Elegantiška ir visada stilinga moteris tikina, kad jos sėkmės paslaptis labai paprasta: „Aš pati valdau savo gyvenimą, veju į šalį blogas emocijas ir nebijau eiti paskui troškimus.“
Rasti laiko pokalbiui jai nėra paprasta. Renginių organizatorei šiuo metu pats darbymetis – įmonių renginiai, privatūs pobūviai, vestuvės. Atostogauti ji gali tik sausį, po didžiųjų švenčių.
Renginių organizavimo versle R.Arlauskienė sukasi jau šešerius metus. Ši veikla jai tarsi siųsta likimo. Kai dar nebuvo įkūrusi savo įmonės, Rasa savanoriškai organizuodavo įvairius renginius ir jai puikiai sekėsi: „Supratau, kad mano pašaukimas – kurti šventes.“
– Ar nebijote konkurencijos?
– Esu azartiška, drąsiai siekiu tikslo, turiu energijos. Į panašiu verslu užsiimančius žmones nežiūriu kaip į konkurentus. Stebėdama, kaip dirba kiti, trokštu tobulėti, ieškau novatoriškų sprendimų. Galiu pasakyti, kad niekas neorganizuoja tokių renginių kaip mes su Mantu Petruškevičiumi. Tai stilingi, gražūs, didelį atgarsį turintys renginiai kviestiniams svečiams ir žiniasklaidai – tarptautinių prekės ženklų pristatymai, parduotuvių, restoranų atidarymai.
Sėkmę lemia daug komponentų. Kad renginys pavyktų, svarbu patikrintos ir ilgalaikės pažintys, gera atmosfera, stilinga aplinka, puiki muzika, kokybiški gėrimai ir valgiai. Siekiu, kad iš pobūvio svečiai išsineštų neišdildomų įspūdžių.
Be to, žinau, kad renginio aura labai priklauso ir nuo mano asmeninių savybių. Esu empatiška, man labai rūpi kiekvienam svečiui dovanoti geranoriškumą, šilumą. Į visus žmones žiūriu pozityviai, net jei kuris nors turi bruožų, kurie gali atrodyti nepriimtini, stengiuosi to niekaip nevertinti ar juo labiau nesmerkti.
Turiu kantrybės ir randu bendrą kalbą su visais. Geranoriškumas ir pagarba daro stebuklus – galimas pirminis nepasitikėjimo barjeras akimirksniu išnyksta.
– Ar yra buvę ekstremalių situacijų, kai renginys turi prasidėti, bet kas nors vyksta ne pagal planą? Pavyzdžiui, vėluoja muzikantai, dekoracijos ne ten išdėliotos arba pritrūksta vaišių?
– Iš tiesų renginio organizavimo procedūra trunka ne vieną dieną, viskas planuojama iš anksto. Bet ne visada viską galima suplanuoti iki smulkmenų. Juk ir padavėjas gali netyčia numesti padėklą su gėrimais, vėjas gali išvartyti vazas su gėlėmis, vėluoti atskristi lėktuvas su svarbiais svečiais arba susijaudinęs jaunikis prieš ceremoniją pamiršti vestuvinius žiedus.
Tačiau visada numatomas vadinamasis planas B. Renginio svečiai nepastebi jokių nesklandumų, nemalonios situacijos išsprendžiamos aplinkiniams nematant ir negirdint.
Tačiau tikriausiai esu laimės kūdikis, nes mano darbe jokių drastiškų dalykų nėra buvę.
Būna, klientai teiraujasi: „O kas bus, jei lis?“ Visada užtikrintai pasakau, kad per mano renginius nelyja. Taip ir būna. Galbūt per savo pozityvą, energiją ir vidinę įtaigą prišaukiu gerą orą. (Juokiasi.) Be to, esu linkusi net nemalonioje situacijoje įžvelgti teigiamų dalykų. Sakau: kad ir kas nutiktų, viskas vyksta į gera, nes eidamas į priekį tobulėji ir kiekvienam renginiui pasiruoši geriau, numatai dar daugiau sprendimų į priekį.
– Kas dažniausiai kuria renginio scenarijų?
