Kvietimas į namus yra didžiausios pagarbos ir atvirumo ženklas, labai vertinamas diplomatijos gestas, svarbus deryboms ar susitarimui pasiekti.
Neabejojame, kad Lietuvos žmonės labai svetingi ir savo namuose turėjo puikių ir įdomių svečių iš Lietuvos ir užsienio. Taip kuriamos namų ir pastatų istorijos, kurios išlieka šimtmečius.
Todėl šios rubrikos tikslas – paskatinti žmones bendrauti, svečiuotis vieniems pas kitus ir būtinai pasidalinti įspūdžiais. Nėra nieko gražiau ir artimiau, kaip svečius priimti savo namuose, pavaišinti savo ruoštais patiekalais ir parinktu vynu. O ko vertos istorijos, išgirstos prie namų stalo...
Norime papasakoti mūsų skaitytojams ir žiūrovams apie jūsų svečius, pasidalinti nuotraukomis ir pasakojimais. Šį kartą į svečius mus pakvietė politikas ir verslininkas Artūras Zuokas (49 m.).
– Dažnai vartojamas posakis: „Jeigu namo sienos prašnektų, labai daug papasakotų.“ Jeigu prabiltų jūsų namų sienos, turbūt sužinotume įdomių dalykų?
– Negalėčiau paneigti šio posakio.
– Ar esate skaičiavęs, kiek garsių ir įdomių žmonių lankėsi jūsų namuose?
– Mūsų namai labai atviri. Bendraujame su tais, su kuriais dirbame, atvyksta ir verslo, kultūros, meno žmonių. Manau, kad jeigu sieki susitarti, ar nori, kad žmogui vizitas į miestą tarp daugybės protokolinių vizitų išliktų atmintyje, jis turi būti kitoks. Tai tam tikra prasme diplomatija ir atvirumo parodymas.
– Pas jus lankėsi Michailas Chodorkovskis, Dalai Lama, Stevenas Tyleris, labai daug menininkų – Jonas Mekas, Paulius Normantas, taip pat buvę Lietuvos prezidentai, premjerai, įvairiausio rango politikai, pasaulinio lygio architektai, aktoriai – Johnas Malkovichius, seras Benas Kingsley, muzikantai, atlikėjai – Violeta Urmana. Visus tuos žmones mes matome spaudos puslapiuose, žurnalų viršeliuose ir susidarome nuomonę, kad tos žvaigždės nepasiekiamos. Kai jie susėda prie jūsų stalo, kaip viskas atrodo?
– Tai yra tikras bendravimas. Vienoks bendravimas kokiame nors susitikime, kitoks – ir daug malonesnis – kai bendrauji ir dar virtuvėje ką nors gamini.
– Jūs pats gaminate?
– Būna ir taip, kad pats gaminu savo svečiams. Be abejo, tai priklauso nuo to, koks susitikimas. Mūsų namuose du kartus lankėsi Dalai Lama. Pirmąkart tai nutiko 2002 m. Buvo kuriozinė situacija – niekas iš oficialių Lietuvos pareigūnų nenorėjo su juo susitikti, nes vengė konflikto su Kinija.
Aš tuo metu buvau miesto vadovas, pakviečiau jį atvykti į Užupio respubliką ir pas mus į namus. Nors tuo metu Užsienio reikalų ministerija mane atkalbinėjo: ką tu čia darai, mums bus problemų. Pasakiau, kad Užupio respublika – ne Lietuva, ji nepavaldi Lietuvos užsienio reikalų ministerijai ir todėl mes tai padarysime. Buvo tikrai gražus susitikimas.
Antrą kartą jis buvo atvykęs po 10 metų, vėl mes pietavome mūsų namuose. Dalyvavo Valdas Adamkus, kiti garbūs svečiai. Pietus tuo metu organizavo „Stikliai“ ir buvo didžiausia problema, ką užsakyti.
– Budistai dažniausiai yra vegetarai, veganai?
– Deja, ne visada. Įvyko tokia kuriozinė situacija. Buvome užsakę vegetariškų patiekalų ir paukštienos.
