Tačiau būtent dviračių sportui ji sako esanti dėkinga už tai, kad surado Ispaniją ir šiandien gali mėgautis gyvenimo saulėtoje šalyje malonumais.
Kokie jie? Juk ne tik žydras dangus ir skanus vynas? Kokia ta Ispanija, kurią savo namais pasirenka vis daugiau lietuvių?
Prieš 11 metų ponia Raimonda ryžtingai apsisprendė – pardavė Klaipėdoje turėtą verslą, projektą Nidos centre statyti išskirtinį viešbutuką ir liko Olyva Novoje, Valensijos regione.
Olyva Nova jai nebuvo nepažįstama žemė. Šis kurortas yra Europos dviratininkų rojus, čia jie treniruojasi ištisus metus. Su vyru Algiu Vaitkumi, praeityje garsiu Lietuvos dviratininku, ji ne vienus metus čia treniruotis į sporto stovyklas atveždavo lietuvių dviratininkus.
„Tomas čia nusipirko butą anksčiau už mane. Vieną dieną apsisprendžiau ir aš. Tiesiog širdis pasakė – tai mano vieta, niekur kitur. Vyras perspektyvų čia savo veiklai nematė. Draugiškai nusprendėme pasidalinti užgyventą turtą, ir aš likau. Įsigijau šį butą ir vieną rytą laiminga atsibudau tuščiame kambaryje, tik ant čiužinio, su likusiais 5 eurais piniginėje, bet saulės užlietomis abiem terasomis ir greta ošiančia jūra“, – prisimena Raimonda, stilingai įrengto buto terasoje vaišindama burnoje tirpstančia žuvimi ir atšaldytu vynu.
– Be rūpesčių? – klausiu netikėdama, nes aš juk lietuvė.
– O kaipgi, su dideliu rūpesčiu – kas gi toliau? Juk ne iš karto virtau ispane, kuri iš pradžių terasoje pasimėgaus kvapia kava, pasilepins saulutėje, pasipuoš, o po to pagalvos, kas malonaus jos laukia šiandieną, – juokiasi moteris.
Sprendimas atsirado greitai – kodėl to džiaugsmo nesuteikus kitiems lietuviams, ieškantiems būsto atostogoms? Padėjo išsinuomoti vieną butą, antrą, nusipirkti namą. Likimas šypsosi tiems, kurie patys šypsosi. Ir atsiuntė lietuvaitei poną Eduardo, kurį ji vadina savo papa Eduardo.
Visą pasaulį išmaišęs, šešiomis kalbomis kalbantis temperamentingas ispanas greitai pastebėjo miestelyje įsikūrusią lietuvę ir pasiūlė jai imtis nekilnojamojo turto nuomos verslo. Netrukus dėl lietuvaitės jau varžėsi kelios agentūros. Raimonda pasirinko vieną garsiausių regione.
„Papa Eduardo tapo mano mokytoju Ispanijoje. Iki šiol kas savaitę vakarieniauju pas jį, kur susirenka senukai jo draugai iš viso pasaulio. Koks malonumas su jais bendrauti, semtis žinių, optimizmo ir gyvenimo meilės!“ – žavisi Raimonda.
– Kaip jums Ispanijoje sekėsi prigyti? Nes mane, lietuvę, čia erzina viskas – kad čia saulė, maistas trečdaliu pigesnis, kad ispanai rengia iškylas paplūdimyje ir šypsosi net tada, kai įmaknoja į šunų keksus.
Erzina, kad per krizę nesumažino pensijų, kad vaikams būreliai nemokami, kad nesuka galvos dėl nedarbo ir savaitgaliais laimingi vaikšto paplūdimiu su trimis vaikais ir dviem šunimis, nors važinėja fordais, menančiais jo išradėją. Kad jiems namus galima statyti tiesiog kopose, o 60 kv. metrų apartamentus galima įsigyti už 70 000 eurų. Vargingiausi Europos Sąjungoje, bet pirmauja pasaulyje pagal futbolo, krepšinio, teniso rezultatus.
Erzina, kad jiems siesta ir žiemą, ir vasarą, o aš lakstau po kambarius gaudydama lėtą internetą.
– Atsipalaiduokite, – juokiasi Raimonda, – čia Ispanija!
Taip, iš pradžių jaučiausi sutrikusi. Nemokėjau kalbos, visko baiminausi – ką pasakyti, kaip elgtis? Atostogauti atvykti yra viena, o apsigyventi tarp tų žmonių – kita.
Reikia suprasti ispanų gyvenimo filosofiją ir būdą, kuris su pašaipa vadinamas „manana“. Bet iš tiesų čia viešpatauja nuo seno susiklosčiusi tvarka, logika, ir tai reikia perprasti, jei nori gyventi patogiai. Iš tiesų ispanai sugeba daug nuveikti ir drauge džiaugsmingai gyventi. Po pusmečio jau nebevargina nei nuolatinės miestų šventės, nei paplūdimyje ant smėlio iškylas rengiančios šeimos, nei siesta, kai viskas apmiršta kelioms valandoms. Tai yra Ispanija, ir greitai supranti, kad tai būtina.