– Dažniausiai tai darau aš. Tik kai renginys būna labai didelis, kviečiuosi patyrusius režisierius. Kuo didesnis renginys, tuo didesnė komanda suburiama. Visą gyvenimą maniau, kad esu pragmatiška, viską apskaičiuojanti, kad daugiausia turiu vadybininkės savybių. Tačiau kurdama scenarijus supratau, kad manyje pasėtas ir kūrybinis grūdas. Kartais nuo idėjų net galva plyšta.
– Kokių netikėtinų pageidavimų iš klientų esate sulaukusi?
– Oi, visokių. Bet visi buvo įgyvendinti. Yra buvę, kad reikėjo svečius iš Palangos atskraidinti į Vilnių sraigtasparniu. Ne todėl, kad svečiai norėjo pasipuikuoti, bet todėl, kad jie nebūtų spėję kitu transportu atvykti.
Kartą pasamdėme akordeonistą, kad vestuvių rytą pažadintų nuotaką.
Vilniaus senamiestyje esame surengę ugnies šou, nors ten tokie pasirodymai draudžiami.
Neseniai Italijoje prabangiame viešbutyje, kuriame dažnai apsistoja Holivudo žvaigždės, rengėme vestuves. Vien jungtuvių ceremonijai skirta vieta be dekoracijų ten kainuoja tūkstančius eurų. Patiekalus ruošė didžiulė virėjų komanda, koncertavo Italijos operos žvaigždės.
– Esate veikli, visuomeniška, žurnaluose nuolat spausdinamos jūsų nuotraukos. Tačiau jūsų vyras renginiuose lankosi retokai. Jam nelabai patinka viešumas?
– Žmonėms apsilankyti renginyje ar nusifotografuoti žurnalui – savotiškas gyvenimo būdas, šventė. Aš renginiuose ne pramogauju, o dirbu. Mano vyras Raimondas eina į tuos renginius, kurie jam įdomūs. Pavyzdžiui, dažnai kartu su manimi pasirodo labdaros renginiuose.
– Esate panašūs ar skirtingi?
– Labai skirtingi. Jis – nuosaikus, ramus, santūrus, vyriškas, tvirto būdo, protingas. Manau, tik protingas vyras gali ištverti su manimi. (Juokiasi.)
Vyras man leidžia būti savimi, nevaržo mano norų. Gal tik keletą kartų yra pristabdęs ir pasakęs: „Pagalvok, ar tiktai tau to reikia? Ar verta tiek aukotis?“ Jis žino, kad kai užsidegu, galiu dirbti ir naktimis. Būna, atsikeliu kad ir trečią ryto ir tęsiu pradėtus darbus. Šiandien sodyboje kėliausi šeštą ryto, parašiau elektroninius laiškus, išsimaudžiau ežere ir išvykau į Vilnių su jumis susitikti.
– Tai namuose esate reta viešnia? Ar vyras nepriekaištauja dėl dėmesio stokos?
– Mūsų šeimoje visi labai savarankiški. Mano vyras – verslininkas, labai daug dirba ir tas darbas toli gražu nesibaigia šeštą valandą vakaro. Raimondas yra baigęs du universitetus, turi fizikos ir verslo vadybos diplomus.
Aš irgi turiu dvi specialybes. Iš pradžių tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete baigiau vokiečių ir anglų kalbų studijas, vėliau studijavau verslo vadybą. Turiu ir verslo vadybos magistro diplomą.
Kalbant apie laiką, skirtą šeimai, tai gal tik porą vakarų per savaitę su vyru praleidžiame atskirai. O mūsų vaikai – keturiolikmetis sūnus Matas ir dešimtmetė duktė Evita – auklėjami spartietiškai. Jie savarankiški ir nevaikšto įsikibę į mamos sijoną.
– Gal jūs ir savo namuose mėgstate rengti renginius?
– Mūsų namuose renginiai vyksta be pompastikos. Kai norime papramogauti, tiesiog skambiname draugams ir sakome, kad kviečiame nepasididžiuoti ir ateiti į svečius, nes vakare terasoje ant grotelių rengiamės kepti mėsos kepsnius. Dėl žmonių skaičiaus nesukame galvos. Būna, kad susirenka ir 20, ir 30.
Vakarėlio metu turi būti geras maistas, geri gėrimai, netriukšminga muzika ir pakili nuotaika. Svarbiausia, kad vyktų nuoširdus bendravimas ir nebūtų nė lašo vaidybos. Laikas, praleistas su dvasiškai artimais žmonėmis, man yra didelė vertybė, komfortas ir galimybė geriau pažinti save.
