– Kaip pasitinkate Kalėdas? Ar jums svarbi ši šventė? Kokios jūsų šeimos kalėdinės tradicijos?
– Kalėdos man didelė šeimyninė šventė, atkeliavusi iš amžių glūdumų; pasitinku, kaip man įprasta nuo vaikystės: pirmiausia išsivalau visas pakampes, nes, kiek save prisimenu, tokia jau buvo tvarka – namai turi būti švarūs. Pamenu, kaip mama su geležinėmis drožlėmis šveisdavo kambario parketą, trindavo tepalu, o paskui blizgindavo. Kai paaugau, šveisdavau aš. Eglutę puošdavome tik gruodžio 24-ąją. Dabar tai daro anūkai ir vos ne lapkričio viduryje. Man rodos, Kalėdos tapo verslu ir neteko savo mistinės vertės. Ši šventė man, kaip lietuvei, yra svarbi, nes vėlgi – kiek save prisimenu, ji buvo švenčiama net sovietmečiu, kai už tai grėsė netekti darbo ar dar didesnės bausmės. Gruodžio 24-ąją, jau sutemus, mama apvyniojusi, kad nepastebėtų milicija, atsinešdavo eglutę ir mes ją puošdavome, prieš dengdami Kūčių stalą. Mentai nelabai gaudydavo pardavėjus ir pirkėjus – juk eglutės būdavo puošiamos visuose namuose. Mes gyvenome komunaliniame bute, ir kitos dvi šeimos, gyvenančios kituose kambariuose, taip pat slapta pirkdavo ir puošdavo eglutes. Tiesa, jos būdavo nedidelės, ant jų pritvirtindavome žvakutes ir kabindavome pačių padarytus žaisliukus – elektrinės lemputės ir pirktiniai žaisliukai atsirado kiek vėliau. Vis dėlto iki gruodžio 26-osios reikėdavo saugotis, kad nepakliūtum į „oblavą“ ir į butą neįsileisti nepažįstamų žmonių. Tai šeimos šventė, kurios negalėjo nustelbti net baimė būti pagautam, nubaustam, išmestam iš darbo. Paruošti Kūčių stalą, užtiesti jį balta iškrakmolyta staltiese, išdėstyti pasninko patiekalus, tarp jų būtinai specialiai paruoštą silkę, kūčiukus, aguonų pieną, ir suskaičiuoti dvylika patiekalų… Tik po vidurnakčio patiekalai būdavo pakeičiami, ant stalo būtinai reikėjo turėti orkaitėje keptą žąsį su obuoliais... Deja, su nauja karta ši tradicija baigia išnykti, nes žąsieną jaunimas laiko per riebia. Taigi tenka prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Juo labiau kad Malyje žąsų nerasdavau – ten parduotuvėse parduodami kalakutai, o aš žąsį pakeisdavau patarška. Bet manau, jog lietuviai, kad ir kur jie bebūtų, vis tiek švęs Kalėdas ir sugalvos, kaip pagaminti tradicinius valgius iš tose šalyse randamų produktų. Kepdavau kūčiukus be aguonų, nes jų negaudavau pirkti…
– Ar vykdavote Kalėdoms į Vokietiją, kai ten mokėsi jūsų vaikai? Kokie ryškiausi prisiminimai iš vokiškų Kalėdų?
– Ne, nevykdavau. Visų pirma neturėjau tam pinigų, be to, visuomet tokiu metu būdavo organizuojami įvairūs renginiai ir man tekdavo rodyti spektaklius. O po Naujųjų metų prasidėdavo egzaminų sesija.
– O kaip Kalėdas švęsdavote Malyje? Ar ten apsikritai minima ši šventė?