Jaučiuosi lyg Snieguolė, kuri po truputį atitirpsta, išmoksta šypsotis ir džiaugtis. Iš pradžių net apsiverkdavau nuo ispanų gerumo, noro padėti. Bijojau, kad nemokėsiu atsilyginti tuo pačiu, – susijaudina Raimonda.
Ji kalba ir kalba, o aš staiga pajuntu, lyg būčiau atsidūrusi magiškame Gabrielio Garcios Marquezo pasaulyje.
Tamsėjančiame šiltame danguje įsižiebia mėnulis, iš golfo laukų stumdami vežimėlius grįžta susivėlinę senjorai, sklinda žydinčių augalų aromatas, vėjelyje šiurena palmių lapai, kažkur lyg nepaliaujantis čiurlenti upelis sklinda smagus juokas. Penktadienis, prasideda šventas ispanams šeimos savaitgalis.
– Laisvalaikio valandos ispanams – šventos. Jokių darbo reikalų, jokio kompiuterio. Visas laikas šeimai, vaikams. Mane labiausiai žavi tai, kad ispanai vertina ne turtus, – jų dydis nėra jų laimės pojūčio šaltinis. Žmonės moka būti laimingi kasdienybėje, džiaugtis mažais dalykais. Mes, lietuviai, tai jau pamirštame, – vėl prabyla Raimonda, ir iš virtuvės pasklinda jos verdamos kavos aromatas.
– Raimonda, tu namie, užuodžiu kavą! Greit užbėk pas mane! O, buenas noches! – iš trečio aukšto balkono kalbina simpatiška moteris.
– Josefa, negaliu, turiu svečią! – tiek suprantu, ką ispaniškai atsako Raimonda. Bet kaimynė patikslina – užbėkit abi, tik minutėlei.
Aš neinu, Raimonda išbėga – gal kas nutiko. Grįžta juokdamasi.
– Įsivaizduok, Josefa, žymi psichiatrė, ką tik atvyko iš Madrido savaitgaliui. Vakar buvo džiazo festivalyje, jai labai patiko viena atlikėja. Pasisodino mane ir paprašė išklausyti jos dainą. Nepabėgs ta kava ir viešnia, pasidžiauk minutėlę muzika, atsipalaiduok, pabūk ispane, – pamokė mane, kaip visada. Tokie jau tie ispanai! Man reikėjo laiko prie to priprasti.
– Raimonda, vakar kalnų kaimelyje mėgavausi ramybe. Senukai aikštėje prie fontanėlio žaidė domino, močiutės tarpduriuose tik sėdėjo ant savo taburečių. Atrodo, niekada iš savo kaimelių neišvykę, čia gimę ir pasenę, o dabar laukiantys, pasak G.Garcios Marquezo, kada pro šalį praneš jų lavoną. Ar ir tu taip gyvensi senatvėje?
– Na, jie laukia ne laidotuvių procesijos, o tiesiog mėgaujasi vakaru, nugyventu gyvenimu, nors jis nebuvo nei lengvas, nei turtingas. Man tokia ramybė tikrai negresia. Iš Valensijos visos Europos sostinės ranka pasiekiamos, tik kelių valandų skrydis už 50 eurų, visur laukia draugai.
Kitą savaitę skrendu į Londoną pas dukrą Moniką pasitikti jau trečiojo anūko. Po to visa jos šeima gyvens visą vasarą pas mane. Olyva Novoje jau daug įsikūrusių lietuvių, turbūt visi mano klientai tampa draugais. Dažnai noriu pasimėgauti vienatve, bet nepavyksta.
– Vis dėlto kas nors juk turi būti blogai ir po tomis palmėmis? Nėra nostalgijos Lietuvai, Klaipėdai, draugams?
– Manęs irgi to klausia draugai Klaipėdoje. „Nepykite, bet man viskas gerai!“ – atsakau. Aišku, pasiilgstu vaikystės vietų, atsiminimų – to neištrinsi. Bet tėvų nebeturiu, vaikai išskridę. Klaipėdoje jau kitą dieną prislegia Lietuvoje tvyrantis negatyvumas, buitinis chamizmas. Norisi greičiau pabėgti, kad neužsikrėsčiau tuo pesimizmo virusu.
Kas rytą ponia Raimonda vyksta į savo darbovietę gretimame Denijos mieste. Jos darbovietė nuomoja, parduoda, įrengia butus ir namus. Stilingi sijonai, juodų kelnių kostiumėlis, ryškios lūpos, blizgantys šviesūs plaukai – į ją neįmanoma neatkreipti dėmesio.
„Dauguma mano drabužių atsivežti iš Lietuvos arba dovanoti dukros Monikos, kuri Londone dirba su garsiais dizaineriais. Mano kolegės pirmą dieną tik aiktelėjo. O dabar pačios rengiasi stilingai, dėl to kyla ir mūsų agentūros prestižas“, – šypsosi lietuvaitė.
