Dabar Monakas – Milos namai.
„Mes, moterys, dažnai nuvertiname save, mums atrodo, kad norėti būti laimingai – egoizmas, už kurį būsi nubausta. Mes galime šokti į vandenį ir į ugnį, reikia tik suprasti, kam ir kodėl. Tik pajutusios vidinę pilnatvę ir pamilusios save galime tuo dalytis su kitais. Auginti ir ugdyti moteriškumo neįmanoma šalia smurtaujančių vyrų, greta alkoholikų ir narkomanų, šalia tų, kuriems nerūpi niekas toliau jų nosies. Negaliu mokyti, kaip turėti laimingą šeimą, bet tikrai galiu papasakoti, kaip tapti sėkmės lydima ir stipria moterimi“, – žvelgdama į prabanga žėrinčio Monako šurmulį lėtai žodžius dėlioja Mila.
Pagarba sau, pagarba savo vyrui, pagarba šeimai, kultūrai, tradicijoms – tai, anot jos, – sėkmės kelias, meilės kelias. Mila ragina nebijoti valyti savo aplinkos atsikratant nereikalingų žmonių, nes visada atsiras pavyduolių, kurie bandys pakelti savo kainą žemindami kitus.
„Daugiau laiko skirkime mylimiems žmonėms ir pomėgiams, tuomet neliks laiko negatyvumui“, – teigia ji.
Vidinės ramybės išvaizdžiai Vilniuje gimusiai ir augusiai lietuvei tikrai galima pavydėti. Jos karjera susiklostė puikiai, septynmetė dukra Maja auga sveika ir laiminga. Nelengvas praeities bagažas – sudėtingi santykiai ir skyrybos su dukros tėvu – jau liko toli už nugaros. Kaip ir ramus gyvenimas, be iššūkių ir didesnių tikslų.
„Gyvendama Vilniuje visada tikėjau savo šeima, vyru, maniau, kad gyvensiu Lietuvoje. Bet gyvenimas kartais būna nenuspėjamas. Įsikūrusi naujuose namuose, susilaukusi pirmagimio, baigusi interjero dizaino studijas, galėjau ramiai mėgautis motinystės atostogomis, bet to niekada neįvyko. Aš nenorėjau sustoti vietoje, man reikėjo proveržio“, – prisimena ji.
Tada Mila sužinojo apie stojamuosius egzaminus į architektūrą prestižiniame tarptautiniame universitete Danijoje. Tiesiog iš smalsumo niekam nieko nesakiusi nuvyko ten išbandyti savo jėgų. Po kelių etapų sulaukė žinios, kad kviečiama studijuoti.
„Nežinojau, kaip pasielgti tinkamai, nes ant rankų sūpavau kelių mėnesių dukrą. Bet rankos pačios dėjo daiktus į lagaminus, kojos nešė ieškoti pinigų gyvenimo pradžiai Danijoje. Viskas pavyko tik dėl nepalenkiamo mano užsispyrimo ir draugų palaikymo. Studijų draugai lietuviai taip pat vyko su vaiku, todėl sutarėme padėti vieni kitiems. Prisikrovėme pilną bagažinę būtiniausių daiktų bei maisto atsargų pirmosioms savaitėms ir leidomės į kelią. Buvome dvi lietuvės mamos, kurios pakaitomis prižiūri viena kitos vaikus, – perpiet keisdavomės, viena likdavo namuose su mažyliais, kita skubėdavo į paskaitas universitete“, – nelengvą kelio pradžią prisiminė vilnietė.
Likus pusmečiui iki studijų pabaigos Mila nusprendė vėl dalyvauti konkurse į mokslus Australijoje, kur studijos kainuoja labai daug. Tada ji vėl viską darė tyliai. Su baime širdyje, kad gali nepavykti, o gal dar didesne baime, kas nutiks jos gyvenime, jei viskas pasiseks.
Fortūna vėl išmetė laimingas kortas. Į Australiją ji nuvyko ne kartą, ir ne tik mokytis, bet ir vėliau įgyvendinti savo architektūrinių projektų.
