Su Soheilu Bechara ir jo žmona Monika (33 m.) susitikome dar įrengti nebaigtuose jų namuose kiek tolėliau nuo Vilniaus. „Gyvename čia jau tris savaites. Manėme, kad kai taip toli išsi-kraustėme, niekas nebeatvažiuos pas mus pavakaroti. Ir žinote ką? Per tas tris savaites dar nebuvo nė vieno savaitgalio be draugų!“ – šiltai juokėsi pora ir pridūrė, kad ilgus metus daug dirbo, o viską, ką uždirbo, investavo tik į savo veiklą.
„Naujos mašinos, prabangūs daiktai ar egzotiškos kelionės nebuvo prioritetas. Šis namas – mūsų pirmoji dovana sau“, – šyptelėjo vyras.
Pirmą kartą sutikęs Soheilą gali sutrikti: nežinai, nei kaip taisyklingai ištarti vyro vardą, nei kokia kalba užkalbinti. Tačiau nuo pirmos akimirkos vyras drąsiai ištarė „labas“ ir sulaužė visus lietuviams įprastus nejaukumo barjerus. Lietuvių kalbos vyras išmoko vos per šešis mėnesius ir sako, kad ji visiškai nesunki.
„Baigęs mokyklą studijas nusprendžiau tęsti užsienyje. Įprastai Libane daugelis išvyksta mokytis į Prancūziją ar kitą užsienio šalį, po to grįžta į Libaną. Toks buvo ir mano planas. Tik aš labai nenorėjau vykti į Prancūziją“, – juokdamasis savo istoriją pradėjo pasakoti S.Bechara.
Bet vėlgi, kai atviri keliai į bet kurią išsivysčiusią šalį, natūraliai kyla klausimas: kodėl Lietuva?
„Dar mokydamasis mokykloje žinojau, kad noriu tapti odontologu. Kaip tik tuo metu laikraštyje pasirodė skelbimas apie šios specialybės studijas Latvijoje ir Lietuvoje. Tik nesijuokite – juk prieš 18 metų daugelis mūsų ieškojome informacijos spaudoje, o ne internete. Apie šias šalis nieko nežinojau ir net nenutuokiau, kur jos, tad pirmiau nuvykau į Latvijos agentūrą, vėliau – ir į Lietuvos. Abiejų šalių siūlomos studijų programos man patiko, tačiau pavadinimas „Lietuva“ man taip gražiai skambėjo. Ją ir pasirinkau. Juolab kad man buvo tik 19 metų, tad ir sprendimas buvo priimtas spontaniškai. Studijų metais planavau gyventi bendrabutyje, tačiau ten išbuvau vos dvi savaites“, – gyvenimo pradžią Kaune, kur praleido penkerius metus, prisiminė vyras.
Baigęs studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) Soheilas nusprendė tęsti studijas ir Vilniuje įgyti burnos chirurgo specialybę.
„Atvykęs į Vilnių turėjau tik studento vizą, kuri nesuteikė teisės dirbti. Kaip tik tuo metu atsitiktinai susipažinau su Monika. Būtent ji man ir padėjo susitvarkyti visus reikiamus dokumentus. Tai nebuvo paprasta, tačiau degiau dideliu noru greičiau pradėti dirbti. Taip užsimezgė ir mūsų draugystė“, – apie pažintį su mylimąja prasitarė jis.
Žmona Monika juokiasi, kad visada žinojo jo planą: baigęs studijas Soheilas būtų išvykęs atgal į Libaną.
„Bet aš juk norėjau jo čia, šalia savęs! Todėl stengiausi, kad jis įsitvirtintų Lietuvoje“, – juokėsi M.Bechara.
Iškart po rezidentūros studijų pora išsinuomojo kabinetą ir Soheilas pradėjo savo gydytojo karjerą. „Per tą laiką sutikau daug gerų žmonių, jie mums padėjo įgyvendinti mūsų svajonę – įkurti kliniką. Taip 2009 metais duris atvėrė Tarptautinis implantologijos centras MIR. Galbūt viskas atrodo labai paprasta, tačiau taip nebuvo. Mudu su Monika viską kartu pradėjome nuo nulio. Vairavau automobilį, kurį net reikėjo stumti, kad jis užsivestų. O ir kišenėse neretai švilpavo vėjai. Todėl labai vertiname tai, ką turime dabar. Yra visiškai skirtingi dalykai, kai sutinki turtingą partnerį ir kai visa tai sukuri kartu. Verslas prasidėjo nuo paskutinių mūsų turimų 300 dolerių. Pasisko-linau dar 3000 ir surizikavau. Pavyko.
Daugelis sako, kad mane lydi sėkmė, tačiau viską, ką šiandien turime su Monika, pasiekėme sunkiu ir nuoširdžiu darbu“, – apie klinikos įkūrimą ir žmonos palaikymą pasakojo Soheilas.
Svetingos šeimos kasdienybė neatsiejama ir nuo skanaus maisto. Soheilas neslepia: cepelinai jam labai skanu. Jis – vienas iš tų, kurie labai mėgsta lietuvišką maistą. Tačiau bičiulius ir artimuosius dažniausiai stebina grilyje ruoštais patiekalais.
„Mūsų namuose itin dažnai svečiuojasi draugai, tad maistą ruošiame abu: aš atsakinga už užkandžius ir garnyrą, o pagrindinį patiekalą visuomet gamina Soheilas“, – vyro pomėgiu gaminti džiaugėsi Monika.
Taip sutapo, kad poros namuose lankėmės tada, kai S.Bechara pirmą kartą per 9 metus turėjo kelis laisvadienius. Vyras juokėsi, kad net keista, kai niekur nereikia skubėti, rūpintis darbu.
„Burnos chirurgija – mano kasdienė veikla, kuriai skiriu daugiausia laiko. O laiką, kurį žmonės įprastai skiria atostogoms, mieliau skiriu akademinei veiklai: esu dėstęs Lietuvos sveikatos mokslų universitete, tačiau dėl laiko stokos daugiau nei prieš metus šios veiklos teko atsisakyti. Šiuo metu esu kelių mokslo organizacijų narys, tad paskaitos ir konferencijos įvairiose šalyse tapo neatsiejama mano gyvenimo ir darbo dalimi.
Tarptautinėse konferencijose prie mano, kaip lektoriaus, aprašymo pridedama nebe Libano, o Lietuvos vėliava. Dažnai pagalvoju, kad vos atvykęs į Lietuvą net nesapnavau, kad tiek pasieksiu. Tačiau ateities planų dar tikrai yra“, – šyptelėjo S.Bechara.
