Dubline gimusi airė jau du dešimtmečius gyvena Lietuvoje, dainuoja vienoje populiariausių Lietuvos grupių „Skamp“, o prieš dvejus metus pradėjo ir sėkmingą solinę karjerą.
Čia ji sukūrė šeimą, rengia koncertus ir jau tapo neatsiejama Lietuvos muzikinio gyvenimo dalimi.
Šįmet surengtoje M.A.M.A. apdovanojimų ceremonijoje Erica paskelbta Metų atlikėja – bet tai buvo tik įspūdingų 2017-ųjų pradžia.
Su vyru dainininku Jurgiu Didžiuliu devynerių metų sūnų Praną Emilijų ir aštuonmetį sūnų Antaną Algimantą auginanti Erica šią vasarą susilaukė trečiojo vaiko – dukters Gaios Marios.
Motinystės atostogomis ji mėgavosi neilgai – lapkritį išleido su JAV muzikantais įrašytą džiazo albumą „New Standards“ ir surengė įspūdingą teatralizuotą koncertą „Istorijos iš Niujorko“.
Daugiavaikė mama, sėkmingai derinanti karjerą ir motinystę, užsienietė, susikūrusi gyvenimą Lietuvoje, atvirai ir drąsiai apie visuomenės problemas kalbanti atlikėja turi daugybę savybių, dėl kurių paskelbti ją Metų moterimi yra abejonių nekeliantis sprendimas.
– Esate laimėjusi Metų atlikėjos ir daugybę kitų muzikos apdovanojimų. Bet Lietuvos metų moterimi esate skelbiama pirmą sykį. Ką jums reiškia šis titulas? – „Stilius“ paklausė E.Jennings.
– Mano pirmoji reakcija buvo – gal išprotėjote? (Juokiasi.) Labai nustebau – bet maloniai. Sužinojusi apie šią garbę, turėjau tai laikyti paslaptyje. Bet, žinoma, nesusilaikiau neprasitarusi mamai. Ji labai didžiuojasi.
Metų moteris skamba rimčiau nei Metų popžvaigždė ar atlikėja. Be to, tai – lyg ženklas, jog jau esu suaugusi. (Šypsosi.)
Ir tai smagu, nes aš dar nesijaučiu suaugusi. Kai tau šešiolika, 26-erių žmonės atrodo labai seni. Tada tau sukanka 26-eri, o tu vis dar jautiesi kaip šešiolikos. Bet Metų moters titulas man primena, kad nebesu paauglė. Ir tai puiku.
Nes gali būti moterimi, bet tai nereiškia, kad turi nešioti sukneles žemiau kelių ir solidžias rankines. Manau, XXI amžiuje tai nebėra moters apibūdinimas. Gyvename gražiais laikais, kai moterys gali rengtis kaip nori ir sakyti ką nori. Jos yra labai įvairios ir spalvingos.
– 2017-ieji jums buvo įspūdingi metai. Kas per šiuos dvylika mėnesių nudžiugino labiausiai?
– Žinoma, dukters gimimas. Žinote, keisčiausia, kad šie metai man buvo ne tik kupini pozityvių emocijų, bet ir labai produktyvūs.
Sausį laimėjau M.A.M.A. apdovanojimą – tai buvo puiku. Jau buvau nėščia, nors žiūrovai to nežinojo. Pamaniau – na, pagimdysiu vaiką ir šįmet ilsėsiuosi.
O tada man paskambino pažįstamas Niujorko prodiuseris Josephas Baldassare’as ir pasiūlė įrašyti džiazo albumą. Sutikau, balandį nuvykau į Briuselį. Jis nustebo pamatęs mane su pilvuku. (Juokiasi.)
Bet kartu ir apsidžiaugė – yra tokia teorija, kad nėščių moterų balsai skamba geriau. Nors aš manau, kad tai mitas. Jis net sunerimo: „Dabar įrašysime pusę dainų, tada tu pagimdysi ir balsas pasikeis.“ Žinoma, taip nenutiko.
