Gerbėjai neblėstančio grožio aktorę matys per „Lietuvos ryto“ televiziją, kur ji šeštadienio vakarais ves naują laidą „Muzikiniai sveikinimai“. Televizijoje naują amplua išbandžiusi moteris su žurnalu „Stilius“ kalbėjosi apie jaunystės kultą, vaikystės prisiminimus ir nenusisekusias santuokas.
– Kokius dalykus vertinote jaunystėje ir kas jums svarbu dabar?
– Žmonės nesikeičia: ką gavai iš mamos ir tėčio, tais kriterijais ir vadovaujiesi. Visą gyvenimą nepakenčiau melo ir veidmainystės, nes to nebuvo mano tėvų šeimoje. Savo dukteriai irgi sakydavau: „Daug geriau bjauri tiesa negu pats gražiausias melas.“ Ir anūkus auklėju taip pat: verčiau rėžk, kaip yra, o ne išsisukinėk. Šitas principas labai palengvina gyvenimą, padaro jį aiškų ir skaidrų.
– Kokioje šeimoje jūs augote?
– Draugiškoje ir gerai sutariančioje. Mūsų šeimoje vaikai jautėsi saugūs. Mano tėvas buvo it ąžuolas, kuris mamytę apglėbdavo šakomis ir ji galėjo jaustis rami bet kurioje situacijoje. Tėvelis buvo baigęs tuometę Žemės ūkio akademiją, paskui ėmė dirbti vykdomojo komiteto pirmininku. Jį kilnodavo po skirtingus miestus, todėl mokiausi įvairiose mokyklose: iki ketvirtos klasės Rokiškyje, iki dešimtos – Trakuose, o vienuoliktą klasę baigiau Širvintose. Tačiau į teatrą tėvai mus vežiodavo iš visur, kur tik gyvenome.
– Abi jūsų santuokos klostėsi sudėtingai. Kaip į tai reagavo tėvai? Ar bandė daryti įtaką ir reguliuoti jūsų gyvenimą? Gal priekaištavo žentams ir stengėsi perauklėti juos pagal jūsų tėvo pavyzdį?
– Mano tėvai labai mane mylėjo ir nedrįso daryti įtakos mano pasirinkimams, nors matė, kad gyvenu nelengvai. Jie suprato, kad myliu, bet matė ir tai, jog abu mano vyrai – mano dukters Dovilės tėvas aktorius Gintautas Ūzas, o vėliau ir antrasis vyras kino operatorius Rimantas Juodvalkis – yra iš menininkų pasaulio. Jų profesija turėjo įtakos ir jų gyvenimo būdui.
Pirmąsias mano vedybas bandė sustabdyti ir dėstytojai, nes tekėjau būdama vos 19 metų. Aktorių kurso vadovas Juozas Rudzinskas skambino mano tėvams ir prašė neleisti tekėti, o kai nesutikau, neatvažiavo į vestuves, nors mes kvietėme.
– Ar santykiams šeimoje trukdė menininkų ambicijos?
– Pirmasis vyras Gintautas buvo talentingas aktorius, ištekėjusi už jo pasielgiau it tikra dekabristė – iš meilės važiavau paskui jį į tremtį į Šiaulių dramos teatrą tiesiai iš trečio tuometės Vilniaus konservatorijos aktorių kurso.
G.Ūzui Šiauliuose sekėsi labai gerai: jis puikiai vaidino „Euridikėje“, kurią statė legendinė režisierė Nataša Ogaj. Gaudavo pagrindinius vaidmenis, buvo vertinamas kolegų ir žiūrovų. Režisierius Mamertas Karklelis ir man skirdavo įdomių vaidmenų: Šiaulių dramos teatrą iki šiol prisimenu kaip šviesų gyvenimo periodą. Bet netrukus paaiškėjo, kad esu kviečiama vaidinti Vilniaus akademiniame teatre. Man buvo siūlomos sutartys kine. Grįžome į Vilnių, ir Gintautas iš garsaus artisto netikėtai tapo žmonos vyru.
Tokius dalykus sutuoktiniai, deja, pakelia sunkiai. Tuo metu Vilniuje dramos teatre jau buvo prasidėjusi Regimanto Adomaičio, Juozo Rygerto klestėjimo era – tikrai buvo nelengva gauti pagrindinių vaidmenų, kurių Gintautas troško. Mano vyras reaguodavo liguistai ir nesėkmes skandindavo velnio lašuose. Daugelis menininkų sielvartą malšina bohemišku gyvenimo būdu.
Deja, nesėkmingai susiklostė ir antroji santuoka.
– Kada žmogus būna laimingiausias?
– Pasakysiu, kada nelaimingiausias: kai sėdi ne savo rogėse. Laimingas tas, kuris nuo vaikystės žino, kuo nori būti, o artimieji jo siekį palaiko. Tokia ir buvo mano tėvų šeima. Aš nesistebiu, kad morališkai palūžta vyrai, kuriems atrodo, kad jie neįgyvendino savo planų.
Kitas dalykas, kuris garantuoja giedrą sielos būseną, – neleisti sau bendrauti su žmonėmis dėl naudos. Tai niekada nepasiteisina.
Šventi buvo mano močiutės žodžiai: „Vidute (ji taip mane vadino), jeigu negali per dieną žmogui padaryti ką nors gera, pasistenk nepadaryti nieko bloga.“
– Tėvo pareigos jūsų šeimai garantavo neblogą materialinę padėtį ir statusą. Ar buvote išlepusi panelė?
