Pastarieji penkeri metai L.Lapkauskaitei buvo emociškai sunkūs: žinoma moteris negali atsigauti po tėvo mirties. Nei brolių, nei seserų neturinti L.Lapkauskaitė neslepia: „Dabar likome tik mes su mama.“
– Laima, kiek teko skaityti jūsų interviu, jūsų dažniau klausinėja ne apie jūsų pačios šeimą, o apie vyrus. Visi žino, kad jūs – vieniša, kad buvote ištekėjusi, tačiau nėra daug pokalbių apie jus pačią – apie jūsų mamą, tėtį, ankstyvąją karjerą.
– Ir po šio interviu gausiu laiškų su pasiūlymais susipažinti. Ir vėl atsiras kas pasakys: ji ieško vyro. Aš labai nemėgstu kalbėti apie vyrus. Neieškau vyro.
– Kertinė, daugiau nei du dešimtmečius įrašyta jūsų daina „Mamai“ tapo tam tikru jūsų atspirties tašku – taku į žinomumą?
– Netyčia taip išėjo. Nors esu baigusi vokalo studijas, niekada nelaikiau savęs dainininke. Visada dirbau pedagoginį darbą. Tą dainą sukūriau dėl savęs, o tada dirbau su moterų ansambliu.
Moterys ir paragino ją pateikti LRT dainos konkursui. Dalyvavo visas puokštynas žinomų dainininkų. Mano daina laimėjo trečiąją vietą. Taip ir prasidėjo. Vėliau radau puikias Kotrynos Grigaitytės eiles „Nenuženk nuo akmens“. Įrašiau dainą. Taip, tada iš to buvo galima užsidirbti. Koncertavau ilgai ir ne vienus metus turėjau žiūrovų.
Daugiau apie prodiuserę galite skaityti čia., čia ir čia.
– Kuo kvepia ir kuo vilioja scena? Juk ne paslaptis, kad ne vienas senesnės kartos atlikėjas joje stengiasi žūtbūt išsilaikyti ir kartais tai atrodo net komiškai.
– Aš nežinau. Scenoje niekada nesijaučiau gerai. Tačiau jei žmogus nori dainuoti ir gerai jaučiasi – puiku. Aš nutariau grįžti prie pedagoginės veiklos. Man tai tiesiog įdomiau. Neseniai mane pakvietė scenoje atlikti savo dainą. Sutikau. Bet užlipau į sceną ir pamiršau žodžius. Tačiau nesutrikau – galiu kurti čia ir dabar. Vis dėlto geriau jaučiuosi užkulisiuose.
– Kas jus taip stipriai sieja su Marijampole? Juk dirbate su televiziniais projektais, tad ar nebūtų patogesnis gyvenimas Vilniuje?
– To, ką turiu čia, niekada neturėsiu Vilniuje. Aš tiesiog neįpirksiu. Buvau susiradusi butą Vilniuje, o paskui persigalvojau. Gyvenu bute su atskiru įėjimu ir garažu. Gyvenu patogų vienišės gyvenimą. Be to, šis miestas man davė daug ir aš tai vertinu.
Kai ištekėjau, mes su vyru kurį laiką dirbome Vilkaviškio rajone, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms teko atvažiuoti čia. Taip atsidūriau Marijampolėje, tuomečiame Kapsuke – mieste, kuris man tada visai nepatiko. Dabar išvažiuoti nebenoriu. Ir mama arčiau, ir tėvelio kapas. Savi žmonės.
– Ar turite širdies draugą?
– Esu viena. Neturiu jokių širdies draugų. Niekas į mane nežiūri. (Juokiasi.)
– Net pačiai juokinga?
– Nelabai man ir reikia. Kai išeisiu į pensiją, galbūt senelių namuose ką nors susirasiu.
– Išties galvojate apie tai, kas bus po dešimties ar dvidešimties metų?
– Gyvenu šia diena. Nėra apie ką galvoti. Reikia džiaugtis.
– Ar bijote senatvės?
– Esu viena. Žinoma, bijau. Bijau vienišos senatvės, bet negali žinoti, kas tavęs laukia. Tikiuosi, Dievas viską sudėlios į savo vietas.