Rugsėjį grįžau į studiją, baigiau įrašyti albumą. Tuo pačiu metu ruošiausi teatrališkam koncertui „Istorijos iš Niujorko“ – tai buvo mano troškimas. Lapkritį jį surengiau, kone tą pačią dieną pasirodė mano albumas, o gruodžio pabaigoje dar surengsiu kalėdinį koncertą su Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.
Stebuklingi, kupini darbų, apdovanojimų, kūrybos ir įdomių iššūkių metai. Aš tikiu, kad niekas nevyksta be priežasties. Ir dabar susimąsčiau, kad visa tai man suteikė dukra. Tai – lyg jos dovana.
– Tai – puikus atsakymas visiems, kurie sako, kad vaikai trukdo karjerai, ar ne? Neseniai feisbuke sukėlėte įdomią diskusiją apie motinystę.
– Tiesa. Rašiau apie tai, jog jei turi kūdikį, visuomenei kartais atrodo, kad jis kiekvieną minutę turi būti šalia, tu turi su juo būti namie. Kai tavęs nuolat klausinėja: „O kur tavo vaikas?“, tai pradeda varginti.
Tai mano trečiasis vaikas, o karjerą scenoje darau nuo septyniolikos. Tikrai žinau, kaip šiuos dalykus suderinti.
Taip, tai sudėtinga. Daugybei moterų sunkiau nei man. Suvokiu, kad man labai pasisekė, nes neturiu nustatytų darbo valandų, nedirbu biure, jei noriu, galiu kelias dienas nedirbti. Man lengviau ir dėl to, kad vaikų susilaukiau jau įsitvirtinusi scenoje ir šio to pasiekusi karjeroje.
Be to, mane labai palaiko artimieji, niekada neteko ieškoti auklių. Mano dukterėčiai dabar devyniolika, kai ji gimė, aš dažnai ją prižiūrėdavau. Taip pat yra dabar – mano vaikais, kai reikia, noriai rūpinasi mano tėvai, sesuo. Žinoma, ir mano vyras.
Tai įdomi tema. Šiais laikais moterys į namus dažnai neša pusę šeimos biudžeto, tačiau turi rūpintis ir šeimos laiko planavimu, namų ruoša, vaikų apsilankymais pas gydytojus ir skalbimu. Jos dirba 24 valandas per parą. Tai nelabai sąžininga. Šeimoje turi būti pusiausvyra.
– Jūsų šeimoje ji yra?
– Taip. Bet man atrodo, kad su vyrais reikia apie tai kalbėtis. Nes jiems tai tiesiog neįprasta – mūsų kartos vyrai nebuvo auginti su mintimi, jog visus darbus šeimoje reikia dalintis per pusę.
– Norite pasakyti, kad vyrą įmanoma pakeisti?
– Žinoma, taip! Visi, kurie sako, kad neįmanoma, klysta. Žmonės keičiasi. Mes juk iš beždžionių išsivystėme į žmones. (Juokiasi.)
– Visada norėjote gausios šeimos? Juk dabar jus jau galima vadinti daugiavaike mama.
– Žinojau, kad norėsiu turėti vaikų. Bet pirmą kartą apie tai rimtai susimąsčiau, kai įsimylėjau Jurgį.
Ar trys vaikai – daug? Turiu dvi seseris. Aš – iš Airijos, kur daug vaikų nieko nestebina. Mano mama augo su septyniais broliais ir seserimis. Turiu per 50 pusbrolių ir pusseserių.
Tai nuostabu. Vestuvės ir net laidotuvės būna gana smagios. (Juokiasi.)
Prieš gimstant Gaiai maniau – oho, trys vaikai yra didelė šeima. Bet dabar matau, kad viskas paprasta. Gal dėl to, kad turėdama du vaikus jau žinai, ko tikėtis, esi ramesnė.
Jei turėčiau tik vaikus, bet neturėčiau karjeros – nebūčiau laiminga. Jei turėčiau karjerą, bet neturėčiau vaikų – irgi.