Taip išėjo, kad visi svečiai pasirinko vegetariškus. Net tie, kurie neplanavome, kad taip darys.
Dalai Lamai liko mėsos patiekalas. Bet jis ištarė: „Aš esu blogas budistas – valgau mėsą.“ (Juokiasi.) Bet pasakė su humoru, juokais, ir viskas gražiai išsisprendė.
– Jo Šventenybė Dalai Lama garsėja kaip pokštininkas.
– Geras pokštininkas. Mėgsta pajuokauti, mėgsta dviprasmybes. Nesitiki, kad žmogus turi tikrai gerą, įdomų humoro jausmą. Kai jis pajuokauja, turi pagalvoti.
– Apie ką kalbama su Tibeto dvasiniu lyderiu? Tibetą, jo laisvę, žemiškus dalykus, religiją?
– Apie viską. Labai sudėtingų temų, be abejo, nelietėme, daugiau apie bendrus dalykus. Dalai Lama Lietuvoje lankėsi 3 kartus. Puikiai prisiminė pirmą vizitą, kuris buvo 1992 ar 1993 metais, ir per antrą ar trečią pasakė tokią frazę: „Žiūrėkite, jūs mokate naudotis savo laisve, aš tai galiu paliudyti, nes mačiau, kas buvo ir kas yra.“
– Įsivaizduoju, kad jei svečiuojasi oficiali delegacija, reikia vadovautis protokolu. Baltos mišrainės dubenėlio turbūt nepaduosi?
– Kai esi namuose, protokolas nebeturi tokios galios, kaip per oficialų susitikimą. Dažniausiai protokolo tikslas – sureikšminti susitikimą, asmenybę ir sukurti tam tikrus barjerus, kurie mielai aprašomi ir parodo, kad tie asmenys kažkokie kitokie, nežemiški.
Kai esi namuose prie stalo, gali kalbėtis, pasiūlyti valgyti, be abejonės, visuomet pasidomi, ką valgys svečiai ir ko nevalgys. Tai tokie patys normalūs žmonės, kaip visi, mokantys pajuokauti, su savo keistenybėmis.
Kai ruošėmės vakarėliui su gerai žinomais aktoriais Woody Harrelsonu, B.Kingsley, iš karto surinkau informaciją apie jų mitybos įpročius. W.Harrelsonas tuo metu laikėsi specialios dietos – jam surasti patiekalą vakarienei buvo iššūkis.
– Kas tai buvo per patiekalas?
– Dabar tiksliai nepasakysiu, bet pamenu, kad pagal tą dietą jis nevalgė nei mėsos, nei daugelio daržovių, jokio pieno, sūrių ir panašiai.
Paskui mes visi normaliai pavakarieniavome, pradėjome kalbėtis, diskutuoti. Lyg buvo pasakyta, kad jis nevartos nė lašo alkoholio, bet viskas buvo gerai. Buvo ir vyno, ir stipresnių gėrimų. (Juokiasi.)
– Suprantu, kad tokie vakarėliai užtrunka iki paryčių?
– Užtrunka. Su J.Malkovichiumi vakarieniavome pas mus, po kiek laiko buvau Amerikoje, jis pakvietė pas save į Bostoną, irgi į vakarėlį. Tai – vakarėlių žmonės.
– Vienas įdomesnių pas jus apsilankiusių žmonių – Rusijos aktorius Maratas Bašarovas. Jis dabar garsesnis ne kaip aktorius, o dėl to, kad, kaip teigiama, iki komos būsenos sumušė žmoną.
– Mus labai nustebino ši žinia, nes Lietuvoje mes labai gražiai bendravome, į pirtį nuėjome. Aišku, matyti, aktyvus žmogus, judantis. Tai, ką perskaitėme spaudoje, nustebino.
– Negalėjote pagalvoti, kad jis taip galėtų?
– Kad jis lyderiaujantis, turintis tam tikrą staigumą – taip. Bet man ir Agnei tikrai buvo didelė staigmena, kad įvyko konfliktas su antrąja žmona.