Neseniai vienas protingas žmogus manęs retoriškai paklausė: „Ar jauti, kiek aplinkui triukšmo, kuris trukdo išgirsti savo vidinį balsą?“
– Ar daug laiko skiriate dvasinei pusiausvyrai atgauti, buvimui su savimi?
– Dar prieš metus šis klausimas man būtų buvęs ne toks aktualus. Prieš septynis mėnesius mirė mano artimas draugas drabužių dizaineris Egidijus Sidaras. Ta mirtis visiems buvo labai netikėta. Jaučiau, kad turi kažkokių sveikatos problemų, bet apie savo savijautą jis neatviravo. Ta nelaimė mane privertė susimąstyti. Kai Egidijus mirė, mes su vyru atostogavome Tailande. Turėjau tris savaites laiko pabūti su savimi, apmąstyti įvairius savo gyvenimo etapus.
Suvokiau, kad turiu save pasaugoti, klausyti vidaus, išmokti ilsėtis, nes pervargusi jausdavau silpnumą, kartais sutrikdavo miegas.
Pasakiau sau, kad reikia dažniau atsipalaiduoti, medituoti. Nelengva išmokti medituoti, chaotiškame, skubančiame pasaulyje valdyti mintis ir išgirsti širdies balsą.
– Kur ieškote palaimos? Gal geriausiai pailsite gamtoje?
– Deja, esu miesto žmogus, kuriam reikia asfalto kvapo, monolitinių pastatų apsupties. Man maloniau vaikščioti po grindinį negu kaime basomis po rasotą žolę. Didžiulę atgaivą teikia Lietuvos pajūris, kuris asocijuojasi su galinga energijos bomba.
Mėgstu ateiti prie jūros tekant saulei ir pasisveikinti su nauja diena. Prie jūros niekada nebūna neramu, dingsta aplinkui visi triukšmai, dirgikliai. Pajūrio oras mano nuotaikai nedaro jokios įtakos – gali būti vėjuota, šalta ar apsiniaukę.
Tačiau keletą dienų pabuvusi gamtoje pajuntu miesto ilgesį – noriu bendrauti su žmonėmis, apsilankyti gerame restorane.
– Sakėte, kad vasarą neretai apsilankote sodyboje. Gal užsiimate daržininkyste ar sodininkyste?
– Tai ne man. Niekada neglostau gėlių, nesodinu daržovių. Aš tik gėriuosi tvarkingu, gražiu landšaftu, ramiai krėsle paskaitau knygą.
Nors mano mamos tėvai kilę iš mažo miestelio, savo dukters nelenkė prie žemės darbų. Mano tėvai neturėjo nei sodo, nei daržo. Vasarą mama nupirkdavo kibirą braškių, vyšnių ir virdavo uogienes. Arba jau pagamintų uogienių nusipirkdavo iš kaimynės.
– Ar jūsų vaikystė buvo lengva ir nerūpestinga? O gal jautėte nepriteklių?
– Esu laimės kūdikis, turėjau nuostabius mylinčius tėvus. Tėtis dar su mumis, jis – vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime. Mano vaikystė buvo puiki, dienas leisdavau nerūpestingai.
Negaliu sakyti, kad gyvenome prabangiai, bet būtiniausi poreikiai buvo patenkinti. Mama mėgo puoštis, pas siuvėjas siūdindavosi sukneles. O jei likdavo nepanaudoto audinio atraiža, ir man suknelę pasiūdavo.
Paslapčia mėgdavau matuotis mamos sukneles. Vaikystėje kieme buvau sukūrusi teatrą ir visas mergaites per vaidinimą įkalbėjau apsirengti ilgomis mamų suknelėmis. Manau, iš mamos paveldėjau elegancijos pojūtį.
– Klausantis jūsų galima pamanyti, kad jūsų gyvenimas tekėjo tiesia vaga be potvynių ir atoslūgių.
– Vaikystėje kartais paverkdavau dėl nereikšmingų dalykų, bet nuoskaudos širdyje neužsilaikydavo. Iki šiol neleidžiu blogai nuotaikai užsibūti. Dar paauglystėje atradau, kad pati esu savo likimo šeimininkė, kad turiu teisę pati spręsti, kaip noriu jaustis, kaip elgtis, kad mano troškimai išsipildytų.