– Gal pati esate per išdidi prašyti pagalbos?
– Aš nesu išdidi. Iš to, iš ko tikrai norėčiau sulaukti dėmesio ir pagalbos, manau, kad neįmanoma, nes artimi žmonės labai tolsta vieni nuo kitų. Kalbu apie artimus gimines.
Kalbant apie gimines, turiu puikią pusseserę Vidutą ir jos šeimą. Jie niekada neleidžia per šventes man likti vienai. Štai neseniai savaitgalį praleidome miške. Kūrėme laužą, kepėme dešreles. Buvo daug sniego. Tada pagalvojau, kiek aš daug praradau anksčiau žiemomis nevažiavusi į mišką!
– Išties neturite artimų ryšių su giminėmis? Tik viena pusseserė?
– Žinote, kam skambinčiau, jei reikėtų pagalbos? Savo buhalterei ir kelių vaikų mamoms. Žinau, kad tai yra žmonės, kurie man padėtų bet kuriuo paros metu.
– O mama?
– Mama gyvena netoli, Kybartuose. Stengiuosi pas ją nuvažiuoti kiekvieną savaitę. Mano tėtis mirė prieš penkerius metus. Dabar likome tik mudvi.
Kai susirgo tėtis, kažkodėl panorau sunkesnių, tamsių spalvų savo namuose, nors prieš tai buvo šviesios. Bet tada man taip norėjosi, tokia buvo emocinė būsena.
Po tėčio mirties atsigauti negalėjau ilgai, o visos šventės man buvo nemielos. Aš jų nelaukiu ir dabar. Jei ne pusseserės šeima, bėgčiau nuo jų. Atrodo, tik ir lauki, kad jos greičiau praeitų, praslinktų.
Sapnuoju savo vaikystės namus, kaimą, kuriame gyveno mano seneliai. Ten buvo gražiausi metai. Tie sapnai – spalvoti. Netoli nuo ten palaidotas ir mano tėtis.
– Laima, kai jums buvo aštuoniolika, kai buvote jauna mergina ir svajojote apie ateitį, ar tose svajonėse buvo šeima? Vaikai?
– Taip, aš labai norėjau šeimos. Maniau, kad turėsiu mažiausiai du vaikus. Kai buvau vaikas ir žaisdavau, prisidėdavau lėlių ir galvojau, kokia gera mama būsiu.
Bet gyvenimas susiklostė kitaip. O vaiką – perkeltine prasme nusipirkti turguje – ne man. Kodėl? Kad man nebūtų liūdna senatvėje? Aš negaliu taip. Juk aš jam būčiau turėjusi pasakyti, kur tėtis. Aš niekada nebuvau egoistė ir niekada nebūsiu.
– Tačiau vaikų jūs turite, ir daug. Turite savo mokinių.
– Labai juos myliu. Dirbu ir su mažiausiais, pas mane mokytis dainuoti ateina vaikai nuo trejų metų. Man patinka rūpintis kitais. Esu gimusi po Vėžio ženklu, sakoma, kad rūpinimasis kitais – po šiuo ženklu gimusių žmonių bruožas. Kartais pati jaučiu, kad gal ir per didelis tas mano rūpinimasis.
– Neseniai viešojoje erdvėje viena jūsų mokinių – Neringa pasakė, kad jūs pavogėte jos vaikystę.
– Nenoriu šia tema kalbėti. Jūs turite vaikų?
– Taip.
– Tad įsivaizduokite, jog pabudusi vieną rytą spaudoje perskaitote savo vaikų kaltinimus sau. Kaip pasijustumėte? Taip pat pasijutau ir aš.
Negaliu kalbėti apie žmogų, kurio aš, pasirodo, nepažįstu. Ta Neringa, kurią aš pažinojau, buvo angelas. Mus siejo be galo gražūs jausmai. Aš buvau jai kaip antra mama. Mylėjau ją ir tebemyliu. Kas būtų, jei dabar pradėčiau apie ją ką nors negražaus sakyti? Tegul kalba, ką ji nori. Kas atsitiko, aš nežinau, ji man nieko nepaaiškino. Bet aš ją mylėsiu visą gyvenimą – tą, kurią pažinojau. Per daug ją myliu ir gerbiu, noriu, kad ji būtų laiminga. Ta istorija daug kam buvo keista, man tiek žmonių skambino.