– Vienas įdomiausių svečių – vienas turtingiausių žmonių pasaulyje, Rusijos oligarchas, Vladimiro Putino režimo persekiotas ir įkalintas buvęs Rusijos koncerno „Jukos“ prezidentas M.Chodorkovskis. Jis Rusijos propagandos apibūdinamas taip: tai buvęs komjaunuolis, spekuliavęs kompiuteriais, apgaulės būdu įsigijęs kompaniją „Jukos“, pavogęs ją iš liaudies, nieko neveikė, pumpavo naftą, nemokėjo mokesčių, žudė kiekvieną, kas atsistodavo skersai kelio, tapo turtingiausiu žmogumi šalyje, buvo pagautas ir pasodintas į kalėjimą. Koks jis yra iš tiesų?
– Mūsų namuose sėdėjome su juo ir jo partneriais gal iki 4 val. ryto. Buvo vasara, gurkšnojome alų ir bendravome. Net nepastebėjau, kaip praėjo laikas, žiūrime – jau paryčiai.
Šį susitikimą detaliai aprašiau savo tinklaraštyje. Jis padarė įspūdį žmogaus, kuris mąsto tokiomis kategorijomis ir taip toli į ateitį, kad jam būti suprastam, ypač Rusijoje, matyt, neįmanoma. Mes kalbėjome apie naftos reikalus, veiklą, darbą skirtingose kultūrose – Rusijoje, Amerikoje, Europoje. Tuo metu jis kaip tik svarstė įsigyti didelę kompaniją JAV. Sakė, kad jo nebedomina naftos verslas, nes nafta, kaip produktas, yra praeitis, visi renkasi atsinaujinančius šaltinius, elektrą, vandenilį. Ir jis svarstė, ką jo kompanijos darys po 2040–ųjų. Tai buvo jo tuometinis rūpestis, o buvo gal 2007 metai. Jis jau tuo metu šnekėjo apie tai, apie ką mes šiandien kalbame, – apie elektromobilius, apie tai, kad nafta po truputį bus išstumta.
Su daug kuo bendrauju, bet retai būna, kad padedu žandikaulį ant stalo, iškišu liežuvį ir tiesiog klausausi. Tai buvo vienas tokių atvejų.
Sužavėjo ir tai, kaip M.Chodorkovskis dirba, kokia jo kompanijos sėkmės paslaptis. Jis sakė, kad šią sėkmę lemia skirtingų kultūrų žmonių integracija. Jis sąmoningai į savo įmonę įdarbina žmones iš Indijos, Amerikos, Rusijos, Prancūzijos, nes tarp skirtingų kultūrų susikuria visai kitokia atmosfera ir žmonių kūrybiškumas visai kitoks. Jo komandos tikslas – tą kūrybiškumą pamatyti, padaryti ir paversti naudingą įmonei.
Ir visai netikėtai po 3 mėnesių M.Chodorkovskis buvo sulaikytas ir nuteistas. Atsimenu, kai su juo buvome mūsų namų terasoje, jis sakė, kad šis vaizdelis vertas labai daug, jam tai padarė labai didelį įspūdį. Aš jam net siųsdavau į kalėjimą atviruką su šiuo vaizdu, kad prisimintų tas akimirkas.
– Ar M.Chodorkovskis nujautė, kad gali taip atsitikti?
– Tuo metu ne. Pagal jo planą jis turėjo tapti stambiu žaidėju Amerikos rinkoje, naftos versle. Taip pat turėjo planų Lietuvoje, Europoje.
– Ar jis turėjo tik verslo planų?
– Politikos planų jis tikrai neturėjo. Nors politikos gal ir buvo, bet kita prasme. Jis tikrai daug kalbėjo, kad Rusijoje reikia keisti mąstymą, šviesti žmones, reikia visai kitaip pristatyti šalį. Svarstė, kuo Vakarų kultūra pranašesnė ir geresnė, kad Rusija turi atsiverti.
