Tačiau visos baimės bėgant laikui pavirto džiaugsmingais vaikų balsais, nauju verslu, kuriamais namais ir kasdiene laime. Ir jei būtų kas nors, ką būtų galima pakeisti, Gintarė sako, kad greičiausiai pakeistų tik vieną dalyką – savo pavardę. „Norėjau vyriškos pavardės – Songaila, tačiau tuokiantis Lietuvoje pasirinkti vyrišką pavardę draudžia įstatymai. Mūsų šeimoje esu vienintelė, turinti kitokią pavardę. Net Dariaus dukra iš pirmosios santuokos yra Songaila. Manau, kad turėti visiems vienodą pavardę būtų puiku“, – tvirtina G.Songailė.
Gintarė dabar labiausiai laukia dviejų dalykų – birželio pradžios ir Vilniaus gatvės Vilniuje rekonstrukcijos pabaigos. Šis pavasaris ir vasara visai krepšininko šeimai – išskirtiniai.
Kartu su pasibaigusia gatvės rekonstrukcija pačiame Vilniaus gatvės viduryje duris atvers pirmasis Baltijos šalyse sporto restoranas „Hooters“. JAV populiarius sporto restoranus „Hooters“ kiek vėliau Songailai ketina atidaryti ir Rygoje bei Taline.
Birželio pradžioje Gintarė, Darius ir trys jų vaikai apsigyvens naujuose namuose beveik pačioje Kauno širdyje – sutuoktiniai jau baigia remontuoti maždaug 100 metų senumo istorinį namą, kurį įsigijo daugiau nei prieš dvejus metus.
„Tai bus namas, kuriame auginsime savo anūkus“, – apie naujuosius namus sako G.Songailė.
Maždaug dvejus metus trukę remonto darbai užtruko – šeima tikėjosi į juos įsikelti kiek anksčiau. Tačiau besikeičiantys darbų užbaigimo terminai, anot Gintarės, išugdė kantrybę.
„Jau penktą kartą mes nukėlėme persikraustymo datą, tad tapome daug kantresni. Visi, kurie atlieka remontą, matyt, tai žino“, – juokiasi pašnekovė.
Tiek Gintarė, tiek Darius tvirtai žino: jie čia gyvens nuolatos. Šeima neketina keisti nei miesto, nei tuo labiau šalies.
„Dėl to meilės tam namui daug. Įrenginėji ir galvoji, kad štai čia paaugę berniukai žais stalo tenisą, kiemo reikia didelio, nes vasarą žaisime badmintoną, o čia rengsime kepsnių vakarėlius“, – pasakoja G.Songailė.
Įsigyti Kauno centre esantį namą sutuoktinius paskatino ne tik jo vieta, bet ir faktas, kad namas – istorinis.
Istorija Gintarė sako besidominti nuo vaikystės, o meilę jai įskiepijo tėtis, visose kelionėse dukrą pirmiausia supažindindavęs su lankomos vietos praeitimi.
„Man pasisekė, kad ir vyras domisi tuo pačiu. Mes su Dariumi – istorijos maniakai, todėl per keliones labai dažnai renkamės ne gamtą, o muziejus, įvairius istorinius pastatus, pilis, bažnyčias – viską, kas leidžia prisiliesti prie senovės.
Kai pirkome namą, labai norėjome jį restauruoti, įlieti gyvybės. Jis buvo nukentėjęs sovietmečiu, kai dar taip nebuvo saugomi paveldo objektai. Restauravome jį pagal visus reikalavimus, kad būtų išlaikytas autentiškumas“, – tvirtina G.Songailė.
Nors įsirengti naujuosius namus padeda dizainerė, daugelį dalykų Gintarė daro pati. Jauna moteris sako, kad tokia ji yra ir darbe, – turi būti visur, kur priimami įvairūs sprendimai.
Būsimam restoranui G.Songailė atiduoda daug savo širdies – tai pirmieji šeimos verslo žingsniai.
Sporto restorano idėją sutuoktiniai parsivežė iš JAV, jis Baltijos šalyse veiks franšizės principu. Iki to laiko G.Songailė dirbo rinkodaros specialiste keliose kompanijose, o vėliau visą dėmesį ėmė skirti būsimam restoranui.
„Vieša paslaptis, kad Darius, žaisdamas NBA, uždirbo milijonus. Ir aš, ir jis dabar galėtume nedirbti. Bet abu dirbame, mes tuo nesinaudojame. Aš augau šeimoje, kurioje mačiau dirbančią mamą. Dirbančios moters vaizdas manyje labai stiprus.
Mačiau, kiek mama dirba, kaip pelno žmonių pagarbą ir kiek ji man galėjo duoti. Noriu, kad mano vaikai taip pat matytų dirbančią mamą ir tėtį, kad suprastų, iš kur ateina pinigai ir kad nieko iš nieko nebūna. Todėl mūsų vaikai žino – mama dirba, kartais ji dirba ilgai“, – atvirauja G.Songailė.
