Užsisukusi kūrybos verpete Asmik kartais nespėja skaičiuoti laiko pulso. Su metais vaidmenų didžiojoje scenoje tik daugėja, kelionių geografija platėja.
Žavi ir talentinga. A.Grigorian daug kas pavydi didžiojoje scenoje skinamų laurų. Operos dainininkė, sukūrusi 45 vaidmenis, pernai Londone, „Savoy“ teatre, kuriame vyko ketvirtoji tarptautinių operos apdovanojimų ceremonija, laimėjo geriausios jaunosios solistės titulą.
Savo kelią pradėjusi Lietuvoje, menininkė išgarsėjo kartu su Dalios Ibelhauptaitės ir Gintaro Rinkevičiaus legendine „Bohema“. Kartu su čia susibūrusiais „bohemiečiais“ Asmik sukūrė didžiausius savo vaidmenis ir tapo viena „Vilnius City Opera“ steigėjų.
Šiandien A.Grigorian – ryškių operos teatrų viešnia. Sezono įkarštyje per savaitę Asmik gali sudainuoti spektaklius Karališkojoje Švedijos operoje, Maskvos Didžiajame teatre, Berlyno Komiškojoje ir Romos operose, o kitą dieną jau keliauti į Marijos teatrą Sankt Peterburge. Lietuvoje solistė taip pat jau ne kartą buvo įvertinta aukščiausiais nacionaliniais teatro apdovanojimais.
Kai prieš septynerius metus su Asmik rengiau nedidelį interviu, atlikėja sakė nedrįstanti savęs vadinti laiminga moterimi. Tuo metu ji buvo išsiskyrusi su pirmuoju vyru operos dainininku Giedriumi Žaliu, augino sūnų Nojų ir vis drąsiau skynėsi kelią į tarptautinį pripažinimą.
Paklausta, ko trūksta iki visiškos laimės, A.Grigorian anuomet atsakė, jog suvokimo, kad vis dėlto yra laimingas žmogus.
„Laimė ir sėkmė – absoliučiai skirtingos sąvokos. Aš esu sėkmės lydimas žmogus, bet iki šiol intensyviai mokausi būti laiminga. Laimingas žmogus tas, kuris sugeba džiaugtis paprasčiausiomis smulkmenomis.
Esu emocionali ir žinau, kad laimės būsena – kaip fejerverkas, trunka viso labo akimirksnį. Norint jaustis nuostabiai, nereikia globalaus perversmo gyvenime. Ne kartą jaučiausi laiminga ir regėdama gražų saulėlydį, ir žvaigždėtą dangų“, – kalbėjo Asmik ir prisipažino, kad energijos, kuri padeda siekti karjeros aukštumų, jai teikia meilė.
Pastaraisiais metais meilės Asmik gyvenime – lyg iš gausybės rago. Įgijusi patirties ji išmoko laimės būseną paversti natūralia savo gyvenimo dalimi. O tai neabejotinai susiję su asmeniniais išgyvenimais.
2015-ųjų balandžio 26 dieną A.Grigorian ir jos išrinktasis Vasilijus įregistravo civilinę santuoką, tų pačių metų liepą savo meilę sutvirtino Dievo akivaizdoje ir iškėlė tris dienas trukusią puotą Kėjos saloje Graikijoje. Medaus mėnesį pora leido netradiciškai – Šiaurės ašigalyje. Pernai rugpjūčio 12 dieną porai gimė duktė Lėja.
Nors asmeniniame Asmik gyvenime veiklos pakanka, dainininkė neketina lėtinti kūrybinio tempo. Nesugaunamąją atlikėją jos balso gerbėjai pastaruoju metu galėjo trumpam sutikti Stokholmo, Maskvos, Vysbadeno, Zalcburgo teatrų scenose. Tik balandžio viduryje Asmik ras laiko apsilankyti Vilniuje, kur dalyvaus savo motinos Irenos Milkevičiūtės jubiliejiniame koncerte ir dainuos „bohemiečių“ „Manon Lesko“.
O vasaros pradžioje A.Grigorian tikisi atsipūsti. Operos dainininkė juokauja, kad kai per mėnesį numatyti viso labo penki spektakliai, tai jau atgaiva širdžiai, tikros atostogos.
– Esate dirbusi daugybėje teatrų. Šiuo metu Rusijos spauda jus pristato kaip Sankt Peterburgo Marijos teatro atlikėją. Kuo šis teatras jums ypatingas?
– Visuomet buvau laisvoji menininkė, gal kokius metus dirbau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kad buvau pristatyta kaip Marijos teatro solistė, – klaida, nes oficialiai nesu jokio teatro solistė ir norėčiau, kad taip būtų kuo ilgiau. Žinoma, egzistuoti tarp dangaus ir žemės sudėtinga ir nesaugu, nes nuolat turi kovoti už kiekvieną vaidmenį. Žodį „kovoti“ pavartojau ta prasme, kad privalau daug dirbti ir tobulėti. Bet man taip patinka.