Paklausta, ar šeimos gyvenimas Lietuvoje buvo per daug ramus, kad vis norėjosi išskleisti sparnus skrydžiui, ji kuriam laikui nutyla.
Suprantu, kad kai kurias savo istorijos detales moteris linkusi palikti praeityje. Apie ją kalba be jokio pykčio ar skaudulio. Taip nutiko, kad, kai Milos karjera kilo, asmeninis gyvenimas pamažu ėmė riedėti į prarają.
„Mano gyvenimas Lietuvoje buvo standartinis, nesijaučiau veikianti ką nors ypatinga, todėl man reikėjo išplaukti į platesnius vandenis, kur sužibėtų mano gabumai ir atsivertų nauji keliai“, – šyptelėjo M.Sava.
Oficialus moters statusas – išsiskyrusi. Subtiliai priduria, joms su dukra Maja šiandien nieko netrūksta, ir tai tik jos pačios dėka.
Vis dėlto lietuvės gyvenimo pradžia Monake toli gražu nepriminė pasakos, bet emigrantės statusas, tiesa, tik trumpam, jos nė kiek nebaugino.
„Į nežinomybę esu išvykusi kelis kartus. Studijuoti Danijoje važiavau su pilna mašina vaikiškų sauskelnių ir konservų, pinigų turėjau tik pirmam buto nuomos mėnesiui. Ne, tai manęs nebaugino. Į Australiją skridau viena, kad galėčiau susirasti darbą, butą, viską, kad atvykusiai mano šeimai nieko netrūktų. Kišenėje tada turėjau lygiai 1000 dolerių! Į Monaką vykau jau tik su dukrele, tuomet buvo tam tikros sunkios šeiminės sąlygos (atsargiai parenka šiuos žodžius. – Red.), bet tada neturėjau laiko gailėti savęs – privalėjau griebti gyvenimą į rankas, tuo labiau kad gavau išsvajotą projektą ten, kur tikrai norėčiau gyventi“, – šią svajonę garsiai savo mintyse Mila buvo ištarusi vos prieš tris mėnesius, kai keliaudama po Europą pirmą kartą išvydo Monaką.
– Sakoma, Monakas – tik labai stipriems žmonėms, nes kitus tas beprotiškų kainų ir prabangos lopšys tiesiog praryja. Ar tikrai tai buvo tinkamiausia vieta vienišai motinai, kad ir turinčiai labai didelių ambicijų? – klausiu priešais sėdinčios moters degančiomis akimis ir su neblėstančiu entuziazmu, pirmą kartą gyvenime viešai besidalijančios savo istorija.
– Monakas vilioja visus, bet ne visi užsibūna. Čia vyksta nuolatinė tiek atostogaujančių, tiek dirbančių žmonių kaita. Dauguma atvažiuoja dirbti sezoninių darbų, nes įsikurti ir čia gyventi kainuoja ne tik daug pastangų, bet ir pinigų. Tačiau kuo didesni poreikiai, tuo didesnė ir motyvacija dirbti nepriekaištingai, įsitvirtinti, būti pastebėtam, siekti karjeros aukštumų.
Galiu pasakyti, kad tikrai turiu mažai laisvo laiko, bet kadangi dievinu savo profesiją ir ja tiesiog kvėpuoju, man negaila paaukoti savaitgalių darbui.
Tik dukra mane sustabdo ir priverčia pažiūrėti į jūrą, dangų, įkvėpti... Mano gyvenimo istorija iki Monako davė labai daug patirties išties įtemptose situacijose, naujose vietose, sprendžiant sudėtingas santykių problemas. Galiu drąsiai teigti, jog pamačiau ir pragarą, ir rojų, todėl dabar žinau, kad nėra nieko neįmanoma, visos svajonės pildosi, kai tikrai jų sieki ir jas tinkamai suplanuoji, sudėlioji savotišką veiksmų planą, išjungi visas baimes ir neatsigręždamas net neini, o bėgi siekti savo gyvenimo tikslų.
Kol mano šeima sveika ir laiminga, man niekas nebaisu šiame gyvenime.
– Bet juk pradžia nebuvo tokia graži kaip šiandiena?
