimti. Reikia atsigauti po visų sukrėtimų.
Valdas gauna dar daug vaistų, jie daro įtaką organizmui. Mūsų gyvenimas pasidarė labai ramus ir sėslus. Pagaliau turime laiko pabūti dviese.
– Ar kartais jums netenka duoti pylos savo vyrui? Juk prezidento pilna visur. Be V.Adamkaus mes neįsivaizduojame Lietuvos gyvenimo.
– Jūs teisi, man dažnai tenka jį apraminti. Jam viskas įdomu. Jei neprilaikyčiau, važinėtų po Lietuvą daug daugiau.
– Esate prisipažinusi, kad ir jūs vaikystėje buvote padykusi mergaitė, – ir su kiemo berniukais kaudavotės, ir su seserimi pešdavotės. Kaip matome, tai nesutrukdė jums tapti prezidento žmona.
Ar jums teko keistis, gludinti savo charakterį, nes Lietuvoje jūs ypač vertinama dėl santūrumo, orios laikysenos? Gal ir prezidentas jums pamokymų yra davęs?
– Valdas jokių pastabų nėra man išsakęs. Man atrodo, kad kaip nors ypatingai nesistengiau. Gal yra toks vidinis supratimas, ką kiekvienoje situacijoje tau reikia daryti ar ko nereikia. Gal man sekėsi.
– Jūsų linksma mama yra išdavusi man paslaptį, kad jūs nuo vaikystės įpratusi bendrauti su prezidentais. Kažkokiame renginyje Šiauliuose, kuriame lankėsi ir prezidentas Antanas Smetona, jūs, trimetė, mamai pareiškėte: „Eisiu pas Septomą.“
Pribėgote prie prezidento ir pasisveikinote: „Labas, prezidente Septoma!“ Ar mokėjimas bendrauti – būtina prezidento žmonos savybė?
– Man niekada nebuvo sunku bendrauti su žmonėmis. Mes pradėjome nuo paprastų darbininkų, abu kilome į viršų, Valdas ėjo ir aukštas pareigas, tekdavo susitikti su įtakingais JAV pareigūnais.
Kai atvykau į Lietuvą, problemų taip pat nekilo. Kalbėdama su žmogumi negalvoju apie jo užimamą padėtį.
Stengdavausi suprasti, koks jis žmogus. Niekada nebuvau pakliuvusi į tokią padėtį, kad būtų reikėję elgtis nenuoširdžiai.
– Per užsienio vizitus prezidentai aptarinėja valstybių reikalus, žmonoms – kita programa. Atrodo, nieko ypatinga kavutės pagerti ar muziejų aplankyti.
Bet skaitydama prezidento V.Adamkaus prisiminimus supratau, kad žmonos indėlis į vizito sėkmę labai didelis, nors dažnai nematomas.
Sugebėjote užkariauti net Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II simpatijas.
– Ačiū už gražius žodžius. Pirmą kartą su ja susitikome Bakingamo rūmuose, kai mūsų bičiulis Mstislavas Rostropovičius pasikvietė į savo jubiliejų. Didžiulėje menėje mes buvome vieninteliai nekarūnuoti asmenys, kukliai stovime nuošalyje.
Staiga prieina adjutantas ir sako: „Karalienė nori jus matyti.“ Einame per visą salę, matau, Valdas sutrikęs, mąsto, ką reikėtų pasakyti. Prieiname, ir karalienė pirmoji linksmai sako: „Noriu padėkoti jums už šiltą mano sūnaus Charleso priėmimą. Jis nuolat man kalba, kokia nuostabi šalis Lietuva.“ Ir visas oficialumas dingo.
Kitą kartą pagal protokolą atvykome į pilį Škotijoje pakviesti jų didenybių atvykti su vizitu į Lietuvą. Buvo praėjusi tik savaitė po mano mamos mirties. Pasikalbėjome, atsidaro durys. Tai reiškia, kad pokalbis turi būti baigtas. Bet karalienė kalba toliau.
Atsidaro antrą kartą, karalienė nereaguoja. Kalbamės apie bendrus dalykus. Durys atsidaro trečią kartą. Tada atsisveikindama ji man pasakė: „Labai užjaučiu dėl mamos mirties.
Žinau, ką tai reiškia, neseniai pati palaidojau savo šimtametę Karalienę Motiną.“ Ir tik tada prasidėjo jautrus ir nuoširdus mūsų pokalbis. Kai karalienė atvyko į Lietuvą, mes šiltai bendravome kaip bičiulės.
Daugiau – „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