Šiandien jis finansuoja „Open Russia“ projektą – matyt, tuo metu jau apie tai galvojo ir norėjo dalyvauti keičiant pilietinę visuomenę. Bet kad jis siektų politinių postų – ne. Man atrodė, kad politika – ne jo sfera, jis jautėsi daug stipresnis versle – per jį finansuoti ar daryti įtaką visuomenei.
– Ar kalbėjote apie Vladimirą Putiną?
– Labai nedaug. Tiesiog nepalietėme tos temos, daugiau kalbėjome apie globalius dalykus, Lietuvą, kad Rusijoje sudėtinga situacija, ir ji, norėdama tapti šiuolaikiška valstybe, turi keistis iš esmės. Jis pateikė puikių pavyzdžių. Pavyzdžiui, kodėl Prancūzija niekada nebus sėkminga didelė valstybė pasaulio ekonomikoje? Todėl, kad remiasi prancūzų kalba kalbančiais darbuotojais, juos vežasi iš buvusių kolonijų, neatsiveria pasauliui. Prancūzai – užsidariusi nacija ir jiems neužteks kūrybiškumo, kuris įmanomas tik integruojant skirtingų kultūrų žmones. Paminėjo ir apie Prancūzijos kompaniją „Total“. Kodėl ji nuostolinga? Nes dirba labai senais metodais. Taip pat, kaip ir Rusija. Jis kalbėjo apie kultūrų skirtumus ir pokyčius, kurie reikalingi. Tai susiję su politika, bet ne su tiesioginiu dalyvavimu politikoje.
– Kaip jums atrodo, ar M.Chodorkovskis kada nors gali siekti Rusijos prezidento posto?
– Ne per seniausiai teko su juo bendrauti, seku, kaip vykdomas „Open Russia“. Jam būtų sunku tai daryti, nes kol V.Putinas šiandien turi tokią beribę valdžią, populiarumą, kuris sukurtas įvairiausiomis priemonėmis ir būdais, manau, M.Chodorkovskiui šiandien tai būtų sudėtinga ar pražūtinga. Kas bus ateityje – Dievas žino.
– Kitas labai garsus verslininkas, kuris lankėsi jūsų namuose, yra Ivoras Ichikowitzas – litvakas, Pietų Afrikos Respublikos verslininkas, „Paramount Group“ įkūrėjas ir vykdomasis pirmininkas. „Paramount Group“ yra šarvuotų transporto priemonių, ilgų nuotolių žvalgybos ir stebėjimo lėktuvų gamintojas.
– Taip. Tai gynybos pramonės kompanija. Kaip jie patys prisistato – tai kompanija, kuri rūpinasi taika. Ši kompanija tikrai didelė, įtakinga, dirba su NATO šalimis, JAV.
– Ką pas jus veikė šios kompanijos įkūrėjas?
– Su juo susipažinau būdamas Pietų Afrikos Respublikoje, keletą kartų lankiausi pas jį svečiuose. Tai labai įdomus žmogus, juo labiau kad jis yra trečios ar ketvirtos kartos litvakų palikuonis, – jo proprosenelė iš Lietuvos. Jis – jaunesnės kartos, jam panašiai tiek metų, kiek man, pats sukūrė visą verslo imperiją.
Kartą pakviečiau atvykti į Lietuvą, at-skrido savo privačiu lėktuvu. Prisimenu labai įdomų dalyką. Jis apsistojo „Kempinski“ viešbutyje. Buvo vakaras, aš atėjau jo pasiimti, sakau, pasivaikščiosime po Vilnių, po to nueisime pas mane į namus, pavakarieniausime.
Einame iš viešbučio pro Katedrą, Senamiestį, žiūriu, jis dairosi aplink į kairę, į dešinę. Sako, aš profesionalas, bet niekaip nesugebu identifikuoti, kur tavo apsauga, kaip ji gerai dirba. Sakau, mes neturime apsaugos. Pažiūrėjo į mane, matau – netiki. Einame toliau į Bernardinų sodą, Užupį, pavakarieniavome, grįžtame atgal, jau gal vidurnaktis, vasara, vakaras visai šviesus. Jis sako: tai tikrai nebuvo apsaugos? Sakau, ne, nebuvo. Iki šiol prisimenu jo nuostabos kupiną frazę: „Jūs neįsivaizduojate, kokie jūs turtingi. Tokio saugumo jausmo aš niekur ir už jokius pinigus negalėčiau nusipirkti.“ Nes pas juos visur apsauga, daug apsauginių, ginklai. O čia gali ramiai pasivaikščioti po miestą.