– Aš visada žinojau, kodėl renkuosi gyvenimą Monake. Žydrajame Krante apsistojau dėl kelių dalykų: galimybės dirbti mėgstamą darbą, užsidirbti ir dorai auginti vaiką išties geromis sąlygomis. Tai idealus geografinis taškas visaverčiam gyvenimui Europoje, nes viskas šalia – kalnai, jūra, ypatingą istoriją ir kultūrą turinčios kaimyninės šalys, puikus klimatas, draugiški žmonės, graži ir jauki aplinka bei skanus maistas.
– Pokalbio metu net keliskart pakartojote, kad į Monaką jus nubloškė pats likimas. Kodėl tuo esate tokia tikra? Gal tai buvo tik malonūs sutapimai?
– Pirmą kartą gyvenime įvažiuodama į Monaką automobiliu sustojau padaryti vienos vienintelės nuotraukos. Nuo jos viskas ir prasidėjo. Toje vietoje atsivėrė nuostabi panorama, būtent ten pirmą kartą garsiai ištariau: „Štai čia tikrai norėčiau gyventi.“
Po kelių mėnesių sulaukiau kvietimo atvykti apžiūrėti projekto, kurio savininkas ieškojo specialisto, galinčio prisiimti visus architektūros, statybos ir dizaino sprendimus, sukurti ypatingą interjerą, komunikuoti tam tikromis kalbomis, o jų moku net šešias, nekvaršinti jam galvos nereikalingais klausimais – tiesiog viską įvykdyti nepriekaištingai, nes jis pats gyvena kitoje Europos šalyje. Tikau šiam darbui pagal visus kriterijus. Sukirtome rankomis, ir jau kitą dieną sėdėjau lėktuve. Atvykusi nurodytu adresu negalėjau patikėti, kur atsidūriau. Tai buvo ta pati vieta, kur padariau lemtingąją nuotrauką ir ištariau stebuklingus žodžius apie gyvenimą Monake. Ar tai nebuvo likimas?
Pirmuosius metus svetur Mila prisimena su baime ir savotišku pasididžiavimu. Jai reikėjo kur kas daugiau pastangų nei bet kuriam vyrui, kad įrodytų, ko yra verta stipriosios lyties atstovų valdomoje srityje. Nemenku barjeru tapo ir prancūzų kalbos nemokėjimas. Teko apsiginkluoti šypsena, pieštuku ir kantrybe, kad komandai išaiškintų tai, ko ji nesupranta angliškai. Bemiegės naktys buvo jos palydovės, bet ji, jauna karjeristė, vedama didžiulių ambicijų, į nuovargį tik numodavo ranka.
Gyvenimas jai tiesė kelią į sėkmę, ir tada už ją lietuvė buvo pasiruošusi mokėti bet kokią kainą. Galbūt kartais per didelę, bet jautėsi turinti už ką dėkoti likimui, todėl jo išrašytas sąskaitas klientai padengdavo su dosniu kaupu.
„Bandymas susitaikyti su vyru ir gyventi darnioje šeimoje buvo be galo sudėtingas. Tačiau tuo pat metu švytėjau iš laimės dėl asmeninio augimo ir karjeros pasiekimų. Greitai apaugau klientais ir kontaktais, juk reta jauna mergina čia valdo tokią rimtą veiklą. (Juokiasi.) Stebinau ir vis dar stebinu žmones, kad padarau gerokai daugiau nei bet kuris vyras. Žinau, kad šiandien esu gerbiama ir tvirtai stoviu ant kojų. O visa kita liko praeityje“, – sako karjerą ir asmeninę laimę Monake susikūrusi vilnietė.
– Kas šiandien yra jūsų užsakovai?
– Žmonės iš aukščiausių padangių, labai turtingi ir galingi, kurie renkasi tik tai, kas siūloma geriausia, reikalauja aukščiausios kokybės ir besąlygiško atsidavimo darbui.
Dirbu su įvairių šalių atstovais, tokiais kaip garsioji Cavalli šeima bei kitais žymiausiais pasaulio gamintojais. Jie suteikia geriausią savo produkciją tiems, kurie gali už ją brangiai susimokėti. Dažnai vykstu į Italiją ar Ispaniją, kad asmeniškai galėčiau patikrinti gaminių kokybę dar prieš jiems iškeliaujant į mano prižiūrimus projektus.