– Kai atvykau į Malį, ten dar vyravo postsocializmo kūrimo atmosfera ir religija nebuvo įsigalėjusi. Dauguma mūsų pažįstamų buvo revoliucionieriai ir svajojo nuversti prezidentą. Malyje tuo metu 75 % gyventojų buvo musulmonai, o likusieji – protestantai (jų buvo dauguma), katalikai ir animistai. Bamako centre stovi graži bažnyčia, pastatyta kolonijiniu laikotarpiu, tačiau apeigos labai skiriasi nuo lietuviškų. Per Kalėdas, kaip ir per kitas šventes, ji būna perpildyta, tad atsiradus televizijai mišios transliuojamos per ją. Aš švęsdavau Kalėdas namie ir visuomet pagal tradiciją iš pagrindų iškuopdavau namus, pastatydavau dirbtinę eglutę, dekoruodavau svetainę. Stalą irgi ruošdavau kaip mama: gruodžio 24-ąją pasninko stalas, o 12-ą valandą nakties – mėsos patiekalai. Vienu metu vietinėse mėsos kepyklose, kur kepa avieną, kepdavome paršiuką, bet sunkiai rasdavome, kas mus priimtų, nes tai paršiukas. Apskritai tais laikais Malyje visi be išimties švęsdavo visas šventes. Po 1991 metų perversmo po truputį įsigalėjo islamas, maliečiai pasikeitė. Po 2012 metų man net paskambindavo ir pasakydavo, kada galima, o kada ne išvažiuoti į miestą. Kitur kitatikių pjautynės dar neprasidėjo, bet Malio šiaurėje jau vyksta. Tačiau nuo savo atvažiavimo dienos iš vietinių katalikų girdėdavau, kad anksčiau ar vėliau musulmonai išpjaus kitatikius. Animistai dogonų ir senufų kraštuose beveik išnyko. Dabar, jei nesi musulmonas, negali kilti karjeros laiptais.
– Ar ši šventė buvo žinoma jūsų vyro šeimai? Kokios ten Kalėdų tradicijos, jei tokių apskritai yra? Gal pasidalintume trumpa istorija?
– Mano vyro šeima yra musulmonai. Kai atvažiavusi supratau, kas jie tokie, nepalaikiau su jais jokių ryšių. Jie šiitai. Vyro tėvas ir dėdės buvo imamai. Mergaitėms ten nuo dvylikos metų užmauna ant galvos maišą, o keturiolikos ar penkiolikos jos jau būna išleidžiamos už vyro. Pagal įstatymus mergaites ištekinti galima tik nuo šešiolikos, bet Malyje visuomet, o ypač dabar, galioja ir musulmoniški įstatymai, kurie nusveria šiuolaikinius. Malyje vyrauja prancūzų kalėdinės tradicijos. Man neteko su jais bendrauti, nors mano kaimynė buvo prancūzė. Ji taip pat puošdavo eglutę, bet mūsų draugų ratas buvo skirtingas. Beje, ji iš prancūzų komunistų šeimos, ateistė, bet Kalėdas švęsdavo.
– Ar lietuviai kuo nors panašūs į Malyje gyvenančius žmones? Per ilgus gyvenimo metus ten, gal atradote panašumų, bendrų bruožų?
– Aš manau, kad žmonėms, kad ir kas jie bebūtų, būdingi visi žmogiški jausmai: meilė, pavydas, garbės, valdžios troškimas. Jie pasireiškia kitokiomis formomis, nes socialinės sistemos, kuriose auga vaikai, labai skiriasi. Pamenu, dirbau su vienu prancūzų režisieriumi, kuriam niekaip negalėjau įrodyti, kad Malyje, o juo labiau viduramžiais, jaunuolis su mergina nevaikščiodavo susikabinę ir kad meilės išreiškimo būdai čia yra visai kitokie. Tarkim, indiškuose filmuose anksčiau nesibučiuodavo, bet tai nereiškia, kad žiūrovas nesupranta, jog veikėjai yra įsimylėję. Bendri bruožai – tai nuolatinis žvalgymasis į kaimynines šalis: ten didesnės algos, žemesnės kainos ir mažesni mokesčiai; nuolatinis skundimasis valdžia, kurią žmonės patys išsirinko, pastangos įtaisyti į darbą verčiau giminaičius nei specialistus, kyšininkavimas, taip pat nesaikingas didžiavimasis praeitimi vietoj protingo ir kritiško žvilgsnio į protėvių padarytas klaidas.