– Turbūt jūsų klientai ilgai neišsirenka buto ar namo, nes taip gali ilgiau pabendrauti su tokia simpatiška moterimi?
– Užsieniečiai labai konkretūs, jie žino, ko nori ir už kiek. Bet netikėtų pasiū-lymų netrūksta. Vienas britas, pakvietęs vakarienės, užsiminė, kad žmona prieš mėnesį mirė, ir pasiūlė drauge plaukti į jau nupirktą kelionę aplink pasaulį: „Antradienį išplaukiame, palik darbą dviem mėnesiams.“ Atsisakiau, praradau savo šansą, – užsikvatoja Raimonda.
Su lietuviais be rekomendacijų nebedirbu, daug problemų, nes lietuvis pirkėjas pats viską žino geriausiai. Ir visada mano, kad jį nori apgauti. Sakau, nepirkite to svajonių namo, ten visada vėjai. Jis tuoj įžvelgia klastą – o ko tu tokia gera? Klausiu, koks jūsų biudžetas? Bet koks! Randu už pusę milijono eurų. Oi, mes tiek neturime. Nesakys, kiek turi, nes mano, kad už tą kainą įkišiu perpus pigesnį...
Daugelis gaišina agentą tik iš smalsumo, negerbia jo darbo laiko ir gadina sau atostogas. Arba atostogauji, arba ieškai būsto. Užėjęs net į puikų butą tuoj susirauks, nes taip muša kainą... Jie nenori suprasti, kad būsto pajūryje kainos nenukrito. Lietuvis pagailės agentūrai mokėti 20–40 proc. už būsto priežiūrą ir nuomą, geriau pasirinks už 10 proc. Ir po metų ras nuniokotą... Tad darbas su lietuviais turi savų ypatumų.
Vienintelis liūdesio šešėlis virš mūsų pokalbio praskriejo Raimondai prakalbus apie dviračių sportą. Ją sukrėtė žinia, kad netikėtai mirė dviratininkas Linas Rumšas.
– Žinau, ką šią minutę išgyvena jo šeima. Labai suprantu mamą Editą Rumšienę. Mums, dviratininkų mamoms, siaubingas nerimas kiekvieną kartą, kai vaikas išvyksta į varžybas.
Tomą vos trylikametį nuvežėme į sporto stovyklą Belgijoje ir palikome. Aišku, džiaugsmas, kai Tomas 20-ies metų tapo 2002 m. pasaulio jaunimo čempionu, kai laimėjo daugelį varžybų, tapo „Giro d’Italia“ etapo nugalėtoju, Lietuvos čempionu. Bet man, mamai, nebuvo svarbios jo pergalės, kai matydavau, kad mano vaikas iš lenktynių grįžta kaip iš karo, – randuotas, pajuodęs, atidavęs visas jėgas. Kai mano akyse ne vienose lenktynėse jis pakliuvo į didžiausią grūstį, kai prie jo skubėjo gydytojai, o tu nieko negali padaryti... Nebepajėgdavau to matyti net per televiziją. Po visko pažiūrėdavau, jei jau žinodavau, kad jis sveikas.
Būdavo ir apmaudu, kad galėdamas laimėti dėl komandos interesų užleisdavo pergalę draugui. Tai žiaurus sportas. Ypač jei treneriui tas vaikas yra tik priemonė pelnyti pinigų ir šlovės. Tada nesvarbu ir sveikata, – negaili karčių žodžių Lietuvos čempiono mama.
Šiandien ji tik džiaugiasi, kad Tomas baigė profesionalo karjerą sveikas, rado naujos veiklos, – įkūrė interneto puslapį, skirtą dviračių sportui, sukūrė savo vardu pavadintą dviratininkų aprangos liniją „Tomas Vaitkus“.
Tik niekaip nesulaukia sūnaus vestuvių, nors jau ne vienus metus jis turi nuostabią sužadėtinę, fotomodelį Gabrielę Donėlaitę.
– Gal laukia, kol mama pirma pasiryš kam nors pasakyti „taip“? – pajuokauju. – Kaip jūs viena atsilaikote tarp tokių temperamentingų ispanų? – negaliu atsistebėti.
– Kad nesutinku tokių vyrų, kurie mane sužavėtų. Ispanai nėra įkyrūs. Iš pradžių paklaus – ar jūs viena? Jei atsakai „ne“ – nebeįkyri.
– Ar neliūdna čia gyventi vienai?
– Kartais būna ir liūdna. Norisi pasigauti tą šiltą vėją, kvapus, nuotaiką, grožį ir džiaugsmą, uždaryti dėžutėje ir padovanoti artimam žmogui, o ne grožėtis vienai. Bet tokio kol kas nėra. Nebent jūs pažįstate vyriškį, kuris priverstų mane juoktis? – lyg ir juokais, lyg ir rimtai klausia ponia Raimonda.
– Deja, ne, – atsidūstu liūdnai ir vėlų vakarą atsisveikinu su žaviąja lietuvaite, mojančia man iš šiltos, nakties apsuptos, žvakių šviesos nutviekstos terasos.