– Esate Irūnos ir Mariaus Jampolskio prodiuserė. Ar juos taip pat vadinate savo vaikais?
– Irūną atvedė močiutė, kai jai buvo vos ketveri. Aš nesirenku vaikų. Man nėra jų negabių, nesceniškų. Irūna buvo galbūt gabesnė. Tačiau daugelis dalykų priklauso ir nuo noro dirbti, ir nuo vaikų tėvų.
Irūna yra labai geras žmogus. Jai turėtų būti nelengva gyventi turint tiek gerumo.
Marius nėra mano mokinys. Aš jam pasiūliau padainuoti ir jam patiko. Iš Mariaus daugelio dalykų išmokau ir aš. Dabar duetui – pertrauka, mat Irūna neseniai ištekėjo.
– Laima, o kokį vyrą šalia savęs įsivaizduotumėte jūs?
– Ir vėl. Žinokite, aš taip nemėgstu šios temos. Būna, kai pasirodo tokie interviu, būtinai atsiranda, kas parašo ir siūlo susipažinti. Niekada neatrašau.
– Kodėl?
– Aš išdidi moteris, turinti vietą po saule. Tikrai nerašysiu: „Aš norėčiau su jumis susitikti.“ Juokingai atrodo.
Tačiau ne tik dėl to. Aš tikiu, kad tikroji pažintis yra tada, kai žmonės susipažįsta natūraliai – per bičiulius, per bendrus pomėgius. Tiesiog susitinka. Jie atsiduria tam tikroje vietoje tinkamu laiku.
Yra moterų, kurioms būtinai reikia vyro, jos negali būti vienos. Aš – ne tokia.
– Sakote, kad nenorite kalbėti apie tai, kokį vyrą šalia savęs įsivaizduotumėte. Tačiau juk mes visi turime savo vertybes ir žinome, kokios kitų žmonių savybės mums svarbios?
– Žmogus turi būti inteligentiškas. Vyriškas. Išsiauklėjęs. Ištikimybė labai svarbu – bet kokiuose santykiuose. Išdavystės nekenčiu. Tvarkingumas labai svarbu, kad nebūtų koks smirdžius.
Žinote, gal ta mano antroji puselė kur nors ir yra. Bet gali būti, kad taip visą gyvenimą nesusitiksime. Jei rimtai, nemanau, kad esu tokia, į kurią niekas nežiūrėtų.
– Daug laiko skiriate darbui, tačiau kuo užpildote visas tuščias erdves – namie ir širdyje?
– Namus tvarkau. Man patinka buitis, man patinka viską tvarkyti, patinka buities darbai.
Kuriu. Eilėraščius labai mėgstu skaityti. Labai mėgstu nežinomų poetų eiles.
Mėgstu žiūrėti prasmingas, kultūrines televizijos laidas, laidas apie gyvūnus.
Atostogų išvykstu į užsienį. Nors draugų turiu nedaug, yra viena diena metuose, kai mes visi susirenkame prie Vištyčio ežero. Ten jau daug metų švenčiu savo gimtadienį.
Nieko į jį nekviečiu, bet visi žino, kad per gimtadienį gali mane rasti prie Vištyčio ežero.
– Neprisileidžiate naujų žmonių?
– Sunkiai. Aš nesu iš tų, kuri gali prieiti, užkalbinti ir užmegzti draugystę. Gal kartais žmonės mano, kad aš išdidi. Tačiau taip nėra. Aš pirma niekada neužkalbinsiu. Man taip neišeina.
– Sakoma, kad veiklūs žmonės labiau pavargsta ne tada, kai daug dirba, bet tada, kai ilsisi. Ar tiesa?
– Kai daug darbo – laukiu laisvos dienos. Bet jei vieną dieną pabūnu namuose, mane apima nerimas. Tada galvoju: nejau aš niekam nereikalinga? Pamiršo? Kodėl niekas neskambina?
Taip, matyt, tai tiesa.