Tačiau su Marijos teatru mane sieja ypatingas ryšys, nes jame dirbo mano tėtis (garsus operos solistas Gehamas Grigorianas) ir aš ten vaikystėje praleidau daug laiko. Dabar džiaugiuosi, kad pati turiu garbės dainuoti Marijos teatre.
Dvigubai smagu, kad šiuo metu ten dirigavimo paslapčių mokosi mano vidurinis brolis, tad, manau, mielai ten dainuosiu dar dažniau.
Kiek malonumo teikia darbas su vienu iškiliausių pasaulio dirigentų Valerijumi Gergijevu, net sunku papasakoti keliais žodžiais. Kaip solistei man tai ypatinga patirtis.
– Praėję metai jums buvo ypatingi kūrybine ir asmenine prasme. Gimė duktė Lėja, laimėjote operos „Oskarus“ kaip geriausia jaunoji solistė. Ar pastarasis titulas kaip nors labiau pastūmėjo jūsų karjerą?
– Praėję metai iš tiesų buvo ypatingi. Didžiausias mano apdovanojimas – dukrytės gimimas. O ir muzikos apdovanojimai neabejotinai paglosto širdį, bet karjerai jie vargu ar turi kokios nors lemiamos reikšmės.
– Kokių dar turite troškimų?
– Turiu daug troškimų tiek profesine, tiek asmenine prasme. Dar liko teatrų, kuriuose noriu padainuoti, ir keletas vaidmenų, kuriuos ketinu sukurti. Šiaip jau tariuosi su agente, kad norėčiau daugiau padirbėti šiltuosiuose kraštuose ir daugiau laiko praleisti su šeima. Jau norisi stabilumo ir gyvenimo kokybės.
– Kaip auga mažoji Lėja? Ar sunku suderinti motinystę ir sceninę veiklą? Ar vyras padeda auginant dukterį?
– Vasilijus man padeda tiek, kiek leidžia aplinkybės. Šiaip mums pagelbėja vyro mama, kuri šiuo metu visur keliauja su manimi. Kitaip būtų neįmanoma. Aš vis dar maitinu dukrytę, todėl viena su kita esame stipriai surištos.
– Ar dainuojate Lėjai lopšines?
– Nedainuoju, juk man reikia ir patylėti. Bet klausomės lopšinių įrašų iš išmaniojo telefono.
– Ar daug spektaklių vaidinote laukdamasi dukters?
– Spektaklių buvo nemažai. Keturi operų pastatymai ir turbūt kokie 30 spektaklių per kelis nėštumo mėnesius. Dainavau iki 8-ojo nėštumo mėnesio. Taip buvau suplanavusi. O ar buvo sunku, per tą tempą nespėjau pagalvoti.
– Kur paliekate atžalas, kai tenka gastroliuoti užsienyje?
– Lėja visur keliauja su manimi. Keturiolikametis sūnus Nojus šiuo metu gyvena su savo tėčiu, lanko mokyklą Vilniuje. Jis pas mane atskrenda per atostogas, o kai netingi, ir savaitgaliais.
Nojus be galo myli sesutę. Net nesitikėjau, kad paauglys gali kūdikiui skirti tiek šilumos ir rūpesčio. Labai juo didžiuojuosi. O Lėjai esu dėkinga už tai, kad dabar Nojus pasiilgta jos labai greitai, todėl ir pas mane dažniau atskrenda. (Juokiasi.)
– Ar pasikeitė jūsų pasaulėžiūra auginant sūnų ir dabar – dukrytę? Kalbu apie amžiaus skirtumą, kai tapote mama. Ką darote kitaip?
– Su amžiumi žmogus keičiasi, ir taip turi būti. Su Nojumi augau drauge, nes kai gimdžiau pirmagimį, buvau labai jauna. Tada ir dabar – visiškai skirtingos patirtys, skirtingi požiūriai.
Pirmą kartą viskas buvo gerokai baisiau. Tuomet atrodė, kad daug ką darau neteisingai, esu nevykusi mama ir pan. Dabar suprantu, kad tokia tobulumo siekiamybė yra visiška nesąmonė. Augindama dukterį jaučiuosi daug ramiau, dominuoja kiti prioritetai, be to, ir galimybės kitokios. Tačiau abi patirtys vienodai brangios. Nors jos be galo skirtingos, jas sieja besąlygiška ir su niekuo nepalyginama meilė vaikams.
– Gal metams bėgant atsirado stipresnis ryšys su mama? Kadaise esate sakiusi, kad jaunystėje su mama ne visada sutardavote.
– Manau, kad jaunystėje aštuoniasdešimt procentų žmonių nesutaria su mamomis, ir tai yra normalu.
Savo mamą be galo myliu ir gerbiu. Kiekvieną dieną ir valandą vis labiau suprantu, kad tėvai yra nepakeičiami. Tiesą sakant, ir dabar su mama pasibarame kaip visi normalūs žmonės.