Žinoma, pasitaikė duobių, kai teko lieti ašaras dėl situacijų, kurių negali pakeisti.
Didelį širdies skausmą patyriau, kai prieš šešerius metus netikėtai susirgusi per pusmetį mirė mama. Ji dar buvo ganėtinai jauna, gyvybinga ir labai veikli. Ji buvo mūsų šeimos rišančioji dalis, kai jos neliko, neliko ir vaikystės namų židinio.
Taip pat buvo be galo sunku, kai dėl komplikacijų pirmagimis sūnus gimė per anksti – vos 26 savaičių. Tada išgyvenau pačias baisiausias ir ilgiausias nežinomybės akimirkas. 60 dienų kiekvieną dieną stebėjau ligoninės inkubatoriuje gulintį mažylį ir jaučiausi bejėgė.
Jei ne vyras, nežinau, kaip viską būčiau ištvėrusi, gal pačiai būtų prireikę rimtos medikų pagalbos. Dabar net sunku patikėti, kad kadaise tai teko patirti. Šiuo metu sūnus jau tikras dičkis, gerokai praaugęs savo bendraamžius.
Ar buvo dar kokių nors praradimų? Gal ir buvo, bet aš jiems nesuteikiau per daug reikšmės. Mėgstu sakyti: „C’est la vie!“ („Toks yra gyvenimas!“)
– O kaip prasidėjo filologės ir fiziko meilės istorija?
– Viename tuometinio Pedagoginio universiteto bendrabutyje gyveno užsienio kalbų ir Fizikos fakulteto studentai. Filologės buvo faktiškai vienos merginos, o fizikai – vaikinai, tad pažinčių toli nereikėjo ieškoti. Tačiau kai susipažinau su Raimondu, rengiausi tekėti už kito jaunuolio, o Raimondas irgi turėjo sužadėtinę. Mudviejų vestuvės turėjo vykti tą pačią dieną.
Kartą pas mane į kambarį užsuko Raimondas ir pakvietė į operą. Pamaniau: „Na, čia tai svajonių vyras.“ Visada norėjau turėti partnerį, kuris domėtųsi teatru, muzika, skaitytų knygas, gerai mokytųsi. O dar jis buvo sportiškas, gerai sudėtas. Bet paaiškėjo, kad jis visiškai neplanuotai pakvietė mane į operą, – norėjo eiti su sužadėtine, bet ji atsisakė. Apsilankymas teatre buvo lemtingas.
Nesvarsčiau, ar tarp mūsų ateityje įsiliepsnos meilė, bet supratau, kad už savo sužadėtinio netekėsiu. Ir mano sprendimas visiškai nepriklausė nuo galimų artimų santykių su Raimondu.
Tiesiog supratau, kad gali būti kitoks bendravimas tarp vyro ir moters.
Kalbėtis su Raimondu buvo lengva, galėjau viską pasakoti ir nebijoti, kad būsiu sukritikuota ar nesuprasta.
Abu atšaukėme vestuves, ankstesniame gyvenime padėjome tašką ir atgal nesigręžiojome.
Iki vestuvių draugavome septynerius metus, baigėme mokslus, susiradome darbus.
Niekada neturėjau tikslo ištekėti už vyro vien tam, kad jis duotų pinigų ir leistų sėdėti nieko neveikiant. Man buvo svarbu realizuoti save patinkančioje veikloje ir likti finansiškai savarankiškai.
Mano vyras – geras, mielas, bet nelabai romantiškas. O man ir nepatinka saldūs vyrai. Be to, labai greitai subliūško ir mano susikurtas įsivaizdavimas, kad Raimondas – operos gerbėjas. Tas pirmas kartas faktiškai ir buvo vienintelis, kai drauge apsilankėme operos spektaklyje. (Juokiasi.)
– Kaip eilės tvarka išrikiuotumėte žodžius: moteris, motina, žmona, verslininkė?
– Man jie visi labai brangūs. Bet tai, kad šeimą kūriau gana vėlai, tikriausiai reiškia, jog neskubėjau stačia galva pulti kurstyti santuokinio židinio. Niekada nebuvau iš tų mergaičių, kurios svajoja kaip pasakose ištekėti už nuostabaus princo, pagimdyti būrį vaikų ir laimingai gyventi.