– Sakoma, kad už kiekvieno puikaus vyro stovi puiki moteris. Tą patį galima sakyti ir atvirkščiai. Koks Jurgio indėlis į jūsų sėkmę?
– Mes esame puiki komanda. Kartu esame dvylika metų, vienuolika iš jų esame susituokę. Kartu užaugome. Žinoma, turėjau sėkmingą karjerą prieš jį sutikdama.
Jis mane myli, palaiko ir nori, kad pasiekčiau kuo daugiau. Kai stengiesi savo partneriui padėti atskleisti savo talentą, galimybes, tai – tobulos šeimos receptas.
– Bet jūs – kūrybingi ir gana emocingi žmonės. Būna, kad namie laksto žiežirbos?
– Žinoma. Bet kad vienam iš mūsų tektų miegoti ant sofos – ne, to nėra buvę. (Juokiasi.) Bet buvo kitokių linksmų istorijų.
– Lietuvoje šiais laikais dažnai skamba kalbos apie emigraciją, nusivylimas gyvenimu, politikais. Jūs esate nelietuvė, tačiau daug metų kuriate savo gyvenimą čia. Kodėl?
– Kai išgirstu šį klausimą, man visada atrodo, kad lietuviai save nuvertina. Nes čia puiku gyventi.
Aš neprivalau gyventi Lietuvoje – aš noriu gyventi čia.
Manau, kad tai dar geriau suprantu, kai pažvelgiu į Lietuvą iš šalies.
Graži šalis, gera gyvenimo kokybė – sveikatos priežiūra, požiūris į maistą. Vaikai čia valgo tikrai sveikiau nei Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje.
Gal neatkreipiate į tai dėmesio, bet miestuose – labai švaru. Pagalvokite – Vakarų Europoje pusė žmonių vaikšto su ant batų padų prilipusia kramtomąja guma.
Man patinka, kad turime tikrą žiemą, vasarą, rudenį ir pavasarį. O, pavyzdžiui, Airijoje tiesiog visą laiką lyja.
Žinoma, svarbu tai, kad mano mylimi žmonės – čia. Mano tėtis netrukus išvyks dirbti į Moldovą, bet visa šeima liks čia. Taip tiesiog nutiko.
Mano viena sesuo sutiko lietuvį, įsimylėjo, gyvena čia, turi restoraną. Kita sesuo gyveno Kuveite, grįžo į Europą ir irgi nusprendė įsikurti Lietuvoje.
Čia – mano vyras, artimieji, geriausi draugai. Čia – mano namai. Net jei čia neturėčiau darbo ir šeimos, manyčiau, kad Lietuva – puiki šalis gyventi.
– Norėtumėte čia pasenti? Ar vis dėlto svajojate apie gražų namelį ant kalvos Airijoje?
– Turime tokį namelį Donegolo grafystėje. (Juokiasi.) Senovinį, akmeninį. Mano tėvai jį kadaise nusipirko, išėję į pensiją nori jį susiremontuoti.
Vaikystėje ten praleisdavau vasaros atostogas. Nuostabi gamta, už 15 minučių kelio buvo filmuojami „Žvaigždžių karai“. Tobula vieta kurti, rašyti knygas.
– Ko iš Airijos labiausiai pasiilgstate Lietuvoje?
– Šįmet M.A.M.A. scenoje vienintelė prabilote apie tuo metu Lietuvą su-krėtusią tragediją – žiauriai sumuštą berniuką, kuris mirė. Jūs dažnai kalbate apie svarbias visuomenės temas, kai kiti atlikėjai renkasi tokiu atveju patylėti.
– Yra manančių, kad meną ir socialines problemas reikia atskirti. Tačiau net ir su grupe „Skamp“ visada elgėmės kitaip. Manau, kad artisto darbas – atskleis-ti laikotarpį, kuriuo gyvename.