Dvejų metų dvyniai Herkus bei Joris ir penkių mėnesių Vėjas dienas leidžia su aukle, o vakarus ir savaitgalius Gintarė sako be išimties skirianti tik vaikams.
„Kur mano energijos bučiniai?“ – taip bemaž kas rytą dvyniams sako mama. Gintarė tvirtina besidžiaugianti augančiais vaikais, o apie tai, kokia bus motinystė, ji negalvojusi.
„Aš esu iš trijų vaikų šeimos. Visada norėjau didelės šeimos. Jei sakoma, kad standartas yra du vaikai, man standartas yra trys. Todėl ir nemanau, kad trys vaikai yra daug.
Niekaip neįsivaizdavau motinystės. Ar ja mėgaujuosi? Taip, vienareikšmiškai. Ir kuo vaikai didesni, tuo labiau. Kai vaikai maži, tu jauti tik savęs poreikį, nes be tavęs jie nieko negali padaryti. Dabar berniukai jau daug moka. Jie sako, kad myli, jie kalba, žaidžia“, – pasakoja tris vaikus auginanti G.Songailė.
Tiesa, jauna mama pripažįsta – kartais iš noro kuo daugiau duoti savo vaikams patys tėvai jiems padaro meškos paslaugą.
„Kasdien svarstau, kaip auklėti, auginti vaikus, kad ateityje jie neįklimptų į narkotikus. Manau, kad mes, taip bijodami, būname net per griežti.
Juk žinome daug istorijų, kai žmonės, kurie finansiškai yra stipresni, iš noro vaikams duoti labai daug padaro atvirkščiai. Tada vaikas pajunta savo pranašumą visuomenėje. Bet pinigai juk nėra jo. Kartais pradedama tuo piktnaudžiauti.
Mes šeimoje apie tai daug svarstome, kalbamės. Jau rudenį dvynukai eis į darželį. Mano sprendimas buvo rinktis valstybinį darželį“, – kalba G.Songailė.
Moteris sako, kad būdami įprastoje aplinkoje, kaip ir dauguma vaikų, jie išmoks kovoti už save, labiau socializuosis.
„Mes dabar vaikams galime būti viskuo, padėti pagalvę, kai krinta. Bet visada taip nebus. Todėl noriu, kad mano vaikai eitų į valstybinę mokyklą. Vaikai turi suprasti ir tai, kad bus daug dalykų, kuriuos jie turės padaryti patys. Todėl tam tikrus sprendimus priimame jau dabar“, – sako G.Songailė.
Klausantis G.Songailės atrodo, kad jai nereikia rinkti žodžių, o į visus klausimus ji žino atsakymus. Lengvai bendraujanti, daug besišypsanti ir labai mylinti savo gimtąjį miestą Kauną.
– Gintare, tapusi Dariaus mylimąja, o vėliau žmona jūs, atrodo, visai lengvai susidorojote su visuomenės dėmesiu?
– Nemanau. Buvo etapas, kai verkiau po kai kurių straipsnių.
– Kodėl?
– O jūs paklauskite bet kurio žmogaus apie 22 metų šviesiaplaukę, dirbusią modeliu, dar laimėjusią ir vieną prizinių vietų grožio konkurse, kuri susitikinėja su žinomu, turtingu krepšininku. Ką pasakytų bet kuris iš tų žmonių?
– Gal kad ta šviesiaplaukė tik viena iš eilinių draugių?
– Taip. Tai apie ką mes kalbame? Mūsų visuomenėje kai kurie stereotipai tokie stiprūs, kad kitaip, atrodytų, neišeina reaguoti. Bet aš juk ne tokia.
Žmonės turi bjaurią savybę – kalbėti negatyviai. Kiek truks tie santykiai? Mėnuo du, ir skirsis. Ir kai parodai, kokie tie santykiai stiprūs ir jums abiem svarbūs, ta nuomonė pamažu keičiasi. Tai vyksta natūraliai – sukuriama šeima, gimsta vaikai, yra bendri namai. Ir visuomenės nuomonė apie tave jau palanki.
Bet man tai nėra įdomu. Žmonės, kurie mane pažįsta, žino, kokia aš esu, – man niekam nieko nereikia įrodyti. Nepasikeičiau per tuos metus, tik užsiauginau storą odą.
Dabar man jau lengviau bendrauti ir su žiniasklaida – taip, to išmokstama. Darius pasakojo, kad NBA juos net mokė bendrauti su žurnalistais. O aš to išmokau pati. Brutaliuoju būdu.
– O santykių su Dariumi pradžioje niekada nepagalvojote, kad gal išties esate tik viena iš draugių? Nebuvo baimių?