Vėliau pristačiau jį mūsų Vyriausybės atstovams. Mes buvome labai arti susitarimo, kad jis būtų organizavęs karinės technikos, kurią mes šiandien perkame ir leidžiame pinigus, gamybą. Visa tai buvo galima gaminti Lietuvoje.
– Jo toks noras buvo?
– Jis buvo tam pasiruošęs, bet, kaip dažnai būna, mūsų valdžios ilgai mąsto. Kiek žinau, kita šalis pasikvietė ir jis perkėlė produkcijos gamybą ten. Užuot pirkę ir vežę pinigus iš Lietuvos, galėjome turėti karinės industrijos gamybą mūsų šalyje.
– Ar jis dėl to ir atvyko?
– Ne tik dėl to. Jis buvo Lietuvoje labai seniai, pačioje nepriklausomybės pradžioje. Pakviečiau, jis norėjo pažiūrėti, kaip Lietuva atrodo. Susipažinome labai paprastai. Po to, kai pervažiavau „Mercedes“ tanku, panašiai buvo padaryta Pietų Afrikos Respublikoje pasitelkus šarvuotą džipą – juo pervažiavo nemažai automobilių aikštelėje ir įrodė, kaip gerai jis veikia ypatingomis sąlygomis, kad jo neįmanoma susprogdinti. Parašiau laišką, kad noriu padaryti tą patį, nes Vilniuje tai padariau tanku, tačiau žinau, kaip sunku sutraiškyti automobilį, nes mes vos neapvirtome su tuo tanku. Jis pakvietė mane atvažiuoti. Kai nuvykau, sraigtasparniu nuskraidino į bandymų poligoną, davė šarvuotį ir aš jį vairavau. Pamačiau, ką reiškia jo technologija, ką reiškia valdyti 15 tonų sveriantį šarvuotą džipą, kuris net ant minos užvažiavęs nesusprogsta.
– Iš pramogų pasaulio pas jus lankėsi grupės „Aerosmith“ lyderis S.Tyleris.
– Labai paprastas, charizmatiškas žmogus.
– Bet turintis savo nuomonę? Jis uždraudė Donaldui Trumpui naudoti savo dainą „Dream On“ per prezidento rinkimų kampaniją.
– Nuomonę jis turi, palaiko tam tikras ekologines idėjas. Jam labai patiko oranžinių dviračių projektas. Beje, jis labai domėjosi istoriniais faktais, detalėmis. Jam Vilnius buvo atradimas, ypač Senamiestis.
– Kuris vizitas labiausiai įsiminė?
– Visi labai skirtingi, neįmanoma išskirti kurio nors vieno.
– Mačiau nuotraukas, kuriose atrodo, kad jūsų svečiai kažką geria iš pilkų butelių. Maniau, gal kokia naminuke vaišinate. Kas ten iš tiesų?
– Kolekcionuoju žmonių atokvėpius ir plaukus. Nukerpame po keletą plaukų ir įdedame į specialų konteinerį. Jis sandariai uždaromas.
– Jūs turite žmonių DNR?
– Faktiškai taip. Turiu S.Tylerio atokvėpį ir plaukų, ačiū Dievui, jis turi ilgus plaukus, tad buvo lengva atkirpti. Galėčiau perduoti mokslininkams ir atkurti tą asmenį. Aišku, su Dalai Lama buvo sunkiau, nes nebuvo ko nukirpti. (Juokiasi.)
Kadaise Saulius Paukštys darė atokvėpių fotosesiją, bet tik šiaip, nuotraukai, o aš modernizavau jo pradinę idėją, turiu didelę svarbių, įdomių žmonių atokvėpių ir plaukų kolekciją. Kada nors galėsime juos klonuoti. (Juokiasi.)