– Kaip dar bėgantys metai, patirtis jus keitė kaip moterį, asmenybę?
– Sunku pasakyti. Tai, matyt, iš šalies geriau matyti. Gyvenime daug visko buvo. Tačiau gyvenimas nuolat keičiasi, ir mes turime keistis drauge. Bet man patinka tokia Asmik, kokia šiandien žvelgia iš veidrodžio. Ji iki šiol netobula, net labai netobula, bet aš ją tokią myliu.
– Ko gimus antram vaikui išmokote, ko nemokėjote anksčiau? Gal daugiau laiko skiriate sau, savo šeimai?
– Labai sunku pasakyti, nes esu linkusi prisitaikyti prie esamos situacijos. Viskas keičiasi savaime. Žinoma, norisi daugiau laiko skirti šeimai.
– Ar turite pakankamai laiko ramiai pabūti namuose?
– Tokio laiko neturiu. Net nelabai žinau, kur tie namai. Namai man yra tuomet, kai mano vaikai ir vyras šalia. Bet tai sunku suderinti.
– Moteriai, ar ji būtų scenos žvaigždė, ar namų šeimininkė, gyvenimo pilnatvei didelę įtaką daro partneris. Ar jaučiate stiprų mylimo vyro palaikymą?
– Manau, kad bet kokie santykiai yra paremti vienas kito palaikymu. O mes esame per daug ryškios asmenybės. Abu būname savimi ir nė kiek neužgožiame vienas kito. Kartą režisierė D.Ibelhauptaitė davė labai tikslų patarimą – svarbu tinkamu laiku pasiskirstyti vaidmenis, kada būti Vasilijaus žmona ir kada Vasilijui būti Asmik vyru.
– Jūsų vestuvės vyko Graikijoje, povestuvinė kelionė – Šiaurės ašigalyje. Mėgstate iššūkius?
– Niekada nelaikiau savęs iššūkių mėgėja, bet ir sėdėti vienoje vietoje – ne man. Taip pat ir ne Vasilijui. Keliones mums išties labai sunku planuoti – rasti tarpą, kai abu nesame užsiėmę.
Tačiau nuo šiol bent jau sąmoningai planuojame laisvalaikį, nes supratome, kad atsitiktinumas šiuo klausimu vargu ar įmanomas.
O keliauti norisi daug – dar tiek daug ko pasaulyje nemačiau. Norėčiau aplankyti Afriką, Australiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Aziją. Visur labai noriu!
– Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą?
– Ne taip dažnai, kaip norėčiau.
– Daug keliaujate, gal atradote naujų patiekalų?
– Lioviausi valgyti mėsą. Tikiuosi, visam laikui. Žinoma, jei nebus gyvybiškai būtinos situacijos. Dabar su pasimėgavimu mokausi ruošti vegetariškus patiekalus.
– Kaip atrodo jūsų laisvadienis, kai neturite repeticijų ar koncertų?
– Mokausi muzikines partijas, skalbiu, ruošiu valgį, kartais atsakau į laiškus, papildau feisbuko profilį, skaitau, mėgaujuosi dukrytės šypsena, einu į masažą ir pirtį, kartais apsilankau teatre ar muziejuje, susitinku su draugais, giminėmis, mama, o ypatingais atvejais keliauju drauge su vyru ir savo vaikais.
– Kokia įprasta jūsų savaitė?
– Visos savaites be galo skirtingos. Vaidmens rengimas paprastai trunka 6 savaites, dirbti tenka 8–10 valandų per dieną. Tada prasideda spektaklių periodas, bet jis irgi skirtingas. Mano veiklos grafikas suplanuotas iki 2020 metų.
– Ar turite laiko pasilepinti moteriškais malonumais – nueiti į grožio saloną, drabužių parduotuvę?
– Masažo salone lankausi labiau ne dėl pasilepinimo, o dėl būtinybės, nes dirbu sunkų fizinį ir protinį darbą. Nugara pavargsta ir vaikelį nešiojant, tad kūną remontuoju bent kartą per mėnesį. O dėl drabužių... Stengiuosi kuo dažniau įgyvendinti savo svajonę turėti vos kelis gerus daiktus, juos panešioti, kol atsibosta, tada atiduoti tam, kam jų norisi, ir įsigyti kitų.
Labai pavargau nuo lagaminų, ypač keliaujant su vaikeliu reikia visokių daiktų. Jau nebegaliu strateguoti, kur, kaip, kada ir ką vežtis. Todėl manau, jog esu labai arti savo svajonės išsipildymo ir mano spintoje bus vos keli mėgstamiausių dizainerių drabužiai.
– Kaip atsipalaiduojate po sunkios darbo dienos ar sunkaus spektaklio? Iš kur semiatės jėgų?
– Po spektaklio sunku užmigti, turi praeiti bent kelios valandos. Jėgų semiuosi iš meilės pasauliui, kuris dosniai dovanoja man savo energiją.