Tik ištekėjusi ėmiau suvokti žmonos misiją. Iš pradžių net nemokėjau ruošti valgio. Motinystės dovaną irgi pajutau tik tada, kai gimė vaikas. Nesu iš tų, kurios stato vaikus ant pjedestalo, nors jie – neatsiejama ir pati brangiausia mano dalis. Man daug svarbiau ne kartu su vaikais praleistų minučių skaičius, o emocinis ryšys.
O mano verslas – mano pomėgis, mano savirealizacija, jis padeda man augti kaip asmenybei.
– Kokia jūs buityje? Minėjote, kad santuokos pradžioje nemokėjote gaminti valgio. Gal iki šiol ko nors nemokate ar nemėgstate daryti?
– Visada pasirūpinu, kad skalbiniai būtų išskalbti, namai būtų švarūs ir tvarkingi. Kitaip sakant, buityje padedu pagrindą, o kitus darbus atlieka namų pagalbininkė.
Net nelabai išmanau, kaip ir su kuo blizginamos grindys ir kokios cheminės valymo priemonės naudojamos tvarkant namus. Man tai neįdomu ir tam gaila laiko.
Visada vaikams gaminu valgyti, nes žinau, kad niekas geriau už mane to nepadarys. O kai į svečius atvyksta mano tėtis, tuomet jis pamalonina savo kulinariniais šedevrais – norėdamas įtikti vienu metu ruošia tris patiekalus.
Prisipažinsiu, nemėgstu lankytis maisto prekių parduotuvėse, jokio malonumo nejaučiu tampydama pirkinių krepšius. O mano vyrui patinka apsipirkinėti. Taip mes draugiškai ir dalijamės pareigomis.
– O į drabužių parduotuves mėgstate užsukti?
– Mėgstu puoštis. Perku nedaug daiktų, bet labai kokybiškus. Tačiau daug drabužių siūdinuosi pas dizainerius, ypač jei kalbame apie kokteilines ar vakarines sukneles. Nelygu proga ar sezonas, mano favoritai yra dizaineriai Egidijus Rainys, Lilija Larionova ir Ramunė Piekautaitė.
– Ar daug dėmesio skiriate savo išvaizdai?
– Mano įvaizdis nesikeičia jau daug metų. Man patinka klasikinio stiliaus elegantiški drabužiai. Ir plaukus šukuoju klasikiniu būdu. Man patinka harmoninga visuma. Niekada nepamatysite manęs atrodančios provokuojamai. Tikriausiai ateitų pasaulio pabaiga, jei žurnale pasirodytų antraštė: „Arlauskienė renginyje pasirodė ežiuku nukirptais plaukais“.
– Esate liekna ir grakšti. Ar dailios kūno linijos yra Dievo dovana, o gal tenka įdėti pastangų?
– Jeigu sakyčiau, kad esu liekna ir grakšti, nes tokia yra Dievo valia, meluočiau. Kita vertus, kaip mąstai, tiek ir raukšlių turi. Man svarbiausia – ne kaip atrodau, o kaip jaučiuosi. Jeigu dabar priaugčiau 10 kilogramų, jausčiausi blogai, nes man būtų sunku.
Išorė su vidumi labai glaudžiai susijusi, todėl sportuoju, plaukioju, užsiimu joga, nardau – ir kūnas gražesnis, ir savijauta geresnė. Mėgstu gurmanišką maistą, nevalgau sunkių, riebių patiekalų. Natūraliai jaučiu, kad vis mažiau noriu mėsos. Valgydama galvoju, ką ir kiek dedu į burną. Apie maisto derinimą galėčiau kalbėti valandų valandas.
– Ką manote apie chirurgines procedūras?
– Tikrai nesu ta, kuri pasiryžusi natūraliai senti ir nieko nedaryti. Esu estetė ir man patinka gražūs, susitvarkę žmonės. Lankausi pas kosmetologę, naudoju drėkinamuosius, veido raukšles mažinančius kremus, kaukes. Taip pat manau, kad ilgainiui įvairių grožio priemonių reikės daugiau, gal kada nors ryšiuosi ir chirurginėms intervencijoms.