Per M.A.M.A. apdovanojimus buvo keista. Prie mano staliuko visi buvome nuliūdę, nes galvojome apie tą berniuką. Tikėjomės, kad kas nors ką nors apie tai pasakys. Bet niekas nieko nesakė – žinoma, daliai žmonių atrodė, kad tiesiog reikia linksmintis, nes tai – šventė.
Jei tavo balsas girdimas ir gali sakyti svarbius dalykus, turi tai daryti. Kitaip jausiesi kaip bailys. Aš taip užauginta, tokį pavyzdį noriu rodyti ir mūsų vaikams.
Mūsų visuomenė būtų daug švaresnė ir sveikesnė, jei pamatę blogybes apie tai iškart kalbėtume garsiai, o ne lauktume tinkamos akimirkos ar galvotume, ar tai mums nepakenks.
– Daugybę metų gyvenate Lietuvoje, bet iki šiol yra manančių, kad nekalbate lietuviškai.
– Kalbu, bet turbūt ir mirsiu daug kam taip manant. Gal net ant mano antkapio bus parašyta: „Aš kalbėjau lietuviškai.“ (Juokiasi.)
Kaip užsienietei, gyvenančiai Lietuvoje, man teko patirti visko. Buvo ir nedraugiškų žvilgsnių, ir įvairių kalbų. Užsiauginau storą odą, bet už tai turiu padėkoti dviem žmonėms – Algiui Ramanauskui ir Andriui Mamontovui. Kai dar buvau labai jauna, ką tik pradėjusi karjerą, jie ėmėsi mane draugiškai globoti, davė daug patarimų.
Jiems nepatiks tai girdėti, bet tam tikra prasme jie man buvo kaip tėvai.
Džiaugiuosi, kad turiu nuoširdžių draugų muzikos pasaulyje – tai gana reta. A.Ramanauskas, Vidas Bareikis – su jais visada galime atvirai pasikalbėti. Dabar susimąsčiau, kad kone visi jie – pliki. (Juokiasi.)
– Kaip ir jūsų vyras.
– Kaip atrodo jūsų tobulas laisvas vakaras?
– Kelis kartus per metus pasikviečiu į svečius būrį puikių moterų – ir draugių, ir draugių draugių. Gaminu maistą, jos atsineša vyno. Mūsų svetainėje būna 12–14 moterų.
Sėdime, vakarieniaujame, šnekamės iki keturių ryto – puiki atmosfera, nuostabūs pokalbiai.
Mano sesuo pasakojo, kad prieš porą šimtmečių tai buvo vadinama moterų salonu. Visos atėjusios moterys sako, kad tikrai mėgaujasi tais vakarais.
– Kaip save įsivaizduojate po dešimties metų?
– Svarbiausia, kad būčiau laiminga. Palaukite, močiute dar nebūsiu. Nors teoriškai įmanoma, yra nutikę ir keistesnių dalykų.
Tikiuosi, būsiu sveika, gyvensiu su tuo pačiu vyru. (Juokiasi.) Ir vis dar darysiu tai, kam jaučiu aistrą.
– Dainuojate, esate išleidusi knygą vaikams, sukūrusi drabužių kolekciją, baigėte scenos meno studijas, o naujausiame koncerte dar ir vaidinote. Ar nekyla noras giliau pasinerti į aktorystę?
– Jei atvirai, dramos mokytojams nepatiko, kad aš pasirinkau šias studijas. Galbūt jiems atrodė, kad esu nežinia ko norinti popdainininkė, kuriai trūksta pramogų.
Bet aš į tai žiūrėjau rimtai. Norėjau mokytis, ir man tai patiko, net jei mokymo metodai man pasirodė senoviški.
Vaidinti man įdomu. Jei kas nori pa-kviesti epizodiniam vaidmeniui kine – pirmyn.
– Ar yra dalykų, kurių šiuo metu siekiate?
– Prieš dvejus metus siekiau solinės karjeros. Dabar, galima sakyti, pavyko ją išjudinti.
Būtų smagu dažniau padainuoti džiazą ir surengti daugiau teatrališkų koncertų „Istorijos iš Niujorko“. Nes man taip patiko!