– Ar tai įnoringi žmonės?
– Taip, mano klientai yra reiklūs, kaprizingi, nors kai kurie ir labai paprasti žmonės. Mane renkasi, nes jau žino ir matė mano darbus, todėl dažniausiai kreipiasi artimos sielos žmonės, kurie nenustemba pamatę mano darbo stilių ir rezultatą. Dirbdama esu perfekcionistė, todėl nepaisydama projekto dydžio ir biudžeto visada pirmiausia esu maksimaliai reikli sau.
– Ar tenka išgirsti labai keistų pageidavimų?
– Keistų užgaidų būna, bet jos lieka tarp tų sienų, tarp kurių dirbu. (Plačiai šypsosi.)
– Koks iki šiol brangiausias projektas, kurį teko įgyvendinti?
– Įspūdingiausios pasaulio vilos telkiasi netoli Monako, mieste pavadinimu Sen Žan Kap Fera. Ten – aukščiausio lygio klientai.
Vilų kainos prasideda nuo kelių milijonų eurų. Darbas su tokiais namais įspūdingas, bet dažnai nuotraukos ir vardai griežtai saugomi storų konfidencialumo sutarčių. Kol kas didžiausio mano suprojektuoto namo vertė – 12 milijonų eurų.
Mila visada išdidžiai prisistato esan-ti rusakalbė lietuvė, nes gimė Vilniuje rusakalbių šeimoje. Nors Monakas tapo jos laimės stotele, jauna moteris neatmeta galimybės, kad tik laikina. Sako, pasaulis per daug didelis ir gražus, kad ilgam nutūptum vienoje vietoje ir nenorėtum skristi toliau.
Ko gero, klausti, ar yra laiminga, šios moters nė neverta. Atsakymas akivaizdus – ji pagavo savo laimės paukštę ir tikrai neketina paleisti jos iš rankų. Vis dėlto vien sėkmingos karjeros ir puikiai augančios dukros šypsenos visiškai laimei nepakanka. Kad ir kokia stipri būtų, kiekviena moteris svajoja apie vyro petį, į kurį kada nors galėtų atsiremti.
„Džiaugiuosi ir mėgaujuosi buvimu ten, kur dabar esu. Kasdien nusišypsau pamačiusi žydrą jūrą ir saulę. Myliu savo darbą, auginu nuostabią dukrą, kuri mano gyvenimui suteikia daug šilumos ir šviesos. Esu laimingas ir harmoningas žmogus, esu jauna, perspektyvi, atvira pasauliui moteris.
Tikiu, kad nepaisant sunkumų, kuriuos teko išgyventi ir nugalėti, visa tai tebuvo gyvenimiškos pamokos, kurios verčia labai sąmoningai įvertinti mane supančią laimę“, – filosofiškai į gyvenimą žiūri Mila.
Šiandien ji nepamena, kada pastarąjį kartą žiūrėjo televizorių, bet nepaleidžia iš rankų knygų. Jos – Milos mokytojos.
„Tikiu, kad išorinis vaizdas ir vidinis pasaulis turi būti harmoningi, todėl išlavinusi protą dedu visas pastangas į sielos ir vidinės esybės ugdymą.
Gerbti save ir gyventi laimingai moka ne visos moterys, bet tikrai žinau, kad viskas yra įmanoma, pasiekiama ir su laiku sustatoma į tinkamas vietas. Aš neturiu laiko gręžiotis ir virti tos pačios košės, aš pasirinkau judėjimą, augimą, progresą. Ir dėl to dar nė karto neteko gailėtis. Norėčiau tik papildomų kelių valandų paroje, kad turėčiau galimybę prisėsti ir pajusti šiltą gaivų vėją, vėl atrasti laiko tapybai ir ilgiems pasivaikščiojimams. Judu geresnio laiko organizavimo link. Manau, iki visiškos nirvanos liko vos keli žingsniai“, – tvirtai tiki M.Sava.