– Kadangi nemėgstate nuobodžiauti ir nebijote iššūkių, gal esate neabejinga ekstremaliems potyriams?
– Esu šokusi parašiutu, išbandžiau pavojingus plaukimus plaustais, nardžiau, čiuožiau vandens slidėmis. Bet nėra taip, kad be adrenalino negalėčiau gyventi. Gal tik norėčiau dažniau nardyti.
– Ką manote apie tokius lietuvių pomėgius kaip grybavimas, uogavimas ar žvejyba?
– Nemėgstu nei grybauti, nei uogauti. Esu žvejojusi ir man neblogai sekėsi. Vyras kartais pusiau juokais papriekaištauja: „Tais laikais, kai, matyt, norėjai, kad tave vesčiau, eidavai su manimi į žvejybą.“ Raimondas sodyboje žvejoja ir pagauna nemažai žuvų. Kai kviečiu vyrą į kokį nors renginį sakydama, kad ten jam patiks, jis žino kaip išsisukti. Sako: „Gerai, sutariame. Tu vyksti su manimi žvejoti, o aš eisiu į renginį.“ Tuo viskas ir baigiasi.
– Renginiuose esate apsupta žmonių. Tikriausiai sutinkate nemažai tokių, kurie siekia tik kokios nors naudos ir netrykšta nuoširdumu?
– Natūralu, kad viešojoje erdvėje žmonių santykiai dažnai paremti tam tikra nauda. Kad kviestiniuose renginiuose užsimegztų nuoširdi draugystė – nedažnas atvejis. Į tai žiūriu gana ramiai.
Visi žino, kad, pavyzdžiui, žaidžiant tenisą ar golfą sudarinėjami verslo sandoriai. O apie savo klientus galiu pasakyti tik geriausius žodžius, be to, neretai jie tampa ir draugais. Gal tiesiog pritraukiu gerus žmones. (Juokiasi.)
– Ar kada nors nusivylėte žmonėmis, kuriuos laikėte savo draugais?
– Nerasite nė vieno žmogaus, kuris nėra to patyręs. Aš irgi nesu tobula, galbūt ir pati ką nors nesąmoningai įskaudinau. Kai patiri brangaus žmogaus išdavystę, būna apmaudu ir liūdna. Tačiau svarbu tokiais atvejais nelaikyti nuoskaudų giliai širdyje, nes jos veikia kaip griaunamoji jėga.
– Esate turtinga moteris. Ką jums reiškia pinigai?
– Prie pinigų neprisirišu. Man patinka už pinigus gauti ką nors vertinga – įsigyti reikalingą daiktą, kelionę.
– Ar užsiimate labdara?
– Tai darau nuolat, tik ne visada apie tai kalbu. Esu organizavusi ne vieną labdaros renginį. Noras dalintis su mažiau likimo apdovanotais yra paveldėtas iš mamos. Savivaldybėje ji dirbo Socialinės rūpybos skyriuje ir yra padėjusi daugeliui žmonių. Man gera dalintis. Ir jei pastebiu, kad susikaupė per daug drabužių, lengva ranka atiduodu.
– Kokių turite svajonių?
– Daiktų kaupti nenoriu, nes jie teikia trumpalaikį džiaugsmą. Juk net kai ir įsigyji deimantą, labiausiai juo džiaugiesi tą akimirką – kitą dieną jis jau nebūna toks nuostabus, o po metų iš viso praranda svarbą.
Noriu daugiau keliauti, ypač su šeima. Moku nemažai kalbų. Be gimtosios, laisvai kalbu vokiškai, angliškai, rusiškai, šiek tiek prancūziškai.
Ketinu išmokti ispanų kalbą. Netgi esu sau pasakiusi, kad kol neišmoksiu ispanų kalbos, nevyksiu į Lotynų Amerikos šalis. Noriu tų kraštų kultūrą pažinti autentiškai. Galbūt kada nors Ispanijoje įsigysiu vasarnamį. Ten nuostabūs paplūdimiai, nuolat šviečia saulė, šilta jūra. Man patinka pozityvus ispanų požiūris į gyvenimą.
Žinau, kad viskas gyvenime priklauso nuo mūsų jausmų ir minčių. Už viską, ką padariau ir ką dar padarysiu, esu atsakinga tik aš pati.