– Buvo. Dėl aplinkinių nuomonės. Buvau per daug jauna ir nesusiformavusi kaip asmenybė, bijojau, ką kalbės žmonės, bijojau nuvilti tam tikrus žmones. Nenorėjau, kad apie mane kalbėtų kaip apie dar vieną krepšininko mergaitę.
Kai susipažinau su Dariumi, dirbau rimtoje įmonėje, mokiausi. Juk jis buvo išsiskyręs vyras. Klausiau pati savęs: kodėl subyrėjo šeima? Be to, Darius iš pirmosios santuokos turi dukterį. Ar man pavyks su ja rasti bendrą kalbą?
Bijojau ir santykių laikinumo. Bijojau nusivilti.
– Baimė irgi turi savo laiką – ji arba išauga dar labiau, arba sumenksta.
– Buvau labai atsargi. Pamenu, jis buvo sakęs, kad negrįš į Lietuvą – liks JAV. Klausiau savęs, ar noriu gyventi JAV? Ne.
Netrukus po mūsų pažinties Darius išvyko į olimpines žaidynes. Mes tris savaites kiekvieną vakarą kalbėjomės telefonu po dvi tris valandas. Tuo metu buvau netekusi brangaus giminaičio. Man reikėjo žmogaus iš kitos aplinkos, kuris su manimi kalbėtų.
Darius tada buvo mano ryšys su išoriniu pasauliu. Jis man pasakodavo apie bet ką – keliones, vyną, skirtingas pasaulio virtuves. Daug klausinėdavo manęs. Jis tapo mano draugu. Pirmiausia aš jį įsimylėjau kaip žmogų, o ne kaip vyrą.
Po sezono, kai jis grįžo į Lietuvą, paprašė, kad aš gyvenčiau su juo, bet aš nenorėjau. Gal tai buvo savisaugos instinktas. O dar po pusės metų jis pasipiršo, bet tada mes jau žinojome – tai buvo tarsi lūžis – kad norime gyventi kartu.
– O pasimatymai? Jų buvo?
– Keistas jausmas. Kai jis grįžo, ėmėme susitikinėti, eiti į pasimatymus. Buvo keista – eini į pasimatymą su žmogumi, kurį jau pažįsti iš pokalbių telefonu. Tiek apie jį žinai! Žinai, kaip augo, kad eidavo su tėčiu grybauti. Mes, dar nepažinodami vienas kito, turėjome ir savų pokštų. Pradėjome jausti simpatijas kaip vyras ir moteris.
Netrukus susipažinome su šeimomis, draugais, bandėme kartu atostogauti – kitaip tariant, visa galva nėrėme į mūsų santykius. Bet suvokėme, žinojome – tai didelė atsakomybė vienas kitam.
– Kaip jums sekasi bendrauti su Dariaus dukra iš pirmosios santuokos?
– Neblogai. Ji – lietuviškų bruožų. Nepasakytum, kad gimė, augo ir gyvena JAV. Meilei dabar 11 metų. Matomės du kartus per metus – vieną kartą pas ją skrendame mes, kitą kartą per savo atostogas pas mus atvyksta ji. Keliaujame, kartu atostogaujame ir labai norime įskiepyti jai meilę ne tik Amerikai, bet ir Europai.
– O jums pačiai Amerika patinka?
– Kaip ir sakiau, su Dariumi esame istorijos maniakai. Bet koks senas akmuo man gali būti gražesnis už kalną. Man patinka griuvėsiai. Taip, aplankiau daugelį JAV valstijų. Gražu, smagu ten pabūti, bet niekada joks Amerikos miestas man nepatiks labiau nei Roma, Paryžius ar Atėnai, tikras istorijos lopšys. Man visos kultūros gražios ir įdomios, bet JAV nėra ta šalis, dėl kurios pamečiau galvą.
Be to, labai myliu Lietuvą, ypač Dzūkiją.
– Ir visus keturis metų laikus?
– Taip. Juk esu rudeninis vaikas. Žinote, pagalvojau, kad jei evoliucija staiga pradėtų eiti žemyn, mūsų šeima neprapultų – Darius ir grybauja, ir uogauja, ir medžioja, ir žvejoja. Manau, mums nieko netrūktų.
– Gintare, dėl ko jūs galite supykti?
– Dėl netvarkos – dėl ne vietoje padėto megztinio ar kavos puodelio. Dėl to, kai man plaunant grindis kas nors įeina su batais, nes pamiršo raktus. Dėl to tikrai galiu supykti, tai mane išprovokuoja. Vėliau pyktis, žinoma, atlėgsta. Bet manau, kad visi daiktai turi turėti savo vietą.
Taip, auginant tris mažus vaikus tai nėra lengva. Tačiau su vyru man labai pasisekė – Darius tvarkingas.
Kartais pagalvoju, kad gal aš ir be reikalo užsiplieskiu dėl to ne vietoje palikto kavos puodelio...