– Šiemet ruošėte naująją apysakų knygą. Ar šie, jau praeinantys, metai buvo kitokie, nei įprastai?
– Rašau apsakymus, kurie mano galvoje jau tiek metų. Tai istorijos, kurių negalėjau paskelbti sovietmečiu. Kaip diplominį darbą norėjau pateikti apsakymų rinkinį, bet mano vadovas perspėjo, kad jei noriu gauti diplomą, turiu išmesti tą rinkinį į šiukšlių dėžę ir pateikti ką nors tinkamo. Teko sukurpti apysaką apie darbininkų šeimos gyvenimą. Kitaip būčiau „sudegusi“, o gal ir blogiau. Praeinantys metai man buvo labai džiaugsmingi – leidžiate mano knygą, gyvenu Lietuvoje, džiaugiuosi sniegu ir giliai įkvepiu šaltą orą, kurio man taip trūko tiek metų. Dievinu rudenį ir žiemą.
– Kuo jums svarbi knyga „Bėgimas į nežinią“? Kokią žinutę siunčiate šios knygos skaitytojams?
– „Bėgimas į nežinią“ – tai šiuolaikinio Malio personažai, patekę į sudėtingas situacijas ir trokštantys išlįsti iš kiauto, į kurį juos įkiša tradicijos, privalomas atgyvenusių ir pažangai trukdančių papročių laikymasis. Jiems nuo vaikystės plaunamos smegenys – dirbdama su tenykščiu jaunimu aš išgirsdavau to, ko jie nedrįsdavo kitiems pasipasakoti. Jų noras išsilaisvinti iš tų tradicijų ir papročių pančių yra didelis, bet dar didesnė yra baimė būti atstumtam. Dažniausiai pasiseka tiems, kurie pabėga iš šalies. Nežinau, ar skaitytojams patiks, kad tie pasakojimai nėra egzotiški, bet Afrika taip pat keičiasi, kaip keičiasi ir visas pasaulis.
– Ko tikitės iš artėjančių naujų metų? Kokie jūsų kūrybiniai planai?
– Tikiuosi sveikatos, o tai svarbiausia mano amžiuje. Labai bijau tapti „daržove“ ir našta vaikams. Noriu baigti savo apsakymų knygą apie pokario gyvenimą, pradėti rašyti autobiografinį romaną ir mokslinį fantastinį romaną apie Malio viduramžius. Tikiuosi, kad pavyks.
Viktorija Prėskienytė-Diawara 1965–1969 m. studijavo Gorkio literatūros institute, ten susitiko su tuo metu jau spėjusiu išgarsėti Malio poetu Gausu Diawara. Jis, vadovaujamas režisieriaus A. Gončiarovo, Maskvoje baigė režisūros studijas. 1970-aisiais V. Prėskienytė-Diawara už jo ištekėjo. Netrukus pagimdė dukrą, vėliau sūnų – jis Lietuvoje padarė sėkmingą muzikanto karjerą, o dukra šiuo metu gyvena Vokietijoje. Rašytoja Malyje dirbo Meno institute ir ruošė aktorius. 1995 m. su vyru įkūrė privačią teatro trupę „Teriya“. Su spektakliais apkeliavo Malį, Burkina Faso, dalyvavo H. Ibseno festivalyje Osle. Po kelių dešimtmečių, praleistų Afrikoje, rašytoja grįžo į Lietuvą ir čia ketina tęsti kūrybinę karjerą.
Viktorijos Prėskienytės-Diawaros knygoje atsiveria nepažintoji Afrika – tokia, kokią ją regi ilgai čia gyvenusi lietuvė: nenudailinta, svetima ir dažnai neįtikėtina. Gerai pažindama vietinių žmonių papročius ir kultūrą. autorė išlaiko ir svetimšalės atstumą, Baltųjų moterų, nutekėjusių į Malį skirtingu metu iš skirtingų šalių, likimai ne mažiau įdomūs nei vietinių gyventojų.