– Kad mes visi baigėme aukštąjį mokslą – sesuo Rita tapo prokurore, brolis Algirdas architektu, – mamytės nuopelnas. Ji buvo reikli: reikalavo atlikti užduotis, mokė tvarkos, tikrindavo, ar mokyklinių uniformų apykakles išsiskalbėme. Gal šiek tiek atlaidesnė būdavo broliui, nes jauniausias ir vienintelis berniukas.
Aš buvau vyriausia, už sesę vyresnė net septyneriais metais, ir labai stengdavausi namuose padėti: išskalbdavau drabužius, butą skubėdavau sutvarkyti, kad mamytė pailsėtų. Ji susigraudinusi sakydavo: „Tu pailsėk, vaikeli, aš pati susitvarkysiu.“ Ji buvo labai graži moteris. Kai ėmiau gauti pirmuosius honorarus, stengdavausi ką nors jai nupirkti, kad pasipuoštų.
Mūsų šeimoje niekas nekalbėdavo pakeltu balsu: atsimenu, močiutė ramiai pasižiūrėdavo, ir jos vidinės įtaigos užtekdavo, kad visi suprastume, kaip dera elgtis.
Mano mamytės anūkai irgi bijojo: jos žodis būdavo paskutinis. Duktė Dovilė yra prasitarusi: „Pamatydavau tarp močiutės akių raukšlytę ir akimirksniu suprasdavau, kad privalau paklusti ir padaryti, ko prašo.“
– Ar buvo sunku pragyventi iš aktorės uždarbio išėjus iš pasiturinčių ir viskuo aprūpintų namų?
– Iš pirmojo honoraro kine nusipirkau baldų virtuvei ir svetainei, čekišką komplektą. Buvau labai taupi ir niekams pinigų nelaidydavau. Gerai apgalvodavau, ko labiausiai reikia, ir tiems pirkiniams pinigus atidėdavau.
– Kai 1973 metais suvaidinote Jurgą muzikiniame filme „Baltaragio malūnas“, visa Lietuva įsivaizdavo, kad esate romantiška mergina. Niekas nebūtų įtaręs apie jūsų praktiškumą.
– Vaidmuo romantiškas, bet aš žemiška: niekada neskrajojau padebesiais. Nors teko vaidinti net paleistuves, tai nereiškia, kad taip gyvenau. Esu moteris, kuri norėjo mylėti, turėti šeimą ir ja rūpintis. Buvau ir tebesu racionali ir praktiška. Mielai gaminu, rūpinuosi savaisiais, negailiu jiems laiko ir jaučiuosi gyvenanti visavertį gyvenimą.
Mano anūkai žino, kad atėję į svečius ras netuščią šaldytuvą. Išleisdama į mokyklą tebegaminu karštus pusryčius, o paskui apeliuoju į sąžinę, kad jau keltųsi, nes mūsų šuo Kora veržiasi į lauką, bet kartais vis tiek pačiai reikia ją išvesti pasivaikščioti.
– Kiek anūkų turite ir kaip su jais draugaujate?
– Iš viso turiu keturis ir su visais gerai sutariu. Jokūbui dabar 24-eri. Motiejui – 17-a, jis gimnazistas. Ievutei penkeri, o jauniausiam Kristijonui – metai ir septyni mėnesiai. Jokūbas gyveno su manimi iki 23-ejų, o paskui, kai išėjo pas mylimą mergaitę, pas mane atsikraustė Motiejus. Jam patinka gyventi pas močiutę – ir kad butas centre, ir kad pusryčius karštus ruošiu. (Juokiasi.)
Motiejus buvo išsikėlęs iš mano buto ir gyveno su tėvais, bet grįžo pas Vaivutę – taip jis mane vadina. Jis meniškos sielos, domisi kinu ir kiauras dienas nesitraukia nuo kompiuterio, kaip ir visi šiuolaikiniai jaunuoliai.
Smarkiai jį prajuokinau, kai papasakojau, jog nuėjau pirkti telefono ir pareikalavau, kad būtų su mygtukais ir be jokių mirkčiojančių ekranų. Pardavėjai bandė man įsiūlyti išmanųjį, bet jiems nepavyko. Šiaip ne taip surado seno modelio ir, matyt, dar ilgai stebėjosi, kad labai apsidžiaugiau.
– Ką mėgstate iš modernių dalykų?
– Duktė Dovilė su žentu Mykolu per Kalėdas padovanojo „iPad“: pasididinu šriftą, perskaitau teatro tvarkaraštį, laiškus. Net išmokau lrytas.lt svetainę įsijungti. (Šypsosi.)
– Kas jums yra laimė?
– Jeigu iš manęs atimtų tą krūvą anūkų, tikrai būčiau nelaiminga. Duktė ką tik atostogavo su mažaisiais Nidoje, tai mes po kelis kartus per dieną kalbėdavomės. Žinau kiekvieną visų žingsnį – ką valgė, ką pasakė, ar vanduo šiltas. Laimė dažniausiai susideda iš paprastų dalykų.
– Kaip įsivaizduojate „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Muzikiniai sveikinimai su Vaiva Mainelyte“ klausytojus?
– Manau, kad mielai klausysis tie, kurie per Lietuvos televiziją mėgsta žiūrėti serialą „Giminės“. Vyresni žmonės. Aš pati irgi susigraudinu, kai išgirstu dainuojant vyresnės kartos atlikėjų man kadaise patikusias dainas.
Bet ir jaunesni gali norėti pasveikinti savo pažįstamus žaismės forma. Priminsiu akivaizdžią tiesą, kad dabartiniai žmonės ne visada bus jauni amžinai. Ir kad ne visi 50-mečiai ima ir iš karto išmiršta. Nors dabar jaunystės kultas klestėte klesti, tai tikrai praeis. (Juokiasi.)
